Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2013-12-20 · Administracinė byla Nr. I-4369-189/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-20
Bylos Nr.
I-4369-189/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02339-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Violeta Balčytienė, Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
R. L.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4369-189/2013Proceso Nr. 3-61-3-02339-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1., 74.
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5) kuriuo prašė:

1) Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-06-04 sprendimą Nr. 12-01-1281;

2) Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį;

3) Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją mokėti 950,18 Lt pensiją už tarnybą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2005-01-05 sprendimu Nr. 2/17-57.

Nurodė, kad pareiškėjui 2005-01-05 sprendimu buvo paskirta 950,18 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau jau 2009-02-26 pensija buvo sumažinta iki 400,17, o vėliau iki 320,22 Lt. Pareiškėjas su 2010-03-08 prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio mėn. ir mokėti paskirtą pensiją, tačiau atsakovas 2010-04-06 raštu atsisakė išmokėti pensijos dalį. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui paskelbus 2012-02-06 nutarimą, kuriuo teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 str. 1 ir 2 dalys prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dar kartą. Tačiau Ministerija 2013-06-04 sprendimu pareiškėjui atsakė, kad jo prašymas nebus nagrinėjimas, nes praėjo daugiau kaip 6 mėn. nuo paaiškėjimo apie nepriemoką dienos.

Nesutiko su atsisakymo nagrinėti skundą argumentais, todėl nukreipdamas skundo argumentus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartį Nr. A-552-519/2013 pažymėjo, jog nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereguliavo veiksmų, susijusių su neišmokėta valstybine pensija, apskundimo terminų. Be to, kaip numatyta minėtoje nutartyje, pareiškėjas prieš kreipiantis į teismą du kartus inicijavo ginčą, tačiau abu kartus jo prašymai buvo atmesti.

Nurodė, jog pagrindas pareiškėjui išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų, kurios buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjui paskirtos pensijos dydį, pripažinimas prieštaraujančia Konstitucijai.

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepimo (b. l. 28-30) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui turėjo paduoti per 6 mėnesius nuo sužinojimo apie pirmąją sumažintą pensiją. Šiuo atveju pareiškėjas apie pirmąją sumažintą pensiją sužinojo 2010-02-26, todėl skundą Ministerijai turėjo paduoti iki 2013-03-21 įskaitytinai. Atsižvelgiant į tai, kad skundas Ministerijai buvo paduotas 2013-05-20, pareiškėjas praleido 6 mėn. terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas ir atsakovų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Byla nutrauktina.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010 – 2012 metais.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2005-01-05 paskirta 950,18 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 35), tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui mokama mažesnė pensija nei paskirtoji (b. l. 45). Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 str. nuostatomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje konstatavo, jog nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai, todėl darė išvadą, kad šiems santykiams pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinių draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Kolegija konstatavo, kad asmuo dėl pažeistų teisių visų pirma privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui. Teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per trejų metų terminą (2013-03-12 nutartis Nr. A-552-519/2013).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013, pateikė nagrinėjamai bylai aktualų procesinio kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos pradžios skaičiavimo aiškinimą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 p. pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka, taigi darytina išvada, jog pareiškėjas apie pirmąją sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėn., tuo tarpu į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013-07-04 (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismų praktikoje trejų metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 1 d., yra atnaujinamasis terminas. Tai reiškia, jog, paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-04-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-69/2010 išaiškino, kad esant praleistai ieškinio senačiai pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3,4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde paminėdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartį Nr. A-552-519/2013 išdėstė argumentus dėl kreipimosi į teismą termino ir nurodė, jog pareiškėjui ginčo atveju aktualūs specialieji įstatymai, kaip Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereguliavo neišmokėtos valstybinės pensijos išmokėjimo klausimo, t. y. pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų, kompetentingų institucijų, įgaliotų mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad, kaip nustatyta minėtoje nutartyje, pagal analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, kuriomis nustatyta, kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių pirmiausia privalėjo kreiptis į instituciją ir tik jai netenkinus prašymo šį atsisakymą galėjo skųsti teismui, o pažeistas teises galėjo ginti per trejų metų laikotarpį, nurodė, jog pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi net du kartus, tačiau jo prašymai nebuvo patenkinti. Todėl pareiškėjo teigimu, jis taip pat galėtų vadovautis Valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų teise.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d. nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai, neatsižvelgiant į suinteresuoto paduoti skundą subjekto valią, sutrukdė jam per įstatymu nustatytą terminą įgyvendinti savo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS-15-90/2005). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS-6-601/2006, AS-6-219/2006).

Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytos priežastys laikytinomis priklausančiomis nuo pareiškėjo valios ir nagrinėjamu atveju, nelaikytinos priežastimi atnaujinti senaties terminą skundui paduoti. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 konstatuota, jog kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo. Taigi šiuo atveju pareiškėjas į instituciją dėl pensijos išmokėjimo turėjo kreiptis (inicijuoti ginčą) būtent per trejų metų laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. ir gavus neigiamą atsakymą per tą laiką (trejų metų laikotarpį nuo sužinojimo apie pažeistas teises) kreiptis į teismą. Iš byloje pateikto 2010-03-08 prašymo (b. l. 7-8) matyti, jog dėl sumažintos pensijos į Ministeriją pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi ir jam buvo išduotas neigiamo pobūdžio atsakymas, tačiau po atsakymo gavimo pareiškėjas į teismą nesikreipė. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik gavęs 2013-06-04 atsakymą (ginčą inicijavo jau praleidęs trejų metų laikotarpį). Be to, priėmus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą, ginčui aktualių teisės nuostatų prieštaravimas Konstitucijai buvo plačiai aptarinėjamas įvairiomis viešosiomis priemonėmis, iš kurių pareiškėjas turėjo suprasti viso to pasekmes ir per tam tikrą terminą (net ir per metus nuo 2012-02-06 (sužinojimo apie Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimą Konstitucijai diena) iki 2013 m. vasario mėn.)) turėjo galimybę kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių, todėl laikytina, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti. Ši teisiškai reikšminga aplinkybė - skundo (prašymo) padavimo termino praleidimas – sudaro teisinį pagrindą teismo procesą nutraukti (ABTĮ 101 str. 7 p.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis), tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pažymėtina, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai, inter alia, susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-822-61/2012; 2011-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. TA-857-62/2011).

Pareiškėjas skundo argumentais prašo panaikinti Ministerijos 2013-06-04 sprendimą Nr. 1D-5551(11). Kaip administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. įtvirtintas trejų metų terminas. Tuo tarpu kaip matyti iš Ministerijos 2013-06-04 sprendimo, jis nėra grindžiamas aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad buvo praleisti Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyti skundo padavimo terminai. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina, su skundžiamame sprendime išdėstytais atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą argumentais. Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjas ginčijamu sprendimu tik paliudijo, kad tarp šalių yra kilęs ginčas. Šis ginčas, kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo turėjo būti iškeltas per minėtą trejų metų procesinį terminą. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčą kelia praleidęs trejų metų terminą kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Taigi, procesas negali būti beprasmis ir begalinis, nes jeigu ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą, tai ir sprendimui dėl ginčo iškėlimo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką taip pat yra praleistas terminas, t. y. šis skundžiamas aktas pareiškėjui akivaizdžiai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes teismas šiuo atveju asmens teisių apginti negalėtų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 p. nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas tokį prašymą atmetė.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, bei vadovaujantis nurodyta teismų praktika, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, byla nutrauktina Administracinių bylų eisenos įstatymo 101 str. 7 p. pagrindu. Pažymėtina, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 p., 105 str., 106, 149 str.,

nutarė:

Nutraukti administracinę bylą Nr. I-4369-189/2013 pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Nutartis per septynias dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėBronius JanuškaLiudmila Zaborovska