Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Ingrida Krušienė Baudž. byla Nr. 1A-257-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01696-2011-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.6.8.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

n utartis

2013 m. balandžio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme, pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta pakeisti į suėmimą, suimant A. P. teismo posėdžių salėje.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime būtas laikas.

Nuosprendžiu priteista iš A. P. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 1 536,60 Lt R. A. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką bei nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, tai yra jis 2011 m. lapkričio 21 d., apie 22.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdos mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, iš chuliganiškų paskatų, peiliu dūrė nukentėjusiajam R. A. į kairį klubą, taip padarydamas durtinio–pjautinio kairės klubinės srities sužalojimą su raumenų pakenkimu, tai nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais A. P. viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą.

Nuteistasis tvirtina, jog jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė. Nurodo, kad 2011-11-21, apie 22.00 val., jis atvyko į svečius pas dėdę V. M., gyv. (duomenys neskelbtini), nes norėjo kartu su juo išgerti. Tuo metu pas V. M. bute buvo jo sūnus S. M., R. A. bei D. R., jie vartojo alkoholinius gėrimus, o jis buvo blaivas. S. M. pradėjo prie jo kabinėtis, tačiau jis pastarajam pasakė, kad atvyko ne pas jį, o pas jo tėvą. Apeliantas A. P. aiškina, kad netrukus tarp S. M. ir R. A. kilo konfliktas dėl alkoholio, todėl jis, pamatęs konfliktą ir blaiviai įvertinęs situaciją, nusprendė važiuoti namo, todėl išsikvietė taksi ir išvažiavo. Būdamas pas V. M. bute jis nieko nesužalojo ir nežino, kas vyko toliau, nes iš buto jis išėjo pirmas.

Apelianto nuomone, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teismas padarė esminių BPK pažeidimų bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir byla nutraukta arba grąžinta iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Gynėjas prašo nuteistojo A. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai A. P. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės nesunkiai sužalojus R. A. bei sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiojo R. A., liudytojo S. M. parodymai, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus A. P. veiksmus. Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl apelianto kaltės nepaneigia.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybės kaip ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, tik, skirtingai nei aiškino teisiamajame posėdyje, jog konfliktas jo dėdės V. M. bute kilo tarp pastarojo sūnaus S. M. ir kito asmens, kurio negali įvardyti, apeliaciniame skunde jau nurodė, kad konfliktas kilo tarp S. M. ir R. A.. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. apskritai atsisakė duoti parodymus. Šie duomenys rodo, kad nuteistojo parodymai yra prieštaringi, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais nesirėmė, nes juos paneigia ne tik nukentėjusiojo, kurio A. P. anksčiau nepažinojo, taigi darytina išvada, kad neturėjo pagrindo jo apkalbėti ar neteisingai apkaltinti, bet ir liudytojo S. M. parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. P., taip pat ir nukentėjusysis R. A. iki įvykio buvo pas Viktorą ir S. M. namuose, kur tarp A. P. ir S. M. kilo žodinis konfliktas. Taip pat nustatyta, kad tiek R. A., tiek A. P. iš buto pasišalino. Nors apeliantas teigia, kad jis dėl kilusio konflikto tarp S. M. ir R. A. iš buto, išsikvietęs taksi, išvažiavo namo ir kad iš buto išėjo pirmas bei nukentėjusiojo R. A. kieme nesužalojo, taip aiškino ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau tokios A. P. versijos nepatvirtina jokie bylos duomenys, priešingai – juos paneigia. Nukentėjusysis R. A., kurio, kaip minėta, A. P. nepažinojo, parodė, kad jį kieme sužalojo būtent R. P., apie tai jis papasakojo ir S. M., kuris nors ir nematė paties R. A. sužalojimo fakto, tačiau, kaip ir nukentėjusysis, patvirtino, kad iš buto A. P. S. M. prašant išvedė nukentėjusysis R. A. ir praėjus maždaug 15–20 minučių po to, kai pastarasis, siekdamas užstoti S. M. konflikto su A. P. metu, išvedė jį iš M. buto, pamatė per langą šaukiantį žmogų, kad R. A. kraujuoja, pastarasis jam pasakė, kad jį sužalojo būtent A. P.. Tiek nukentėjusysis, tiek kaip liudytojas teisme apklaustas S. M. nuosekliai paaiškino, kad konflikto iniciatorius buvo A. P., kuris, kaip paaiškino nukentėjusysis ir minėtas liudytojas, į butą atėjo girtas, o S. M. pasakius, kad tėvas V. M., pas kurį atėjo A. P., miega ir paprašius išeiti, jis atsisakė tai padaryti ir vis tiek užėjo į vidų bei pradėjo S. M. grasinti, trinktelėjo per petį, o siekiant išvengti rimtesnio konflikto, S. M. paprašius, nukentėjusysis R. A. išvedė iš buto R. P., kuris, kaip nurodė nukentėjusysis, kieme jį sužalojo, o S. M., pamatęs per langą kieme šaukiantį žmogų, kad R. A. kraujuoja, iškvietė pastarajam greitąją medicinos pagalbą. Netikėti nukentėjusiojo R. A. ir liudytojo S. M. parodymais nėra pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, bet to, kaip minėta, nukentėjusysis anksčiau apelianto nepažinojo, taigi jis neturėjo jokio pagrindo jį neteisingai apkaltinti. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis R. A., siekdamas išvengti akivaizdžiai bręstančio konflikto tarp A. P., kurio anksčiau nepažinojo, ir S. M., pastarajam bijant A. P., pagrįstai, S. M., kuriam A. P. konflikto metu grasino ir trinktelėjo per petį, paprašius, išvedė jį iš buto. Remiantis tiek nukentėjusiojo R. A., tiek liudytojo S. M. parodymais nustatyta, kad A. P. ir buto išeiti nenorėjo, todėl akivaizdu, jog tai, kad nepažįstamas R. A. išvedė jį iš Morozovų buto, jį suerzino, todėl jis namo kieme, kaip paaiškino R. A., pasivijęs jį, sužalojo.

Netikėti nukentėjusiojo R. A., liudytojo S. M. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Aptartų duomenų visuma rodo, jog A. P. viešoje vietoje – namo kieme – iš chuliganiškų paskatų dėl menkavertės dingsties dūrė peiliu nukentėjusiajam R. A. į kairį klubą ir nesunkiai jį sužalojo, tai patvirtina byloje pateikta specialisto išvada Nr. G21/12 (03), kurioje nurodyta, kad R. A. buvo nustatyta durtinė–pjautinė kairės klubinės srities žaizda su raumenų pakenkimu. Byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje – namo kieme. Nuteistojo A. P. veiksmai prieš nukentėjusįjį R. A. – viešoje vietoje pavartotas fizinis smurtas – vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų, todėl neabejotina, kad nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad A. P. kaltė padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytus nusikaltimus yra įrodyta.

Apelianto skunde nepagrįstai teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė turėti gynėją. Byloje esančiame 2012 m. vasario 14 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole nurodyta, jog A. P. pareiškė, kad jam teisė turėti gynėją išaiškinta, tačiau pasirašyti protokole jis atsisakė (t. 1 , b .l. 29), 2012 m. vasario 14 d. protokole dėl gynėjo atsisakymo nurodyta, jog A. P. pareiškė, kad jam gynėjas nereikalingas, tačiau pasirašyti protokole jis atsisakė (t. 1 , b .l. 30). 2012 m. sausio 10 d. pranešime apie įtarimą nurodyta, kad A. P. 2012 m. vasario 14 d. jį perskaitė, tačiau pasirašyti atsisakė (t. 1, b. l. 31–32). Įtariamojo apklausos metu A. P. atsisakė duoti parodymus (t. 1, b. l. 33–34). 2012 m. kovo 23 d. A. P. pakartotinai buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir jis šiame protokole pasirašė (t. 1, b. l. 36), o tos pačios dienos protokole dėl gynėjo atsisakymo, kuriame A. P. pasirašė, nurodyta, kad įtariamojo apklausos metu jis gynėjo atsisako (t. 1, b. l. 36). 2012 m. kovo 23 d. A. P. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kurį jis perskaitė, tačiau pasirašyti atsisakė (t. 1, b. l. 38) ir tą pačią dieną apklausiamas kaip įtariamasis nurodė, kad su pranešimu susipažino, tačiau jokių parodymų neduos, niekur nepasirašys, parodymus duos tik teisme (t. 1, b. l. 39–40). Šie duomenys rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryti procesiniai pažeidimai dėl apelianto teisės turėti gynėją ikiteisminio tyrimo metu. Be to, pažymėtina, jog A. P. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo suimtas, taigi jis turėjo galimybę pats savarankiškai pasirūpinti gynėju, tačiau to nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad A. P. atsisakė pasirašyti ir priimti kaltinamąjį aktą, kurį buvo bandyta įteikti jam asmeniškai ir kuris jam buvo siųstas paštu. 2012 m. birželio 8 d. teismo posėdžio metu A. P. nurodė, jog kaltinamojo akto neėmė, nes nesijautė kaltas (b. l. 108–109).

Be to, apeliantas nurodo, kad jam nebuvo suteikta galimybė susipažinti su daiktiniais įrodymais, specialisto išvada dėl jo girtumo nustatymo, tačiau nei tokios išvados, nei daiktinių įrodymų šioje byloje nėra. Pats A. P. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu neprašė ištirti tam tikrus daiktinius įrodymus, o aplinkybę, kad jis inkriminuotus nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo parodymai. Kita vertus ši aplinkybė neturėjo įtakos sprendžiant apelianto veikos kvalifikavimo klausimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog A. P. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Todėl nėra teisinio pagrindo nuteistojo apeliacinio skundo argumentais naikinti apkaltinamojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuris, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.