Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-235-255/2015

2015 m. birželio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. gynėjo advokato Juozapo Surblio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 23 d.) ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. gruodžio 14 d. vagystės) ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. sausio 7 d. plėšimo) ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė; pagal Lietuvos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2015 m. sausio 8 d. vagystės) ir jam paskirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl vagystės laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 24 d. iki 2015 m. sausio 10 d.) ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, už vagystes laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 23 d., 2014 m. gruodžio 14 d. ir laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 24 d. iki 2015 m. sausio 10 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir L. M. paskirta subendrinta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. M. paskirta galutinė bausmė už šių nusikalstamų veikų padarymą – 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis, ši bausmė subendrinta su 2014 m. gruodžio 12 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme į dvejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, už plėšimą ir 2015 m. sausio 8 d. vagystę paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant į vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. M. paskirta galutinė bausmė už šių nusikalstamų veikų padarymą – 10 mėnesių laisvės atėmimo. Pritaikius BK 64 straipsnio 1, 3 dalis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2014 m. gruodžio 12 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir šiuo nuosprendžiu subendrinta neatlikta bausme ir L. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – dveji metai devyni mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžia nustatyta nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas L. M. laikinajame sulaikyme ir suėmime būtas laikas 2014 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2015 m. sausio 19 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, jam įsiteisėjus – panaikinta.

Nuosprendžiu priteista iš L. M. ir R. V. solidariai, o šiems neturinti turto ir pajamų – iš jų atstovų pagal įstatymą – civilinių atsakovų R. M., D. T. ir I. J. – solidariai D. J. 319,57 Eur, H. J. 40 Eur, E. M. 109,50 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir R. V., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. nuteistas už tai, kad pagrobė automobilį: laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 23 d. 12.00 val., tiksli data ir laikas nenustatytas, L. M., (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., pagrobė D. J. priklausantį 1500 Lt vertės automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsuktuvu sugadinęs bagažinės duris, įsibrovęs į vidų, sugadinęs automobilio vairą ir sujungęs automobilio užvedimo laidus.

Be to, L. M. nuteistas ir už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą: 2014 gruodžio 14 d., apie 22.00 val., L. M. su R. V., veikdami bendrai, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., nulaužę V. R. priklausančio garažo pakabinamą spyną laužtuvu, įsibrovė į šį garažą ir pavogė dvi talpyklas po 20 litrų dyzelinio kuro, iš viso 40 litrų, kurių bendra vertė 29,30 Eur (101,20 Lt).

Be to, L. M. nuteistas ir už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą: 2015 m. sausio 7 d., apie 19.30 val., prie daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., L. M. ir R. V., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, pavartoję fizinį smurtą, L. M. iš nugaros rankomis užspaudus H. J. kaklą ir tokiu būdu atėmus jam galimybę priešintis, R. V. iš H. J. rūbų kišenių ištraukė ir pagrobė piniginę, pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį, iš viso pagrobė turto už 40 Eur.

Be to, L. M. nuteistas už tai, kad pagrobė automobilį: 2015 m. sausio 8 d., apie 24.00 val., L. M. ir R. V., iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., įsėdę į neužrakintą automobilį ir atradę salono viduje dėtuvėje padėtus automobilio raktelius, pagrobė A. P. priklausantį 400 Eur vertės automobilį „Nissan Bluebird“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Be to, L. M. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą: laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 24 d. iki 2015 m. sausio 10 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tamsiu paros metu, apie 21. 00 val., (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r., L. M. ir R. V., iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, siekdami pagrobti svetimą turtą iš E. M. sodybos pastatų, išėmę namo pirmo aukšto lango rėmą ir išdaužę jo stiklą, tuo padarydami 60 Eur dydžio žalą, įsibrovę į vidų pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau iš namo nieko nepagrobė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes name vertingų daiktų nebuvo. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, jie rankomis išlaužė E. M. sodyboje esančio ūkinio pastato duris, tuo padarydami 30 Eur dydžio žalą, įsibrovė į šią patalpą ir pagrobė plastikinę talpyklą su 15 litrų dyzelinio kuro, kurio bendra vertė – 19,50 Eur. Tokiu būdu L. M. su R. V. padarė E. M. 109,50 Eur turtinę žalą.

Gynėjo nuomone, kalbant apie baudžiamosios atsakomybės problemą apskritai, negalima nepripažinti to, kad teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmes už nurodytas veikas, vadovavosi apibrėžtais protingumo ir humaniškumo principais – paskyrė palyginti nedidelio dydžio laisvės atėmimo bausmes, taikė atsakomybę švelninantį baudžiamąjį įstatymą (BK 64¹ straipsnio 1 dalį). Kita vertus, galutinai subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydį lėmė Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, nes šios bausmės dydis buvo kaip riba, kai nebebuvo galima daugiau švelninti baudžiamosios atsakomybės, susijusios su bausmės dydžio nustatymu. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas susidūrė su sudėtinga bausmių bendrinimo problema, kai bausmės buvo bendrinamos tiek dėl veikų, tiek dėl nuosprendžių sutapčių, ir teismas šią problemą išsprendė tinkamai. Tačiau, gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nurodė ir tokias aplinkybes, kurios leidžia manyti, kad nuteistajam L. M. buvo galima švelninti baudžiamąją atsakomybę, neskiriant jam realios laisvės atėmimo bausmės. Teismas konstatavo, kad abu kaltinamieji (nuosprendžiu kaltu pripažintas ir kitas nepilnametis) yra ne tik kad nepilnamečiai, bet ką tik apskritai pasiekę baudžiamąja tvarka galinčių atsakyti už savo veiksmus asmenų amžių. Ir nors, kaip minėta, teismas toliau konstatuoja neigiamus abiejų kaltinamųjų asmeninius, socialinius ir kitokius bruožus, tačiau kartu kalba apie atsakomybę švelninančias aplinkybes, kad dėl nusikalstamų veikų padarymo tiek vienas, tiek kitas gailisi, pripažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors byloje yra duomenų apie tai, kad nuteistasis L. M. sunkiai paklūsta auklėjamojo poveikio priemonėms, sunkiai sprendžiamos jo socializacijos problemos, tačiau, gynėjo nuomone, L. M. galimas baudžiamosios atsakomybės švelninimas, susijęs su realios laisvės atėmimo bausmės neskyrimu. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas L. M. neatitinka bausmių skyrimo nepilnamečiui nuostatų: nuteistojo padarytų veikų pavojingumas neviršija apysunkių nusikaltimų lygio, veikų padarymo turinys daugiau susijęs su paauglišku padaužiškumu, padarytų žalų dydžiai nėra dideli. Visa tai rodo, jog ir nusikalstamų veikų padarymo motyvai nėra susiję su noru pralobti ar gyventi iš nusikalstamų veikų. Nepilnamečio gailėjimasis dėl padarytų veikų yra žmogiškai realus. Taikant baudžiamąja atsakomybę neturėtų būti vadovaujamasi griežtai apibrėžtais, formaliais principais, kaip bendrininkavimas, formalus recidyvas ir pan. Realiai penkiolikos metų amžiaus nesulaukęs asmuo gyvenime nusikalto pirmą kartą, todėl baudžiamasis poveikis galimas ir netaikant formaliai griežtų izoliavimo nuo laisvės priemonių. Gynėjo manymu, pirmosios instancijos nuosprendis, remiantis BPK 328 straipsnio 1 punktu, keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. netaikymo to įstatymo, kuris galėjo ir turėjo būti taikomas (BK 92 straipsnis).

Teismo posėdyje nuteistojo L. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo L. M. gynėjo apeliacinio skundo, ginčo dėl L. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos nėra, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta L. M. bausme ir prašo taikyti jam BK 92 straipsnio nuostatas bei paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nuteistojo L. M. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes, skirdamas nepilnamečiam L. M. už padarytas nusikalstamas veikas griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies ir 180 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, suteikė išskirtinę reikšmę neigiamai nepilnamečio L. M. asmenybę charakterizuojantiems duomenims, kad jis sunkiai paklūsta auklėjamojo poveikio priemonėms, sunkiai sprendžiamos jo socializacijos problemos, tačiau nevertino bausmės efektyvumo. Gynėjo teigimu, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nepilnamečiam L. M. neatitinka bausmių skyrimo nepilnamečiui nuostatų, nes jis, kaip realiai penkiolikos metų amžiaus nesulaukęs asmuo, nusikalto pirmą kartą, padaryti nusikaltimai neviršija apysunkių nusikaltimų lygio, veikų padarymo turinys daugiau susijęs su paauglišku padaužiškumu, o ne su noru pralobti ar gyventi iš nusikalstamų veikų, padarytų žalų dydžiai nėra dideli, todėl jam turėjo būti taikomos BK 92 straipsnio nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apelianto skundo argumentai dėl per griežtos bausmės nuteistajam L. M. paskyrimo yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Skirdamas bausmę nepilnamečiui, teismas, be bendrų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgia ir į BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas bei į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

BK 80 straipsnyje numatyta nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis: 1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

BK 92 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d., įstatymo Nr. XI-1861 redakcija) nustatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui galimas tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama. BK 92 straipsnio taikymas galimas tik esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

Spręsdamas baudžiamosios atsakomybės ir bausmės skyrimo už padarytas nusikalstamas veikas nepilnamečiam L. M. klausimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tik izoliavus jį nuo visuomenės bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 ir 80 straipsniuose. Tokia apylinkės teismo išvada yra pagrįsta.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. M., įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Parinkdamas L. M. skirtinos bausmės rūšį bei dydį, t. y. paskirdamas jam už atskirus tyčinius apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, šių straipsnių sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, teismas atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą, taip pat įvertino kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti penki apysunkiai tyčiniai nusikaltimai (BK 11 straipsnio 4 dalis), į L. M. kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei dėl vienos iš penkių padarytų nusikalstamų veikų (dėl A. P. automobilio vagystės) nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad šios veikos padarymui turėjo įtakos rizikingas nukentėjusiojo elgesys, paliekant pakelėje transporto priemonę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog keturias iš penkių inkriminuotų nusikalstamų veikų jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir L. M. asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas anksčiau teistas už analogiškų nusikaltimų padarymą, naujus nusikaltimus padarė nepaisydamas ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės bei 2014-12-12 naujai priimto Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jam už analogiškų nusikaltimų padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, nustatant įpareigojimą naktimis būti namuose bei kitus įpareigojimus. Kartu teismas pažymėjo, kad L. M. mokosi prastai ir pedagogų yra charakterizuojamas kaip šiurkštus, praleidinėjantis pamokas, nepagarbus, nesuvaldomas nei tėvo, nei motinos, tėvai jo auklėjime nedalyvauja, netgi duoda neigiamą pavyzdį, iki 14 metų amžiaus jo motina ne kartą buvo bausta už jo padarytus turtinius ir viešosios tvarkos drumstimo administracinius pažeidimus, be to, iki šios bylos atidavimo teismui jis buvo auklėjamas Kauno vaikų socializacijos centre ir, kaip matyti iš Kauno miesto apylinkės teismo 2014-02-13 nutarties, nesilaikė šios įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, ne kartą pabėgo iš šios įstaigos ir tuo metu padarė ir šioje byloje jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį L. M. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į išsamiai L. M. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, jis, nors būdamas jaunas, buvo teisiamas nebe pirmą kartą, naujus nusikaltimus padarė ne tik ankstesniu nuosprendžiu už nusikaltimus nuosavybei paskirtos laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu, bet tris iš penkių šioje byloje inkriminuotų nusikaltimų, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė po naujai jam priimto Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-12-12 nuosprendžio, kuriuo už analogiškų nusikaltimų padarymą jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, įpareigojant naktimis būti namuose bei paskiriant kitus įpareigojimus, kurių jis nepaisė; jo daromos nusikalstamos veikos yra tyčinės, tapačios, susijusios su smurto vartojimu. Teismo parodyto pasitikėjimo L. M. nepateisino, reikiamų išvadų nepadarė, ankstesnis laisvės apribojimas bei vėliau laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nepadarė jam tinkamo poveikio, nes nepasibaigus laisvės apribojimo laikui bei po naujo nuosprendžio, kuriuo jam už analogiškų nusikaltimų padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, ir tuo metu, kai nepilnamečiui buvo paskirta vidutinė priežiūros priemonė – atidavimas į Kauno vaikų socializacijos centrą, jis ir toliau darė tyčinius nusikaltimus nuosavybei, iš jų vieną smurtinį (plėšimas), už kuriuos nuteistas šioje byloje. Todėl, priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, L. M. daromos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, akivaizdu, kad nepaisydamas ankstesnio teistumo jis nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti, o anksčiau paskirtos švelnesnės rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakako. Taigi akivaizdu, kad, nepaisant jauno amžiaus, L. M. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios. Todėl pirmosios instancijos teismas už naujas nusikalstamas veikas skirdamas jam griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies ir 180 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 90–91 straipsnių nuostatų nepažeidė.

BK 91 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai skiriama terminuoto laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos kodekso straipsnio, pagal kurį jis teisiamas, sankcijoje. L. M. padarytų nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje 180 straipsnio 1 dalyje, sankcijų ribos jam, kaip nepilnamečiui, yra nuo pusantro mėnesio iki trejų metų ir pusantro mėnesio laisvės atėmimo. Teismas jam, kaip nepilnamečiui, už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų (keturios nusikalstamos veikos) padarymą paskyrė žymiai mažesnes nei sankcijos vidurkis bausmes, o už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė artimą sankcijos minimumui bausmę. Kolegijos nuomone, šios bausmės nėra aiškiai per griežtos, kadangi buvo įvertinta, jog L. M., nors veikų padarymo metu buvo nepilnametis ir vos sulaukęs baudžiamąja tvarka galinčio atsakyti asmens amžiaus, nusikalto nepaisydamas ankstesnio teistumo ir naujai jam už smurtinių tyčinių nusikaltimų nuosavybei padarymą priimto nuosprendžio, kuriuo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, nes ir probacijos laikotarpiu toliau darė tyčinius nusikaltimus, susijusius su smurto vartojimu.

Taigi, priešingai negu teigiama L. M. gynėjo apeliaciniame skunde, nors nuteistasis L. M. formaliai atitinka sąlygas, kurioms esant gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, t. y. jis padarė penkis apysunkius tyčinius nusikaltimus, už kuriuos jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija penkerių metų, tačiau nuteistojo nepilnamečio L. M. asmenybės, elgesio ir jo padarytų veikų analizė rodo, kad byloje yra pakankamai daug nepalankių nuteistajam aplinkybių, neleidžiančių taikyti BK 92 straipsnio nuostatų.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam L. M. paskirta bausmė yra teisinga bei atitinka tiek nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, tiek jo asmenybę. Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuotai ir išsamiai išdėstė bei įvertino kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų visumą, neliko neįvertintos nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptartų aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui suteikė pagrindą L. M. už nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti griežčiausią šių straipsnių sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, padarius pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai ir kartu BK 80 straipsnyje numatyta nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo BK bendrosios dalies normų taikymo, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo nuosprendį keisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. M. gynėjo advokato Juozapo Surblio apeliacinį skundą atmesti.