- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-03
- Bylos Nr.
- e2-1624-236/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- RELVIT LTD
- Atsakovas
- M. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo RELVIT LTD atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarties, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-5144-881/2015 pagal ieškovo RELVIT LTD prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui M. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas RELVIT LTD, vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 35 straipsniu bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 3 dalimi, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – Maltos teisme pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovui M. M. priklausantį nekilnojamąjį turtą ir pas jį arba trečiuosius asmenis esantį kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises 7,6 mln. Eur sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 22 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino.
Vilniaus apygardos teisme gautas atsakovo M. M. atskirasis skundas, kuriuo atsakovas prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, leisti nutartį vykdyti skubiai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi nutarė patenkinti atsakovo M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį, kuria atsakovo M. M. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovo prašymą leisti nutartį vykdyti skubiai atmesti.
Teismas nurodė, jog 7,6 mln. Eur suma laikytina itin didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas pažymėjo, jog vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t. y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas.
Teismas nustatė, jog atsakovas, siekdamas įrodyti gerą turtinę padėtį, pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad apelianto valdomų ieškovo akcijų buhalterinė vertė yra 8 964 000 Eur. Šios akcijos Maltos teismo sprendimu jau yra areštuotos to paties, kaip ir skundžiama nutartimi, ieškinio reikalavimų užtikrinimui. Be to, atsakovas turi apie 137 mln. Eur vertės TAIKOS PROJEKTAS, UAB akcijų, daugiau kaip 14 mln. Eur vertės BIRULIŠKIŲ PROJEKTAS, UAB akcijų ir t. t. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad iš atsakovo prašoma priteisti (prašoma užtikrinti) suma – 7,6 mln. Eur – nėra jam didelė, galinti padidinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, šiai sumai užtikrinti jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės Maltoje.
Teismas atmetė atsakovo prašymą leisti nutartį vykdyti skubiai, kadangi pastarasis neįrodė, kad delsimas įvykdyti nutartį galėtų padaryti jam didelę žalą (CPK 283 str. 1 d. 4 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas RELVIT LTD atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Skundžiamoje nutartyje nurodyti pirmosios instancijos teismo motyvai dėl atsakovo turimo turto nepaneigia prezumpcijos dėl didelės reikalavimo sumos, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų dėl akcijų realios vertės, akcijos dėl savo specifikos nelaikytinos tinkamu turtu veiksmingai užtikrinančiu ieškovo reikalavimus;
2) Atsakovo pateiktas akcijų vertės apskaičiavimo metodas yra netinkamas, kadangi nėra jokių požymių, kurie liudytų, kad atsakovo akcijos turimos RELVIT LTD ir tiesiogiai ar netiesiogiai kitose grupės įmonėse (plačiąja prasme) būtų labiau likvidžios ar paklausios. Ieškovo teigimu, akcininkams pasitraukiant iš aptariamos grupės (plačiąja prasme) įmonių ir perleidžiant visas jose turėtas akcijas, jos buvo perleidžiamos išskirtinai tik grupės įmonėms (galutinai valdomoms liekančiųjų akcininkų), pardavimai „išoriniam nesusijusiam pirkėjui“ nėra vykę, todėl tokių akcijų realus likvidumas buvo ir išlieka itin ribotas. Be to, akcininkams pasitraukiant iš aptariamos grupės tokie smulkiųjų akcijų paketai (iki 10 proc.) buvo perleidžiami su itin ženklia nuolaida, kuri siekdavo ir viršydavo 75 proc.;
Atsiliepimas
3) Atsakovas savo nurodytose įmonėse tiesiogiai arba netiesiogiai (per holdingines bendroves) valdo akcijų, sudarančių mažiau nei 10 proc. paketą. Minėtos akcijos yra iš esmės nelikvidžios (t.y. jų pirkėjų ratas labai ribotas, jeigu tokių iš viso yra), be to, jos nesuteikia jokių esminių teisių valdant bendroves, todėl atsakovo (tiesiogiai arba per holdingines bendroves) turimų akcijų paketo vertė dėl kontrolės ir likvidumo trūkumo yra bent 75 proc. mažesnė nei jų buhalterine vertė, kuria remiasi atsakovas;
4) TAIKOS PROJEKTAS, UAB ir BIRULIŠKIŲ PROJEKTAS, UAB (Atsakovo holdinginių bendrovių) balansuose apskaitytas ilgalaikis finansinis turtas (smulkieji akcijų paketai) yra apskaitomas įsigijimo savikaina, kurią perleidimo metu nustatė pats atsakovas, ir kuri neturi nieko bendro su tokio turto (smulkiųjų akcijų paketų) realia verte. Ieškovo teisigmu, reali TAIKOS PROJEKTAS, UAB ir BIRULIŠKIŲ PROJEKTAS, UAB turto vertė yra bent 75 proc. mažesnė nei nurodyta jų balansuose;
5) Be akcijų, kurių likvidumas ir vertė kelia abejonių, kito pagal viešus duomenis žinomo atsakovo turto (nekilnojamojo turto ir automobilių) Lietuvoje vertė yra nedidelė lyginant su ieškovo pareikštais reikalavimais;
6) Ieškovo pareikštų reikalavimų suma Maltoje potencialiai gali siekti ir viršyti 100 mln. EUR, o Maltoje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti tik galimus minimalius nuostolius (7,8 mln. EUR);
7) Turto areštas Maltoje nepaneigia būtinybės taikyti turto areštą Lietuvoje, nes areštuotam turtui neviršijus ieškinio sumos, proporcingumo principas nėra pažeidžiamas.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas M. M. prašo atskirąjį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodo šiuos atsikirtimus:
1) Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė vadovaudamasis atsakovo teikiamais rašytiniais įrodymais, kurių pagrindu atsakovas apskaičiavimo valdomų akcijų buhalterinę vertę;
2) Atsakovo akcijų vertę pagal pasirinktą vertinimo metodą patvirtina oficialūs (prima facie) rašytiniai įrodymai;
3) Ieškovas, ginčydamas nutartį dėl netinkamai įvertintų atsakovo pateiktų duomenų ir įrodymų apie atsakovo valdomų akcijų vertę, nepateikia jokių įrodymų apie kitokią (mažesnę ar didesnę) akcijų vertę;
4) Ieškovo argumentai apie neva ženklią nuolaidą, kuri buvo taikoma perkant „Vilniaus prekybos“ grupės įmonių smulkiųjų akcininkų paketus, yra nepagrįsti ir neįrodyti;
5) Atskirojo skundo argumentai apie TAIKOS PROJEKTAS, UAB ir BIRULIŠKIŲ PROJEKTAS, UAB apskaitomo turto vertės neatitikimą realiai vertei atmestini kaip nepagrįsti;
6) Buhalterinės vertės apskaičiavimo metodą taikė ir pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį vykdantis antstolis, aprašydamas atsakovo turtą;
7) Ieškovo argumentai apie neva ekonomikos teorijoje pripažįstamą „kontrolės trūkumo“ nuolaidą ir „likvidumo nuolaidą“ yra nepagrįsti;
Atsiliepimas
8) Ieškovas siekia laikinosiomis apsaugos priemonėmis dubliuoti jau Maltos teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones;
9) Ieškovas nėra pareiškęs materialaus ieškinio reikalavimo kurį reikėtų užtikrinti turto areštu;
10) Ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovo ketinimus apsunkinti Maltos teismo sprendimo vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartis paliktina nepakeista.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria patenkintas atsakovo atskirasis skundas ir kuria patenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).
Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą; teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus; deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises; interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai suponuoja išvadą, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos; teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi; pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-441/2013).Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas; tačiau tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).
Be to, teismų praktikoje nustatyta, kad vien didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę; kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-28/2010).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs atsakovo finansinę padėtį, 2015 m. liepos 2 d. nutartimi nutarė patenkinti atsakovo M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį, kuria atsakovo M. M. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Ieškovas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo motyvai dėl atsakovo turimo turto nepaneigia prezumpcijos dėl didelės reikalavimo sumos. Apelianto teigimu, atsakovas nepateikė įrodymų dėl akcijų realios vertės, akcijos dėl savo specifikos nelaikytinos tinkamu turtu veiksmingai užtikrinančiu ieškovo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, laiko aukščiau nurodytus apelianto argumentus nepagrįstais.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 7,6 mln. Eur suma laikytina itin didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t. y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš atsakovo prašoma priteisti (taip pat prašoma užtikrinti) suma – 7,6 mln. Eur – nėra jam didelė, galinti padidinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė esminės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos sprendinio įvykdymo apsunkinimo grėsmes (CPK 144 str. 1 d.). Apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog atsakovo tiesiogiai arba netiesiogiai (per holdingines bendroves) valdomos akcijos, sudarančios mažiau nei 10 proc. paketą, iš esmės yra nelikvidžios (t.y. jų pirkėjų ratas labai ribotas, jeigu tokių iš viso yra), nesuteikiančios jokių esminių teisių valdant bendroves, laikytini nepagrįstais įrodymais. Apeliantas neįrodė atskirojo argumentų, jog atsakovo (tiesiogiai arba per holdingines bendroves) turimų akcijų paketo vertė dėl kontrolės ir likvidumo trūkumo yra bent 75 proc. mažesnė nei jų buhalterine vertė. Apeliantas taip pat nepagrindė jokiais įrodymais atskirajame skunde išdėstytų argumentų, jog reali TAIKOS PROJEKTAS, UAB ir BIRULIŠKIŲ PROJEKTAS, UAB turto vertė yra bent 75 proc. mažesnė nei nurodyta jų balansuose (CPK 178 str.).
Be to, pažymėtina, jog pats apeliantas atskirajame skunde pripažino nežinantis ieškinio, kurį pateikė Maltos teismui, reikalavimo konkrečios sumos, t. y. ieškovas nėra pareiškęs konkretaus materialaus ieškinio reikalavimo, kurį reikėtų užtikrinti turto areštu, todėl apelianto argumentai, jog ieškovo pareikštų reikalavimų suma Maltoje potencialiai gali siekti ir viršyti 100 mln. EUR, laikytini deklaratyvaus pobūdžio, neparemti jokiais įrodymais teiginiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovas, jo teigimu, ateityje turės teisę reikalauti iš atsakovo priteisti didesnę ar mažesnę sumą, nereiškia, kad galima taikyti itin suvaržančio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrina abstraktų ir hipotetinį ieškinio reikalavimą.
Apeliacinis teismas taip pat pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, jog Maltos teismas yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pakartotinis taikymas atsakovui pažeistų proporcingumo ir sąžiningumo principus. Apelianto teisė keiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo negali nepagrįstai suteikti apeliantui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir tokiu būdu galimai pažeisti atsakovo teises.
Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės distancijos teismas dėl žyminio mokesčio pažymi, jog CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas dvidešimt aštuonių eurų žyminis mokestis. Kai skundas paduodamas elektroninio ryšio priemonėmis, už jį mokama 75 procentai žyminio mokesčio sumos (CPK 80 str. 7 d.).
CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami šiais atvejais, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Be to, nustatęs CPK 87 straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva.
Nagrinėjamu atveju apeliantas pateikė įrodymus, patvirtinančius 28 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą už atskirąjį skundą. Kadangi nagrinėjama byla yra elektroninė, apeliantas už atskirąjį skundą privalėjo sumokėti 21 Eur dydžio žyminį mokestį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis, t. y. 7 Eur. Apeliantui išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti ieškovui RELVIT LTD 7 Eur (septynių eurų) permokėtą žyminio mokesčio dalį.