Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės

dalyvaujant ieškovų atstovei advokatei Danai Žvingilienei, atsakovo atstovui advokatui Edgarui Jautakiui viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. B. M., L. M., H. M., M. M., H. M. ir atsakovo Lietuvos Tekstilės instituto apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-152-375/2010 pagal ieškovų I. B. M., L. M., H. M., M. M., H. M. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, Lietuvos Tekstilės institutui, UAB „Sarteksas“, tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Kauno filialui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl neteisėto svetimo turto valdymo ir atsakovo Lietuvos Tekstilės instituto priešieškinį dėl pripažinimo praradus teises į nekilnojamąjį turtą,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Sprendime nurodyta, kad nustatyta, jog 1957-05-04 ieškovei B. I. M. buvo išduotas leidimas statyti mūrinį namą ir sandėlį Lekėčių gt. 14 Kaune (dabar A. F. – Gužučio g.14 Kaune). 1963 02 27 teismo sprendimu ieškovė ir jos vyras V. M. nebaigtą statyti namą pasidalijo lygiomis dalimis (1 t., b.l.11, 12). Pirminiai namo kadastriniai duomenys užfiksuoti 1964 04 28 (1 t. b.l.13-19).1985 10 23 tuometinio Kauno m. LDT Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 399 1.4 p. buvo nuspręsta paimti iš B. I. M. 600 kv.m. ploto valdą Gužučio g.14. Šio sprendimo 2.1p. Lietuvos tekstilės institutas buvo įpareigotas sumokėti asmenims už paimtame name sklype esančius gyvenamuosius namus, želdinius ir įrengimus pagal miesto Vykdomojo komiteto skirtos komisijos įkainojimo aktą (1 t. b.l.30). Sprendimo 2.3 p. numatyta paimtus gyvenamuosius namus nugriauti per 2 metus (1 t. b.l.31). 1985 10 23 Nukeliamų namų valdos įkainavimo aktu Nr.39 (1 t. b.l. 50) nukeliama M. namų valda buvo įkainota 10715 rubliais (1 t. b.l.50). 1986 05 23 ieškovui M. M. buvo atsiųstas atsakovo Lietuvos Tekstilės instituto raštas Nr.5-1043-13, kuriuo pranešama, kad namas numatytas nugriauti, o jam išskirtas butas Kuršių g. 52-30 Kaune. Rašte nurodyta persikelti į išskirtą butą iki 1986 07 07 (1 t. b.l.20). 1986 07 01 V. M. kreipėsi su pareiškimu į atsakovą (1 t. b.l.51) prašydamas pusę pinigų sumos už namų valdą pervesti jam, o 1986 07 10 B. I. M. pateikė pareiškimą išmokėti jai vienai visą sumą (1 t. b.l.52,53). 1986 08 18 B. I. M. buvo pranešta, kad kompensacija už namų valdą sumoje 10715 rubliai bus išmokėti asmeniškai jai (1 t. b.l.54). 1992 09 09 ieškovė B. I. M. privatizavo butą Kuršių g. 56-48 Kaune (1 t. b.l.21), o 1992 05 13 ieškovas M. M. privatizavo butą Kuršių g.52-30 Kaune (1 t. b.l.23). 1994 12 09 LR Pramonės ir prekybos ministerija išleido įsakymą Nr. 334, kuriuo atsakovui Lietuvos tekstilės institutui buvo leista teisiškai registruoti ginčo pastatus instituto vardu (1 t. b.l.57). V. M. mirė 2003 11 28 ir jo vaikai, byloje ieškovai tapo jo turto paveldėtojais (1 t. b.l. 24). Gyvenamasis namas iki šiol yra nenugriautas. Namų valda iki šiol yra įregistruota B. I. M. ir V. M. vardu adresu A. F. – Gužučio 14 Kaune (1 t. b.l.26). 2006 10 31 VĮ Registrų centro Kauno filialas pranešė (1 t. b.l. 28), jog pastatas įregistruotas valstybės nuosavybės teise, kurį patikėjimo teise valdo atsakovas Lietuvos tekstilės institutas ir yra prijungtas prie valdos adresu Demokratų g. 53 Kaune.

Teismas sutiko su ieškovų pozicija toje dalyje, jog I. B. M. ir V. M. nuosavybės teisė į ginčo pastatus atsirado įstatymo reglamentuotais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, o ieškovų ginčijamas įsakymas Nr. 334 negalėjo būti pagrindu įregistruoti nuosavybę Tekstilės institutui. Pagal visuotinai priimtą teisės principą iš neteisėtumo jokių teisių atsirasti negali, todėl ir vėliau įvykęs ginčo pastatų perdavimas UAB „Sarteksas“ taip pat neatitinka įstatymo reikalavimų. Tačiau išnagrinėjęs byloje pateiktus įrodymus bei įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovų ginčijami aktai asmeniškai jų teisių ir teisėtų interesų nepažeidė bei nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių neigiamų teisinių pasekmių ginčijamo turto atžvilgiu, nes ginčijamų aktų priėmimo metu I. B. M. ir V. M. nuosavybės teises į ginčo pastatus jau buvo praradę. Tai reiškia, jog ieškovai neturi reikalavimo teisės ginčyti paminėtus aktus nesant jokių jų asmeninių teisių pažeidimų. Bylos nagrinėjimo metu vienareikšmiškai nustatyta, jog nuo 1986 m. antrosios pusės, gavus instituto raštą dėl persikėlimo į išskirtus butus ir reikalavimą įvykdžius nustatytais terminais, realiai ginčo pastatais ieškovai nei naudojosi, nei valdė, nei turėjo galimybių jais disponuoti, nes nuosavybės teisės į juos buvo pasibaigusios. Nuosavybės teisių į ginčo pastatus pasibaigimo pagrindas - namų valdos paėmimas visuomenės poreikiams. Namų valdos paėmimas visuomenės poreikiams buvo atliktas pagal tuo metu galiojusių tvarką ir galiojusių teisės aktų: Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1983 11 23 nutarimo „Dėl atlyginimo piliečiams už jiems priklausančius gyvenamuosius namus, kitus statinius ir įrenginius, griaunamus ryšium su žemės sklypų paėmimu valstybės ar visuomenės reikalams, ir jų aprūpinimo gyvenamuoju plotu“, CK 163 str./1964 m. red. pagrindu. Byloje nėra jokių duomenų, jog 1985 10 23 sprendimas Nr.399 būtų ieškovų ginčijamas ir pripažintas neteisėtu. Ieškovai gera valia šį sprendimą įvykdė ir iš ginčo namų valdos išsikėlė į jiems suteiktus butus, kuriuos vėliau privatizavo. Bylos duomenys patvirtina, jog ginčo pastatai liko nenugriauti, o atsakovas nepateikė tiesioginių įrodymų, jog namų valdos savininkams buvo išmokėta nustatyto dydžio piniginė kompensacija. Bylos nagrinėjimo metu ši aplinkybė buvo aiškinama ir nustatyta, jog tokių įrodymų pateikti atsakovas negali dėl objektyvių priežasčių – dokumentai yra saugomi tik 10 metų (2 t. b.l.96-98). Bylos duomenys rodo, jog ieškovai, nors ir teigia, kad jų teisės buvo pažeistos, daugiau kaip 20 metų nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo teisėms apginti ir į teismą nesikreipė. Nesant galimybių rašytiniais įrodymais pagrįsti arba nuneigti piniginės kompensacijos išmokėjimo fakto, teismas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balanso). Pas atsakovą Tekstilės institutą yra išlikęs 1986 07 01 rašytas V. M. pareiškimas, kuriuo prašoma pervesti į jo banko sąskaitą pusę piniginės kompensacijos, 1986 07 10 I. B. M. pareiškimas, kuriuo ji pareikalavo jai pervesti visą sumą (1 t. b.l.51-53). 1986 08 18 ieškovei I. B. M. institutas pranešė, jog piniginė kompensacija už namų valdą bus išmokėta asmeniškai jai ir nurodė, kad ginčus tarp buvusių ar esamų šeimos narių jie privalo spręsti teismine tvarka (1 t. b.l.54). Šių išlikusių rašytinių įrodymų pagrindu teismas konstatavo, kad tiek V. M., tiek I. B. M. buvo pakankamai rūpestingi bei apdairūs ir gana aktyviais veiksmais ir labai operatyviai sprendė piniginės kompensacijos atsiėmimo klausimą. Tai, kad po 1986 08 18 atsakovo rašto ieškovei I. B. M. daugiau jokių pareiškimų nei iš V. M., nei iš I. B. M. institute nebuvo gauta ir nesant jokių galimybių piniginės kompensacijos išmokėjimo fakto pagrįsti ar nuneigti nei instituto buhalteriniais, nei banko dokumentais, teismui sudarė pagrindą laikyti labiau tikėtina, kad piniginė kompensacija vis tik buvo išmokėta, o ieškovai, grįsdami savo reikalavimą aplinkybe, jog negavo jokios kompensacijos tiesiog pasinaudojo tuo, kad tiek buhalterinių, tiek banko dokumentų po 20 metų dėl objektyvių priežasčių (tokios rūšies dokumentai saugomi 10 metų) nebus įmanoma pateikti (CPK 185 str.). Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog ieškovai yra praradę nuosavybės teises į ginčo namų valdą ją paėmus visuomenės poreikiams 1985 m. tuo metu galiojusių teisės aktų pagrindu, o už paimtą namų valdą jiems buvo atlyginta – suteikti butai bei išmokėta piniginė kompensacija. Tai, kad iki šiol pastatai nėra nugriauti ir yra išlikusi registracija V. M. bei I. B. M. vardu nesuteikia ieškovams teisės reikšti ieškinį, nes nėra jokių jų, kaip savininkų, teisių pažeidimų.

Dėl atsakovo Lietuvos Tekstilės instituto priešieškinio reikalavimų pripažinti ieškovus praradusiais teises į ginčo pastatus ir panaikinti nekilnojamojo turto registro įrašą, kad ginčo pastatai nuosavybės teisėmis (po ½ dalį) priklauso V. M. ir I. B. M., sprendime nurodyta, kad ieškovų nuosavybės teisės pasibaigė tuo metu galiojusių materialinės teisės normų pagrindu daugiau kaip prieš 20 metų. Ieškovai gera valia ir nustatytu terminu iš ginčo pastatų išsikraustė ir daugiau kaip 20 metų jais nesinaudoja, jų nevaldo ir nedisponuoja. Atsakovas nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad ieškovai trukdo naudotis ginčo pastatais ar kitokiais būdais pažeidžia naujųjų savininkų teises. Ieškovai nėra atsakingi, kad jų nuosavybės teisių pasibaigimas nebuvo tinkamai įformintas ir dėl to išliko dviguba teisinė registracija ginčo pastatams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovų atstovė prašė ieškovų apeliacinį skundą tenkinti, atsakovo apeliacinį skundą atmesti, atsakovo atstovas prašė atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, ieškovų apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Įstatymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad nekilnojamojo daikto teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos paštas“ v. Susisiekimo ministerija, AB ,,TEO LT“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-116/2008; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. P. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1158/2003; 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Orestas“ v. UAB ,,Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; kt.). Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog I. B. M. ir V. M. nuosavybės teisė į ginčo pastatus atsirado įstatymo reglamentuotais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, ko neginčija ir patys ieškovai, kurie, 2003-11-28 mirus V. M., tapo jo turto paveldėtojais (1t., b.l. 24).

Lietuvos Respublikos prekybos ir pramonės ministerija, vykdydama jai suteiktas steigėjo funkcijas, 1994 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 334 leido teisiškai registruoti Respublikiniame valstybiniame inventorizavimo ir paslaugų biure pastatus 5E1p ir 7i1p, esančius Demokratų g. 53, Kaune, Lietuvos tekstilės instituto vardu, tai yra leido Lietuvos institutui kreiptis į Respublikinį valstybinį inventorizavimo ir paslaugų biurą su prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į minėtus pastatus. Šiuo ministro įsakymu nebuvo pripažinta Lietuvos tekstilės instituto nuosavybės teisė į ginčo pastatus, kadangi valstybės įstaigos sprendimas pats savaime nėra ir negali būti laikomas pakankamu pagrindu nuosavybės teisei į nekilnojamąjį turtą nekilnojamojo turto registre įregistruoti. Tai patvirtina ir ginčo pastatų teisinės registracijos metu galiojusi Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, patvirtinta Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 (Žin., 1991, Nr. 23-630), iki 1996 m. rugpjūčio 30 d. reglamentavusi pagrindinius dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į pastatus, statinius, butus, tarp kurių steigėjo (ministerijos) įsakymai nebuvo minimi. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčijamas įsakymas Nr. 334 negalėjo būti pagrindu įregistruoti nuosavybę Lietuvos tekstilės institutui.

VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo 2006-10-31 raštas Nr. 1-3334-2021 (1 t., b.l. 28) patvirtina, kad įrašant duomenis į nekilnojamojo turto registro duomenų bazę buvo netiksliai nurodyta pastato 1A1p, adresu Fromo – Gužučio g. 14, Kaune, valdymo forma nuosavybės teise, dėl ko duomenys nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke buvo patikslinti įrašant nuosavybę – daiktinės teisės neįregistruotos, naudotojai V. M., B. I. M.. Patikrinus pastato 5E1p, esančio Demokratų g. 53, Kaune, kadastro duomenis, nustatyta, kad tai yra tas pats pastatas 1A1p, kurio pirminiai kadastro duomenys buvo užfiksuoti 1964-04-28 adresu Fromo – Gužučio g. 14, Kaune. 1994-01-20 atliekant nekilnojamojo turto, esančio Demokratų g. 53, Kaune, kadastro matavimų tikslinimą, pastatas 1A1p adresu: Fromo – Gužučio g. 14, Kaune, buvo prijungtas prie valdos adresu Demokratų g. 53, Kaune, suteikiant šifrą 5E1p. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, šis pastatas įregistruotas valstybės nuosavybe, kurį patikėjimo teise valdo Lietuvos tekstilės institutas steigėjo 1994-12-09 įsakymo Nr. 334 pagrindu.

Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1985 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 399 „Dėl žemės sklypų suteikimo įvairioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ iš ieškovės B. I. M. buvo paimta 600 kv. m. žemės sklypas su gyvenamaisiais namais, želdiniais ir įrenginiais, kurių teisinė registracija nebuvo atlikta. Šio sprendimo 2 punktu Lietuvos tekstilės mokslinio tyrimo institutas buvo įpareigotas sumokėti už paimtame sklype esančius gyvenamuosius želdinius ir įrenginius pagal miesto Vykdomojo komiteto skirtos komisijos įkainojimo aktą ir aprūpinti gyventojus gyvenamuoju plotu, o 2.3 punkte buvo numatyta paimtus gyvenamuosius namus per dvejus metus nugriauti. Šis sprendimas, kuriuo ieškovų nekilnojamasis turtas buvo paimtas valstybės reikmėms, laikytinas bet kokių ieškovų daiktinių teisių į ginčo pastatus pasibaigimo pagrindu, kadangi yra priimtas pagal tuo metu galiojusias materialinės teisės normas ir jokių ieškovų teisių nepažeidžia, nors nuosavybės teisės pasibaigimas nustatyta tvarka ir nebuvo įformintas. Tokiu būdu pripažinti negaliojančiu nuosavybės teisių įregistravimą į pastatą 5E1p, unikalus Nr. 1996-0008-6051, esantį Demokratų g. 53 Kaune, įregistruotą valstybės nuosavybe, o patikėjimo teise valdomą Lietuvos tekstilės instituto vardu, pagrindo nėra. Byloje nėra jokių duomenų, jog 1985-10-23 sprendimas Nr.399 būtų ieškovų ginčijamas ir pripažintas neteisėtu. Ieškovai gera valia šį sprendimą įvykdė ir iš ginčo namų valdos išsikėlė į jiems suteiktus butus, kuriuos vėliau privatizavo. Ieškovai netvirtino ir netvirtina, kad nuo 1985 m. ginčo pastatus pripažino savo nuosavybe ir siekė juos valdyti, tai yra nesiėmė jokių priemonių valdymą susigrąžinti. Šią aplinkybę patvirtina duomenys, jog buvę savininkai iki ieškinio teismui padavimo dienos dėl jų paimto turto ar negautos kompensacijos jokių pretenzijų nereiškė. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju įrodinėjimo procesą apsunkino būtent tai, kad dokumentai, galintys patvirtinti ar paneigti piniginės kompensacijos išmokėjimo faktą, yra neišlikę pasibaigus jų saugojimo laikui. Teisėjų kolegija, pripažindama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog labiau tikėtina, kad piniginė kompensacija buvo išmokėta, konstatuoja, kad ieškinys nesant ieškovų kaip savininkų teisių pažeidimų atmestas pagrįstai. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų šios išvados ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyti prieštaringi argumentai nepaneigia, juolab, kad kai kurie iš jų yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nesukonkretinant, kokie būtent kiekvieno iš nurodytų dokumentų duomenys patvirtina tariamą ieškovų asmeninių teisių pažeidimą. Ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės yra grindžiami piniginės kompensacijos neišmokėjimo faktu, kuris pirmosios instancijos teismo tikimybių pusiausvyros principo pagrindu, kaip kad konstatuota aukščiau išdėstytais motyvais, paneigtas pagrįstai. Teisėjų kolegija, laikydama pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovų ginčijami - 1994-12-09 Lietuvos Respublikos pramonės ir prekybos ministerijos įsakymas Nr. 334, 1995-02-01 patalpų, perduodamų AB „Sarteksas“ iš Lietuvos tekstilės instituto, balanso planas ir 1994-07-15 patvirtintas aktas „Dėl valstybinio kapitalo perdavimo“ dalyje dėl pastato 7I1p perdavimo AB „Sarteksas“ nuosavybėn – asmeniškai jų teisių ir teisėtų interesų nepažeidė bei nesukėlė ir negalėjo sukelti jokių neigiamų teisinių pasekmių ginčijamo turto atžvilgiu, nes šių aktų priėmimo metu I. B. M. ir V. M. nuosavybės teises į ginčo pastatus jau buvo praradę, konstatuoja, kad ieškinys kaip nepagrįstas atmestas pagrįstai. Nenustačius ieškovų teisių pažeidimų, taikyti ieškinio senatį pagrindo nėra, kas teisingai yra konstatuota skundžiamame sprendime.

Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, kad ta daiktinė teisė pasibaigė.

Kaip jau minėta, ieškovai nuosavybės teises į gyvenamąjį namą adresu A. F. – Gužučio g. 14, Kaune, yra praradę, nes iš jų nekilnojamasis turtas buvo rekvizuotas. 1985-10-23 Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 399, kuriuo iš I. B. M. ir V. M. valstybės reikmėms buvo paimtas žemės sklypas su gyvenamuoju namu, želdiniais ir įrenginiais, esančiais A. F. – Gužučio g. 14, Kaune (be teisinės registracijos), ieškovai neginčijo, jį įvykdė išsikeldami iš gyvenamojo namo. Lietuvos tekstilės institutas ginčo pastatu naudojasi, jį valdo ir disponuoja. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Nekilnojamojo turto registre esanti dviguba teisinė registracija varžo Lietuvos tekstilės instituto teises, ir daro išvadą, kad priešieškinis reikalavimų dalyje dėl pripažinimo ieškovams paradus teises į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 1996-4006-1014, pažymėtą 1A1p, kiemo statinius, unikalus Nr. 1996-4006-1047, adresu A. F. – Gužučio g. 14, Kaune, yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

nutaria:

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą.

Pripažinti ieškovus I. B. M., a.k. (duomenys neskelbtini) L. M., a.k. (duomenys neskelbtini) H. M., a.k. (duomenys neskelbtini) M. M., a.k. (duomenys neskelbtini) H. M., a.k. (duomenys neskelbtini) praradus teises į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (duomenys neskelbtini).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.