Vilniaus apygardos teismo nutartis

NuorašasByla Nr.1S-23-303/2012Procesinio sprendimo kategorija:2.2.1.4.; 2.12.4.(S)

2012 m. sausio 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Audronė Kartanienė, sekretoriaujant Daivai Mintautaitei,

teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjų UAB „J.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ atstovo R. Š. skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos Genovaitės Didjurgienės 2011-12-12 nutarties panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos prokuratūroje 2011-11-08 gautas iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros persiųstas pareiškėjų UAB „J.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ atstovo R. Š. pareiškimas, kuriuo jis prašo ištirti ir nustatyti, ar LR Ūkio ministerijos vykdomas viešasis pirkimas, kurio sąlygos nurodomos 2011-06-28 rašte Nr. 4D-41-7, dėl paslaugų pirkimo informacijos apie prekybinių patalpų 1 m² vidutines nuomos kainas Vilniaus mieste 2010-2011 m. bei prekybinių patalpų 1 m² nuomos kainas naujausiuose prekybos paviljonuose Gariūnų turgavietėje 2005-2011 surinkimui ir pateikimui nepažeidžia įstatymo, koks pirkimo tikslas ir pagrįstumas, ar šiuo viešuoju pirkimu nepadaryta nusikalstama veika ir žala valstybei.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė S. Galentienė 2011-11-22 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjų UAB „J.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ atstovo R. Š. pareiškimą, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde pažymima, kad su nurodomomis aplinkybėmis neatsiejamai susiję yra LR Investicijų įstatymas ir LR Vyriausybės 2003-11-04 nutarimas Nr. 1367 „Dėl Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 13 straipsnio nuostatų įgyvendinimo" (pakeistas LR Vyriausybės 2004-10-07 nutarimu Nr. 1266). LR Investicijų įstatymas betarpiškai yra susijęs su Valstybinės svarbos ekonominio projekto "Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas "Gariūnai" Vilniaus mieste, Aukštųjų Panerių pramoninio rajono C zonos (Gariūnai) A ir B teritorijose" įgyvendinimu. Vadovaudamasi LR Investicijų įstatymo 13 str. 1 d. 2, 6, 9 p. nuostatomis, LR Vyriausybė 2003-11-04 nutarimo Nr. 1367 1.1 punktu įgaliojo LR Ūkio ministeriją dėl ne mažesnių kaip 20 mln. litų, o rajonuose (savivaldybėse), kur nedarbo lygis didesnis už šalies vidurkį, oficialiai skelbiamą Statistikos departamento prie LR Vyriausybės, - ne mažesnių kaip 5 mln. litų kapitalo investicijų LR CPK nustatyta tvarka sudaryti su investuotojais investicijų sutartis, kuriose nustatomos specialios investavimo ir verslo sąlygos.

Remdamasis skundžiamos nutarties argumentų analize, pareiškėjų atstovas nesutinka su nutartyje išdėstytu teiginiu, kad teismui nebuvo nurodytos svarbios ir patikimos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima panaikinti 2011-11-22 prokurorės priimtą nutarimą kaip nepagrįstą. Tokios aplinkybės, pasak pareiškėjų atstovo, nurodytos 2011-10-28 pareiškime bei 2011-11-30 skunde.

Skunde aukštesniajam teismui kvestionuojama LR Ūkio ministerijos teisė pirkti informaciją, kuri sudaro privačių įmonių teises ir teisėtus interesus. Tai pagal įprastines ministerijos funkcijas, pasak pareiškėjų atstovo, neįeina į ministerijos kompetenciją. Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo teisėjos išvada, jog LR Ūkio ministerijos 2011-06-28 raštu Nr. 4D-41-7 perkama informacija yra legali, yra pagrįsta LR Vyriausybės 2010-10-06 nutarimo Nr. 1421 2 p., kuriuo LR Ūkio ministerijai, pasak pareiškėjų atstovo, be teisinio pagrindo pavedama kontroliuoti projekto įgyvendinimą, pačios LR Ūkio ministerijos ypatingos skubos teikimo pagrindu. Pareiškėjų atstovo nuomone, LR Vyriausybės 2010-10-06 nutarimo Nr. 1421 nepakanka, kad būtų nustatytas teisinis pagrindas rinkti įmonių teises ir teisėtus interesus sudarančią informaciją, kadangi LR Vyriausybės nutarimas negali pažeisti LR Investicijų įstatymo 13 str. 1 d. 6 p., kuriuo buvo vadovaujamasi priimant LR Vyriausybės 2005-07-21 nutarimą Nr. 808 „Dėl valstybinės svarbos projekto".

Skunde išdėstytų aplinkybių, susijusių su projekto įgyvendinimo tvarka, pagrindu pareiškėjų atstovas daro išvadą, kad vykdydama jai pavestą projekto įgyvendinimo kontrolę LR Ūkio ministerija privalo būti 2005-08-19 sutarties Nr. 1-1-77 arba analogiškos sutarties šalimi. Priešingu atveju, jos viešuoju pirkimu renkama informacija yra nelegali, pažeidžianti įstatymus ir įmonių UAB „J.", UAB „P." bei UAB „G." teises ir teisėtus interesus. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje aukščiau išdėstytos aplinkybės nenagrinėtos. Pareiškėjų pateikiamų aplinkybių nagrinėjimas ir vertinimas, remiantis tik LR Ūkio ministro 2011-02-08 įsakymu Nr. 4-66 patvirtintomis LR Ūkio ministerijos supaprastinto viešųjų pirkimų taisyklėmis, pareiškėjų atstovo nuomone, negali būti laikomas išsamiu, kadangi be visų su nagrinėjamu klausimu susijusių teisės aktų neįmanoma atskleisti ginčo esmės, nustatyti informacijos rinkimo legalumo, taip pat nustatyti kaltus asmenis.

Remdamasis skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei įstatymų nuostatomis, pareiškėjų atstovas daro išvadą, jog viešuoju pirkimu, dėl kurio buvo kreiptasi į teisėsaugos pareigūnus, informacija yra renkama neteisėtai, tuo tarpu LR Ūkio ministerijos departamento direktorės Z. G. veiksmai dėl viešojo pirkimo viršija jai priskirtus įgaliojimus, be to, pastaroji piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, dėl ko jos veiksmai atitinka LR BK 228 str. 1 d.

Pareiškėjų UAB „J.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ atstovo R. Š. skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės S. Galentienės 2011-11-22 nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjų UAB „J.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ atstovo R. Š. pareiškimą, nenustačius, jog būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Tai yra viena iš LR BPK 3 str. numatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

Tokią išvadą leidžia daryti teismui pateiktų dokumentų bei pareiškėjų atstovo R. Š. skundo argumentų analizė. Todėl prokurorės 2011-12-22 nutarime bei ikiteisminio tyrimo teisėjos 2011-12-12 nutartyje nurodyti pareiškėjų atstovo skundų atmetimo motyvai dėl esminių aplinkybių yra teisingi ir pagrįsti, jų argumentacija pakankama.

Pagal LR BPK 166 str. 1 d. 1 p. įtvirtintą nuostatą ikiteisminis tyrimas pradedamas, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios LR BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės (LR BPK 168 str. 1 d.).

Pareiškimą nagrinėjusios prokurorės iniciatyva byloje buvo gauta papildoma informacija (LR Ūkio ministerijos 2011-06-28 organizuoto viešojo pirkimo dokumentai: LR Ūkio ministerijos Smulkaus ir vidutinio verslo departamento 2011-06-28 raštas NR. 4D-41-7, departamento direktorės Ž. G. 2011-06-28 tarnybinis pranešimas „Dėl viešojo pirkimo“), kuri, įvertinus ir pareiškėjų atstovo pateiktą Valstybinės svarbos ekonominio projekto "Paslaugų smulkiajam ir vidutiniam verslui parkas "Gariūnai" Vilniaus mieste, Aukštųjų Panerių pramoninio rajono C zonos (Gariūnai) A ir B teritorijose" 2005-08-19 įgyvendinimo sutartį Nr. 1-1-77, leido prokurorei priimti pagrįstą procesinį sprendimą – 2011-11-22 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kas, kaip jau aukščiau minėta, yra viena iš LR BPK 3 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo byla Nr. 1.3-103/11, b.l. 4-10, 13, 14-18, 20-22).

Reikia pažymėti, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Šioje gi byloje, to pasiekta nebus. Todėl, priešingai nei mano pareiškėjų atstovas, ikiteisminio tyrimo inicijavimas baudžiamojo proceso tikslų atžvilgiu taptų beprasmiu, reikštų nereikalingą lėšų bei proceso dalyvių laiko švaistymą, ir tam tikrais atvejais galėtų būti vertinamas, kaip neteisėtas žmogaus teisių suvaržymas.

Atkreiptinas pareiškėjų atstovo dėmesys ir į tai, kad ultima ratio principas įpareigoja teisę taikančius subjektus nustatyti tinkamą teisinę atsakomybę ir išvengti galimybės taikyti kraštutinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai pirmiausia yra civilinio proceso teisės reguliavimo dalykas, todėl baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė priemonė, kuria galima užkirsti kelią teisės pažeidimams, esant visoms sąlygoms ir galimybėms taikyti švelnesnę atsakomybės rūšį, neturi būti taikoma, o dėl, pasak pareiškėjų atstovo, netinkamai įgyvendinamos sutarties kylantys neaiškumai turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka ar inicijuojant įstatymų numatytas viešojo pirkimo apskundimo procedūras, juolab, kad kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pareiškėjų atstovo pateiktos medžiagos, atstovaudamas pareiškėjų interesus R. Š. jau yra kreipęsis į teismą dėl 2005-08-19 sutarties Nr. 1-1-77 vykdymo teisėtumo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme civilinė byla, kurios šalimis yra pareiškėjai bei LR Ūkio ministerija (bylos Nr. 2-109-294/2012, teisminio proceso NR. 2-02-3-11847-2010-1), nėra išnagrinėta, teismo 2011-10-18 nutartimi 2011-06-30 priimtas sprendimas už akių panaikintas ir bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintas (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Taip pat pažymėtina, kad skunde aukštesniajam teismui keliamas atskirų norminių teisės aktų teisėtumo klausimus sprendžia ne bet kuris, o tik norminiuose aktuose apibrėžtą kompetenciją tam turintis subjektas, todėl dalis skunde nurodomų klausimų galimai spręstini ir administracinio proceso tvarka.

Aukščiau išdėstytų aplinkybių bei skunde aukštesniajam teismui nurodytų argumentų analizė leidžia konstatuoti, jog pareiškėjai nepagrįstai siekia savo iš civilinės teisės kylančias teises bei interesus apginti baudžiamosios teisės priemonėmis, pažymint tai, kad sutarties nuostatų atitinkamas traktavimas nesudaro pagrindo sutarties įgyvendinimo procese dalyvaujančių asmenų atžvilgiu inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą, nedaro esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms bei nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti. Kita vertus, kaip aukščiau minėta, pareiškėjai turi teisę, jų nuomone, galimai pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka, pažymint ir tai, kad jeigu nagrinėjant civilinę bylą paaiškėja dalyvaujančio byloje ar kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, įstatymas įpareigoja teismą apie tai pranešti prokurorui (LR CPK 300 str. 1 d).

Skundo argumentas, jog pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo nagrinėjusi prokurorė nenuodugniai ištyrė pareiškėjų nurodytas aplinkybes, taipogi nepagrįstas.

LR BPK 168 straipsnio pagrindu ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi teisę gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui atlikti papildomus proceso veiksmus: atlikti apklausas, gauti iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų reikalaujamus duomenis ar dokumentus ir kita. Tačiau nurodytas straipsnis neįpareigoja minėtų pareigūnų atlikti visus įmanomus procesinius veiksmus tais atvejais, kai iš gauto skundo, pareiškimo, pranešimo ar kitų prie jų surinktų dokumentų yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo. Kita vertus, pareiškėjų nurodomoms aplinkybėms ištirti, kaip minėta, pareiškimą tyrusios prokurorės iniciatyva visgi buvo išreikalauti ir įvertinti ir kiti papildomi duomenys, ir įvertinus surinktų duomenų visetą, priimtas 2011-11-22 nutarimas.

Taigi, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pradėti ikiteisminį tyrimą pagal UAB „J.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ atstovo R. Š. pareiškimą dėl LR Ūkio ministerijos bei valstybės tarnautojos Ž. G. galimai nusikalstamų veiksmų padarymo, nebuvo jokio procesinio pagrindo, nes sprendžiant iš nustatytų aplinkybių, nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kas ir buvo pagrįstai konstatuota skundžiamuose procesiniuose dokumentuose.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjų UAB „J.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ atstovo R. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.