- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-03
- Bylos Nr.
- I1-3326-402/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00462-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- T. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-9, 41-53) nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – atsakovas, Alytaus PN) atliko nuo 2011-05-10 iki 2017-12-06 nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Bausmės atlikimo laikotarpiu trūko gyvenamojo ploto, sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, nes pisuarai nebuvo atskirti, o tualetai atskirti tik 1,50 m. durelėmis. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, jam pablogėjo sveikata, patyrė orumo pažeminimą, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus. Mano, jog teismas neturėtų taikyti trejų metų senaties termino. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas – Alytaus pataisos namai su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 13-18) nurodė laikotarpius, būrius ir gyvenamąsias patalpas, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo apgyvendintas, jų plotą, miegamų vietų skaičių jose. Atsakovo skaičiavimais vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, higienos normos pažeidimų nenustatė. Sanitariniai mazgai yra įrengti taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, jis turėjo teisę kreiptis į Nuteistųjų skirstymo komisiją dėl perkėlimo, tačiau šia teise nei karto nepasinaudojo, į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ar Alytaus PN administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų taip pat nesikreipė. Išreiškė nuomonę, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos, nes remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodo, kuo grindžiamas patirtos žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Atsakovo atstovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2011-05-10 iki 2017-12-06.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 13-14).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011-05-10 iki 2017-12-06 (b. l. 9). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Alytaus PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Taigi šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo galimybę sužinoti nuo kalinimo pradžios 2011-05-10, tačiau į teismą kreipėsi tik 2020-02-19 (b. l. 10).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam sukėlė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt., o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011-05-10 iki 2017-02-19 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2017-02-20 iki 2017-12-06.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.
Pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., pagal Taisyklių 111.2 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Atsakovas atsiliepime nurodė ir į bylą pateikė duomenis (b. l. 14-15, 19-20, 21-25):
nuo 2017-01-18 iki 2017-03-12, nuo 2017-03-13 iki 2017-05-12, nuo 2017-05-19 iki 2017- 07-18, nuo 2017-07-19 iki 2017-10-24 pareiškėjas buvo paskirtas į uždarosios zonos kamerų tipo patalpą Nr. 44 (atlikinėjo nuobaudą), kuri yra 15.82 kv. m ploto, joje įrengta 4 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,955 kv. m;
nuo 2017-03-12 iki 2017-03-13, nuo 2017-05-12 iki 2017-05-18 pareiškėjas buvo paskirtas į 9 būrį (9 lokalinis sektorius), 1 miegamąjį (ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) jame yra 34.13 kv. m ploto ir įrengta 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4.26 kv. m;
nuo 2017-05-18 iki 2017-05-19 ir nuo 2017-07-18 iki 2017-07-19 pareiškėjas paskirtas į 20 būrį (4 lokalinis sektorius, tuo pačiu drausmės grupės patalpos), 4 gyvenamąją patalpą (ne kameros tipo, o bendrabučio tipo), kuri yra 30.37 kv. m ploto ir joje įrengta 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3.79 kv. m;
nuo 2017-10-24 iki 2017-11-17 pareiškėjas buvo paskirtas į uždarosios zonos kamerų tipo patalpą Nr. 24 (atlikinėjo nuobaudą), kuri yra 13.45 kv. m ploto, joje įrengta 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4.48 kv. m;
nuo 2017-11-17 iki 2017-12-06 pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 11 būryje (3 lokalinis sektorius, bendrabutis Nr.2), 1 miegamajame (ne kameros tipo, o bendrabučio tipo). Šiame miegamajame yra 44.77 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,73 kv. m.
Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į skundą nurodė, tik nurodė, kad visą laiką jam trūko gyvenamojo ploto, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir koks nuteistųjų skaičius kalėjo, jos neįrodinėjo jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (pvz. liudytojų parodymais), todėl, įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti Alytaus PN pateiktais duomenimis ir jais nesivadovauti byloje.
Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotą, jose gyvenusių nuteistųjų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių. Nustatyta, kad pareiškėjo kalėjimo ginčo gyvenamosiose patalpose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 111 punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengti 5 pisuarai, kurie nebuvo atskirti, o tualetai buvo atskirti maždaug 1,5 m durelėmis, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas.
Atsakovo atstovas nurodė, kad 17 ir 9 būrių (9 lokalinis sektorius), bendrabutyje Nr. 2 (1,3,4,5,7,21,16,19,10 ir 11 nuteistųjų būriai) sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti sienelėmis ne mažesnės kaip 1,5 metro aukščio ir kiekviena kabina visada turėjo duris kurias nuteistieji gali užsidaryti.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų 2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 7.6 punkte nurodyta, kad tualete ne daugiau kaip 15 asmenų turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Reikalavimo atskirti pisuarus nėra nustatyta.
Teismas daro išvadą, jog atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniuose mazguose buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės ir durys (b. l. 26, 32). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes (unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis ir durimis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo tualetų įrengimu sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Alytaus PN yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsniu 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.