Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sulaikymo laikotarpiu nuo 2007-07-12 iki 2015-01-25 pareiškėjas buvo laikomas skirtingose LAVL palatose, kuriose buvo šalta, drėgna, trūko oro, nes nebuvo ventiliacijos, trūko apšvietimo. Be to, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Palatų plotas buvo nuo 8 iki 16 m², o jose buvo laikoma 3-15 asmenų. Palatų plotą užėmė ir joje esantys baldai. Palatos buvo blogos būklės, nuo sienų byrėjo tinkas (82 proc. sienų, 43 proc. lubų ir 51 proc. grindų buvo avarinės būklės). Palatose buvo tupimas tualetas, kuris buvo be pertvarų, tualete nebuvo galima užsirakinti, todėl juo teko naudotis kitų kalinių akivaizdoje. Per mėnesį išduodavo tik 1 ruloną tualetinio popieriaus, kurio neužtekdavo.

Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų LAVL nevedama, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose nenustatomos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. LAVL privalo užtikrinti nuteistiesiems ir suimtiesiems izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, dalis skundo paliktina nenagrinėta.

1. Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

3. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo gydomas: nuo 2007-07-19 iki 2007-07-24 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje įrengta 10 lovų; nuo 2007-08-29 iki 2007-09-20 Vidaus ligų skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje įrengta 10 lovų; nuo 2008-02-11 iki 2008-02-25 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m², kurioje įrengtos 8 lovos; nuo 2008-06-16 iki 2008-07-03 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje įrengta 10 lovų; nuo 2008-08-21 iki 2008-08-29 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje įrengta 10 lovų; nuo 2008-10-20 iki 2008-10-28 Vidaus ligų skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje įrengta 10 lovų; nuo 2008-11-20 iki 2008-12-01 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,25 m², kurioje įrengta 7 lovų; nuo 2009-01-05 iki 2009-02-02 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje įrengta 10 lovų ir buvo perkeltas į Chirurginio skyriaus kameros tipo palatą Nr. 3, kurios plotas 28,49 m², kurioje įrengtos 6 lovos; nuo 2009-04-20 iki 2009-04-30 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje įrengta 10 lovų; nuo 2009-07-23 iki 2009-07-30 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 17, kurios plotas 7,33 m², kurioje įrengtos 4 lovos; nuo 2009-11-12 iki 2009-11-26 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 m², kurioje įrengtos 9 lovos; nuo 2010-01-14 iki 2010-01-21 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 m², kurioje įrengtos 7 lovos; nuo 2010-09-09 iki 2010-09-16 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,62 m², kurioje įrengtos 9 lovos; nuo 2011-02-03 iki 2011-02-10 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 m², kurioje įrengtos 9 lovos; nuo 2012-03-15 iki 2012-03-22 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 m², kurioje įrengtos 7 lovos; nuo 2012-07-12 iki 2012-07-19 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 3, kurios plotas 28,49 m², kurioje įrengtos 6 lovos; nuo 2012-08-30 iki 2012-09-06 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 m², kurioje įrengtos 9 lovos; nuo 2014-08-21 iki 2014-08-28 Chirurginio skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 m², kurioje įrengtos 9 lovos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11⁴ punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Pasak pareiškėjo ginčo laikotarpiu palatose buvo laikoma po 3-15 asmenų, t. y. tiek, kiek palatose buvo gulimų vietų. Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kiek konkrečiose palatose yra lovų, bei neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovei. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso buvimo LAVL laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto norma. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas nuo 2007-07-19 iki 2014-08-28 neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² plotą.

6. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Vadinasi, valstybė pagal Lietuvos teisės nuostatas 210 dienų, iš jų – 178 dienas laikotarpiu nuo 2007-07-19 iki 2011-02-10 ir 32 dienas laikotarpiu nuo 2012-03-15 iki 2014-08-28, neužtikrino pareiškėjui LAVL minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovės atstovas nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, LVAT administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012). Įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog LAVL patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti, yra visuotinai žinoma. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovės paaiškinimais dėl informacijos apie draudimą rūkyti iškabinimo LAVL (b. l. 25). Byloje nėra duomenų, kad kartu su pareiškėju palatose gydyti asmenys būtų rūkę, juo labiau – kad tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta LAVL, darytina išvada, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu nėra atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

8. Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad jam pasivaikščioti lauke buvo leidžiama tik vieną kartą per dieną, po 1 val.

Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Atitinkamai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą.

Taigi, matyti, kad karšto vandens tiekimas į kameroje įrengtą sanitarinį mazgą nėra numatytas. Tačiau teisės aktuose yra įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti unitazas, taip pat turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo sistema.

LAVL atsiliepime į G. K. skundą neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, t. y. kad sanitarinis mazgas įrengtas kameros patalpoje, nėra nuo jos atskirtas, neturi atskiros vėdinimo sistemos, jame nėra unitazo. Šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai, t. y. kad LAVL neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad LAVL pažeidė teisės aktų normas dėl kamerų inventoriaus (lovų) tinkamumo, taip pat vėdinimo, temperatūros, drėgmės ir (ar) apšvietimo reikalavimų.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad praustis po dušu buvo galima vieną kartą per savaitę po 30 minučių. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su nusiskundimais į LAVL administraciją dėl jo galimai pažeistos teisės išsimaudyti ir (ar) teikęs prašymus dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad būdamas neįgalus pareiškėjas per skirtą laiką galimai nespėja nusiprausti po dušu, leisti dušu naudotis ilgesnį laiką ir kad LAVL administracija būtų atsisakiusi tokius pareiškėjo prašymus tenkinti.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad Ligoninė yra patvirtinusi naudojimosi dušu grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kartą per savaitę nusiprausti po dušu, šioje byloje nėra. Nesant pareiškėjo prašymų bei įrodymų, patvirtinančių būtinybę pareiškėjui dušu naudotis ilgesnį laiką, nėra ir pagrindo konstatuoti, kad LAVL administracija, pareiškėjui praustis po dušu suteikdama tiek pat laiko, kiek ir kitiems LAVL besigydantiems nuteistiesiems, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Šiuo atveju pareikštas reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, padarytą iš esmės LAVL nesuteikiant pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teismingumo, laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dėl dalies ginčo laikotarpio dar galima šia tvarka pasinaudoti. Todėl teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisi iš LAVL neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, palieka nenagrinėtą.

LVAT praktikoje, vertinant terminų praleidimo bei atnaujinimo aplinkybes ne kartą konstatuota, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas skundu siekdamas, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2007-07-19, visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, jis buvo laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant higienos normų reikalavimus, laikant jį kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2015-01-25.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus, laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008-07-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Pareiškėjas skunde savo uždelstą kreipimąsi į teismą iš esmės grindžia tuo, jog į lietuvių kalbą nebuvo išversti EŽTT sprendimai dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbta tiek Konvencija, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde teismui pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautėsi kankinamas, žeminamas ir menkinamas. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Atitinkamai, kritiškai vertintinas ir tariamas pareiškėjo nežinojimas apie įstatymų turinį, galimybę kreiptis į teismą ginti pažeistas teises, nes manytina, jog neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Teismo vertinimu, numatytasis trejų metų ieškinio senaties terminas nėra neproporcingai trumpas, siekiant įgyvendinti savo pažeistų teisių gynybą (žr. LVAT 2015-06-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-866-858/2015). Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, taip pat negali būti laikoma objektyviu pagrindu pripažinti, kad 3 metų senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Kaip minėta, pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą taip pat motyvuoja tuo, kad yra neįgalus.

Terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apriboja pareiškėjo galimybės pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises. Pareiškėjas teismui kartu su skundu pateikė 2012-03-16 išduotą Neįgaliojo pažymėjimą NP Nr. 0721673 (b. l. 12), kuris galiojo iki 2014-08-30. Šis dokumentas patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad terminas skundui dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2007-07-19 iki 2011-02-10 paduoti buvo praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Pareiškėjai, norintys termino praleidimą pateisinti pablogėjusia sveikata, termino atnaujinimo klausimą nagrinėjančiam teismui privalo pateikti konkrečius įrodymus apie sveikatos būklę. Nagrinėjamu atveju gi pareiškėjo nurodoma bendra priežastis – neįgalumas, nepatvirtina, kad visą laikotarpį nuo 2007-07-19 iki 2011-02-10 pareiškėjo sveikata buvo pablogėjusi tiek, kad pareiškėjas objektyviai dėl to negalėjo kreiptis dėl savo galimai pažeistų teisių gynybos. Be to, pareiškėjas nurodo, kad kreipimosi į teismą metu vis dar yra neįgalus, tačiau nenurodo, kuo jo dabartinė sveikatos būklė skiriasi nuo tos, kuri buvo laikotarpiu nuo 2007-07-19 iki 2011-02-10. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius jo neįgalumą tik nuo 2012-03-16. Tuo tarpu CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas šiuo atveju yra praleistas už LAVL praleistą laikotarpį nuo 2007-07-19 iki 2011-02-10, t. y. iki pareiškėjo pateikto neįgaliojo pažymėjimo išdavimo. Daugiau objektyvių duomenų apie tai, kodėl šiuo laikotarpiu pareiškėjas nerealizavo savo teisės kreiptis į teismą, pareiškėjas nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Vadinasi, pareiškėjo įvardytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per laikotarpį iki skundo teismui pateikimo būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki bylos iškėlimo siekdamas ginti savo pažeistas teises. Teismas taip pat neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio. Todėl skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2007-07-19 iki 2011-02-10, atmestina.

17. Sprendžiant dėl pareiškėjo G. K. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL laikotarpiu nuo 2012-03-15 iki 2014-08-28, pažymėtina, kad, kaip nustatyta šioje byloje, šiuo laikotarpiu pareiškėjas, pažeidžiant jo teisę į minimalų 5,1 m² plotą bei tinkamą tualetų įrengimą, LAVL praleido 32 dienas. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 220 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinei žalai atlyginti priteistina 220 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 103 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 punktu, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. K. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Skundo dalį dėl prašymo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.