Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimo V. A. (V. A.) administracinėje byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2012 m. gegužės 20 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų skyriaus tyrėja, V. A. (toliau – ir užsienietis) nepateikus asmens dokumentų, su savimi turint tik laikiną (duomenys neskelbtini) V. A. išduotą asmens dokumentą, remdamiesi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu (dokumente nurodytas Įstatymo 113 straipsnio 2 punktas, tačiau 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo įstatymo pakeitimas, kuriuo įtraukta straipsnio 2 dalis, taigi, tai laikytina rašymo apsirikimu), sulaikė užsienietį 48 valandoms.

2012 m. gegužės 21 d. atlikus užsieniečio apklausą paaiškėjo, kad užsieniečio turėtas asmens dokumentas buvo išduotas 2012 m. gegužės 14 d. Latvijos Respublikoje ir galiojo iki 2012 m. gegužės 23 d. Iš apklausos lapo taip pat matyti, kad V. A. iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2011 m. liepos 30 d., į Lietuvos Respubliką atvyko pėsčiomis, tik tranzito tikslu, siekdamas pakliūti į Lenkijos Respubliką. Apklausos metu užsienietis nurodė norįs sugrįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini).

Iš asmens byloje pateiktos medžiagos matyti, kad 2012 m. kovo 12 d. Latvijos Respublikoje užsieniečiui buvo surašytas sprendimas dėl išsiuntimo iš šalies, kuriame yra priimtas sprendimas 3 metams uždrausti atvykti į Šengeno valstybes bei kad Šengeno informacinėje sistemoje yra duomenys, kad Slovakijos Respublika yra paskelbusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beneliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir Šengeno susitarimas) 96 straipsnį iki 2013 m. balandžio 25 d.

2012 m. gegužės 21 d. buvo kreiptasi į (duomenys neskelbtini) ambasadą Lietuvos Respublikoje prašant išduoti grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimą (duomenys neskelbtini) V. A.. Pažymėta, kad užsienietis su tokiu pažymėjimu, išduotu (duomenys neskelbtini) Generalinio konsulato Daugpilyje 2012 m. gegužės 14 – 23 d. jau buvo išsiųstas į (duomenys neskelbtini). 2012 m. gegužės 24 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje atsakymas, jog užsieniečiui neturint (duomenys neskelbtini) nacionalinio paso, jo grąžinimas galimas tik pagal 2006 m. gegužės 25 d. susitarimą tarp Europos Bendrijos ir (duomenys neskelbtini) dėl readmisijos.

Taip pat 2012 m. gegužės 21 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu (dokumente nurodytas Įstatymo 113 straipsnio 2 punktas, tačiau 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo įstatymo pakeitimas, kuriuo įtraukta straipsnio 2 dalis, taigi, tai laikytina rašymo apsirikimu), 114 straipsnio 2 dalimi bei 116 straipsnio 1 dalimi, padavė teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio V. A. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) kol bus priimtas sprendimas dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2012 m. rugpjūčio 21 d.

2012 m. birželio 22 d. Užsieniečių registracijos centras, remdamasis 2006 m. gegužės 25 d. susitarimo tarp Europos Bendrijos ir (duomenys neskelbtini) dėl readmisijos 3 straipsniu ir 9 straipsniu bei Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) vyriausybių susitarimu dėl asmenų, neteisėtai esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) teritorijoje, priėmimo ir grąžinimo (readmisijos susitarimas), kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) dėl readmisijos paraiškos perdavimo atsakingai (duomenys neskelbtini) Federalinei migracijos tarnybai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2012 m. liepos 3 d. Migracijos departamentui buvo pateiktas pareiškėjo prieglobsčio prašymas.

2012 m. liepos 5 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-15)-15PR-266 dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui V. A. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Šiuo sprendimu Migracijos departamentas taip pat nusprendė uždrausti V. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei paskelbti Šengeno informacinėje sistemoje perspėjimą siekiant uždrausti užsieniečiui atvykti pagal Šengeno susitarimo 96 straipsnį 3 metams nuo jo išsiuntimo dienos.

2012 m. liepos 12 d. V. A. apskundė 2012 m. liepos 5 d. Migracijos departamento sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismu. Šį skundą Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2012 m. liepos 17 d. nutartimi.

2012 m. liepos 23 d. sprendimu Švenčionių rajono apylinkės teismas, remdamasis tuo, kad užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, taigi, išnyko buvęs sulaikymo pagrindas, kitų Įstatyme numatytų sulaikymo pagrindų nenustatyta, nusprendė tenkinti V. A. prašymą ir panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą sulaikyti Užsieniečių registracijos centre (duomenys neskelbtini) pilietį V. A..

2012 m. liepos 25 d. V. A. 48 valandoms buvo sulaikytas Pabradės m. Švenčionių raj., nes neturėjo su savimi jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės Sienos kontrolės skyrius (toliau – Ignalinos rinktinė), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktais (dokumente nurodyti Įstatymo 113 straipsnio 5 ir 7 punktai, tačiau 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo įstatymo pakeitimas, kuriuo įtraukta straipsnio 2 dalis, taigi, tai laikytina rašymo apsirikimu), 114 straipsnio 2 dalimi ir tuo, kad nėra duomenų apie tai, kad Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą V. A. išduoti užsieniečio registracijos dokumentą ir apgyvendinti jį Užsieniečių registracijos centre bei tuo, kad užsienietis negali patvirtinti savo asmens tapatybės ir įrodyti savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, 2012 m. liepos 26 d. kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą su teikimu, kuriame prašoma sulaikyti V. A. Užsieniečių registracijos centre 3 mėnesiams arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre, kad būtų išspręstas jo asmens tapatybės patvirtinimo ir jo teisinės padėties klausimai.

2012 m. liepos 27 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio V. A. apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre.

Užsieniečių registracijos centras padavė apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT), kuris 2012 m. rugpjūčio 23 d. priėmė nutartį dėl praleisto apeliacinio skundo padavimo termino skundo nepriimti.

II.

Apeliaciniu skundu Užsieniečių registracijos centras nesutinka su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimu ir, remdamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 2 dalimi bei LVAT praktika, prašo šį Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti.

Cituoja 2005 m. gruodžio 1 d. Europos Tarybos direktyvos, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse Nr. 2005/85/EB (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) 28 straipsnio 1 ir 2 dalis pažymi, kad Direktyva 2005/85/EB bei joje minima 2004 m. balandžio 29 d. Europos Tarybos direktyva dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų Nr. 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) yra įgyvendinamos Lietuvos Respublikos nacionaliniais teisės aktais, vienas iš kurių yra ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas). Taip pat cituoja Direktyvos 2005/85/EB 25 straipsnio 1 dalį, 2003 m. vasario 18 d. Europos Tarybos reglamento, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus Nr. 343/2003 (toliau – ir Reglamentas 343/2003) 2 straipsnio c punktą. Nurodo, kad iš Reglamento 343/2003 2 straipsnio c punkte pateiktos „prieglobsčio prašymo“ sąvokos akivaizdu, kad prieglobsčio prašymas turi jo vertinimo ir priėmimo nagrinėti stadijas ir nepakanka vien pavadinime parašyti „Prieglobsčio prašymas“, kad jis būtų tokiu pripažintas. Pažymi, kad pagal Įstatymo 67 straipsnio 4 dalį, tvarką, reglamentuojančią užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sprendimų priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras. Pabrėžia, kad Aprašo, kurio įgyvendinama minėta Įstatymo nuostata, 7 punktas numato, kad: „Prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte.“, kas akivaizdžiai parodo, kad pateiktas prašymas jokiu būdu negali būti laikomas priimtu prieglobsčio prašymu ir suteikti asmeniui prieglobsčio prašytojo statusą. Teigia, kad tik nustačius Aprašo 16 punkte išvardintas aplinkybes ir priėmus vieną iš 17 punkte nurodytų sprendimų asmuo įgyja ar neįgyja prieglobsčio prašytojo statusą. Pažymi, kad Europos Vadovų Tarybos priimto Europos imigracijos ir prieglobsčio pakto Nr. 13440/08 (toliau – ir Paktas) IV dalies c punktas įpareigoja šalis nares užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama prieglobsčio sistemomis ir remiantis visu tuo, kas paminėta, teigia, kad V. A. nėra prieglobsčio prašytojas. Nurodo, kad jo pateiktas prašymas Migracijos departamento 2012 m. liepos 5 d. sprendimu buvo pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir kad kol šis Migracijos departamento sprendimas nėra panaikintas, minėtas prašymas negali būti laikomas prieglobsčio prašymu, o jį pateikęs asmuo – prieglobsčio prašytoju.

Taip pat nurodo, kad V. A. negali naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje, nes jis jam nebuvo suteiktas minėtu Migracijos departamento sprendimu, be to, asmuo tokios teisės neturėjo ir iki šio sprendimo priėmimo. Pabrėžia, kad tai yra teisminio ginčo objektas, kuris negali būti išspręstas iki teismo sprendimo, suteikiant užsieniečiui jo prašomą teisę (kurios jis neturėjo) iki teisės akto, kuriuo atsisakoma ją suteikti, panaikinimo.

Pažymi, kad užsienietis buvo sulaikytas vykstantis iš Latvijos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respubliką, nors jis turėjo grįžimo pažymėjimą vykti į (duomenys neskelbtini) ir įpareigojimą išvykti iš Latvijos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pabrėžia, kad tiek Slovakija, tiek Latvijos Respublika yra paskelbusios apie jo neįsileidimą į Šengeno erdvę. Teigia, kad visa tai akivaizdžiai parodo, kad V. A. suteikus judėjimo laisvę Šengeno erdvėje jis pažeistų viešąją tvarką, taigi jam yra taikytinas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punktas (dokumente nurodytas Įstatymo 113 straipsnio 7 punktas, tačiau 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo įstatymo pakeitimas, kuriuo įtraukta straipsnio 2 dalis, taigi, tai laikytina rašymo apsirikimu).

Pabrėžia, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, svarstydamas administracinio sulaikymo pagrįstumą turėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei iš esmės spręsti užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumo klausimą. Akcentuoja, jog V. A. nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje nedelsiant, o pasinaudojo šia teise tik tada, kai suprato, kad bus išsiųstas į kilmės šalį. Iš to matyti, kad užsieniečio tikslas – patekti į kitas Europos Sąjungos valstybes ir to siekdamas jis piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, o prieglobsčio prašymas ir Migracijos departamento sprendimo apskundimas tėra tik priemonė vilkinti sprendimo vykdymą. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies normą, esant joje nurodytoms aplinkybėms, užsienietis gali būti sulaikytas pradėjus procesą dėl sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos, kad esant priimtam Migracijos departamento sprendimui dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, be kitų, yra sprendžiamas klausimas ir dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei kad jeigu byloje turima duomenų, jog užsienietis gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir netaikant jo sulaikymo, sprendimo dėl jo išsiuntimo įvykdymas galėtų tapti neįmanomas, užsieniečio sulaikymas yra būtinas tam, kad sprendimas dėl jo išsiuntimo, jei jis būtų nepanaikintas ir nepakeistas teisminio proceso metu, būtų įvykdytas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, visų pirma, grindžiamas argumentu, jog Migracijos departamentui pripažinus prieglobsčio prašymą akivaizdžiai nepagrįstu ir nepanaikinus tokio Migracijos departamento sprendimo, asmens prašymas negali būti laikomas prieglobsčio prašymu, o pats asmuo – prieglobsčio prašytoju.

Teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT šiuo klausimu jau yra pasisakęs ir išaiškinęs, kad Migracijos departamentui nustačius, kad užsieniečio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, šis prašymas negali būti laikomas nepriimtinu, nes jis jau buvo priimtas ir pradėta jo nagrinėjimo procedūra. Todėl Migracijos departamento nustatyta aplinkybė, kad V. A. prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas nėra pagrindas teigti, jog V. A. nėra prieglobsčio prašytojas tol, kol vyksta jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra (žr. LVAT nutartis byloje Nr. N575-1261/2012).

Kitas apeliacinio skundo argumentas – V. A. negali naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje, nes jis jam iki šiol nebuvo suteiktas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas sprendė klausimą dėl sulaikymo užsieniečiui panaikinimo, išnykus Įstatymo numatytiems užsieniečio sulaikymo pagrindams, o ne dėl laikino teritorinio prieglobsčio jam suteikimo. Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1089/2012). Iš to darytina išvada, kad vien tai, jog užsieniečiui anksčiau nebuvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, negali lemti ilgesnio nei būtina užsieniečio sulaikymo, todėl pirmosios instancijos teismas buvo teisus spręsdamas, kad pasibaigus Įstatymo 113 straipsnyje numatytiems pagrindams, sulaikymas turi būti nutrauktas. Be to, LVAT yra išaiškinęs, jog pagal Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus, apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai užsieniečiui, pateikusiam prašymą suteikti prieglobstį, nesuteikiamas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje ir išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, taigi, šiuo atveju, V. A. apskundus Migracijos departamento 2012 m. birželio 21 d. sprendimą, minėto sprendimo vykdymas yra sustabdytas, o V. A. nėra praradęs prieglobsčio prašytojo statuso iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikytinas teisėtu (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1262/2012).

Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas aplinkybe, jog V. A. suteikus judėjimo laisvę Šengeno erdvėje būtų pažeista viešoji tvarka, todėl jam yra taikytinas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punktas (dokumente nurodytas Įstatymo 113 straipsnio 7 punktas, tačiau 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo įstatymo pakeitimas, kuriuo įtraukta straipsnio 2 dalis, taigi tai laikytina rašymo apsirikimu).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, kad užsienietis negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, jei nėra atitinkamų institucijų duomenų apie tai, kad asmens buvimas šalyje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai ir pažymi, kad byloje tai patvirtinančių duomenų nėra pateikta.

Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, svarstydamas administracinio sulaikymo pagrįstumą turėjo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei iš esmės spręsti užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumo klausimą.

Kaip jau minėta, Švenčionių rajono apylinkės teismas sprendė klausimą dėl užsieniečio sulaikymo pagrindų buvimo ar nebuvimo, o ne dėl laikino teritorinio prieglobsčio jam suteikimo, nes, kaip numatyta Įstatymo ir Aprašo nuostatose, teritorinio prieglobsčio suteikimo klausimas priklauso ne teismo, o Migracijos departamento kompetencijai, kuris iš esmės nagrinėja klausimus dėl prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo. Teismas neturi teisės peržengti jam priskirtos kompetencijos ribų ir spręsti į jas nepatenkančius klausimus, priskirtinus kitoms valstybės institucijoms. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas pagrįstai sprendė tik jam priskirtą klausimą dėl užsieniečio sulaikymo pagrindų buvimo ar nebuvimo.

Taip pat apeliaciniame skunde pažymėta, kad užsienietis piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, o prieglobsčio prašymas ir Migracijos departamento sprendimo apskundimas tėra tik priemonė vilkinti sprendimo vykdymą.

Atsižvelgiant į tai, kad V. A. pateikė informaciją apie save, nusprendęs prašyti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje kryptingai laikėsi pasirinktos pozicijos, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančia informacija, neturėjo pagrindo manyti, kad pareiškėjas slėptųsi vengdamas išsiuntimo ar kaip kitaip trukdytų priimti ar vykdyti sprendimą išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai netaikė Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išaiškino bylos aplinkybes ir tinkamai vertino įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisingą sprendimą, todėl pagrindo naikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimą nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.