- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-04
- Bylos Nr.
- I-3149-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00058-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- G. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. T. (toliau – ir G. T., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN, atlyginti. G. T. nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės PN 19 būryje, 1-ajame miegamajame. Į šį miegamąjį paskirta 12 nuteistųjų, patalpos didžiąją dalį užėmė baldai, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrinta nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad 22 nuteistiesiems prausykloje skirta tik 4 čiaupai, sanitariniame mazge tik 1 sėdimas ir 2 tupiami tualetai, todėl nuolat tekdavo laukti. Pareiškėjo teigimu, neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad nuo 2017 m. pabaigos, kai nuo 17 val. patalpos buvo pradėtos rakinti, nuteistieji rūko koridoriuje, nes nėra įrengtos atskiros rūkymui skirtos patalpos, ir dėl to koridoriuje padžiauti pareiškėjo skalbiniai prisigerdavo tabako dūmų. Pareiškėjo teigimu, netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė moralinį ir dvasinį pažeminimą (b. l. 2).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN nurodė, jog pareiškėjui teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą buvo užtikrinta; praustuvių ir kriauklių įrengta pagal teisės aktų reikalavimus; gyvenamosiose patalpose griežtai draudžiama rūkyti, tai vertinama kaip nustatytų taisyklių pažeidimas ir nuteistieji už tai yra baudžiami. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas irgi yra rūkantis nuteistasis, dėl kitų asmenų rūkymo iš jo skundų negauta. Marijampolės PN tvirtino, kad veikė tinkamai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, per pataisos įstaigos patikrinimus pažeidimų nebuvo nustatyta. Vertino, kad nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, jo įvardinta šios žalos piniginė išraiška neturi objektyvaus faktinio pagrindo (b. l. 9-16).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą dėl kalinimo pataisos įstaigoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Šalies argumentai
G. T. prašė priteisti neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 19 būryje. Bylos duomenimis, pareiškėjas į 19 būrį paskirtas 2018 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 14/07-5522 ir apgyvendintas 1-ajame miegamajame (b. l. 17-18). Atsižvelgus į tai, kad skundas administraciniam teismui per pataisos įstaigos administraciją paduotas 2019 m. sausio 7 d. (b. l. 4), daroma išvada, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. spalio 30 d. iki 2019 m. sausio 7 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam tekęs gyvenamosios patalpos minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus, kuris nagrinėjamu atveju nustatomas pagal miegamųjų vietų skaičių.
Išanalizavus Marijampolės PN pateiktus duomenis, nustatyta, kad 1-ojo miegamojo plotas yra 39,60 kv. m; ginčo laikotarpiu į jį buvo paskirta 11-12 nuteistųjų; vienam asmeniui teko nuo 3,3 kv. m ploto (b. l. 10, 17, 27).
Atsižvelgus į bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui bendrabučio tipo patalpoje buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m ploto norma.
Vertinant pareiškėjo teiginius, kad gyvenamosios patalpos plotą mažino joje esantis inventorius, atsižvelgiama į EŽTT praktiką, pagal kurią, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro patalpos ploto turėtų būti atimtas joje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Analogiškos pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinę, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamoje byloje minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimas nenustatytas. Taigi, nagrinėjamu atveju skaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, nėra pagrindo iš miegamojo ploto atimti joje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai dėl teisės į nustatytą gyvenamosios patalpos plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė per mažas praustuvių kiekis prausykloje ir per mažas įrengimų kiekis sanitariniuose mazguose.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) nurodoma, kad viena praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų; vienas klozetas (gali būti ir tupiamas) arba vienas pisuaras (tik vyrams) skiriami ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsiliepimas
Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu 19-ajame būryje buvo apgyvendinta nuo 22 iki 24 nuteistųjų; 19-ajam būriui skirtame sanitariniame mazge yra 5 vandens čiaupai, vienas sėdimas unitazas ir du tupiami tualetai, 2 pisuarai, 1 dušas. Šioms aplinkybėms patvirtinti atsakovės atstovas pateikė raštą Nr. 8/07-4223 ir fotomedžiagą (b. l. 47, 48-56). Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir jais remiasi.
Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą ir įvertinus Marijampolės PN pateiktus nurodytus duomenis, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu sanitarinių įrenginių, skirtų 19-ojo būrio nuteistiesiems, skaičius buvo pakankamas. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai dėl pažeistos teisės pasinaudoti sanitarinio mazgo įrenginiais atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad 19-ajam būriui skirtose patalpose nebuvo įrengtų rūkymui skirtų patalpų, todėl pradėjus patalpas rakinti, nuteistieji rūkydavo koridoriuose, dėl ko džiūstantys pareiškėjo skalbiniai prisigerdavo tabako dūmų.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Be to, ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodė, kad pataisos įstaigos gyvenamosiose patalpose rūkyti griežtai draudžiama, rūkymas patalpose yra vidaus tvarkos taisyklių pažeidimas, už kurį nuteistieji yra baudžiami. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. PA-7992 nustatyta, jog Marijampolės PN asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru; lauko teritorijoje yra ženklais „Rūkymo vieta“ pažymėtos vietos su stogeliais (b. l. 23-25).
Vertinant aukščiau nurodytus pareiškėjo teiginius, daroma išvada, kad jie yra abstraktūs, jiems patvirtinti pareiškėjas nustatytų įrodymų nepateikė. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių duomenų, jog savo skalbinių negalėjo džiovinti būriui skirtoje džiovyklos patalpoje, nes tokia patalpa nėra įrengta, ar kad kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją prašymais užtikrinti, jog nebūtų rūkoma, kaip jis teigė, koridoriuose, kad teikė skundus kompetentingoms institucijoms dėl Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reikalavimo pažeidimų.
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad byloje nustatyti duomenys patvirtina, jog Marijampolės PN administracija teisės aktų reikalavimų, skirtų įgyvendinti Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio reikalavimus, nepažeidė.
Minėta, kad nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.249 ir 6.247 straipsniuose, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Nenustačius neteisėtų Marijampolės PN veiksmų ir atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei taikomą teisinį reglamentavimą, sprendžiama, kad nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekilo, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo G. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.