Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Dėl sąlygų asmens higienai atsakovas parodė, kad suimtųjų patalynės ir apatinių rūbų skalbimo dažnumas reglamentuotas teisės aktuose. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 67 punktas nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Skalbimo organizavimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje reglamentuoja 2012 m. spalio 31d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, kurio 4 punktas numato, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbiniai (suimtiesiems (nuteistiesiems), išduodama patalynė ir rankšluosčiai bei darbo rūbai) skalbiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Patalynės skalbimas įstaigoje vykdomas nepažeidžiant galiojančių nuostatų ir užtikrinant jų švarą. Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Kalinamųjų apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 m. buvo skalbiama nemokamai, o nuo 2012 m. spalio mėn. įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Sistemiškai aiškinant galiojančias teisės normas matyti, kad sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose sudarytos ir įstaiga neveikė išimtinai neigiamai prieš pareiškėją. Pareiškėjas jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu asmeninių lėšų įstaigoje visuomet turėjo, todėl turėjo galimybę pasinaudoti įstaigoje suteikiama paslauga.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2016-09-23 pažymos Nr. 60/09-34048 (1 t., 53-67 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. Ž. laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013-09-08 iki 2014-06-25, nuo 2015-04-15 iki 2015-05-29 ir nuo 2016-06-23 iki 2016-09-06, viso 334 dienas, skirtingose kamerose (2013-2014 metais – Nr. 32, 44, 54, 67, 55, 104, 56, 97, 66, 57, 53 ir 59; 2015 metais – Nr. 25, 65 ir 5; 2016 metais – Nr. 101 ir 98), kurių plotas nuo 12,69 iki 23,02 kv. m., vienas arba su dar 1-8 asmenimis ir jam teko nuo 2,11 iki 18,74 kv. m. Įvertinęs kamerų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad 160 dienų pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 138 dienas pareiškėjui pastoviai teko mažiau, negu 3,6 kv. m., o 36 dienas pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šias dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl 2016-09-23 pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 174 dienas (138 + 36) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas (1 t., 69-72 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikru laikotarpiu buvo per mažas (teko tik 2,11 – 3,33 kv. m.) ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjai patirti nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo eliminuoti baldais ir sanitariniu mazgu užstatytą tardymo izoliatorių kamerų plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langus, drėgna ir tamsu, oro judėjimo greitis neatitinka higienos normos reikalavimų, nėra užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas bei tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Atsakovas atsiliepime pasisakė tik dėl kameros Nr. 59 patikrinimo rezultatų, tačiau nepateikė jokių duomenų apie kitų pareiškėjo laikymo kamerų būklę ir atitikimą Lietuvos higienos normų HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) ir HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015-11-01) reikalavimams. Atsakovas į bylą pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2014 m. balandžio 29 d. patikrinimo metu buvo patikrinta ir kamera Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-09-26 iki 2013-10-01 ir nuo 2014-02-05 iki 2014-03-04, patikrinimo akte nurodyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kameroje atitiko higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, tačiau pažeistas 21 punkto reikalavimas, nes kameroje nėra veidrodžio, grindys betoninės (1 t., 158-164 b. l.). To paties patikrinimo metu patikrinta ir kamera Nr. 59, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-05-22 iki 2014-05-29 ir nuo 2014-06-03 iki 2014-06-25, patikrinimo akte nurodyta, kad pelėsio kameroje Nr. 59 nėra (1 t., 162 b. l.). Pareiškėjo laikymo kamera Nr. 54 buvo patikrinta ir 2014 m. sausio 14 d. patikrinimo metu, patikrinimo akte užfiksuota, kad santykinė oro drėgmė kameroje atitinka higienos normos reikalavimus, pelėsio nėra, kameroje atliktas remontas, oro temperatūra +11,3°C (suimtieji laikė atidarytą langą – HN 76:2010 26 p. pažeidimas), dirbtinė apšvieta 143 lx (HN 76:2010 22 p. pažeidimas) (1 t., 166-172 b. l.). To paties patikrinimo metu patikrinta ir kamera Nr. 53, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-05-07 iki 2014-05-22, nurodyta, kad kameroje atliekami remonto darbai (1 t. 169 b.l.). 2014 m. vasario 27 d. patikrinimo metu patikrinta ir kamera Nr. 55, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2013-11-11 – 2013-11-12, patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje vykdomas remontas (1 t. 173-179 b. l.). Taigi patikrinimo rezultatai iš dalies patvirtino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl kameros Nr. 54 būklės – kameroje grindys betoninės, nėra veidrodžio, per žema oro temperatūra ir netinkamas dirbtinis apšvietimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl visų kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės. 2016-09-27 Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-658 (1 t., 69-72 b. l.) nurodyta, kad įstaigoje nėra įrengta ventiliacijos sistema, todėl patalpose gali būti per mažas oro judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis, Šiaulių TI pastatų kompleksas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t.y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, Šiaulių TI patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Taigi pats atsakovas patvirtina, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose galėjo būti šalta, drėgna, per mažas apšvietimas ir oro judėjimo greitis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, ir konstatuotina, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 22, 26 ir 56 punktų, reglamentuojančių patalpų apšvietimą, oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę, oro judėjimo greitį ir pelėsio nebuvimą, bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio patalpų dirbtinį apšvietimą, 16 punkto, reglamentuojančio oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, 39 punkto, kuriame nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės bei pasivaikščiojimo trukmės, sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, naudojimosi dušu, nesudarytų sąlygų skalbti drabužius, tarakonų ir graužikų, kitų parazitų kamerose buvimo, patalynės kiekio ir būklės, higienos priemonių trūkumo, maisto energetinės vertės ir maitinimo organizavimo, netinkamai organizuoto užimtumo, signalizacijos mygtuko kamerose nebuvimo, nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 punkte nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nereglamentuoja. Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius įsakymu yra nustatęs vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę (1 t. 102 b. l.), Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji) (1 t., 69-72, 103 b. l.). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 26 d., 2014 m. vasario 27 d., 2014 m. birželio 11 d., 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimų metu (1 t., 113-120, 131-134, 154-157, 173-179 b. l.) nustatė, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti ant pastato stogo, jų yra 21, valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį, kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, sergantiems tuberkulioze skirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis, kuris dezinfekuojamas po kiekvieno suimtųjų, sergančių TBC, apsilankymo; pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi, yra šiukšliadėžės, juose neužuodžiamas nemalonus kvapas; pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, be paukščių išmatų. Pareiškėjas pats skunde nurodo, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, jo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės paneigtos Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų išvadomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas – nebuvo unitazo, veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, kai kuriose kamerose (pvz., 97) nebuvo net sanitarinį mazgą atskiriančių sienelių, nebuvo durų, tik užuolaidos, sklido nemalonus kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-09-27 pažymoje Nr. 62/08-658 nurodoma, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose, šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisės aktai nenumato (1 t., 69-72 b. l.). Taigi pats atsakovas pripažįsta, jog Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose unitazai pareiškėjo laikymo metu nebuvo įrengti, nepateikia jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose buvo visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, užtikrinant kameroje laikomų asmenų privatumą, todėl darytina išvada, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jo laikymo metu neatitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus dėl naudojimosi sanitariniu mazgu, dėl iš jo sklindančio nemalonaus kvapo.

Pareiškėjo skunde taip pat nurodoma, kad Šiaulių TI nebuvo sudarytos sąlygos skalbti asmeninius rūbus. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p. nurodyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintame Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos apraše bei 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintame Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos apraše, papildytame 2015-11-02 įsakymu Nr. 1/01-243 (1 t., 104-112 b. l.) nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką; viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką, jeigu suimtasis (nuteistasis) neturi pinigų asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip 3 mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami įstaigos skalbykloje. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. balandžio 20 d. patikrinimo metu pažymėjo, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir džiovinti įstaigoje veikiančioje skalbykloje, o viršutinius drabužius skalbti ir valyti galima viešojoje skalbykloje (sudaryta sutartis su skalbykla, 1 t., 142-145 b. l.). Į bylą pateikti ir nuteistojo pinigų apskaitos žiniaraščiai, iš kurių matosi, kad D. Ž. per visą jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį asmeninių lėšų savo sąskaitoje turėjo (1 t. 180-182 b. l.). Pažymėtina, jog aukščiau paminėtose teisės normose nėra įsakmiai nurodyta, kad asmenų drabužiai turi būti skalbiami nemokamai, laisvės atėmimo vietos turi tik pareigą sudaryti galimybę kalintiems asmenims išsiskalbti savo drabužius. Nesant imperatyvaus nurodymo tai daryti nemokamai, spręstina, kad ŠTI administracija, nustatydama atitinkamą viršutinių drabužių skalbimo tvarką, teisės normų nepažeidė. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose pilna tarakonų, graužikų, kitų parazitų, kurių Šiaulių TI administracija nenaikina. Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-658 (1 t. 69-72 b. l.) nurodyta, kad įstaigos kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu; deratizacija apgyvendinimo kamerose vykdoma priemone „Bromad“, o teritorijoje – „Broditop“ pasta, deratizacija pagal planą atliekama kartą per mėnesį. Iš byloje esančių Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (1 t., 113-120, 166-172 b. l.) taip pat matyti, kad įstaigoje profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas atliekamas, vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas. Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, jog įstaigos administracija nesiima priemonių parazitų ir graužikų naikinimui, pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad pranešus Šiaulių TI administracijai apie kamerose pastebėtus vabzdžius ar graužikus būdavo atliekama papildoma deratizacija ar dezinsekcija, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, per mėnesį gaudavo tik vieną rulonėlį tualetinio popieriaus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos numato, kad asmeniui turi būti išduodama antklodė, čiužinys, pagalvė (po 1 vnt.), užvalkalas pagalvei (2 vnt.), paklodė (4 vnt.), rankšluostis (2 vnt.); vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei, vyrui - 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 62/08-658 (1 t., 69-72 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patalynė perkama periodiškai atsižvelgiant į įstaigos poreikį; naudojamas minkštas inventorius (čiužiniai, antklodės ir pagalvės) yra dezinfekuojamas, po dezinfekavimo inventorius atiduodamas tiesiai į daiktų sandėlį; daiktų sandėlyje švarių ir nešvarių skalbinių srautai nesusikerta; lovos skalbiniai, čiužiniai, antklodės, pagalvės peržiūrimi įvertinami ir, jei reikia, nurašomi kartą per mėnesį; patalynė ir rankšluosčiai keičiami ir apie keitimą yra pažymima; pagal atžymas ji išduodama atvykus į laisvės atėmimo vietą, pasinaudojus dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, atžymint tai Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos kortelėje, atitinkamoje grafoje nurodant išduotų vienetų skaičių, po kiekvienu įrašu suimtieji ar nuteistieji pasirašo; išduodant patalynę ir rankšluosčius kiekvienas suimtasis ar nuteistasis turi galimybę pasitikrinti išduodamą patalynę bei inventorių; sanitarinėje švarykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros; kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių ir pagalvių); dezinfekuojama po 50 min. 110° C; suimtieji ir nuteistieji kiekvieną mėnesį yra aprūpinami asmens higienos priemonėmis ir patalyne pagal patvirtintas normas, visiems nuteistiesiems ir suimtiesiems išduodama patalynė yra: čiužinys, pagalvė, antklodė, užvalkalas pagalvei, du rankšluosčiai ir dvi paklodės vietoje užvalkalo antklodei. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (1 t. 113-120, 131-134, 146-149 b. l.) taip pat nurodyta, kad minkšto inventoriaus nukenksminimui sąlygos yra, sanitarinėje švarykloje veikia dvi dezinfekavimo kameros, kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus, lovos skalbiniai, čiužiniai antklodės, pagalvės peržiūrimi, įvertinami ir, jei reikia, nurašomi kartą per mėnesį, daiktų sandėlyje laikomas minkštas inventorius švarus, nesuplyšęs; dezinfekuoti čiužiniai, antklodės, pagalvės, švarūs lovos skalbiniai išduodami atvykus, išduotas inventorius pažymimas „Asmeninės sąskaitos kortelėje“; tikrinimo metu gumbuotų čiužinių nerasta. Iš įrašų pareiškėjo aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėje sąskaitoje matosi, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2013-02-12 iki 2016-09-22 buvo išduodama patalynė, rankšluosčiai bei tualetinis popierius pagal nustatytas normas (1 t., 56-57 b. l.), pareiškėjas pats patvirtina, kad 1 vnt. tualetinio popieriaus mėnesiui jis gaudavo, byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio, jos būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nebuvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, dušo patalpos neatitinka higienos normos reikalavimų. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas taip pat numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Iš byloje esančios 2016-09-27 Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos matosi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, kabyklos rūbams, dubenys, kiekvieną kartą einant praustis duše bėga karštas vanduo, kurio temperatūros reguliuoti individualiai kiekvienam asmeniui nėra galimybės, nes patalpose įrengti tik dušo rageliai; tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija, 2015 m. vasario mėn. dušo patalpos suremontuotos iš pagrindų (1 t., 69-72 b. l.). 2013 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-224 (1 t., 113-120 b. l.) nurodyta, kad prausimosi-švarinimo patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais, patalpose pelėsių nėra, daugkartinio naudojimosi prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) nenaudojami, kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu, tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija. 2014 m. sausio 14 d. ir vasario 27 d. patikrinimų metu konstatuota, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę (1 t. 166-172, 173-179 b. l.). Taigi visuomenės sveikatos centras higienos normos pažeidimų dušo patalpose nenustatė, pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nebuvo pakankamai kultūros ir sporto renginių, negalėjo sportuoti lauke, lankyti įvairius renginius, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad dalyvaudavo sporto renginiuose, naudojosi ir bibliotekos paslaugomis, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nebuvo signalizacijos mygtuko. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovo pateiktoje pažymoje Nr. 60/09-34665 (1 t., 68 b. l.) nurodyta, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko nebuvimo nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo užtikrinami ilgalaikiai pasimatymai. Pagal LR Bausmių vykdymo kodekso 98 str. 4 d. nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbus kardomojo kalinimo vietose, kuriuose nėra galimybės suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 65 p. įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Šis teisinis reglamentavimas rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas tardymo izoliatoriuose nėra numatytas ir jų suteikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos teisės aktai neįpareigoja. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu su prašymu suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą bei išvyką į namus nesikreipė, todėl ilgalaikių pasimatymų neturėjo, taigi nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus ar neveikimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maistas Šiaulių TI nebuvo kaloringas ir skanus, energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, maistas paduodamas į kamerą pro duris ir nesveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio, nebuvo užtikrinama maisto kokybė, kol padalindavo maistą, jis atšaldavo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą, riebalų – 72 g, baltymų – 72 g, angliavandenių 334 g. LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (redakcija, galiojanti nuo 2015-07-20, toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai, 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi, pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo nesiskundė. 2013 m. birželio 26 d. patikrinimo metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė, kad Šiaulių TI laikomi asmenys maitinami vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių 6 p., pagal valgiaraščius, sudarytus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, maitinimas organizuojamas 3 kartus per dieną (1 t., 113-120 b. l.). 2014 m. sausio 14 d. patikrinimo metu buvo paimtas laisvės atėmimo vietoje laikomiems nedirbantiems vyrams skirtas paros racionas, atlikus cheminius tyrimus nustatyta, kad tiekiamas maistas neatitinka fiziologinių mitybos normų – bendras paros kilokalorijų kiekis nepakankamas, nustatyta bendra paros davinio energetinė vertė 1844 kcal (pažeidžiamas HN 76:2010 8 p.), maistas į kameras pristatomas termosuose, patiekalai gaminami pagal parengtą valgiaraštį, nuokrypis nuo bendro patiekalų svorio 9,8 proc., kai paklaida galima iki 5 proc. (HN 76:2010 9 p. pažeidimas). 2014 m. vasario 27 d. patikrinimo metu nustatyta, kad paros davinio energetinė vertė atitiko nustatytą normą, tačiau nustatytas per didelis riebalų ir per mažas baltymų kiekis (pažeidžiamas HN 76:2010 9 p.) (1 t. 173-179 b.l.). 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo akte Nr. EP-126 (1 t., 158-164 b. l.) užfiksuota, kad patiekalai atitiko numatytą tos dienos racioną, bendra paros davinio energetinė vertė buvo 2312 kcal. 2015 m. gegužės 7 d. patikrinimo metu nustatyta, kad paros racionas, skirtas laisvės atėmimo vietoje laikomiems nedirbantiems vyrams, atitiko numatytą racioną, bendra paros davinio energetinė vertė 2312 kcal. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo teiginius dėl per mažos davinio maistinės vertės 2014 metų sausio – vasario mėnesiais, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatų, t.y. administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, o pareiškėjas, tuo metu negaudamas tinkamo maitinimo, galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvusių laikymo sąlygų pablogėjo sveikata – pakilo skrandžio rūgštingumas, atsirado nervingumas. Iš įrašų pareiškėjo D. Ž. asmens sveikatos istorijoje (1 t., 183-196 b. l., 2 t. 3-46 b. l.) matyti, jog jis buvimo Šiaulių TI laikotarpiais nuolat skundėsi padidėjusius rūgštingumu, rėmeniu, skausmu skrandžio srityje, buvo gydomas vaistais, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jam diagnozuotas ŽIV, kiti susirgimai, rekomenduota racionali mityba, o 2016-06-27 (1 t., 192 b. l.) rekomenduotas maitinimas pagal B? valgiaraštį. Taigi įvertinus šias aplinkybes galima teigti, jog būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – teisės aktų reikalavimus atitinkančio kameros ploto ir higienos normų reikalavimus atitinkančių kamerų, taip pat tinkamo maitinimo pagal pareiškėjo sveikatos būklę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.