- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-15
- Bylos Nr.
- 2A-956-492/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis, Virginija Volskienė
- Atsakovas
- uždarosios draudimo bendrovės „RESO Europa“
- Trečiasis asmuo
- I. S.
- Kategorijos
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Virginija Volskienė Civilinė byla Nr. 2A-956-492/2007
44.2.4.; 44.5.1.; 73.2.6.1.; 114.8.2.;114.9.2.; 114.9.6.1.;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2007 m. spalio 15 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios draudimo bendrovės „RESO Europa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-379-96/2007 pagal K. D. ieškinį atsakovui uždarajai draudimo bendrovei „RESO Europa“, tretysis asmuo I. S. , dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas K. D. prašė priteisti iš atsakovo 18 862,19 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-05-20 autoįvykio metu buvo sugadintas jam priklausantis automobilį SUBARU LEGACY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau automobilis). Nurodė, kad važiavo šiuo automobiliu Ukmergės gatve, iš Vilniaus miesto pusės antrąja eismo juosta ketindamas pasukti į UAB „Sostena“ automobilių aikštelę. Priešingoje eismo juostoje buvo susidariusi transporto priemonių spūstis, nes Ukmergės – Žadeikos gatvių sankryžoje buvo sugedęs šviesoforas. Privažiavęs vietą, kur galima buvo daryti kairįjį posūkį, sustojo, rodydamas kairiojo posūkio signalą. Antroje ir trečioje eilėje stovėję vairuotojai jam parodė, kad jį praleidžia ir jis gali atlikti kairiojo posūkio manevrą. Atliekant posūkį į kairę, įvažiavus į pirmą eismo juostą, skirtą kairiojo posūkio manevrui atlikti bei įvažiuoti į UAB „Kemi“ autoservisą į jo vairuojamą automobilį, nestabdydamas trenkėsi automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau automobilis), vairuojamas trečiojo asmens I. S. . Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės ir susižalojo I. S. , pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vyko iki 2006 m. pradžios. 2006-01-17 Vilniaus rajono policijos komisariate buvo priimtas nutarimas administracinėje byloje, eismo įvykio kaltininke pripažinta I. S. , jai buvo paskirta 100 Lt bauda. Nustačius eismo įvykio kaltininką, ieškovas 2006-01-24 kreipėsi į ADB „RESO Europa“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kadangi eismo įvykio kaltininkės automobilis buvo apdraustas šioje bendrovėje. 2006-07-24 atsakovas priėmė sprendimą įvykį pripažinti nedraudiminiu ir nemokėti ieškovui priklausančios draudimo išmokos, motyvuodamas tuo, jog jis nepraleido pagrindiniu keliu į dešinę važiuojančios transporto priemonės. Ieškovas taip pat kreipėsi į Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisiją, kuri rekomendavo jam išmokėti draudimo išmoką. Tačiau ir po šio sprendimo atsakovas nuostolių neatlygino. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas apžiūrėjo ieškovo automobilį, surašė aktą, nurodė servisą kuriame ieškovas turi remontuoti automobilį, 2006-06-29 sumokėjo ieškovui 100 Lt žalos atlyginimo t.y. atliko veiksmus, kurie liudijo, kad jis pripažįsta prievolę, tačiau automobilio remonto išlaidų neatlygino.
Atsiliepimas
Atsakovas UDB „RESO Europa“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti, nes eismo įvykis įvyko 2005-05-20, tačiau į teismą ieškovas kreipėsi tik 2006 m. gruodžio mėn., t.y. praėjus daugiau kaip metams po įvykio. Jokių svarbių priežasčių, dėl kurių praleido ieškinio senaties terminą, ieškovas nenurodė, atnaujinti ieškinio senaties termino neprašė, todėl ieškinys atmestinas. Be to, pretenziją draudimo kompanijai K. D. pareiškė tik 2006-01-24, t.y. praėjus daugiau kaip aštuoniems mėnesiams po eismo įvykio, tuo pažeisdamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 ir 14 straipsniuose numatytą nukentėjusiojo trečiojo asmens pareigą pačiam arba per savo atstovą per 3 darbo dienas po eismo įvykio raštu apie eismo įvykį pranešti atsakingam draudikui. Atsakovas nurodė, kad CPK 182 straipsnyje policijos pareigūnų priimti nutarimai administracinėse bylose nenurodomi, kaip turintys prejudicinę galią, todėl vertintini kartu su kitais rašytiniais įrodymais. Išnagrinėjus visas aplinkybes įvykis pripažintas nedraudiminiu, dėl autoįvykio nėra I. S. kaltės, todėl ieškinys nepagrįstas. Eismo įvykis įvyko dėl paties ieškovo kaltės, nes jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 159 punktą (dešinės rankos taisyklę). Būtent ieškovo veiksmai buvo pagrindinė priežastis kilti eismo įvykiui, todėl būtent jam kyla civilinė atsakomybė atlyginti žalą.
Tretysis asmuo I. S. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jos kaltės dėl autoįvykio nėra. Ji po autoįvykio blogai jautėsi, todėl neskundė priimto nutarimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo ADB „RESO Europa“ ieškovo K. D. naudai 18 862,19 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 978,87 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad trečiojo asmens I. S. automobilis buvo apdraustas privalomuoju draudimu pagal draudimo polisą ADB „RESO Europa“. 2006-01-17 Vilniaus rajono PK nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje I. S. buvo nubausta 100 Lt administracine bauda pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir pripažinta, kad autoįvykis įvyko dėl jos kaltės (l. 56,57). Vairuotojos I. S. kaltė nenustatyta baudžiamojo įstatymo atžvilgiu, tačiau atsirado civilinė atsakomybė, nes ji nebuvo tiek rūpestinga ir atidi kiek šioje situacijoje reikėjo (CK 6.246 straipsnio 1, 3 dalys, KET 53, 269 punktai). Nutarimai yra įsiteisėję, galiojantys (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įrodymų, kad autoįvykis įvyko dėl ieškovo kaltės atsakovas teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl atsakovo nuoroda į tai, kad dėl autoįvykio kaltas pats ieškovas nepagrįsta ir grindžiama prielaidomis. Tarp vairuotojos I. S. neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos dėl automobilio apgadinimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Ieškovo automobiliui žala buvo padaryta dėl trečiojo asmens I. S. kaltės, todėl ieškovo turtui padarytą žalą CK 6.263 straipsnio pagrindu turi atlyginti tretysis asmuo. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad autoįvykis yra pripažintas nedraudiminiu (CPK 178 straipsnis). Žalą padariusiam asmeniui taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Draudiko gi pareiga atlyginti žalą kyla visai kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Būtent draudimo santykius reglamentuoja teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (CK 6.254 straipsnio 1dalis, 6.1018 straipsnis). Atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir administracinėje byloje nėra nustatytas draudėjo, t.y. trečiojo asmens I. S. kaltė yra nepagrįstas. Be to, siejant draudimo išmokos mokėjimą ne su draudiminiu įvykiu, o su vairuotojo kalte vairuojant transporto priemone, draudimas nuo avarijų, esant privalomam civilinės atsakomybės draudimui, prarastų savo reikšmę, kadangi draudėjams, apsidraudusiems savo turtinį interesą būtent šiuo draudimu, atsitikus draudiminiam įvykiui yra galimybė kompensuoti nuostolius atsiradusius ir dėl paties draudėjo kaltės, išskyrus atvejus, kai draudiminis įvykis atsiranda dėl draudėjo tyčios. Atsakovo argumentai, kad ieškovas praleido senaties terminą ieškiniui pareikšti yra nepagrįsti, nes atsakovas apžiūrėjo ieškovo automobilį, surašė aktą, nurodė servisą kuriame ieškovas turi remontuoti automobilį (l. 12), 2006-06-29 sumokėjo ieškovui 100 Lt žalos atlyginimo, t.y. atliko veiksmus, kurie liudijo, kad jis pripažįsta prievolę (CK 1.130 straipsnio 2 dalis), o atsisakė išmokėti i draudimo išmoką tik 2006-07-24 (l.11, 24), t.y. ieškovui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas ne nuo autoįvykio pradžios, o nuo atsakovo veiksmų, kuriais jis patvirtino, kad pripažįsta prievolę – 2007-06-29. Ieškinys ieškovo pareikštas 2006-11-15 (l. 1). Ieškovas kreipėsi į atsakovą 2006-01-24, atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką tik 2006-07-24. Ir tik po atsakovo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką ieškovas galėjo kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Taikyti senaties terminą šiuo atveju nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Atsakovas ADB „RESO Europa“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. birželio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad teismas nagrinėdamas bylą, pažeidė CPK 42 straipsnį, numatantį šalių teisę kviesti bei apklausti liudytojus, reikšti prašymus dėl ekspertizės skyrimo, užduoti klausimus šalims. Teismas parengiamojo posėdžio metu patenkino atsakovo prašymą apklausti 4 liudytojus, jiems buvo išsiųsti teismo šaukimai. Du iš kviestų liudytojų į teismo posėdį atvyko, du neatvyko. Teismas apklausęs atvykusius liudytojus, neatvykusių liudytojų daugiau į teismo posėdį nebekvietė, neklausė šalių nuomonės dėl galimybės šių liudytojų neapklausti, nemotyvuotai pakeitė savo nuomonę ir tuo pažeidė atsakovo teisę šiuos liudytojus apklausti. 2007-04-16 įvykusiame teismo posėdyje teismas patenkino atsakovo prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo. Atsakovas teismo įpareigojimą įmokėti 1 000 Lt į depozitinę teismo sąskaitą įvykdė, 2007-05-29 teismo posėdžio metu pateikė teismui šį faktą patvirtinančius įrodymus. Abi šalys buvo suformulavusios klausimus ekspertams, atsakovas pasiūlė ekspertines įstaigas. Tačiau 2007-05-29 posėdyje teismas klausimą dėl ekspertizės skyrimo tikslingumo sprendė iš naujo ir šį prašymą atmetė. Atsisakydamas tenkinti prašymą dėl ekspertizės šioje byloje skyrimo, teismas pažeidė atsakovo teisę ginčyti administracinėje byloje priimtą sprendimą dėl eismo įvykio kaltininko. Teismas pažeidė atsakovo teisę užduoti klausimus ieškovui, nuspręsdamas, jog visi jo paaiškinimai dėl eismo įvykio yra išdėstyti administracinės bylos medžiagoje. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas nagrinėdamas bylą dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo kaltės klausimą sprendžia iš naujo – administracinėje byloje priimtas sprendimas prejudicinės galios neturi (CPK 182 straipsnis.). Atsakovas nurodė, kad teismas priimdamas sprendimą, netinkamai taikė bei aiškino Vyriausybės patvirtintas Kelių eismo taisykles (toliau - KET). Teismas niekaip nevertino atsakovo argumentų dėl ieškovo padarytų KET 159 p. bei 153 p. pažeidimų. Išnagrinėjus faktines eismo įvykio aplinkybes, draudikas I. S. kaltės dėl eismo įvykio metu padarytos žalos neįžvelgė. Iš įvykio vietos schemoje užfiksuotos susidūrimo vietos matyti, jog automobiliai susidūrė įvažiavime į UAB „Kemi“ auto serviso aikštelę. Tai tik patvirtina trečiojo asmens paaiškinimą, jog jos vairuojamas automobilis suko į dešinę. Tokiu būdu ieškovas pažeidė KET 159 p. (dešinės rankos taisyklę). Būtent ieškovo veiksmai buvo pagrindinė priežastis kilti eismo įvykiui, todėl būtent jam kyla civilinė atsakomybė atlyginti žalą. Ieškovas K. D. pažeidė KET 153 p. (sukdamas į kairę ne sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms). Ieškovas nepraleido I. S. vairuojamo automobilio. Tokiu neatsargiu savo elgesiu K. D. nesilaikė dešinės rankos taisyklės bei saugaus eismo reikalavimų ir pažeidė KET 153 p. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti senaties terminą, nes ieškinio senaties terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo eismo įvykio, kurio metu atsirado žala. Ieškovas iškart po eismo įvykio žinojo, jog jam padaryta žala ir turėjo teisę prašyti žalos atlyginimo, nepaisant to, ar egzistavo reali galimybė faktiškai įgyvendinti savo teisę.
Atsiliepimas
Ieškovas K. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas, pripažindamas eismo įvykį nedraudiminiu, nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis minėtą eismo įvykį galima būtų pripažinti nedraudiminiu. Draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja sumokėti draudimo išmoką, jeigu įvyksta draudiminis įvykis, todėl šiuo atveju atsakovas savo pareigos nevykdė nepagrįstai. Draudiminio įvykio faktą patvirtino policijos priimtas nutarimas administracinėje byloje, o žalos dydį pats draudikas suderino su ieškovo automobilį remontavusiu autoservisu. Taigi draudikas privalo išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką – atlyginti patirtus nuostolius. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad būtent ieškovo veiksmai buvo pagrindinė priežastis kilti eismo įvykiui, todėl jam kyla civilinė atsakomybė atlyginti žalą. Ištyrus visas eismo įvykio aplinkybes, policijos pareigūnai nustatė, kad eismo įvykis įvyko dėl VW Golf, valst Nr. (duomenys neskelbtini) , vairuotojos I. S. kaltės. Nors administracinės teisės pažeidimo nutarimas neturi prejudicinės galios šioje byloje, tačiau tai yra svarbus rašytinis įrodymas. Teismas nepažeidė procesinės teisės normų, nes byloje esančių įrodymų visuma sudarė pagrindą pripažinti, jog egzistuoja ieškovo įrodinėjamos aplinkybės, todėl nebuvo pagrindo skirti ekspertizę, apklausti neatvykusius liudytojus. Atsakovas netinkamai aiškina senaties taikymo instituto teisės normas. Tik po atsakovo atsisakymo mokėti draudimo išmoką ieškovo teisės buvo pažeistos ir jis galėjo kreiptis į teismą jas apginti, todėl senaties terminas nėra praleistas.
Atsakovo ADB „RESO Europa“ apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.
Byloje nustatyta, kad 2005-05-20 autoįvykio metu buvo sugadintas ieškovui K. D. priklausantis automobilis SUBARU LEGACY. 2006-01-17 Vilniaus rajono policijos komisariate buvo priimtas nutarimas administracinėje byloje, eismo įvykio kaltininke pripažinta I. S. , jai buvo paskirta 100 Lt bauda (l. 27). Nustačius eismo įvykio kaltininką, ieškovas 2006-01-24 kreipėsi į ADB „RESO Europa“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kadangi eismo įvykio kaltininkės automobilis buvo apdraustas šioje bendrovėje. 2006-07-24 atsakovas priėmė sprendimą įvykį pripažinti nedraudiminiu ir nemokėti draudimo išmokos (l. 18, 19). Ieškovas K. D. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 18 862,19 Lt nuostolių atlyginimo. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš ADB „RESO Europa“ 18 862,19 Lt (l. 120-122).
Šalies argumentai
Atsakovas ADB „RESO Europa“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai aiškino Vyriausybės patvirtintas Kelių eismo taisykles, vadovavosi tik administracinėje byloje priimtu sprendimu, todėl nepagrįstai pripažino ADB „RESO Europa“ pareigą atlyginti žalą ieškovui K. D. , nepagrįsti, todėl atmestini. Tretysis asmuo I. S. buvo sudariusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį ir apdrausta pagal draudimo polisą AFA Nr. 0405951 ADB „RESO Europa“. 2005-05-20 autoįvykio metu draudimo sutartis buvo galiojanti, todėl sprendžiant ginčą taikytinos draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė, kurios atsiradimo sąlygas nustato CK: neteisėti veiksmai (6.246), žala (6.249), priežastinis ryšys (6.247), kaltė (6.248). Šioje byloje nustatytos visos sąlygos I. S. atsakomybei kilti: pažeisdama kelių eismo taisykles ji sukėlė autoįvykį, kurio metu buvo sugadintas ieškovo turtas, vairuotojos kaltė pripažinta kompetentingų valstybės institucijų sprendimu. CK 6.2 straipsnyje nurodyta, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius, todėl šiuo atveju pagrindas ADB „RESO Europa“ prievolei atlyginti žalą kilti yra draudiminis įvykis. Ištyrus visas bylos aplinkybes, 2006-01-17 Vilniaus rajono policijos komisariate buvo priimtas nutarimas, kuriuo eismo įvykio kaltininke pripažinta I. S. (l. 27). Minėto nutarimo I. S. neskundė, savo kaltę pripažino. Trečiojo asmens argumentai, jog ji nutarimo neskundė, nes tuo metu jos šeimoje buvo sunki padėtis, atmestini, nes nepagrįsti jokiais įrodymais. Be to, iš I. S. veiksmų matyti, kad ji pripažino savo kaltę, nutarimu paskirtą baudą sumokėjo. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje – tai oficialus rašytinis įrodymas, priimtas kompetentingos valstybės institucijos. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Apeliantas nurodė, jog išnagrinėjęs eismo įvykio faktines aplinkybes, nenustatė I. S. kaltės. Pripažino įvykį nedraudiminiu motyvuodamas tuo, jog ieškovas pažeidė KET 153 ir 159 punktų reikalavimus, todėl autoįvykis kilo dėl šio kaltės. ADB „RESO Europa“ argumentai dėl ieškovo KET pažeidimo yra tik pasvarstymai, nepagrįsti jokiais įrodymais, be to, apeliantas nėra įgaliotas aiškinti norminius teisės aktus. 2006-01-17 Vilniaus rajono policijos komisariato priimtas nutarimas administracinėje byloje yra galiojantis, jame nustatytos aplinkybės nenuginčytos, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas neteisėtai autoįvykį pripažino nedraudiminiu bei įpareigojo atsakovą atlyginti ieškovui padarytą žalą. Paties atsakovo veiksmai parodo, jog ADB „RESO Europa“ pripažino savo prievolę atlyginti padarytą žalą, nes žalos dydį pats draudikas suderino su ieškovo automobilį remontavusiu autoservisu (l. 12), apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, sumokėjo ieškovui 100 Lt žalos atlyginimo.
Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nagrinėdamas bylą pažeidė CPK 42 straipsnį numatantį šalių teisę kviesti bei apklausti liudytojus, reikšti prašymus dėl ekspertizės skyrimo, užduoti klausimus šalims yra nepagrįsti, todėl atmestini. CPK 185 straipsnyje yra suformuluoti įrodymų vertinimo principai numatantys, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. vasario 28 d. protokoline nutartimi nusprendė iškviesti liudytojus I. M. , A. K. , J. S. ir E. G. , klausimą dėl ekspertizės skyrimo nutarė spręsti bylos nagrinėjimo iš esmės metu (l. 89). 2007 m. balandžio 16 d. teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai I. M. bei J. S. , apie kitų liudytojų, taip pat policijos darbuotojų, neatvykimą pranešta byloje dalyvavusiems asmenims (l. 101-104). 2007 m. balandžio 16 d. protokoline nutartimi šalys buvo įpareigotos suformuluoti klausimus ekspertui, atsakovas įpareigotas sumokėti į teismo sąskaitą 1 000 Lt už ekspertizę, nutarta ekspertizės skyrimo klausimą spręsti kitame teismo posėdyje. 2007 m. gegužės 29 d. protokoline nutartimi teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą dėl ekspertizės skyrimo, nes „<...ikiteisminio tyrimo metu ir administracinėje byloje buvo nustatytas kaltas asmuo, dėl kurio kaltės įvyko autoįvykis. Šie procesiniai dokumentai galioja. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad po šių procesinių dokumentų priėmimo pasikeitė faktinė padėtis ir dėl autoįvykio nustatyta ieškovo kaltė...>“. CPK 176 straipsnyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas vertindamas įrodymus ir manydamas, kad byloje nepakanka aplinkybes patvirtinančių įrodymų, turi teisę pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus. Taip pat teismo diskrecijos teisė yra spręsti klausimus dėl šalių pateiktų prašymų dėl įrodymų pateikimo tikslingumo. Kaip minėta aukščiau, ikiteisminio tyrimo metu ir administracinėje byloje buvo nustatytas kaltas asmuo, dėl kurio kaltės įvyko autoįvykis, šie procesiniai dokumentai yra galiojantys, juose nurodytos aplinkybės byloje nepaneigtos, todėl darytina išvada, kad teismas, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą skirti ekspertizę. Be to, atsižvelgus į 2005-05-25 eismo įvykio vietos plane nurodytas SUBARU LEGACY slydimo žymes bei užfiksuotą stiklo šukių koncentracijos vietą, darytina išvada, kad tretysis asmuo judėjo pakankami dideliu greičiu, susidūrimas įvyko ties įvažiavimo pradžia, arčiau skiriamosios juostos, o ne įvažiavime į aikštelę, kaip tvirtina atsakovas. Todėl labiau tikėtina, jog I. S. važiavo tiesiai, siekdama aplenkti transporto priemonių spūstį, o ne suko į aikštelę. Šios aplinkybės buvo nustatytos ir patvirtintos administracinėje byloje. Pagrindo abejoti kompetentingų institucijų priimtu nutarimu nėra.
Tenkindamas atsakovo prašymą apklausti liudytojus pirmosios instancijos teismas sudarė galimybę atsakovui įrodinėti aplinkybes dėl autoįvykio kaltininko. Iš aukščiau nurodytų protokolinių nutarčių galima spręsti, kad teismas tenkino prašymą apklausti liudytojus, tačiau A. K. ir E. G. neatvykus į teismo posėdį, neklausė šalių nuomonės dėl pakartotinio liudytojų iškvietimo į teismo posėdį. Tokie teismo veiksmai vertintini kaip pažeidžiantys įrodinėjimo taisykles nustatančias proceso teisės normas. Pagal CPK 196 straipsnio nuostatas liudytojų, dėl kurių apklausos buvo nuspręsta, galima neapklausti tik dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu ir pripažinus, kad bylos aplinkybės, kurioms nustatyti buvo šaukiami liudytojai, yra pakankamai nustatytos. Atsižvelgus į tai, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų (2006-01-17 Vilniaus rajono policijos komisariate nutarimas administracinėje byloje, ieškovo, liudytojų – policijos darbuotojo ir tyrėjos, betarpiškai apžiūrėjusių įvykio vietą – I. M. , J. S. parodymai, kelių eismo įvykio vietos apžiūros 2005-05-20 protokolas bei planas prie jo), patvirtinančių ieškovo teiginius, bylos aplinkybės, kurioms nustatyti buvo šaukiami liudytojai, iš esmės įrodytos, apeliacinės instancijos teismui atsakovas prašymų dėl papildomų įrodymų tyrimo ir rinkimo nereiškė. Darytina išvada, jog teismas nors formaliai ir pažeidė proceso teisės normas, tačiau tai neturėjo įtakos visų reikšmingų byloje aplinkybių įvertinimui, dėl to nenukentėjo teisėti apelianto interesai. Draudžiama sprendimą naikinti vien formaliais pagrindais, kai šis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 328 straipsnis).
Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti senaties terminą, nes jis turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo eismo įvykio, kurio metu atsirado žala yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas ne nuo autoįvykio pradžios, o nuo atsakovo veiksmų, kuriais jis atsisakė mokėti draudimo išmoką, nes būtent nuo šio momento buvo pažeistos ieškovo teisės (CPK 1.124 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimą pakeisti arba panaikinti.
Remiantis CPK 93 straipsniu ieškovui K. D. priteistina 2 065,00 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo ADB „RESO Europa“.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Priteisti iš atsakovo ADB „ RESO Europa“ (įmonės kodas 110073720, A. G. g. 40 A, Vilnius) ieškovo K. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) naudai 2065,00 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.