Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Virginijaus Kairevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo BAB „Snoras“ apeliacinį skundą dėl 2015-05-13 Vilniaus apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. ir I. B. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl vartojimo paskolos su užstatu sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

Atsakovas, pasinaudodamas savo dominuojančia padėtimi ieškovų atžvilgiu, pasiūlė pakeisti sutarties sąlygas, kurios yra akivaizdžiai dar blogesnės, tokiu būdu nesuteikdamas ieškovams jokios galimybės dėl minėtų sąlygų derėtis, t. y. atsakovas žinodamas, kad ieškovai jau yra paveikti finansinės krizės ir susiduria su finansiniais sunkumais, pasiūlė pakeisti pradinę sutartį padidinant maržos dydį iš 3,1 % iki 7 % bei sutrumpinant galutinį atsiskaitymo terminą nuo 2012-11-18 (imtinai) iki 2012-02-27 (imtinai), be to, papildomai įkeičiant ir 7,79 ha žemės sklypą, o ieškovai neturėdami kitos išeities sutiko su atsakovo tokiais nesąžiningais reikalavimais, kadangi priešingu atveju atsakovas būtų nutraukęs sutartį ir pradėjęs priverstinį išieškojimą. Ieškovai ir toliau nesugebėjo tinkamai vykdyti prisiimtų skolinių įsipareigojimų ir 2012 metais ieškovai vėl kreipėsi į atsakovą ir atsakovas, gindamas tik savo interesus, sutiko pratęsti sutartį iki 2013-10-27 (imtinai), tačiau pareikalavo fiksuoti 6 % palūkanų normą kai aptarnaujamuoju laikotarpiu 2012 metais EURIBOR 6 mėnesių palūkanų norma svyravo ties 0,5 % riba, be to, sutartyje numatytas delspinigių dydis 0,05 % yra per didelis ir turėtų būti sumažintas iki 0,02 % dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, jog atsižvelgiant į LR CK 6.185 str. l d., 6.188 str. 4 d., laikytina, kad atsakovo pasiūlytos bei įtvirtintos papildomuose susitarimuose sąlygos, kurios iš esmės pablogino ieškovų situaciją bei padėtį, negali būti laikomos šalių individualiai aptartomis, kadangi individualiai aptartos sąlygos yra tokios sąlygos, kurios yra įtraukiamos į sutartį aktyviai veikiant vartotojui, t. y. tokioms sąlygoms vartotojas gali daryti įtaką, pavyzdžiui, reikalauti kurią nors sąlygą, esančią sutartyje, išbraukti ar įrašyti į sutartį naują sąlygą, keisti tam tikras sutarties sąlygas ir pan., be to, sutarties sąlygų tik paaiškinimas vartotojui taip pat negali būti prilyginamas sutarties sąlygų aptarimui individualiai LR CK nuostatų prasme. Pagal LR CK 6.188 str. 4 d. nuostatas, pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka būtent pardavėjui. Be to, atsižvelgiant į tai, jog atsakovui vienašališkai nustačius, kad sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai, iš vartotojo (vartotojų) yra atimama galimybė pasinaudoti LR CK 6.188 str. nuostatuose garantuojama apsauga nuo nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų, kadangi vartotojas, neturėjęs galimybės daryti sutarties sąlygoms įtakos, turėjo vieną iš dviejų galimų pasirinkimų, t. y. arba sudaryti sutartį, arba jos nesudaryti. Ieškovai iki 2009-07-28 (imtinai) tinkamai vykdė savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, tačiau finansinė krizė Lietuvos Respublikoje neigiamai paveikė ir ieškovų šeimos ūki, t. y. iš esmės sumažino ieškovų gaunamas pajamas, todėl buvo ir sutrikdytas atsiskaitymas su atsakovu, todėl ieškovai kreipėsi į atsakovą dėl paskolos sutarties sąlygų peržiūrėjimo bei nenorėdami prarasti minėtos sutarties su atsakovu ieškovai sutiko su atsakovo pasiūlytomis sąlygomis ir pasirašė papildomus susitarimus, t. y. nenorėdami, jog atsakovas nutrauktų sutartį, sutiko su papildomame susitarime įtvirtintomis sąlygomis, todėl vertinant 2010-03-31 papildomo susitarimo Nr. 1 nuostatas, t. y. 2.3.1 p., kuriuo buvo padidintas maržos dydis nuo 3,1 % iki 7 % bei 2.7 p., kuriuo buvo sutrumpintas atsiskaitymo terminas nuo 2012-11-18 (imtinai) iki 2012-02-27 (imtinai), papildomai įkeičiant 7,79 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) ir 2012-12-05 papildomo susitarimo Nr. 2 nuostatas, kuriomis buvo fiksuoti 6 %, matyti, kad šios nuostatos ieškovų atžvilgiu yra akivaizdžiai blogesnės, negu tos sąlygos dėl kurių šalys buvo susitarusios pagrindinėje sutartyje, t. y. atsakovas šiuo atveju sudarė tik savo atžvilgiu naudingus susitarimus, o ieškovai, neturėdami kito pasirinkimo, su tokiomis atsakovo pasiūlytomis sąlygomis sutiko. Teismas darė išvadą, jog tokiais veiksmais iš esmės buvo pažeista sutarties šalių teisių bei pareigų pusiausvyra vartotojų, t. y. ieškovų, nenaudai bei iš esmės pažeidė ieškovų, kaip vartotojų, teises ir teisėtus interesus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas - atsakovas BAB „Snoras“ - apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti dalyje, kuria tenkinti ieškovų reikalavimai bei priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti pilna apimtimi. Nurodė, kad teismas neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius; nepagrįstai vertino Atsakovo veiksmus kaip nesąžiningus ; be pagrindo pripažino, kad papildomos sąlygos neproporcingai pažeidė Ieškovų interesus.

Tai, kad šalys sudarytą Paskolos sutartį pavadino vartojimo paskolos sutartimi nereiškia, kad šiai sutarčiai yra taikomos vartojimo sutartis reglamentuojančios nuostatos. Vertinant, ar Paskolos sutartis priskirtina vartojimo sutarčiai, reikšmę turi tokios sutarties tikslinė paskirtis.

Šiuo atveju paskolos sutartimi šalys susitarė, jog Bankas suteiks Ieškovams 634 267 Eur paskolą, iš esmės skirtą gyvenamojo namo įsigijimui, tik likusi paskolos dalis skirta vartojimui. Atsižvelgiant į tai, kad tik 30 proc. Paskolos sutartimi gautos paskolos buvo skirta Ieškovų vartojimo reikmėms, nepagrįsta būtų pripažinti, kad Paskolos sutartis laikytina vartojimo sutartimi.

Teismas neįvertino, kad tiek Paskolos sutarties, tiek ir Papildomo susitarimo Nr. 1 prie Paskolos sutarties sudarymo metu galiojusios CK redakcijos 6.886 str. 3 d. 1 p. numatyta, kad vartojimo kredito sutarčiai taikomos nuostatos nėra taikomos tais atvejais, kai kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą. Nagrinėjamoje situacijoje, Paskolos sutarčiai užtikrinti buvo įkeisti net šeši nekilnojamojo turto objektai.

Nėra pagrindo teigti, kad sulygtos Papildomos sąlygos būtų neaiškios ir neskaidrios. Papildomomis sąlygomis yra tiksliai įtvirtinama pakeičiama palūkanų marža bei paskolos grąžinimo terminas. Taigi, iš esmės tėra modifikuojamos sąlygos, kurios jau buvo įtvirtintos pirminėje Paskolos sutartyje ir nėra įtraukiamos papildomos sąlygos, kurių Ieškovai galėtų nesuprasti, ar kurios nuo Ieškovų būtų nuslėptos. Teismas nepagrįstai nustatė, kad Papildomos sąlygos buvo Banko primestos Ieškovams, kurie negalėjo daryti įtakos tokių sąlygų nustatymui ir keitimui. Patys Ieškovai savo Ieškinyje nurodo, jog patys kreipėsi į Banką dėl Paskolos sutarties sąlygų peržiūrėjimo. Taigi, Papildomos sąlygos buvo inicijuotos pačių Ieškovų, kurie savo laisva valia galėjo pasirinkti, ar kreiptis į Banką dėl Paskolos sutarties sąlygų peržiūrėjimo ir kreipusis, ar sutikti su naujai sulygtomis sąlygomis.

Negalima vertinti ieškovų naudai ir aplinkybės, kad Paskolos sutarties sąlygų peržiūrėjimas buvo būtinas dėl Ieškovų nenumatytos ekonominės krizės, o Bankas, neva, tokia situacija pasinaudojo savo naudai. Ieškovai, sudarydami Paskolos sutartį, turėjo ir galėjo įvertinti, jog egzistuoja ekonominės krizės tikimybė ir, sudarydami Paskolos sutartį prisiėmė riziką, kad ateityje, neišgalint laiku mokėti paskolos, gali tekti imtis atitinkamų papildomų priemonių.

Banko veiksmai negali būti vertinami išimtinai naudingais tik Bankui. Ieškovams nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, Bankas neabejotinai patiria atitinkamų nuostolių, kuriems padengti ar kurių išvengti Bankas yra priverstas imtis atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, sutarčių sąlygų peržiūrėjimo. Bankas, keisdamas Paskolos sutarties sąlygas, ne tik vadovavosi pačių Ieškovų kreipimusi, tačiau ir pagrįstai teisėtomis priemonėmis užtikrino savo interesus, pažeidžiamus dėl Ieškovų atliktų Paskolos sutarties pažeidimų.

Net ir tuo atveju jei šalių santykis laikytinas vartojimo santykiu, ieškovai negali reikalauti pripažinti negaliojančiomis sutarties sąlygų, kurias prisiėmė savo iniciatyva ir laisva valia, vien todėl, kad netinkamai įvertino savo galimybes.

2010 m. kovą nustatyta 7 proc. palūkanų marža bei 2012 m. gruodį nustatyta fiksuota 6 proc. metinė palūkanų norma negali būti laikomos neproporcingai didelėmis ir pažeidžiančiomis Ieškovų interesus. Tiek Ieškovai, tiek ir teismas Skundžiamame sprendime teigia, kad Paskolos sutartis yra vartojimo sutartis, tad tokiu atveju derėjo atsižvelgti ir į vartojimo paskolų palūkanų normas, kurios, Lietuvos banko skelbiamais viešais duomenimis, 2012 m. lapkritį – 2013 m. sausį svyravo iš viso net nuo 8,34 iki 11,46 proc. (Priedas Nr. 1 – 3.1.2. lentelė), tad 7 proc. palūkanų marža ar fiksuota 6 proc. palūkanų norma negalėjo būti laikoma nepagrįstai didele.

Atsakovas, siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą bei abiejų Paskolos sutarties šalių interesus, vykdė derybas, kaip pažymi patys Ieškovai, sutiko atidėti Paskolos sutarties įvykdymo terminą iki 2014 m. spalio 28 d.

Ieškovai V. B. ir I. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad paskolos sutarties šalys (ieškovai) yra du fiziniai asmenys, kuriuos sieja šeiminiai ryšiai iš vienos pusės ir finansines paslaugas (paskolą) suteikiantis juridinis asmuo (apeliantas) iš kitos pusės. Paskola suteikta fizinių asmenų savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti konkrečiai šeimos būsto įsigijimui, ieškovai už suteiktą paskolą įsigijo būstą, kuriame ir šiuo metu gyvena. Kita paskolos dalis nebuvo naudojama ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos vykdymui. Taigi, sudaryta sutartis atitinka visus vartojimo sutarčiai keliamus reikalavimus.

Dėl sutarties sąlygų pakeitimo ieškovams nebuvo leista pasisakyti, o juo labiau jų keisti, vienintelis pasiūlymas iš apelianto pusės buvo arba sutikimas su naujomis sutarties sąlygomis arba sutarties nutraukimas. Toks sutarties šalies elgesys negali būti laikomas sąžiningu ir atitinkančiu šalių lygiateisiškumo pusiausvyros principus. Apeliantui žinant, kad ieškovai susidūrė su finansiniais sunkumais vykdant pirmines sutarties nuostatas, pasiūlymas sutartį pakeisti daug blogesnėmis sąlygomis, negali būti vertinamas sąžiningu ir proporcingu elgesiu ieškovų atžvilgiu.

Apelianto teiginiai ir pateikti nauji įrodymai dėl vartojimo paskolų palūkanų normos pirmos instancijos teisme negalėjo ir neturėjo būti vertinami, nes apeliantas jų neteikė ir dėl jų nepasisakė, nors turėjo tokią galimybę. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas neturėtų tokių įrodymų priimti ir dėl jų pasisakyti. Teismui nusprendus apelianto pateiktus įrodymus vertinti, ieškovai pažymėjo, kad sudarant pirminę paskolos sutartį 2007 metų gruodžio mėnesį 2008 metų balandžio mėnesį vartojimo paskolų palūkanų norma svyravo ties 7 procentų metinių palūkanų riba, tačiau apeliantas siūlė palankesnį paskolos suteikimo modelį. Šis faktas tik dar kartą patvirtina apelianto nesąžiningumą siūlant tik savo atžvilgiu naudingus susitarimus sunkiu finansiniu laikotarpiu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Tarp šalių kilo ginčas dėl sutartinių santykių kvalifikavimo kaip vartojimo, taip pat dėl sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu.

Šalių vartojimo paskolos užstatu sutartis buvo sudaryta 2007-12-21, papildomas susitarimas Nr. 1 – 2010-03-31, papildomas susitarimas Nr. 2 – 2012-12-05. Pagal iki 2011-04-01 galiojusio CK 6.688 str. 3 d. 1 p. CK skirsnio „Vartojimo kreditas“ nuostatos nebuvo taikomos, kai pagal kredito sutartį kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Tačiau, net ir nepriskiriant ginčo sutarties vartojimo kredito sutarties kategorijai, tai nereiškia, kad sutartis negali vertinama kaip kilusi iš vartojimo teisinių santykių, atliekant tokios sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę. Nagrinėjamu atveju paskolos sutartis sudaryta su ieškovais fiziniais asmenimis, ją sudarė atsakovas, bankas, t.y. verslininkas; paskola skirta gyvenamojo namo įsigijimui bei kitam vartojimui. Duomenų, patvirtinančių, kad šis gyvenamasis namas įsigyjamas ne asmeninimas, o verslo poreikiams tenkinti, byloje nėra. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sudaryta sutartis pagal savo požymius priskirtina vartojimo sutarties kategorijai.

Apeliantas teisus, kad ginčijamos sąlygos pagal savo esmę buvo pakankamai aiškios, tačiau vien tai nesuponuoja išvados, jog šios sąlygos yra sąžiningos ir buvo aptartos individualiai.

Ieškovai nurodė, kad jie kreipėsi į banką dėl paskolos sąlygų peržiūrėjimo dėl to, kad jie susidūrė su finansiniais sunkumais, trukdančiais tinkamai vykdyti sutartį. Tačiau šioje situacijoje naujas sutarties sąlygos suformulavo ir pasiūlė ieškovams atsakovas. Atsakovas šiuo atveju nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovai galėjo daryti įtaiką dėl pasiūlytų sąlygų turinio, o ne vien turėjo alternatyvą arba sudaryti papildomą susitarimą, arba jo nesudaryti. Dėl to pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog ginčo sąlygos šiuo atveju nebuvo individualiai aptartos su ieškovais, kurie atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje ir, siekdami bendradarbiauti, inicijavo sutarties pakeitimo procesą.

Sprendžiant dėl sutarties sąlygų sąžiningumo, ieškovų sutikimas su sutarties sąlygomis vertinamas šalių teisių ir pareigų pasisvyros užtikrinimo aspektu.

Atsakovas teisus, kad abi sutarties šalys turi vertinti ir prisiimti riziką dėl sutarties sąlygų tinkamo įvykdymo. Tačiau šiuo atveju būtent atsakovas veikia savo profesinės veiklos srityje, todėl jam teko didesnė atsakomybė ir pareiga, esant iškilusiomis nenumatytoms aplinkybėms, padėti ieškovams – tuo labiau vartotojams, siekti surasti tokį problemos sprendimo būdą, kad būtų tinkamai proporcingai užtikrintas abiejų sutarties šalių interesas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad pasiūlytos sąlygos ieškovams buvo adekvačios, proporcingos abiejų šalių interesams, kad, susidūrus su ekonominės krizės padariniais, šios sąlygos buvo naudingos ne tik atsakovui, bet ir ieškovams.

Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai).

Šiuo atveju apeliantas apeliaciniame skunde nurodė naujas aplinkybes apie tam tikras statistines vartojimo paskolų palūkanų normas, kuriomis jis nesirėmė nagrinėjant bylą iš esmės. Dėl to šios aplinkybes negali būti nagrinėjamos, o naujas įrodymas priimtas apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, tarp šalių sutartiniai santykiai susiklostė 2007 m., tuo tarpu statistiniai duomenys apie naujų paskolų palūkanų normas 2012 11-2013-01 neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių, tuo labiau, kaip pažymėjo ieškovai, net ir 2007 m. apeliantas siūlė ieškovams palankesnį paskolos suteikimo modelį, lydinant su statistiniais atitinkamo laikotarpio duomenimis.

Apeliantas nepaneigė teismo išvadų, kad ieškovams buvo nustatytos blogesnės ginčo sąlygos, negu tos sąlygos dėl kurių šalys buvo susitarusios pagrindinėje sutartyje, dėl ko iš esmės buvo pažeista sutarties šalių teisių bei pareigų pusiausvyra vartotojų, t. y. ieškovų, nenaudai bei iš esmės pažeisti ieškovų, kaip vartotojų, teises ir teisėti interesai. Vien tai, kad ieškovas sutiko atidėti paskolos sutarties įvykdymo terminą iki 2014 m. spalio 28 d. savaime neįrodo, jog kitos šioje byloje ginčijamos sąlygos, bloginančios ieškovų padėtį, kuomet ieškovai jau susidūrė su finansiniais sunkumais ir ieškojo būdų išsaugoti sutartinius santykius su atsakovu, tuo labiau, kad ieškovų prievolių įvykdymas buvo užtikrintas ir nekilnojamojo turto įkeitimu, šiuo konkrečiu atveju buvo proporcingos. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, kad vartojimo sutarties sąlyga nėra nesąžininga tenka atsakovui, kaip verslininkui (CK 6.228-4 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė

2015-05-13 Vilniaus apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.