Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, sekretoriaujant Jolantai Dryžienei, dalyvaujant ieškovės AB „Swedbank“ atstovui V. Š., atsakovės UAB „Stalakta“ administratorės UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ įgaliotam asmeniui advokatui L. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Swedbank“ pareiškimą atsakovei UAB „Stalakta“ dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir kredito sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismas 2011-10-10 nutartimi UAB „Stalakta“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.

Klaipėdos apygardos teismas 2012-03-05 nutartimi patvirtino administratoriaus pripažintus ir neginčytinus UAB „Stalakta“ kreditorių, įtraukiant juos į bylą trečiaisiais asmenimis, finansinius reikalavimus. Šia nutartimi teismas patvirtino kreditorės AB „Swedbank“ finansinio reikalavimo dalį – 6426030,71 Lt, o dėl ginčytinos finansinio reikalavimo dalies – 4472944,56 Lt – pagrįstumo išskyrė atskirą civilinę bylą. Nurodė, kad pagal kreditoriaus pateiktus dokumentus ir pareiškime nurodomą skolos pagrindą, pagrįstai galėtų būti reiškiami reikalavimai ne dėl 8886239,71 Lt skolos, bet dėl 7311186,25 Lt skolos dydžio. Teigia, kad 1264774,66 Lt suma turėjo būti panaudota ne delspinigių, o skolos pagal kredito sutartį dengimui, todėl kreditoriaus prašoma patvirtinti reikalavimų suma skolos pagrindu turėtų būti mažinama 1264774,66 Lt. Bankroto administratoriaus nuomone, 1195435 Lt delspinigių įtraukimas į skolos apimtį yra nesuderinamas su skolos ir delspinigių prievolių teisine prigimtimi bei tikslais. Dėl šių priežasčių kreditorės prašomų patvirtinti reikalavimų skolos pagrindu dydis turėtų būti papildomai sumažintas 1195435 Lt suma. Administratorius ginčija dalį palūkanų ir delspinigių, t. y. teigia, kad kreditorius gali reikalauti delspinigių ir palūkanų už laikotarpį iki atsakovui buvo iškelta bankroto byla.

Klaipėdos apygardos teismo 2012-05-07 nutartimi šios bylos sujungtos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Atsakovė ginčija 2006-11-14 kredito specialiosios dalies 14 p., kaip prieštaraujantį imperatyviai teisės normai, draudžiančiai skaičiuoti palūkanas nuo palūkanų (LR CK 6.37 str. 4 d.). Minėta teisės norma, ieškovės nuomone, pagal įstatymo analogiją turėtų būti taikoma ir delspinigiams, t. y. delspinigiai nuo delspinigių taip pat negali būti skaičiuojami. Šie motyvai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Taikant sandorio ar jo dalies negaliojimui LR CK 1.80 str. 1 d. įtvirtintą sandorių negaliojimo pagrindą, kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris ir jo dalis, yra imperatyvi; antra, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.

LR CK 6.37 str. 4 d. numato, kad palūkanos nuo palūkanų neskaičiuojamos išskyrus įstatymų ir šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų. Vadovaujantis LR CPK 3 str. 6 d., jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios, teisės normos. LR CK 6.37 str. 4 d. teisės norma yra speciali ir taikytina tik palūkanoms pagal prievoles. Pažymėtina, kad delspinigiai ir palūkanos skiriasi savo prigimtimi, t. y. delspinigiai yra netesybų rūšis (LR CK 6.71 str.), tuo tarpu palūkanos yra mokestis už naudojimąsi pinigais. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju įstatymo analogija negali būti taikoma. Be to, LR CK 6.37 str. 4 d. nurodytą teisės normą ieškovė nepagrįstai traktuoja kaip imperatyvią. Nustatant, ar teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. ( LR CK 1.9 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008). LR CK 6.37 str. 4 d. leidžia šalims susitarti dėl palūkanų už priskaičiuotas palūkanas skaičiavimo, tačiau įtvirtina teismui pareigą įvertinti tokį susitarimą LR CK 1.5 str. pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad iš kredito sutarties Nr. 06-087094-IN/06-087095-KL specialiosios dalies 14 p. atsiradusios sumos – 1195435 Lt, ieškovė neginčija, ir pripažįsta, kad ši suma kaip skola yra pagrįsta. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad LR CK 6.37 str. 4 d. nėra įtvirtinta imperatyvi teisės norma, todėl ginčijamas kredito specialios sutarties 14 p. šiuo pagrindu negali būti pripažintas negaliojančiu LR CK 1.80 str. normos prasme.

Pastebėtina, kad pradelstų delspinigių kapitalizavimas reiškia paskolos sumos padidinimą sukauptų, priskaičiuotų delspinigių suma. Šis susitarimas buvo sudarytas dviejų verslo subjektų, abiejų šalių sutarimu, todėl turi būti vykdomas (LR CK 6.189 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad šalys turėjo teisę susitarti dėl paskolos sutarties sumos padidinimo 1195435 Lt suma, todėl AB „Swedbank“ teikdama tvirtinti finansinį reikalavimą, pagrįstai šią sumą įtraukė į pagrindinės skolos sumą.

Administratorė ginčija 1264774,66 Lt sumą, kurią prieš iškeliant įmonei bankroto bylą, nekilnojamojo turto pirkėjai pervedė tiesiogiai AB „Swedbank“. Teigia, kad šios lėšos turėjo būti panaudotos ne delspinigių, o skolos dengimui. Teismo nuomone, šie motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2010-03-20 susitarimo dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo 13 p. buvo numatyta, kad įmonė iki 2010-04-30 turi įkeisti bankui visą UAB „Stalakta“ prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui numatytą turtą. Šią sąlygą įvykdžius atsakovė įsipareigojo atsisakyti savo reikalavimo teisės į 366304,06 EUR delspinigių sumą, kuri buvo sumokėta iš kredito gavėjų turto pardavimo pajamų. Ši sąlyga nebuvo įvykdyta, t. y. pati ieškovė pažeidė prisiimtus įsipareigojimus (LR CK 6.189 str.). Dėl šių priežasčių kreditorė pagrįstai neatsisakė delspinigių, t. y. pakeitimai dėl sumų nebuvo atliekami: ieškovė liko skolinga 1264774,66 Lt (366304,06 EUR), kurios pagrįstai reikalauja kreditorė.

Atsakovės teigimu, palūkanos ir delspinigiai įmonei gali būti skaičiuojami tik iki teismas priėmė nutartį iškelti UAB „Stalakta“ bankroto bylą – 2011-10-10. Iš teismo informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad teismo 2011-10-10 nutartis iškelti bankroto bylą buvo apskųsta atskiruoju skundu, todėl įsiteisėjo tik Lietuvos apeliaciniam teismui 2011-12-08 nutartimi nutraukus apeliacinį procesą. Vadovaujantis LR įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. tik įsiteisėjus nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines operacijas, tarp jų sustabdomas ir palūkanų bei delspinigių skaičiavimas. Kaip minėta anksčiau, Klaipėdos apygardos teismo 2011-10-10 nutartis iškelti UAB „Stalakta“ bankroto bylą įsiteisėjo 2011-12-08, todėl pagrįstai AB „Swedbank“ iki minėtos datos skaičiavo delspinigius ir palūkanas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovės priešieškinys laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas, o AB „Swedbank“ finansinis reikalavimas didintinas 4472944,56 Lt suma iki 10898975,27 Lt.

Atsakovės nuomone, ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl prašė skirti baudą LR CPK 95 str. nustatyta tvarka. Teismo nuomone, savo procesinių teisių įgyvendinimas ir gynimas nelaikytinas piktnaudžiavimu teise, todėl prašymas dėl baudos skyrimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos LR CPK 291 str., teismas

nutaria:

UAB „Stalakta“ priešieškinį atmesti.

Padidinti AB „Swedbank“ finansinį reikalavimą UAB „Stalakta“ bankroto byloje 4472944,56 Lt suma iki 10898975,27 Lt.

Prašymą dėl baudos skyrimo atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo paskelbimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.