- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-04
- Bylos Nr.
- 2A-1463-392/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-01399-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- J. K.
- Ieškovas
- V. S.
- Kategorijos
- 2.5.10.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. K. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo V. S. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo J. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. S. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo J. K. 68,65 Eur (237,06 Lt) turtinės žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo išmoką, mokamą kas mėnesį iki gyvos galvos arba iki visiško darbingumo grąžinimo, indeksuojant ją teisės aktų nustatyta tvarka, bei 26.065,80 Eur (90.000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad po eismo įvykio, dėl kurio kaltu teismo nuosprendžiu pripažintas atsakovas, visiškai prarado sveikatą, nes buvo amputuota koja virš kelio, kaire ranka negali pakelti didesnio kaip 1 kg svorio. Gauna netekto darbingumo pensiją, niekur nedirba. Dėl prarastos sveikatos negali nieko savarankiškai daryti, iki šiol patiria stiprius skausmus, dėl kurių pasidarė nervingas, keičiantis orams kankina stiprūs skausmai.
Atsakovas J. K. teismo nustatytais terminais atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Atsiliepimas
Atsakovas J. K. teismo posėdyje paaiškino, kad savo kaltės dėl auto įvykio nejaučia, nes ieškovas važiavo dviračiu neblaivus. Jokios žalos ieškovui neatlygino, nes manė, jog neturi nieko atlyginti. Turi du vaikus, vedęs, nedirba.
Žemesnės instancijos teismas
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2015-12-02 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo. Priteisė iš atsakovo 450 Eur žyminio mokesčio valstybei.
Dėl turtinės žalos. Teismas, iš baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-371/2013 esančios UAB „Eurilata“ pažymos apie gautą darbo užmokestį nustatė, kad iki įvykio ieškovo vidutinis darbo užmokestis sudarė 791,17 Lt. Netekus 60 % darbingumo, ieškovas prarado 474,70 Lt (137,48 Eur) savo darbo užmokesčio. Šiuo metu jam mokama 161,29 Eur netekto darbingumo pensija. Sprendė, jog ieškovui mokama netekto darbingumo pensija yra didesnė, nei netekto darbo užmokesčio suma, todėl reikalavimą priteisti iš atsakovo 237,06 Lt (68,65 Eur) žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo atmetė.
Dėl neturtinės žalos. Byloje nustatė, kad ieškovas eismo įvykio metu patyrė sunkų sveikatos sužalojimą, kurio pasekmė – ieškovui virš kelio amputuota dešinė koja. Dėl patirtų sužalojimų ieškovas tapo neįgalus. Atsakovas pripažintas eismo įvykio kaltininku, tačiau šis nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo, kadangi ieškovas taip pat prisidėjo prie eismo įvykio kilimo. Sprendė priteistinos neturtinės žalos dydį sumažinti, kadangi dėl ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas, nesiėmė visų atsargumo priemonių, kad išvengtų galimos žalos atsiradimo. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatė, kad atsakovas J. K. nedirba, registruotas darbo biržoje, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog atsakovas turi sveikatos problemų; vedęs, sutuoktinė taip pat registruota darbo biržoje, turi du nepilnamečius vaikus. Konstatavo, kad darbo neturėjimas bei šeimos išlaikymas neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti ieškovui savo kaltais veiksmais padarytą neturtinę žalą. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas patyrė sunkius fizinius ir dvasinius išgyvenimus, neteko dalies darbingumo, sužalojimo pasekmės negrįžtamos, kadangi prarastos kojos grąžinti neįmanoma, tačiau ji kompensuota protezu, ieškovas gali vaikščioti be kitų asmenų pagalbos, be to, į tai, kad ieškovas pats prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes eismo įvykio metu buvo neblaivus bei nesilaikė Kelių eismo taisyklių, o atsakovo kaltė pasireiškė neatsargia forma, sprendė ieškovo prašomą priteisti 26 065,80 Eur žalą sumažinti iki 15 000 Eur.
Proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteisė iš atsakovo valstybei 450 Eur žyminio mokesčio. Taip pat priteisė iš atsakovo ieškovui 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. K. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015-12-02 sprendimą dalyje dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmesti, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priimti naujus rašytinius įrodymus. Nurodė šiuos nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus:
Pirma. Neturtinės žalos dydis nepagrįstas leistinais įrodymais. Teismas rėmėsi keturių metų senumo realibitacijos centro „Baldžio šilas“ išrašu, tačiau kokia ieškovo sveikatos būklė šiai dienai įrodymų nebuvo pateikta. Teigia, jog ieškovo sveikatos būklė, nors ir negali būti atstatyta į pradinę būklę, tačiau pagerėjo.
Antra. Priteistinos žalos dydis turi būti sumažintas, kadangi ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atsargus, pats savo veiksmais (dviračiu važiavo neblaivus) prisidėjo prie žalos atsiradimo.
Trečia. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo turtinę padėtį, neatsižvelgė, jog atsakovui diagnozuotas artritas, todėl šiai ligai gydyti reikia papildomų išlaidų vaistams ir med. paslaugoms. Šiai aplinkybei pagrįsti apeliacinės instancijos teismui pateiktinas medicinos dokumentas. Taip pat teismas neatsižvelgė, jog apeliantas augina du mažamečius vaikus, sutuoktinės pajamos labai mažos, šeima yra socialiai remtina.
Ketvirta. Apeliantas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškovo sužalojimas (eismo įvykis) įvyko 2010-09-04, 40 proc. darbingumo lygis ieškovui nustatytas 2010-12-29, todėl nuo šių terminų skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Mano, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas. Šio reikalavimo pirmosios instancijos teisme nereiškė, kadangi neturėjo advokato bei neturi teisinių žinių, todėl apie galimybę reikšti prašymą dėl ieškinio senaties termino sužinojo tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.
Penkta. Ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau ieškovui iš atsakovo priteista visa bylinėjimosi išlaidų suma, kas neatitinka bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklei. Mano, jog bylinėjimosi išlaidos turi būti perskirstytos (b. l. 85 – 86).
Motyvuojamoji dalis
Apelianto J. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Byloje nustatyta, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-01-25 nuosprendžiu J. K. pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį, kadangi J. K., 2010-09-04, apie 16.23 val., vairuodamas automobilį “Citroen”, valst. Nr. FBR 500, važiuodamas Melioratorių g., Šalčininkų m., pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punktą, t. y. važiavo apie 85 km/h greičiu, viršijo tame kelio ruože leistiną 40 km/h greitį, laiku nesustabdė savo vairuojamos transporto priemonės, atsiradus kliūčiai nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, prarado judesio stabilumą ir tiesiaeigiškumą, todėl jo vairuojamas automobilis priekinės dalies kaire puse atsitrenkė į skersai kelio iš kairės į dešinę važiavusio dviratininko V. S. dviračio dešinįjį šoną, nuo smūgio dviratis su dviratininku V. S. buvo užblokšti ant variklio dangčio, priekinio stiklo bei stogo, o vėliau buvo bloškiami į priekį ir į dešinę, automobilio važiavimo kryptimi, ko pasėkoje nukentėjusiajam V. S. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nes buvo padarytos pakaušio ir kaklo dešinės pusės muštinės žaizdos, daugybiniai odos nubrozdinimai, kairio žastikaulio tolimojo galo lūžis su poslinkiu, dešinės blauzdos kaulų atviras lūžis ir dalinė dešinės blauzdos amputacija, dešinės blauzdos viršutinio trečdalio amputacija, dešinės šlaunies apatinio trečdalio amputacija. Šiuo nuosprendžiu teismas pripažino nukentėjusiajam V. S. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka (b. l. 19 – 25). Vilniaus apygardos teismas 2013-03-29 nutartimi nuteistojo J. K. apeliacinis skundas dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-01-25 nuosprendžio atmestas (baudž. b. l. 138 – 144). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-26 nutartimi nuteistojo J. K. kasacinis skundas dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-01-25 nuosprendžio taip pat atmestas (b. l. 26).
Dėl ieškinio senaties
CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Apeliantas pripažįsta, kad prašymo, dėl ieškinio senaties taikymo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nereiškė, kadangi nežinojo apie tokią galimybę (neturi teisinių žinių ir jo pirmosios instancijos teisme advokatas neatstovavo). Todėl apeliacinės instancijos teismo prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau - nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą.
Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-01-25 nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu dėl eismo įvykio ir pripažinta nukentėjusiajam V. S. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą (b. l. 19 – 25), o ieškovas Šalčininkų rajono apylinkės teismui ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo pateikė 2014-12-15, spręstina apelianto teiginius dėl ieškinio senaties taikymo, skaičiuojant ieškinio senatį nuo 2010-09-04 eismo įvykio arba nuo 2010-09-04 darbingumo lygio konstatavimo, atmesti kaip nepagrįstus. Be to ieškovui padaryta žala yra tęstinio pobūdžio, ji tęsiasi kiekvieną dieną, todėl ieškinio senaties terminas niekaip nėra praleistas.
Dėl įrodymų leistinumo
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi keturių metų senumo realibitacijos centro „Baldžio šilas“ išrašu, kadangi šiai dienai ieškovo sveikatos būklė, nors ir negali būti atstatyta į pradinę būklę, tačiau pagerėjo.
CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2008).
Kadangi pirmosios instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių ieškovo dabartinę sveikatos būklę nepateikta, teismas iš baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-371/2013 esančių reabilitacijos centro UAB „Baldžio šilas“ 2010-10-30, 2011-04-07 išrašų nustatė, kad ieškovas su protezu remiantis lazdele paeina apie 50 m lygiu paviršiumi, laiptais nelipa, reikalinga priežiūra vonioje dėl saugumo; su protezu nueina norimus atstumus, lipa laiptais, eina su viena lazdele, apsitarnavimo veiksmuose savarankiškas.
Konstatuotina, kad reabilitacijos centro UAB „Baldžio šilas“ išrašai pagal CPK 177 straipsnio nuostatas pripažintini leistinais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos įrodymus tyrė ir vertino bei padarė išvadą dėl ieškovo sveikatos būklės. Priešingų įrodymų byloje nėra.
Pažymėtina, jog CPK 178 straipsnyje įtvirtintas bendrasis įrodinėjimo pareigos paskirstymo principas – „kas teigia, tas ir įrodinėja“. Todėl nagrinėjamu atveju apeliantas turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius teiginius, jog ieškovo sveikatos būklė geresnė, nei aprašyta reabilitacijos centro UAB „Baldžio šilas“ 2010-10-30, 2011-04-07 išrašuose.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
CPK 306 straipsnio 3 dalis reglamentuoja naujų įrodymų pateikimo tvarką – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.
Apeliantas pateiktu teismui VšĮ Šalčininkų pirminės sveikatos priežiūros centro 2016-01-04 pažymėjimu GKKN 1 įrodinėja turimas sveikatos problemas - jam diagnozuotą artritą (b. l. 86 B).
CPK 314 straipsnis reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
Kadangi šis VšĮ Šalčininkų pirminės sveikatos priežiūros centro 2016-01-04 pažymėjimas GKKN 1 negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas sprendžia jį priimti bei jį vertinti sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl neturtinės žalos
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinimo, dėl apelianto turtinės padėties: susirgimo artritu, patiriamomis papildomomis išlaidomis medikamentams ir medicinos paslaugoms, negalėjimu įsidarbinti.
Teisingo žalos atlyginimo principas, inter alia, reiškia, kad turi būti užtikrinta tokia žalą patyrusio asmens teisių apsauga, kuri nesukeltų neadekvačiai sunkių padarinių žalą atlyginti turinčiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009).
Įsiteisėjusiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-01-25 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-371-2013 , buvo nustatyti prejudiciniai faktai, jog apeliantas kaltas dėl eismo įvykio, taip pat techniniu požiūriu ieškovas sąlygojo eismo įvykio kilimą, nes važiavo į kitą važiuojamosios dalies pusę neįsitikinęs, kad tai daryti saugu ir sudarė kliūtį apelianto vairuotam automobiliui (t. II, baudž. b. l. 108 - 109).
Ieškovui eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl patirtų kūno sužalojimų (padarytos pakaušio ir kaklo dešinės pusės muštinės žaizdos, daugybinių odos nubrozdinimų, kairio žastikaulio tolimojo galo lūžio su poslinkiu, dešinės blauzdos kaulų atviro lūžio) ieškovas neabejotinai patyrė didelį fizinį skausmą tiek įvykio metu dėl suduotų smūgių, tiek dėl vėliau taikyto gydymo (dalinė dešinės blauzdos amputacija, dešinės blauzdos viršutinio trečdalio amputacija, dešinės šlaunies apatinio trečdalio amputacija). Ieškovas naudojasi protezu (t. I, baudž. b. l. 165, 167). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl likusių sužalojimo pasekmių (tapo neįgalus, be kojos) ieškovas, beveik 43 metų amžiaus (darbingo) vyras neišvengiamai patyrė didelį emocinį sukrėtimą, stresą neigiamus išgyvenimus bei kenčia iki šiol nepatogumus.
Apeliantas yra jaunas, beveik 33 metų amžiaus, darbingas, bet niekur be aiškių priežasčių nedirbantis vyras. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, susiję su apelianto sveikatos būkle. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos medicininės pažymos matyti, jog apeliantui artritas diagnozuotas 2016-01-04, t. y. jau po skundžiamojo pirmosios instancijos teismo 2015-12-02 sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pateiktas medicinos dokumentas (pažyma apie sveikatos būklę) nepagrindžia tokios sveikatos būklės, dėl kurios jis negali įsidarbinti ir dirbti. Konstatuotina, jog byloje nėra duomenų, įrodančių, kad dėl apelianto esminių sveikatos sutrikimų, turinčių įtakos jo darbingumui. Taip pat teismui nėra pateikti įrodymai, susiję su patiriamomis papildomomis išlaidomis medicinos paslaugoms bei medikamentams.
Be to apeliantas nurodė, kad priteistos žalos dydžio jis negalės atlyginti, nes augina du nepilnamečius vaikus, jo sutuoktinės pajamos labai mažos, šeima gauna socialinę pašalpą. Byloje nustatyta, jog apelianto ir O. K. santuoka sudaryta 2008-11-22 (b. l. 71), sutuoktiniai augina du mažamečius vaikus. Bylos duomenimis, abu sutuoktiniai yra bedarbiai, registruoti teritorinėje darbo biržoje (b. l. 67, 68). Apelianto sutuoktinė vykdo individualią veiklą pagal 2005-08-04 verslo liudijimą, 2015-11-09 pažymos duomenimis, apeliantas dirba nepilną darbo dieną (2 darbo valandas) (b. l. 67, 69). Apeliantas teismui nepateikė duomenų apie šeimos gaunamos socialinės pašalpos dydį, sutuoktinės iš individualios veiklos gaunamas pajamas (CPK 178 straipsnis). Taip pat, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nėra pateikti įrodymai apie apelianto turimas pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, nuosavybės teise turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą (CPK 178 straipsnis). Konstatuotina, jog nagrinėjamojoje byloje nėra įrodymų, susijusių su apelianto nepajėgumu atlyginti pirmosios instancijos teismo priteistą 15 000 Eur neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog darbo neturėjimas bei šeimos išlaikymas neatleidžia atsakovo nuo pareigos veikti taip, kad jis susikurtų sąlygas atlyginti ieškovui savo kaltais veiksmais padarytą neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad priteistos žalos dydis turi būti sumažintas dėl ieškovo nerūpestingumo ir neatsargumo, nes jis pats prisidėjo prie žalos atsiradimo, kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas jau ženkliai sumažino ieškovo prašomą priteisti 26 065,80 Eur neturtinę žalą iki 15 000 Eur dviem pagrindais: 1) atsakovo kaltė pasireiškė neatsargia forma ir ieškovas pats prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes eismo įvykio metu buvo neblaivus bei nesilaikė Kelių eismo taisyklių, 2) prarastos kojos grąžinti neįmanoma, tačiau ji kompensuota protezu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog dėl apelianto kaltės ieškovo sužalojimo pasekmės negrįžtamos – amputuotos kojos sugrąžinti neįmanoma, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 15 000 Eur neturtinės žalos ir šis dydis nėra aiškiai per didelis bei atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.
Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apeliaciniu skundu skundžiama sprendimo dalis, kuria iš apelianto ieškovo naudai priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį iš dalies, nepagrįstai priteisė visą bylinėjimosi išlaidų sumą.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, t. y. išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 58). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamu atveju ieškinio pateikimas buvo sąlygotas atsakovo nusikalstamų veiksmų. Atsakovas, nors įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl įvykusio eismo įvykio ir turinčiu pareigą ieškovui atlyginti žalą, tačiau ieškovui net dalies žalos geranoriškai neatlygino, su ieškiniu nesutiko, todėl atsakovas turi prisiimti visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, todėl priimtas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Skundą atmesti.
Palikti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą nepakeistą.