Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Rūtos Miliuvienės (pranešėja) ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant pareiškėjui V. T., atsakovo atstovei Gražinai Birštonienei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Elai Jagelavičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl pensijos dalies išmokėjimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3 - iasis pensijų skyrius).

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. T. prašo priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 6 380,20 Lt neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos.

Skunde (b. l. 2-4) paaiškino, kad yra senatvės pensininkas, II grupės invalidas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis. Pagal Valstybinių pensijų įstatymą jam paskirta ir mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija. Jos mokėjimas 3 kartus buvo pertrauktas valstybės institucijų aktais, kuriuos visais atvejais Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Po to pensija buvo mokama ir 2 kartus grąžinta nepagrįstai sulaikyta dalis. Jam grąžinta 1 477 Lt pensijos, nemokėtos nuo 1997 m. liepos mėn. iki 1998 m. liepos mėn. 1998 m. liepos 3 d. pensijos mokėjimas vėl buvo nutrauktas, bet Konstituciniam teismui nustačius, jog ir šį kartą buvo pažeista Konstitucijos nuostata, jam grąžinta 609,10 Lt. 2000 m. birželio 13 d. priėmus Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. VIII-170, pensijos mokėjimas nuo 2000 m. liepos mėn. nutrauktas. 2002 m. birželio 19 d. Konstitucinis teismas nustatė, jog ir šis aktas prieštarauja Konstitucijai. 2002 m. liepos 1 d., vadovaudamasis Konstitucinio teismo nutarimu, kreipėsi į Vilniaus skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių, prašydamas atnaujinti pensijos mokėjimą nuo 2002 m. liepos 1 d. ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Nei išsamaus, nei formalaus atsakymo iki šiol negavo ir nemokėta pensija jam yra negrąžinta.

Pasak pareiškėjo, pensijos mokėjimas atnaujintas nuo 2002 m. lapkričio 1 d., o ne nuo birželio 1 d., kaip teigiama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2007 m. gruodžio 19 d. atsakyme. Remdamasis Seimo 2007 m. lapkričio 6 d. priimtais pakeitimais, jog neišmokėta socialinio draudimo pensijos dalis turi būti grąžinta net mirusiųjų pensininkų įpėdiniams, 2007 m. lapkričio 21 d. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prašymą dėl 6 380,20 Lt neišmokėtos pensijos grąžinimo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos vadovybė neprieštaravo nei dėl skolos fakto, nei skolos sumos. Grąžinti skolą atsisakė motyvuodama tuo, jog Konstitucinio teismo sprendimas turi galią tik į ateitį. Pabrėžia, kad jam nepaaiškinta, kodėl socialinio draudimo pensininkams Konstitucinio teismo nutarimais turi galią ir į praeitį, o nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos gavėjams - tik į ateitį. Abi pensijos yra valstybinės ir skiriamos pagal įstatymą. Konstitucija draudžia diskriminaciją. Konstitucijos 23 str. nustato, jog nuosavybė yra neliečiama, ji gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 21-22) paaiškino, kad nuo 1995 m. sausio 1 d., remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 1 d. 5 p., kaip asmeniui, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavusiam antihitlerinės koalicijos valstybių partizanų būryje, V. T. buvo paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija. Nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. šios pensijos mokėjimas buvo nutrauktas, remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 4 d. (1997 m. lapkričio 4 d. Valstybinių pensijų pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. VIII-493 redakcija), ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 829 patvirtinto 1939-1990 metų okupacijų represinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašo 12 p. kaip asmeniui, dirbusiam komunistų partijos vadovaujančiu darbuotoju (nuo 1950 m. liepos 15 d. iki 1951 m. balandžio 23 d. dirbo LKP Kelmės RK propagandos skyriaus vedėju ir nuo 1955 m. lapkričio 19 d. iki 1959 m. lapkričio 24 d. - LKP Užvenčio RK antruoju sekretoriumi).

2000 m. vasario 10 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 4 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos neskiriamos asmenims, jeigu jie 1939-1990 m. tarnavo ar dirbo įstatyme nenurodytose kitose institucijose (struktūrose), prieštarauja Konstitucijai. Kadangi pareigos, kuriose dirbo V. T. pirmiau paminėtais laikotarpiais, neįvardintos Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 4 d., nuo 2000 m. vasario 18 d. (Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos) jam pensijos mokėjimas buvo atnaujintas.

Nuo 2000 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2000 m. birželio 13 d. priimtas Valstybinių pensijų įstatymo 7, 11, 15 str. pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. VIII-1730, kuriuo Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 4 d. buvo išdėstyta nauja redakcija, išvardijant okupacines represines struktūras (institucijas, junginius, būrius, batalionus, partijas), kuriose tarnavusiems ar dirbusiems asmenims apribojama teisė gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Šios dalies 9 p. buvo įvardyti SSKP bei jos padalinių sąjunginėse respublikose vadovaujantys darbuotojai, todėl nuo 2000 m. liepos 1 d. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokėjimas V. T. vėl buvo nutrauktas.

Konstituciniam Teismui 2002 m. birželio 19 d. nutarimu pripažinus, kad 2000 m. birželio 13 d. Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. VIII-1730 pagal jo pasirašymo ir paskelbimo tvarką (o ne pagal turinį) prieštarauja Konstitucijos 71 str. 2 d., nuo 2002 m. birželio 21 d. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokėjimas jam vėl buvo atnaujintas.

Pagal Konstitucijos 107 str. 1 d. bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d. nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas teisės aktas (ar jos dalis) prieštarauja Konstitucijai, t. y. pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį, todėl mano, kad išmokėti V. T. nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją už laikotarpius nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. iki 2000 m. vasario 18 d. ir nuo 2000 m. liepos 1 d. iki 2002 m. birželio 21 d. nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3 - iasis pensijų skyrius su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 19-20) remiasi tais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsakovo pateiktame atsiliepime į V. T. skundą.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovės teisminio nagrinėjimo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju mano, kad jam nepagrįstai atsisakoma išmokėti 6 380,20 Lt dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį. Susipažinusi su jo pateikta argumentacija teisėjų kolegija tvirtina, kad ji nepagrįsta.

Nustatyta, kad V. T. kaip Antrojo pasaulinio karo dalyviui (dėl šios aplinkybės ginčo nėra) paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija. Jos mokėjimas pareiškėjui kelis kartus buvo nutraukiamas. V. T. teismo prašo priteisti neišmokėtą nukentėjusiojo asmens valstybinės pensijos dalį už tuos laikotarpius, kai pensija buvo nemokėta dėl atitinkamų Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimų.

Konstitucinis Teismas 2000 m. vasario 10 d. nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 4 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos neskiriamos šio straipsnio 1 ir 2 d. nurodytiems asmenims, jeigu jie 1939-1990 m. tarnavo ar dirbo įstatyme nenurodytose kitose institucijose (struktūrose), ir kad tarnybų ir pareigų, kurias tose institucijose (struktūrose) ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, prieštarauja Konstitucijos 52 str.

Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 7, 11, 15 str. pakeitimo ir papildymo įstatymas prieštarauja Konstitucijos 71 str. 2 d.

Taigi, juridinis pagrindas nemokėti pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos išnykęs.

Konstitucijos 102 str. ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, neįgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 str. 2 d.). Konstitucijos 102 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 13 d. sprendime „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Tokiu būdu nėra pagrindo konstatuoti, jog 1998-2002 m. laikotarpiu neišmokant pareiškėjui paskirtos nukentėtųjų asmenų valstybinės pensijos, neveikta taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėta veikti. Įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, pagal kurį būtų įmanomas atitinkamu laikotarpiu nemokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies grąžinimas. Kiti pareiškėjo skundo motyvai taip pat neleidžia konstatuoti teismui paduoto skundo pagrįstumo.

Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo V. T. išmokėti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją už laikotarpius nuo 1998 m. liepos mėn. iki 2000 m. vasario mėn. ir nuo 2001 m. sausio mėn. iki 2002 m. spalio mėn. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kadangi V. T. skundas buvo atmestinas, nėra pagrindo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė konkrečios patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos, nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad patyrė su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo V. T. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.