- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-265-300/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- S. S.
- Advokatai
- Jurijus Malininas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje ir nubaustas pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams. Bausmė skirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
S. S. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 14 d. 00 val. 05 min. Akmenės rajone, Ventoje, Tilto gatvėje esančioje lauko estradoje vykusios miesto šventės metu, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent be priežasties tyčia vieną kartą smogė kumščiu D. M. į dešinę akį, D. M. nukritus ant žemės, du kartus smogė jam kumščiu į dešinę veido pusę, sukeldamas fizinį skausmą, taip viešoje vietoje įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
2.1. Skunde apeliantas teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nurodo, kad jis nuteistas už veiką, kurios nepadarė, jog teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus ir neįrodė jo kaltės. Pasak apelianto, byloje trūksta įrodymų, pagrindžiančių jo tyčinius veiksmus pažeidžiant viešąją tvarką ir tyčia sužalojant nukentėjusįjį D. M..
2.2. Pasak apelianto, jis yra nekaltas, teigia, kad nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą dėl neatsargumo, kai netyčia savo kūnu atsitrenkė į šokantį D. M., kuris nuo susidūrimo krito veidu į grindis ir susižalojo veidą. Teigia, kad neturėjo jokio tikslo pažeisti viešąją tvarką. Tvirtina, kad D. M. smūgių nesudavė, nurodo, kad bylos medžiagoje esančioje fotonuotraukoje nukentėjusiojo veide matyti tik viena neaiški žymė, jog nebuvo nustatyta, kaip ji atsirado, nebuvo atliktas joks medicininis tyrimas.
2.3 Nuteistasis skunde nurodo, kad viskas įvyko dėl neatsargumo, jog jokių priežasčių, motyvų ar pagrindo tyčia sužaloti D. M. jis neturėjo ir byloje tos priežastys nenustatytos. Nurodo, kad visiškai tikėtina, D. M. būdamas neblaivus neteisingai įvertino situaciją ir neatsargų susidūrimą palaikė tyčiniais veiksmais.
2.4 Be to, apeliantas teigia, kad įvykio vietoje buvo daug žmonių, nukentėjusiojo draugų, iš kurių nė vienas nematė jo suduotų smūgių D. M., ir tik dėl to, kad D. M. nukrito, visi pagalvojo jog jam buvo suduota tyčia. Pažymi, kad liudytojo T. M. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, netikslūs, abejotini.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo S. S. gynėjas advokatas Jurijus Malininas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas S. S. bylą, nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teisiamajame posėdyje apklausė nukentėjusįjį, liudytojus ir apeliantą, ištyrė kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus rašytinius įrodymus, kuriuos vertino visete ir padarė teisingas išvadas tiek dėl S. S. keliamos versijos, tiek dėl nukentėjusiojo D. M., liudytojų: Z. N., R. Š., T. M., A. P. parodymų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi iš esmės neprieštaringais, vienas kitą papildančiais nukentėjusiojo D. M., liudytojų Z. N., R. Š., T. M., A. P. parodymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl S. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, su kuria sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.
Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminiame tyrime surinktais ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis S. S. pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2016 m. rugpjūčio 14 d. 00 val. 05 min. Akmenės rajone, Ventoje, Tilto gatvėje esančioje lauko estradoje vykusios miesto šventės metu, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent be priežasties tyčia vieną kartą smogė kumščiu D. M. į dešinę akį, D. M. nukritus ant žemės, du kartus smogė jam kumščiu į dešinę veido pusę, sukeldamas fizinį skausmą, taip viešoje vietoje, įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra padarė BK 284 straipsnyje nustatytą veiką.
Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo būdas ir vieta. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties arba tvarkos sutrikdymas. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, kiek truko neteisėti veiksmai. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnyje, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį (kasacinė nutartis Nr. 2K-249/2009).
Teisėjų kolegija sutinka, kad S. S. veiksmus padarė viešoje vietoje, kad tokie S. S. veiksmai – smurto panaudojimas – vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka ir jos pažeidimas turi būti konkrečiai įvardytas teismų sprendimuose. Šiuo atveju byloje surinkta pakankamai duomenų, kad dėl S. S. veikos buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio vietoje buvo pašalinių žmonių, nes vyko miesto šventė. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nė vienas nukentėjusiojo D. M. draugų nematė jam suduotų smūgių, o liudytojo T. M. parodymai netikslūs, abejotini. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad, su nukentėjusiuoju buvę draugai, duodami parodymus teisme nurodė tik tai, ką prisiminė, neišgalvodami jokių įvykio aplinkybių. Kolegija mano, kad liudytojų: Z. N., R. Š., T. M., A. P. duoti parodymai teisingi, nes duoti tuoj po įvykio. D. M. nurodė, kad pats nematė, kas jam trenkė, nes tas smūgis buvo jam netikėtas. Į medikus nukentėjusysis nesikreipė, nes nesijautė blogai, sužalojimas jam nepasirodė rimtas, nors buvo prakirsta virš akies, tai matyti iš fotonuotraukos esančios (1 t., 15 b. l.). Liudytojai Z. N., R. Š. taip pat parodė, jog apeliantas S. S. pastūmė D. M., po to pamatė, kad buvo prakirsta po akimi. Liudytojas A. P. nurodė, kad atsisukęs pamatė parkritusį D. M. ir šalia jo S. S., kuris tuoj nubėgo, o D. M. jį nusivijo. Liudytojas T. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykio aplinkybių gerai neprisimena, prašė vadovautis jo parodymais, duotais iš karto po įvykio. Įvertinus liudytojo T. M. parodymus matyti, kad įvykio vietoje, šokių aikštelėje, jis šoko su draugais, buvo nepažįstamų žmonių. Minėtas liudytojas nurodo, kad pro šalį ėjęs nepažįstamas vaikinas nieko nesakęs kumščiu trenkė D. M. į veidą. Nuo gauto smūgio D. M. nukrito, tada nepažįstamas vaikinas dar jam trenkė, kiek tiksliai smūgių buvo suduota, nepamena. Pasak nuteistojo S. S., nukentėjusysis D. M. dėl neblaivumo neteisingai įvertino situaciją, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad D. M. girtumas nebuvo nustatinėjamas, nes jis policijos pareigūnams vizualiai atrodė blaivus. Įvertinusi liudytojų duotus parodymus, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo jais netikėti, todėl apelianto S. S. teiginį, kad jis sukėlė fizinį skausmą dėl neatsargumo, kai netyčia savo kūnu atsitrenkė į šokantį nukentėjusįjį D. M., vertinama kaip gynybinė pozicija ir siekis išvengti atsakomybės.
Apeliantas nurodo, kad byloje trūksta įrodymų, jog jis tyčia sužalojo nukentėjusįjį, tačiau, jei asmuo ir veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba jo veiksmams pretekstas buvo mažareikšmė dingstis, galima daryti išvadą, kad asmens veika pirmiausia buvo skirta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo viešoje vietoje stebint kitiems asmenims, be to, dėl menkavertės dingsties sutrenkė nukentėjusiajam D. M. į dešinę akį, jam nukritus ant žemės, du kartus smogė kumščiu į dešinę veido pusę, sukeldamas fizinį skausmą, taip demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taigi baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje sudėties elementus, spręsdamas klausimą apie subjektyvių požymių visumą S. S. veikoje, įvertino visą veiksmų raidą. Apylinkės teismas pagrįstai S. S. pripažino kaltu dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, nes dėl tyčinių apelianto smurtinių veiksmų viešoje vietoje kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai. Todėl naikinti nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti.