- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-198-929/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37024-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė, Julita Dabulskytė-Raizgienė
- Nuteistasis
- A. G.
- Civilinis atsakovas
- UAB ,,V. v.”
- Nukentėjusysis
- G. T., J. T., S. T.
- Advokatai
- Virgilijus Kaupas, Karolis Barysas, Virgilijaus Kaupoir
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio,
nuteistajam A. G. ir jo bei civilinio atsakovo UAB ,,V. v.” atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato ir civilinio atsakovo – dėl bankroto likviduojamos UAB ,,V. v.” – bankroto administratoriaus MB ,,D.” įgalioto asmens V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį, ir nubaustas 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 5 ir 8 punktais, A. G. paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, skiriant nuteistajam šiuos įpareigojimus: 1) tęsti darbą, o jį praradus per 1 (vieną) mėnesį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Nukentėjusiųjų civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš civilinės atsakovės UAB „V. v.“ subsidiariai su nuteistuoju A. G. priteista: nepilnamečio J. T. naudai 27 477,50 Eur turtinei žalai bei 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoją uzufrukto teise iki jis sulauks pilnametystės paskiriant jo atstovę pagal įstatymą – motiną G. T.; nepilnamečio J. T. naudai 20 817,50 Eur turtinei žalai bei 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoją uzufrukto teise iki jis sulauks pilnametystės paskiriant jo atstovę pagal įstatymą – motiną G. T.; G. T. naudai 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; J. T. naudai 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; S. T. naudai 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo A. G. nukentėjusiesiems G. T., J. T. bei S. T. priteista po 1 000 Eur išlaidoms advokato pagalbai apmokėti.
Byloje taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas civilinės atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „V. v.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam turtui – Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje turimoms sąskaitoms Nr. (duomenys neskelbtini) bei jose esančioms ir būsimoms piniginėms lėšoms; nekilnojamajam daiktui - nuotekų šalinimo tinklui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio įvykdymo dalyje dėl civilinio ieškinio atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. G. nuteistas už tai, kad jis, eidamas uždarosios akcinės bendrovės „V. v.“ direktoriaus pareigas, dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Nusikalstama veika padaryta tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: A. G., vadovaujantis 2017 m. sausio 30 d. vienintelio akcininko sprendimu Nr. (-) ir 2017 m. sausio 30 d. darbo sutartimi Nr. (-), būdamas paskirtas UAB „V. v.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, ir, kaip įmonės vadovas, vadovaujantis jos įstatų 12., 13. punktų reikalavimais bei Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio reikalavimais, būdamas atsakingas už šios bendrovės kasdieninės veiklos organizavimą bei privalėdamas savo veikloje vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, statybvietėje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), statant tris daugiabučius gyvenamuosius namus, kuriems suteikti adresai (duomenys neskelbtini), būdamas statinių statybos užsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir – UAB) „V. v.“ atstovu, nepaskyręs/nepasamdęs statinių statybos (generalinio) rangovo, nepaskyręs/nepasamdęs atestuoto statinių statybos vadovo, pats faktiškai vykdydamas statinio statybos vadovo funkcijas, dėl neatsargumo nesiėmė reikiamų veiksmų, kad elektros oro linija būtų iškelta už statybvietės ribų, o jeigu elektros oro linijos negalima iškelti, kad elektros srovė būtų išjungta; nesiėmė reikiamų veiksmų, kad elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo nebūtų statomi statiniai, taip pažeisdamas:
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3. punkto reikalavimus - elektros oro linijos pagal galimybes turi būti iškeltos už statybvietės ribų; jeigu elektros oro linijos negalima iškelti, tai elektros srovė turi būti išjungta;
- Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimai ir papildymais) 16.1 p. reikalavimus - elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo draudžiama statyti, remontuoti, rekonstruoti arba griauti bet kokius statinius;
- Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimai ir papildymais) 3 priedo reikalavimus - saugus atstumas nuo žmonių ir jų naudojamų įrankių bei įtaisų iki įtampą turinčių dalių, kai elektros įrenginio vardinė įtampa yra nuo 6 iki 35 kilo voltų (toliau tekste - kV), yra 0,6 m,
dėl to minėtoje statybvietėje elektros tinklų apsaugos zonoje (prasidedančioje 10 metrų atstumu iki kraštinio laido su 10 kV elektros įtampa) statant gyvenamuosius namus bei dirbant taip pat ir elektros tinklų pavojingoje zonoje (metaliniams pastoliams stovint arčiau nei 2 metrai, tai yra apie 1, 9 metro atstumu, iki kraštinio laido su 10 kV elektros įtampa), 2017 m. lapkričio 2 d., apie 9.40 val., prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), ardydamas įrengtus metalinius pastolius ir metaliniu vamzdžiu priartėjęs prie aukštos įtampos oro linijos elektros laidų, einančių palei šį pastatą, nuo techninės elektros poveikio žuvo darbus nelegaliai vykdęs buvęs UAB „A.“ darbuotojas J. T.,(duomenys neskelbtini), kurio mirties faktas į įvykio vietą atvykusių medikų konstatuotas 2017 m. lapkričio 2 d., 10.55 val.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas Virgilijaus Kaupas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir priimti naują –išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio bei 305 straipsnio padarytų pažeidimų. Šie pažeidimai yra esminiai, kadangi dėl jų buvo nepagrįstai suvaržytos įstatymų garantuotas nuteistojo A. G. teises, be to, jie sutrukdė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nepagrįstai pripažino A. G. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 132 straipsnio 3 dalyje. Iš nuosprendžio turinio akivaizdu, kad teismas neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, šiurkščiai pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles, neatliko jokios įrodymų analizės ir nemotyvavo, kokių įrodymų pagrindu nustatyta A. G. kaltė dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.
2.2. Gynėjo vertinimu, byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje netinkamai pasisakė dėl nuteistojo ir gynybos nurodytų esminių kaltinamojo akto trūkumų. Kaltinamojo akto tekstas surašytas taip, kad iš kaltinimo lieka neaišku, kokių konkrečių veiksmų padarymu ar nepadarymu yra kaltinamas A. G.. Kaltinamojo akto tekstą sudaro ne aiškūs, glausti, logiški taisyklingi sakiniai, o nurodomas tik vienas sakinys, kuriame yra dešimtys ir šimtai žodžių, tačiau nė viena sudėtinio sakinio dalis neatlieka apibendrinamosios funkcijos, todėl yra sunku suvokti kaltinimo minties nuoseklumą, tęstinumą ir baigtumą. Netinkamas veiksmažodžių ir veiksmažodinių formų vartojimas padaro kaltinamojo akto mintį daugiaprasmę, nesuvokiamą, netikslią, tai yra lieka neaišku, kurie veiksmai priskiriami būtent A. G.. Nepaisant to, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, byla vis tiek buvo nagrinėjama teisme, taip pažeidžiant A. G. teisę žinoti, kuo tiksliai jis yra kaltinamas.
2.3. Skunde dėl generalinio rangovo nepaskyrimo pažymima, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.650 straipsnio 1 dalį, rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymai ar rangos sutartis nenustatė, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas; jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkti subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu. Vadinasi, esant CK 6.650 straipsnyje aptartoms sąlygoms, rangovas savaime tampa generaliniu rangovu ir dėl to nereikalaujama kokio nors papildomo užsakovo valios pareiškimo atliekant kokius nors veiksmus. Sutinkamai su CK 6.650 straipsnio 5 dalimi akcentuojama, kad jei rangovas CK 6.650 straipsnio pagrindu tapęs generaliniu rangovu sutinka, užsakovas turi teisę sudaryti sutartis su kitais asmenimis atskiriems darbams atlikti, tokiu atveju šie asmenys už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako tiesiai užsakovui. Vadinasi, UAB „F. š. s.“, kaip rangovas, 2017 m. liepos 10 d. sudaręs su užsakovu UAB „V. v.“ rangos darbų sutartį Nr. 2017.07.10, pagal kurią rangovas UAB „F. š. s.“ įsipareigojo atlikti 3 daugiabučių gyvenamųjų namų fasado šiltinimo darbus, o taip pat pasitelkęs pagal 2017 m. liepos 27 d. nuomos sutartį Nr. (-) subrangovą UAB „T.“ jo paties (rangovo) darbų dalies vykdymui – fasadų šiltinimo darbų atlikimui, tapo generaliniu rangovu. Tokiu būdu, rangovui UAB „F. š. s.“ 2017 m. liepos 10 d. sudarytos su užsakovu UAB „V. v.“ rangos darbų sutarties pagrindu tapus generaliniu rangovu, užsakovas nebeturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pasamdyti generalinio rangovo.
2.4. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apsibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, todėl buvo pažeistos BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pripažino A. G. pažeidus ne tik jam kaltinamajame akte inkriminuotus teisės aktų reikalavimus, bet ir kitų teisės aktų reikalavimus, tai yra nurodė, kad jis pažeidė: 1) Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 14 punkto reikalavimą, kuris numato, jog statytojas (užsakovas) privalo tuo atveju, kai statinį projektuojant arba statant dalyvauja daugiau negu vienas rangovas, paskirti vieną ar kelis saugos ir sveikatos koordinatorius, kurie turi užtikrinti, kad statinio projekte būtų numatyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai; 2) nesilaikė pareigos statybos metu koordinuoti ir kontroliuoti norminiuose teisės aktuose nustatytų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimą; 3) nepastatė statybvietėje įspėjamųjų apie veikiančią elektros oro liniją ženklų. Taigi teismas, ignoruodamas BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas, A. G. nuteisė dėl nusikalstamų veikų, kurio jam kaltinamajame akte nebuvo inkriminuotos, tai yra teismas užėjo už kaltinimo ribų. Be to, pirmosios instancijos teismas, pasirinkdamas tirti tik A. G. kaltinančius įrodymus, pažeidė jo teisė į teisingą teismą.
2.5. Skunde ginčijama teismo nuosprendžio dalis, kuria A. G. pripažintas padaręs nusikalstamas veikas jam pažeidus teisės aktų – Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3 punkto, Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 16.1 punkto ir Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 3 priedo – reikalavimus. Gynyba pažymi, kad šie teisės aktai nuteistajam nebuvo privalomi, todėl jis jų pažeisti negalėjo. Aiškinama, kad kaltinamajame akte pabrėžiama, jog A. G. nesiėmė reikiamų veiksmų, kad elektros oro linija būtų iškelta už statybvietės ribų, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir Lietuvos Respublikos darbo ministro ir aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-4 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietės nuostatų 4 priedo 34.3 punkto reikalavimus, pagal kuriuos elektros oro linijos pagal galimybes turi būti iškeltos už statybvietės ribų; jeigu elektros oro linijos negalima iškelti, tai elektros srovė turi būti išjungta. Skunde nurodoma, kad Darbo kodekso XI skyriaus „Darbuotojų sauga ir sveikata“ 158 straipsnis nustato, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (toliau – Įstatymas). Pastarasis įstatymas nustato būtent darbdavių pareigas. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis, 11 straipsnis, 25 straipsnis įtvirtina, jog darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas privalo sudaryti darbdaviai. Šiuo gi atveju teismas, kaip ir prokurorė, nepagrįstai ignoravo Statybos įstatymo 18 straipsnio 7 dalies 5 punktą, kuris nustato, kad būtent rangovas yra įpareigojamas užtikrinti darbų saugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje ir statomame statinyje.
2.6. Pasak gynybos, teismas, priimdamas nuosprendį, kaip ir prokurorė, rengdama kaltinimą A. G., ignoravo Aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr.Dl-848 patvirtinto teisės akto – Statybos techninio reglamento 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ – nuostatas. Pagal STR 23 punktą, rangovo įmonės vadovas privalo įsakymu ar kitu tvarkomuoju dokumentu (nustatytu įmonės įstatuose) paskirti darbuotojus, kurie tikrintų, kaip statant konkretų statinį statybos vadovai užtikrina saugu darbą, tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje bei statomame statinyje, taip pat greta statybvietės gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus, be to, ar nepažeidžiamos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veikos sąlygos. Anot gynėjo, aptartas teisinis reglamentavimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog užsakovui sudarius statybos darbų atlikimo rangos sutartį su rangovu, statybos darbus pradeda ir juos vykdo būtent rangovas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pažeisti teismo skundžiamame nuosprendyje, kaip ir prokurorės kaltinamajame akte, nurodytus Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 4 priedo 34.3 punkto, Elektros tinklų apsaugos taisyklių 16.1 punkto ir Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių 3 priedo reikalavimus – galėjo tik rangovai, o ne statytojas – UAB „V. v.“, tai yra nuteistasis A. G..
2.7. Gynėjo vertinimu, A. G. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl to, kad nesiėmė reikiamų veiksmų, jog elektros apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo nebūtų statomi statiniai, tuo pažeisdamas Energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr.1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 16.1 punkto reikalavimus. Pažymi, kad Taisyklių 16.1 punktas uždraudžia elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo statyti bet kokius statinius. Taisyklių 17 punktas įpareigoja asmenis, gavus elektros tinklus eksploatuojančių asmenų raštišką sutikimą vykdyti nurodytus darbus elektros tinklų apsaugos zonose, juos atlikti laikantis sąlygų, užtikrinančių tų tinklų išsaugojimą. Taisyklių 36 punktas elektros tinklus eksploatuojantiems asmenims suteikia teisę sustabdyti darbus, kuriuos atlieka kiti asmenys, pažeisdami Taisyklių reikalavimus, elektros tinklų apsaugos zonose. AB „ESO“ 2021 m. spalio 29 d. raštu teismui paaiškino, kad subjektai, norintys gauti ESO pritarimą darbams, turi pateikti prašymą Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos Valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“. Teismas nevertino aplinkybės, jog byloje yra duomenų, kad objekto (duomenys neskelbtini) statinio projektuotoju buvo architektas V. K., kuris į „Infostatyba“ 2016 m. balandžio 20 d. pateikė prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, kurį Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. birželio 9 d. tenkino ir išdavė užsakovui – UAB ,,V. v.” leidimą statyti statinį (duomenys neskelbtini).
2.8. Gynėjas nurodo, kad nors teismas nuosprendyje pripažino A. G. pažeidusį Energetikos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 3 priedo reikalavimus, pagal kuriuos saugus atstumas nuo žmonių ir jų naudojamų įrankių bei įtaisų iki įtampą turinčių dalių, kai elektros įrenginio vardinė įtampa yra nuo 6 iki 35 kV, yra 0,6 m., tačiau nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė šis pažeidimas. Pažymi, kad Taisyklių 1 punktas apibrėžia šių Taisyklių paskirtį, pagal kurią, jos nustato saugos reikalavimus eksploatuojant elektros įrenginius ir yra privalomos elektros energijos gamintojams, perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams, asmenims, eksploatuojantiems elektros įrenginius, elektros energijos vartotojams. Bylos medžiaga patvirtina, kad vykstant statybos (duomenys neskelbtini), UAB „V. v.“ nebuvo nei elektros energijos gamintojas, nei perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorius, nei asmuo, eksploatuojantis elektros įrenginius, nei 10 kV elektros oro linijos energijos vartotojas, todėl nei UAB „V. v.“, nei A. G. negalėjo pažeisti ir nepažeidė Taisyklių 3 priedo reikalavimų. Šiuo atveju teismas itin sureikšmino liudytojo ESO elektros tinklų eksploatavimo inžinieriaus M. V. parodymus, jog jis nuteistąjį įspėjo, kad vykdyti gyvenamojo namo statybą 10 k V apsauginėje zonoje yra draudžiama. Be to, tokius paaiškinimus nuteistasis teisme paneigė. Skunde nesutinkama su teismo sprendimu pripažinti A. G. kaltu pažeidus Statybos įstatymo 1 dalies 14 punktą, pagal kurį, statytojas (užsakovas) privalo tuo atveju, kai statinį projektuojant arba statant dalyvauja daugiau nei vienas rangovas, paskirti vieną ar kelis saugos ir sveikatos koordinatorius, kurie turi užtikrinti, kad statinio projekte būtų numatyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai. Nurodo, kad nei šis įstatymas, nei kiti teisės aktai, nenumato rangovo pareigos vykdyti užsakovo paskirto koordinatoriaus nurodymus, todėl, atitinkamai, užsakovas neturėjo teisinės pareigos teikti nurodymų rangovams darbų saugos srityje.
2.10 .Gynyba laikosi pozicijos, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl priežastinio ryšio tarp A. G. inkriminuotų veikų ir sunkių pasekmių (J. T. žūties). Pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina, kad J. T. žuvo vykdydamas darbdavio UAB „A.“ direktoriaus pavesta funkcijas. Taigi įvykis yra susietas su darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimais, todėl nagrinėjamu atveju klausimas dėl BK 132 straipsnio taikymo buvo išspręstas netinkamai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 176 straipsnį dėl darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo. Byloje nėra UAB „.A.“ direktoriaus A. V. bei darbuotojo J. T. 2017 m. lapkričio 2 d. vykdytų pastolių ardymo projekto, taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad A. V., organizavusio pastolių išardymo darbus, turėdamas specialų išsilavinimą vadovauti pastolių montavimo ir ardymo darbams. Be to, byloje taip pat nėra jokių duomenų apie žuvusiojo J. T. apmokymą atlikti pastolių ardymo darbus, jo supažindinimą su pastolių ardymo projektu ir pan. Teismo nurodyti A. G. veiksmai pažeidžiant įstatymų reikalavimus priskirtini prie nelaimingo atsitikimo aplinkybių, tačiau jos nėra nelaimingo atsitikimo priežastys.
2.11 .Gynyba įsitikinusi, kad nagrinėjamoje byloje tiesioginės neigiamos pasekmės kilo dėl UAB „F. a. s.“ darbų vadovo, UAB „T.“ direktoriaus ir UAB „A.” direktoriaus veiksmų bei žuvusiojo J. T. elgesio, pasireiškusio, elementarių saugumo reikalavimų nepaisymu. Gynyba pažymi, kad nors šių subjektų elgesys priežastingumo grandinėje nebuvo vertinamas, tačiau jų neatsargumas yra akivaizdus, ypač įvertinus tai, kad žuvusysis objekte dirbo nelegaliai. Todėl teismo A. G. inkriminuotas padarytas pažeidimas sukūrė tik abstrakčią neigiamų pasekmių galimybę, o A. V. ir J. T. didelis neatsargumas, pasireiškęs saugumo reikalavimų nepaisymu, sukūrė objektyvią neigiamų pasekmių atsiradimo galimybę. Atsižvelgiant į tai, gynėjo vertinimu, priežastinis ryšys tarp A. V. bei J. T. veiksmų ir J. T. mirties yra svarbesnis, tai yra jis nutraukia priežastinio ryšio grandinę tarp A. G. inkriminuotų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių kaltės aspektu. Taigi, teismo priskirti A. G. pažeidimai yra atsitiktiniame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, todėl jis baudžiamojon atsakomybėn negalėjo būti patrauktas.
4. Teikiamu apeliaciniu skundu civilio atsakovo – likviduojamos dėl bankroto UAB ,,Vilniaus vakarai” – nemokomu administratoriaus MB ,,D.” įgaliotos atstovės V. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas – UAB „V. v.“ priklausančiam turtui (nuotekų šalinimo tinklai – Lietaus nuotekų tinklas (unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini)) ir banko sąskaitoms, esančioms AS Luminor banke Nr. (duomenys neskelbtini).
4.1. Apeliantės teigimu, teismo sprendimas palikti galioti laikiną nuosavybės teisės apribojimą UAB ,,V. v.” turtui iki nuosprendžio, dalyje dėl civilinio ieškinio įvykdymo iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui. Pirmiausia, toks sprendimas yra faktiškai neįgyvendinamas, kadangi likviduojama dėl bankroto UAB „V. v.“ neturi jokio kito turto iš kurio galėtų patenkinti kelių civilinių ieškovų reikalavimus. Bendrovės bankroto procesas vyksta jau antrus metus, todėl akivaizdu, kad ji nevykdo jokios veiklos, negeneruoja jokių pajamų, o vienintelis lėšų šaltinis yra įmonės areštuotas turtas, kurį pardavus būtų galima gauti įplaukų. Taigi, tik pardavus areštuotą turtą įmanoma skirstyti lėšas kreditoriams, tame tarpe ir civiliniams ieškovams. Tuo tarpu negalint parduoti turto – neatsiras jokių kitų lėšų, kuriomis butų galima padengti priteisto civilinio ieškinio reikalavimą. Todėl vien jau šiuo aspektu, skundžiama nuosprendžio dalis turėtų būti panaikinta ir nemokumo administratoriui turėtų būti leista vykdyti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatas – parduoti bankrutuojančios įmonės turtą ir paskirstyti gautas lėšas kreditoriams.
4.2. Skunde teigiama, kad pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatas, visi asmenys, kuriems bankrutuojanti įmonė yra likusi skolinga, laikomi kreditoriais. Ne išimtis ir civiliniai ieškovai – jie, kaip ir visi kiti skolininkai, yra traktuojami kaip įmonės kreditoriai. Apie kreditorinių reikalavimų tenkinimą jo eiliškumą yra pasisakyta minėto įstatymo 93-98 straipsniuose. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 94 straipsnyje yra nurodytos kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilės – 1) pirmąja eile tenkinami šių kreditorių reikalavimai: kreditorių suteikusių įkeitimu ir (ar) hipoteka neužtikrintą naują ir (ar) tarpinį finansavimą reikalavimai, kilę juridiniam asmeniui negrąžinus paskolų sutartyse nustatytais terminais; su darbo santykiais susiję darbuotojų reikalavimai; reikalavimai dėl valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir įmokų į Garantinį fondą ir Ilgalaikio darbo išmokų fondą reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių iš bankroto metu vykdytos ūkinės komercinės veiklos; 2) antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai. Kadangi aptarto įstatymo nuostatose nėra nurodyta, kad civiliniai ieškovai būtų išskirtiniai kreditoriai, kurių reikalavimai butų dengiami specialia tvarka, šiuo atveju civiliniai ieškovai būtų traukiami į antros eilės kreditorių sąrašą ir jų reikalavimas būtų dengiamas bendrąja tvarka. Atitinkamai, teismo sprendimas, kuriuo palikti galioti areštą turtui iki pilnai bus patenkintas civilinis ieškinys, tai yra vieno iš eilės bendrovės kreditorių reikalavimų, prieštarauja nemokumo teisės normoms. Teismo nuosprendžiu iš esmės yra uždrausta administratoriui disponuoti bankrutuojančios bendrovės turtu, kai joks kitas subjektas tokios teisės neturi. Tokia situacija užprogramuojami tolimesni teisminiai civiliniai ginčai tarp nemokumo administratoriaus ir civilinių ieškovų.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Virgilijaus Kaupo ir UAB ,,V. v.” bankroto administratoriaus UAB ,,D.” įgaliotos atstovės V. M. apeliaciniai skundai atmetami
Dėl A. G. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma pateiktuose apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl A. G. kaltės padarius BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
6. Apeliaciniame skunde visų pirma nurodoma, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes yra netikslus, neaiškus, iš jo turinio sunku suprasti kurie konkrečiai veiksmai yra priskiriami A. G.. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais skundo argumentais, pažymi, kad BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta prokuroro pareiga kaltinamajame akte nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą ir pateikiamas sąrašas aplinkybių, kurios paprastai turėtų būti nurodytos išdėstant nusikalstamos veikos aprašymą kaltinamajame akte. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame yra detaliai nurodytos visos faktinės bylos aplinkybės, kurios svarbios išvadai, ar A. G. veika atitinka BK 132 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, o būtent: nurodyta, jog nuteistojo veika pasireiškė tuo, kad jis, būdamas statybų užsakovo (statytojo) – UAB ,,V. v.“ direktoriumi, nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintos statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), saugios darbo sąlygos, tai yra jis pažeidė kaltinamajame akte išvardintų teisės aktų nuostatas, dėl ko 2017 m. lapkričio 2 d., apie 09.40 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuo techninės elektros poveikio žuvo UAB ,,A.“ darbuotojas J. T. Iš išdėstyto seka, kad visos pagal BPK 219 straipsnį būtinos aplinkybės kaltinamajame akte yra nurodytos, pats kaltinimas yra suformuotas pakankamai aiškiai ir konkrečiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jis neatitinka BPK reikalavimų, ir tuo pažeidžiama A. G. teisė į gynybą. Sutiktina, kad kaltinamojo akto formuluočių, jame nurodytų teisės aktų, kuriuos nuteistasis kaltinamas pažeidęs, nuostatų supratimas reikalauja tam tikrų specifinių žinių, tačiau, kaip nustatyta byloje, A. G. yra įgijęs būtent tos srities (statybų inžinerijos) aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Bylai aktualiu laikotarpiu jis ėjo UAB „V. v.“ direktoriaus pareigas, o šios bendrovės veiklos sritis buvo daugiabučių namų statyba. Be to, viso proceso metu jam teisinę pagalbą teikė pasirinktas gynėjas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, A. G. teiginius, kad jis nesupranta kaltinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip jo subjektyvią gynybinę poziciją.
7. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla asmeniui, kuris dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šį nusikaltimą apibūdina trys esminiai požymiai: 1) veika (pirmiau nurodytas taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (kito žmogaus mirtis), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų trijų objektyviųjų požymių buvimą, taip pat subjektyvųjį požymį – kaltę (neatsargumą, pasireiškiantį nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu). Iš aukščiau aptarto matyti, kad BK 132 straipsnio 3 dalies norma yra blanketinė, todėl šios normos dispozicija neteisėtų veiksmų turinį atskleidžia nukreipdama į kitus teisės aktus, nustatančius tai situacijai ar atvejui atitinkamas specialaus elgesio saugumo taisykles, kurių nesilaikymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad nuteistasis A. G. pažeidė: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (su pakeitimais) 4 priedo 34.3. punkto, numatančio, kad elektros oro linijos pagal galimybes turi būti iškeltos už statybvietės ribų, o jeigu elektros oro linijos negalima iškelti, tai elektros srovė turi būti išjungta; Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimai ir papildymais) 16.1 punkto, numatančio, kad elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų sutikimo draudžiama statyti, remontuoti, rekonstruoti arba griauti bet kokius statinius; Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1-100 patvirtintų Saugos eksploatuojant elektros įrenginius taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 3 priedo, numatančios, kad saugus atstumas nuo žmonių ir jų naudojamų įrankių bei įtaisų iki įtampą turinčių dalių, kai elektros įrenginio vardinė įtampa yra nuo 6 iki 35 kV, yra 0,6 m , reikalavimus.
8. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad A. G. analizuojamo nelaimingo atsitikimo metu ėjo UAB ,,V. v.“ direktoriaus pareigas. Šios bendrovės pagrindinė veiklos sritis buvo daugiabučių namų kvartalo (duomenys neskelbtini), statyba. UAB ,,V. v.“ buvo statybų užsakovas, kuris konkrečių darbų atlikimui samdydavo atskiras rangovų bendroves. Atitinkamus darbus statybos objekte vykdė ir UAB ,,A.“ darbuotojas – žuvusysis J. T.. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad J. T. mirė nuo techninės elektros poveikio (iš karto po poveikio), ką rodo žymės pilvo bambos srities odoje, dešiniosios plaštakos I tarpupirščio ir kairiosios pėdos odoje, histologinio tyrimo duomenys, medicinos kriminalistinio tyrimo duomenys (Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017 m. lapkričio 3 d. specialisto išvada Nr. (-) (t. 2, b. l. 96-99), kai statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), ardydamas įrengtus metalinius pastolius, metaliniu vamzdžiu priartėjo prie aukštos įtampos oro linijos elektros laidų, esančių prie šio pastato. Tokias faktines aplinkybes patvirtina ir 2017 m. lapkričio 2 d. įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys ir 2018 m. sausio 26 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto išvados (t. 1, b. l. 16-19, 20-31; 64-113). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. spalio 19 d. specialisto išvadoje Nr. (-) konstatuota, jog nelaimingo atsitikimo priežastis ir pagrindinė sąlyga tai, kad buvo dirbama pavojingoje zonoje (arčiau nei 2 m. iki laido su 10 kV elektros įtampa) prie veikiančios 10 kV elektros oro linijos, kur buvo techninė galimybė priartėti prie oro linijos neizoliuotų laidų mažesniu nei 0,6 m atstumu, kai 10 kV oro linija nebuvo iškelta, joje nebuvo išjungta elektros srovė ir nebuvo gautas leidimas vykdyti statybos darbus minėtos oro linijos apsaugos zonoje ir pavojingose zonose (t. 7, b. l. 189-196). Taigi J. T. mirtį sukėlusios pasekmės yra tiesiogiai susijusios su tuo, kad buvo dirbama pavojingoje zonoje (t. 7, b. l. 189-196). Dėl J. T. mirties aplinkybių ir priežasties byloje ginčo nėra, šios aplinkybės nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat neginčijamos.
Žemesnės instancijos teismas
9. Esminis ginčas šioje byloje kyla dėl to, kas gi nagrinėjamu atveju buvo atsakingas už saugių darbo sąlygų statybos objekte užtikrinimą, reikiamų leidimų gavimą, kieno konkrečiai veika tiesiogiai susijusi su tuo, kad buvo dirbama veikiančios aukštos įtampos elektros oro linijos apsaugos zonos ribose, dėl ko kilo sunkūs padariniai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad už kilusius padarinius – UAB “A.” darbuotojo J. T. žūtį, yra atsakingas nuteistasis A. G.. Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nuteistojo gynėjas nurodo, kad padariniai kilo dėl rangovų bei paties žuvusiojo kaltės, tai yra jų neatsargaus elgesio, pasireiškusio saugumo reikalavimų nepaisymu. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Byloje nustatyta, kad A. G., būdamas statybų vadovu, statybos objekte nebuvo paskyręs generalinio rangovo ar statinio vadovo. Tai iš esmės atitinka kaltinime nurodytą aplinkybę dėl statinio statybos vadovo nepaskyrimo. Pagal Statybos techninio reglamento 1.06.01:2016 32 punktą, statinio statybos vadovo skyrimo pareiga tenka rangovui, kai yra sudaryta rangos sutartis su statytoju (užsakovu) dėl statybos darbų atlikimo arba pačiam statytojui (užsakovui), kai jis pats vykdo ir rangovo funkcijas arba atlieka statybą ūkio būdu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai, tai yra vieno iš statybos objekte darbus atlikusio rangovo – UAB ,,F. a. s.” direktorius V. S. bei šio rangovo darbų vadovas D. G. nurodė, kad buvo statoma ūkio būdu, kai užsakovas samdo ir nėra generalinio rangovo, kuris atsakytų už visą statybvietę. Tokiu atveju, visa atsakomybė tenka statytojui (užsakovui) (t. 13, b. l. 2-7; 20-37).
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad UAB “V. v.” neskyrė statinio statybos vadovo, kadangi buvo sudarytos sutartys su rangovais ir būtent jiems kilo pareiga jį skirti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie argumentai neatitinka galiojančio statybos organizavimo tvarkos teisinio reglamentavimo. Statybos įstatymo 2 straipsnio 79 punkte statinio statybos vadovas apibrėžiamas, kaip inžinierius, kuris, atstovaudamas rangovui (kai statyba vykdoma rangos būdu) ar statytojui (užsakovui) (kai statyba vykdoma ūkio būdu) ir įgyvendindamas statinio projektą nuo statybos pradžios iki užbaigimo, vadovauja statybos darbams, kartu gali būti bendrųjų statybos darbų vadovas, kuris koordinuoja statinio statybos specialiųjų darbų vykdymą bei šių darbų vadovų veiklą ir pagal kompetenciją atsako už pastatyto statinio atitiktį statinio projektui ir statinio normatyvinę kokybę. Pažymėtina, kad nors UAB ,,V. v.“ buvo sudaręs eilę rangos sutarčių su atskirais rangovais, tačiau pareiga skirti statinio vadovą, įvertinus tai, kad statybos vyko ūkio būdu, šiuo atveju kilo ne rangovams, o užsakovui – UAB ,,V. v.”, už kurios kasdienį veiklos organizavimą buvo atsakingas nuteistasis A. G. ir kuriam buvo pavaldūs bei atskaitingi visi rangovai.
11. Byloje taip pat nustatyta, kad visi UAB ,,V. v.” pasamdyti rangovai turėjo paskyrę savo darbų vadovus, ką patvirtina ir rangovų: UAB ,,D. v.” darbų vadovo M. J., UAB ,,F. a. s.” darbų vadovo D. G., UAB ,,P. r.” darbų vadovo M. L. ir kt. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Pagal Statybos technikos reglamento 1.06.01:2016 30 punktą, statinio statybos vadovui yra pavaldūs visi statybos darbuose dalyvaujantys bendrųjų (kai jie nėra statinio statybos vadovai) ir specialiųjų statybos darbu? vadovai, specialistai ir darbininkai. Pagal minėto Statybos technikos reglamento 36.1. punktą, statinio statybos vadovas privalo organizuoti ir techniškai vadovauti atliekant visus statinio statybos darbus, o pagal 36.2. punktą, jis privalo koordinuoti jį paskyrusio (pasamdžiusio) rangovo, statinio statybos specialiųjų darbų padalinių, o kai statybą vykdo keli rangovai, – visų jų atliekamus specialiuosius darbus. Statinio statybos vadovas, vadovaudamas visoms statyboms, prižiūri visų rangovų darbų vadovų veiklą. Svarbu ir tai, kad pagal Statybos techninio reglamento 36.12. punktą, statinio statybos vadovas privalo užtikrinti saugų darbą statybos objekte. Taigi, pagal statybas reglamentuojančių teisės aktų esmę ir prasmę, įvertinus statinio statybos vadovo statusą, vaidmenį statybos procese, rangovui tenka statinio statybos vadovo skyrimo pareiga tik tuo atveju, jeigu statytojas (užsakovas) rangos sutartimi jam paveda atlikti visą statinio statybą, tai yra statyba yra vykdoma rangos būdu (Statybos techninio reglamento 1.06.01:2016 32 punktas), tai yra, kai objekte yra generalinis rangovas. Visais kitais atvejais, kaip minėta, tokia pareiga tenka statytojui (užsakovui).
12. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „F. š. s.“, kaip rangovas, 2017 m. liepos 10 d. sudaręs su užsakovu UAB „V. v.“ rangos darbų sutartį ir pasitelkęs dalies darbų vykdymui subrangovą UAB „T.“, tapo generaliniu rangovu (CK 6.650 straipsnio 1 dalis), dėl ko užsakovas nebeturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo samdyti generalinio rangovo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu aiškinimu, o kartu ir tuo, kad statybos objekte buvo generalinis rangovas, nesutinka. Kaip minėta, kiekvienas iš UAB ,,V. v.” pasamdytų rangovų buvo paskyrę savo atskirą darbų vadovą. Pagal minėto Statybos techninio reglamento 1.06.01:2016 37 punktą, statinio statybos bendrųjų ir specialiųjų darbu? vadovai, kai jie vadovauja atliekant darbus pagal atskiras rangos sutartis (nesudarius bendros rangos darbu? sutarties visam statiniui statyti), vykdo funkcijas (pagal sutartyje nustatyta? darbo sritį) – kartu su statinio statybos vadovu; savarankiškai pagal išankstinį statinio statybos vadovo patvirtintą funkcijų paskirstymą (įvertinus rangos sutarčių reikalavimus) arba pagal statinio statybos vadovo nurodymus, įrašytus į Statybos darbų žurnalą. Remiantis liudytojų M. J., V. R., M. S., D. J. ir kt. parodymais, kiekvienas rangovas darbus vykdė pagal sutartyje nurodytas sąlygas bei pagal atskirą, pasitarimų su A. G. metu suderintą tvarką ir terminus. Liudytojai taip pat nurodė, kad statybos objekte nebuvo paskirto atsakingo asmens už darbų saugą, už ją buvo atsakingas UAB ,,V. v.” vadovas A. G. (t. 12, b. l. 61-63; 65-66; 150-153; t. 13, b. l. 45-48). Iš to seka, kad nors statybos objekte de jure statinio statybos vadovas paskirtas nebuvo, tačiau de facto juo buvo A. G.. Liudytojai M. J. D. G., M. V., M. L., D. J. parodė, kad statinio statybos vadovo funkcijas atliko A. G., kuris buvo pagrindinis ,,aukščiausias” asmuo statybos objekte, sprendęs visus iškilusius klausimus. Įvertinus tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad būtent nuteistajam A. G. nagrinėjamu atveju kilo pareiga užtikrinti saugų darbą statybvietėje, o ne rangovams, kaip nurodoma skunde.
13. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl skundžiamame nuosprendyje pateiktos nuorodos į Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 14 punkto reikalavimus, pagal kuriuos statytojas (užsakovas), tuo atveju, kai statinį projektuojant arba statant dalyvauja daugiau nei vienas rangovas, privalo paskirti vieną ar kelis saugos ir sveikatos koordinatorius, kurie turi užtikrinti, kad statinio projekte būtų numatyti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai. Kaip teisingai pastebima skunde, minėtos Statybos įstatymo nuostatos nuteistajam nebuvo inkriminuotos. Kita vertus, nesutiktina su apelianto teiginiais, kad tokiu būdu A. G. buvo nuteistas dėl nusikalstamų veikų, kurios jam kaltinamajame akte nebuvo nurodytos, taip pažeidžiant BPK 255 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų Statybos įstatymo nuostatų paminėjimas teismo nuosprendyje yra perteklinis, tačiau jis jokiu būdu nenulemia išvados dėl A. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Pastebėtina ir tai, kad analizuojant statybos teisinius santykius, taip pat ir aiškinant A. G. inkriminuotas aplinkybes, neišvengimai tenka remtis šią specifinę veiklos sritį reglamentuojančiais teisės aktais. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad viską kontroliuojantis vadovas statybos objekte, kuris šiuo atveju nebuvo paskirtas, privalo užtikrinti ir saugų darbą visame objekte. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. spalio 19 d. specialisto išvada Nr. (-), kurioje konstatuota, kad statinio statybos vadovas privalo vadovauti statybai ir užtikrinti saugų darbą ir tai, kad nagrinėjamu atveju vadovauti statybos darbams nebuvo pasamdytas atestuotas statinio statybos vadovas, organizaciniu požiūriu lėmė nelaimingą atsitikimą (t. 7, b. l. 189 - 196). Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas T. D., pateikęs ekspertizės išvadas, dar kartą pažymėjo, kad darbai be statinio statybos vadovo, kurio viena iš funkcijų yra užtikrinti saugias darbo sąlygas, negali būti vykdomi (t. 12, b. l. 58 – 61).
14. Skunde nurodoma, kad A. G. skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai pripažintas pažeidęs Energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr.1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių (su pakeitimais ir papildymais) 16.1 punkto reikalavimus. Pagal šių Taisyklių 6.1.2. punktą, 10 kV įtampos elektros oro linijos apsauginė zona yra 10 metrų. Tuo tarpu byloje esančiame 2017 m. lapkričio 10 d. faktinių aplinkybių patikrinimo akte Nr. 12OV8-180, kurį surašė ir pasirašė Valstybinės darbo inspekcijos Vyriausiasis darbo inspektorius V. J. ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyresnysis specialistas A. T., nurodyta, kad nuvykus į statybvietę, (duomenys neskelbtini), buvo užfiksuotos tokios aplinkybės: (1) 10 kV oro linijos iš TP “V.” tarp atramų 300/13-15 apsauginėje zonoje pastatytas 3 aukštų pastatas; (2) nuo oro linijos kraštinio laido iki pastato krašto atstumas mažesnis nei 2 metrai; (3) tarp oro linijos ir pastato sumontuoti metaliniai pastoliai; (4) oro linijos numeracija yra, ant atramų Nr. 300/13, 300/14, 300/15 nėra įspėjamojo ženklo ,,Atsargiai, elektros smūgio pavojus”. Aplinkybę, kad statybvietėje nebuvo įspėjamųjų apie veikiančią elektros oro liniją ženklų, teismui patvirtino visi liudytojais apklausti rangovų atstovai (t. 1, b. l. 16 – 31). Sutiktinai pastebėtina, kad būtent tarp šių atramų buvo statomas daugiabutis, o tarp jų esanti elektros oro linija privalėjo būti išmontuota. Kaip minėta, 10 kV įtampos oro linijos apsauginė zona yra 10 metrų, o faktinių aplinkybių patikrinimo akte nurodyta, kad atstumas nuo oro linijos iki pastatyto namo krašto mažesnis nei 2 metrai, tai yra tik 1,90 m. Taigi, nekyla abejonių, kad statybos darbai buvo vykdomi elektros tinklų apsaugos zonoje, šiurkščiai pažeidžiant teisės aktų nustatytas ribas. Akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtintų Elektros tinklų apsaugos taisyklių 16.1 punktą, kurio pažeidimas yra ginčijamas apelianto, elektros tinklų apsaugos zonose be raštiško tuos elektros tinklus eksploatuojančių asmenų, šiuo atveju – AB “ESO” sutikimo draudžiama statyti, remontuoti arba griauti bet kokius statinius.
15. Remiantis tiek AB “ESO”, tiek ir Valstybinės energetikos inspekcijos pateiktais duomenimis nustatyta, kad elektros tinklą eksploatuojanti AB “ESO” statytojui UAB “V. v.” 2017 m. kovo 8 d. išdavė leidimą Nr. (-) vykdyti objekte tik žemės kasimo darbus (t. 4, b. l. 153 – 154). Pagal Statybos techninio reglamento 1.06.01:2016 4.1. punktą – žemės darbai yra viena iš statinio statybos bendrųjų darbu? rūšių, kai statybos reikmėms kasamas gruntas, pilamas atvežtinis gruntas ar atliekami požeminiai darbai. Rašte pažymėta, kad ESO iki nelaimingo įvykio dienos kitų leidimų UAB “V. v.” vykdomiems darbams 10 kV apsaugos zonoje nebuvo išdavusi (t. 4, b. l. 4-6; 10-159). Nesutiktina su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad leidimus dirbti apsauginėje zonoje privalėjo gauti darbus atliekantys rangovai, o ne statytojas UAB „V. v.“. Visų pirma, pažymėtina, kad iš tokių skundo argumentų nėra aišku, kuris iš UAB “V. v.” pasamdytų rangovų privalėjo gauti minėtus leidimus, kadangi byloje nustatyta, jog ši bendrovė buvo sudariusi eilę rangos sutarčių su atskirais rangovais, iš kurių kiekvienas darbus vykdė pagal sutartyje nurodytas sąlygas bei pagal atskirą, pasitarimų su A. G. metu suderintą tvarką. Antra, bylos duomenimis UAB “V. v.” dar 2016 m. vasario 19 d. pateikė ESO paraišką dėl elektros įrenginių prijungimo objektui, esančiam (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 4-6). ESO pritarimui gauti, 2016 m. balandžio 21 d. UAB “V. v.” pateikė parengto techninio projekto dalis dėl lauko elektros tinklų ir esamų elektros tinklų iškėlimo. Pagal šį projektą, pareiga demontuoti ir iškelti elektros oro liniją dar iki statybos darbų vykdymo pradžios, buvo priskirta ne rangovams, o statytojui – UAB ,,V. v.“. Tai iš esmės patvirtina ir pats faktas, kad būtent UAB ,,Vilniaus vakarai” kreipėsi dėl leidimų gavimo. Kita vertus, šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad jokie statybos darbai, išskyrus žemės kasimo darbus, apskritai negalėjo būti atliekami ir A. G. tą neabejotinai žinojo. Vadovaujantis Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1-309, 395 punktu, horizontalieji atstumai nuo oro linijų kraštinių laidų, kai jie labiausiai atlenkti, iki daugiausiai išsikišusių gyvenamosios, visuomeninės ir gamybos paskirties statinių dalių, turi būti ne mažesni kaip 2 metrai 6-10 kV įtampos oro linijoms izoliuotais ir neizoliuotais laidais. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad AB “ESO” leidimo dirbti elektros linijos apsaugos zonoje UAB “V. v.” neišdavė ir nebūtų išdavusi, nes numatytas statyti pastatas buvo per arti oro linijos. Tai paaiškina, kodėl į bylą yra pateiktas tik vienas 2017 m. kovo 8 d. ,,ESO“ išduotas leidimas, suteikiantį teisę atlikti žemės kasimo darbus. Neįgyvendinęs projekto dėl elektros oro linijos iškėlimo, A. G., atstovaudamas statytojui (užsakovui) UAB “V. v.”, sudarinėjo su rangovais sutartis, pavedė jiems atlikti statybos objekte darbus veikiančios elektros oro linijos apsaugos zonoje, organizavo statybos darbų atlikimą, kas ir nulėmė nelaimingą atsitikimą, kurio metu žuvo UAB ,,A.“ darbuotojas J. T..
16. Tai, kad iškelti oro liniją buvo UAB ,,V. v.“ atsakomybė patvirtina ir Valstybinės energetikos inspekcijos 2018 m. birželio 4 d. raštas Nr. (-), kuriame aiškiai konstatuota, jog statytojas – UAB “V. v.”, prieš pradėdamas darbus, privalėjo įgyvendinti projektą pagal Elektros tinklų ir įrenginių perkėlimo rekonstravimo sąlygas Nr. (-), tai yra atlikti 10 kV oro linijos nuo atramos Nr. 300/13 iki atramos Nr. 300/16 iškėlimą (pakeitimą į kabelinę liniją). Nelaimės vietoje faktines aplinkybes konstatavęs Valstybinės energetikos inspekcijos pareigūnas A. T., taip pat paaiškino, kad statytojas (užsakovas) UAB “V. v.”, prieš atliekant mūrijimo darbus, turėjo iškelti oro liniją. Šiuo gi atveju, pasak specialisto, statytojas paskubėjo pradėti darbus. Analogiškas aplinkybes nurodė ir pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas T. D., kuris paaiškino, kad šiame statybos objekte niekas negalėjo atlikti darbų, kol neiškelta elektros oro linija. Elektros linijos iškėlimu turėjo pasirūpinti užsakovas, o ne rangovai, kadangi tai buvo užsakovo, tai yra UAB ,,V. v.” atsakomybė (t. 12, b. l. 58-61). Valstybinės darbo inspekcijos atlikto tyrimo akte konstatuota, kad UAB “V. v.” nusamdyti kiti statybos dalyviai, atliekantys bendrastatybinius darbus objekte negalėjo turėti įtakos elektros oro linijos demontavimo ar “užkabeliavimo” eigai statybvietėje, kas eliminuotų rizikas bei pavojus dėl veikiančios 10 kV oro linijos. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta L. Š., kuri aptariamo įvykio metu pagal su UAB ,,V. v.“ sudarytą sutartį buvo atsakinga už objekto techninę priežiūrą, paaiškino, kad statybos objekte buvo nesaugu. Užsakovas – UAB ,,V. v.” net nebūtų pridavęs namų dėl laidų, statybos inspekcija būtų neleidusi, kol neiškelti laidai, jie turėjo būti iškelti (t. 13, b. l. 8-12). Taigi, techninę priežiūrą objekte vykdžiusi L. Š. patvirtino Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadą, ją surašiusio specialisto T. D. paaiškinimus teismo posėdžio metu, taip pat Valstybinės energetikos inspekcijos specialisto A. T. paaiškinimus, kad statytojas nesulaukęs projekto dalies įgyvendinimo ir neiškėlęs elektros oro linijos, pradėjo statybos darbus objekte, kas ir nulėmė nelaimingą atsitikimą. Apibendrinant konstatuotina, kad visa eilė vienas kita papildančių byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad už elektros oro linijos demontavimą ir jos pakeitimą į kabelinę elektros liniją buvo atsakingas statytojas UAB „V. v.“ ir, kad jokie statybos darbai negalėjo būti atliekami tol, kol elektros oro linija nėra demontuota ar iškelta.
17. Baudžiamojoje byloje esančioje specialisto išvadoje konstatuota, kad nelaimingo atsitikimo priežastimi ir pagrindine sąlyga yra tai, kad buvo dirbama pavojingoje zonoje, tai yra arčiau nei 2 m iki laido su 10 kV elektros įtampa, prie veikiančios 10 kV elektros oro linijos, kur buvo techninė galimybė priartėti prie oro linijos neizoliuotų laidų mažesniu nei 0,6 m atstumu, kai 10 kV oro linija nebuvo iškelta, joje nebuvo išjungta elektros srovė ir nebuvo gautas leidimas vykdyti statybos darbus minėtos oro linijos apsaugos zonoje ir pavojingose zonose. Taip pat, specialisto išvadoje nurodoma, kad jeigu 10 kV elektros oro linija būtų buvusi iškelta iki statybos darbų pradžios ar srovė joje būtų buvusi išjungta, tai tiriamas nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Šios specialisto išvados nepaneigia jokie kiti bylos duomenys, todėl jos teisingumo ir pagrįstumo jokių abejonių nekyla. Nagrinėjamu atveju dar iki statybų pradžios A. G. aiškiai suvokė pavojų ir galimą riziką vykdyti statybos darbus objekte, kuriame yra neiškelta elektros oro linija. Bylos duomenys patvirtina, kad 2017 m. rugsėjo 18 d. A. G. raštu pateikė pretenziją AB “ESO” dėl nevykdomų elektros oro linijos iškėlimo darbų. Rašte jis nurodė, kad dėl esamos elektros oro linijos statybos rangovai rizikuoja savo sveikata dirbdami ir keldami statybines medžiagas ant šalia pastatytų pastolių. Nepaisant to, aiškiai suprasdamas pavojų ir riziką, būdamas statytojo atstovu, tiesiogiai atsakingu už tai, kad elektros linija būtų demontuota, nesiėmė priemonių vykdomiems darbams sustabdyti. Jų A. G. nestabdė net ir po to, kai ESO inžinieriaus M. V. įspėjo jį, kad namas stovi 10 kV elektros oro linijos apsaugos zonoje ir vykdyti statybos darbus yra draudžiama. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas M. V. nurodė, kad jis objekte lankėsi likus daugiau nei mėnesiui iki nelaimės ir pamatė vykstančius darbus, kai daugiabučiai jau stovėjo pastatyti. Pamatęs tokią situaciją, jis įspėjo A. G., kad darbus vykdyti yra draudžiama (t. 13, b. l. 15 – 21). Dar daugiau, remiantis paties nuteistojo paaiškinimais likus kelioms dienoms iki nelaimės, tai yra 2017 m. spalio 31 d. vykusiame pasitarime A. G. sutarė su rangovais dėl pastolių patraukimo, nors aiškiai žinojo ir suprato tokių veiksmų atlikimo riziką. Vykdydamas pastolių išmontavimo darbus ir buvo elektra nutrenktas bei žuvo J. T..
18. Nors byloje nustatyta, kad žuvusysis J. T. statybos objekte dirbo nelegaliai, tačiau ši aplinkybė neturėjo reikšmės padarinių kilimui. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad padariniai kilo dėl UAB „F. a. s.“ darbų vadovo, UAB „T.“ direktoriaus ir UAB „A.” direktoriaus veiksmų bei žuvusiojo J. T. elgesio, pasireiškusio, elementarių saugumo reikalavimų nepaisymu. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodo kokių konkrečiai saugumo reikalavimų nepaisė žuvusysis J. T. bei rangovų atstovai. Byloje nenustatyta, kad žuvusysis netinkamai atliko pastolių ardymo darbus. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas T. D. paaiškino, kad žuvusiojo darbdavio veiksmai (pakvietimas telefonu dirbti ir pastolių įstrižainės perdavimas) neturėjo įtakos žuvusiojo veiksmams įvykio metu, nelaimingo atsitikimo priežastis buvo ta, kad buvo dirbama po elektros linija su įtampa. Byloje pateiktas UAB „A.“ vadovo A. V. paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad UAB „A.“, vykdydamos pastolių montavimo darbus, nežinojo, kad elektros oro linijoje įtampa nėra atjungta. Darbuotojai buvo tikri, kad šie darbai padaryti, kadangi šalia arti esančių laidų negali būti vykdomi jokie statybos darbai. Prieš montuojant pastolius statybos aikštelėje, jų niekas neinstruktavo, neinformavo ir su jais nekontaktavo. Apie galimus pavojus jie įspėti nebuvo (t. 2, b. l.78). Apklausiamas teismo posėdžio metu liudytojas A. V. patvirtino, kad jis buvo įsitikinęs, kad elektros linija neveikia. Statybos vyko virš metų, kiti korpusai taip pat buvo apstatyti pastoliais. Jeigu būtų žinojęs, kad elektra veikianti, darbų nebūtų vykdęs. Tokiu atstumu nuo pastato elektros linija veikti negali (t. 12, b. l. 20-23). Šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistojo A. G. veiksmai pažeidžiant įstatymų reikalavimus priskirtini prie nelaimingo atsitikimo aplinkybių, tačiau jos nėra nelaimingo atsitikimo priežastys.
19. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis A. G., būdamas statytojo UAB ,,V. v.” atstovu, aiškiai suvokė statybos darbų elektros oro linijos zonoje atlikimo riziką, numatė, kad dėl to gali kilti grėsmė objekte dirbusių asmenų sveikatai ir gyvybei, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi tokių padarinių išvengti, nes nesiėmė priemonių, kad dar iki statybos pradžios oro linija būtų iškelta, arba elektros srovė būtų išjungta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. G. veikė neatsargia kaltės forma, kuri pasireiškė nusikalstami pasitikėjimu bei padarė pagrįstą išvadą dėl teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio buvimo tarp jo veikos ir kilusių padarinių - UAB „A.“ darbuotojo J. T. žūties. A. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, o ne pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, nes jo ir žuvusiojo nesiejo darbo santykiai. Materialiosios teisės ar procesinių pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinamas ar keičiamas skundžiamas nuosprendis, nepadaryta, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo
20. BUAB ,,Vilniaus vakarai” nemokumo administratorius MB ,,D.” įgalioto atstovo apeliaciniame skunde prašoma panaikinti bendrovės turtui – nekilnojamajam daiktui – nuotekų šalinimo tinklui bei AS Luminor banke esančioms banko sąskaitoms Nr. LT034010051003848332 ir LT354010051003949412 nuosprendžiu paliktą galioti procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą, iki kol bus atlygintas civilinis ieškinys. Teisėjų kolegijos vertinimu, MB ,,D.” atstovo prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.
21. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam arba pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinasis nuosavybės teisės apribojimas. Taigi laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymui pakanka, kad būtų pareikštas civilinis ieškinys. BPK 151 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga. Tuo atveju, kai civilinis ieškinys yra tenkinamas, teismas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paprastai pratęsia šios priemonės taikymą iki teismo sprendimo įvykdymo, jeigu procesinės prievartos priemonės apimtis yra adekvati bei proporcinga priteisto pagal civilinį ieškinį sumos dydžiui.
22. Nagrinėjamu atveju 2019 m. balandžio 5 d. baudžiamojoje byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys (t. 8, b. l. 145-146), kuris vėliau buvo patikslintas (t. 9, b. l. 190-198), o 2019 m. spalio 17 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos Trečiojo skyriaus tyrėjo nutarimu BUAB „V. v.“ buvo į bylą įtraukta kaip civilinis atsakovas (t. 8, b. l. 145 – 146). Byloje pareikšto civilinio ieškinio užtikrinimui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartimi buvo laikinai apribotos BUBA ,,V. v.“ nuosavybės teisės. Tuo tarpu iš duomenų, prieinamų per Lietuvos teismų sistemą ,,Liteko“, matyti, kad bankroto byla bendrovei „Vilniaus vakarai“ Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo iškelta tik 2020 m. balandžio 22 d. (nutartis įsiteisėjo 2020 m. gegužės 5 d.), tai yra gerokai vėliau, nei baudžiamajame procese buvo pareikštas civilinis ieškinys. Skundžiamu nuosprendžiu BUAB ,,V. v.“ direktorius A. G. pripažintas kaltu pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, taip pat šiuo nuosprendžiu iš minėtos bendrovės kartu su nuteistuoju subsidiariai priteista nepilnamečio J. T. naudai 27 477,50 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nepilnamečio J. T. naudai 20 817,50 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, G. T. naudai 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, J. T. naudai 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir S. T. – 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti BUAB ,,V. v.“ taikomą laikiną nuosavybės teisių apribojimą iki nuosprendžio dalies dėl priteistų civilinių ieškinių atlyginimo įvykdymo neprieštarauja nei BPK, nei kitiems įstatymas ir yra nulemtas teisėto tikslo – užtikrinti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą.
23. Skunde nurodoma, kad dėl BUAB ,,V. v.“ turtui taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo bankroto administratoriui yra neįmanoma toliau vykdyti bankroto procedūrų, tai yra parduoti bankrutuojančios įmonės turtą ir paskirstyti gautas lėšas kreditoriams. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai bendrovės nemokumo administratoriaus interesas kuo greičiau užbaigti bankroto procedūrą ir priimti galutinį sprendimą dėl bendrovės pabaigos konkuruoja su baudžiamojoje byloje nukentėjusių nagrinėjamo įvykio metu žuvusio J. T. artimų šeimos narių, tarp kurių yra du nepilnamečiai jo vaikai, teisėtais interesais. Pabrėžtina, kad nors iš tiesų bankroto administratorius dėl BUAB ,,V. v.“ taikomos BPK 151 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės negali administruoti šios bendrovės turto, tačiau skunde cituojamos Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo normos, įpareigojančios nemokumo administratorių operatyviai atlikti jam pavestas pareigas jokia forma ir apimtimi neturi prioriteto prieš kodifikuotame teisės akte, savaime turinčiame aukštesnę galią ir padėtį teisės aktų hierarchijoje, reglamentuotą nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtą ir pagrįstą interesą gauti atlyginimą dėl nusikalstamais veiksmai padarytos žalos bei aiškią šio intereso realizavimo procedūrą. Be to, kitų civilinio atsakovo kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumo bei turto kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas realizavimo tikslingumo klausimai nuosprendžio priėmimo stadijoje ar baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka negali būti sprendžiami, nes tai nėra šio teismo kompetencija. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog faktas, kad teisme civilinio proceso tvarka nagrinėjama bankroto byla, savaime nereiškia, kad baudžiamojoje byloje turėtų būti panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1125-330/2017). Tai iš esmės paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog teismo sprendimas palikti galioti bendrovės turtui taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą prieštarauja juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šioje byloje kilusias sunkias pasekmes ir nukentėjusiųjų interesus, toks sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, todėl paliekamas galioti.
Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo
24. Apeliacinės instancijos teismo nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas advokatas Karolis Barysas prašo priimti sprendimą atlyginti nukentėjusiųjų – J. T., S. T. ir G. T., patirtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir nukentėjusiųjų interesų atstovavimą teismo posėdyje). Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis, kuris numato teisę iš nuteistojo priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Į bylą yra pateikti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo nurodymo kopijos), patvirtinantys, kad nukentėjusieji J. T., S. T. ir G. T. sumokėjo atstovui po 200 Eur.
25. Sprendžiant procesinių išlaidų atliginimo klausimą įvertintina tai, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjami du apeliaciniai skundai, įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliekamas, byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas dalyvavo 2022 m. gegužės 12 d. vykusiame apeliacinės instancijos teismo posėdyje išreikšdamas poziciją dėl byloje spręstinų klausimų, pasakė baigiamąją kalbą. Iš to spręstina, kad nukentėjusiųjų patirtos išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos, jos iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo įtvirtintus kriterijus ir rekomenduojamą maksimalų atlygintiną išlaidų dydį, todėl prašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo yra tenkinamas pilnai ir iš nuteistojo A. G. priteistina nukentėjusiesiems J. T., S. T. ir G. T. po 200 Eur išlaidoms advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. G. gynėjo advokato ir civilinio atsakovo – dėl bankroto likviduojamos UAB ,,V. v.” – bankroto administratoriaus MB ,,D.” įgalioto asmens V. M. apeliacinius skundus atmesti.
Priteisti iš nuteistojo A. G. nukentėjusiesiems J. T., S. T. ir G. T. po 200 Eur kiekvienam advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.