- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-09
- Bylos Nr.
- eI2-990-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03269-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- F. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. A. (F. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas F. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) Kauno skyriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. SP9-13-13; 2) panaikinti Departamento 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. S-13-6661; 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 8 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjui neišvykstant iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėjas paaiškina, jog 2020 m. sausio 17 d. atvyko į Lietuvos Respubliką įsigyti naudotų transporto priemonių. Dėl šalyje nuo 2020 m. kovo 11 d. paskelbtos pandemijos, pareiškėjas prarado galimybę išvykti į savo kilmės šalį. Pažymi, jog 2020 m. balandžio 23 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutarties pagrindu pareiškėjas buvo suimtas nuo 2020 m. balandžio 21 d. iki 2020 m. birželio 21 d., vėliau suėmimo terminas pareiškėjui buvo pratęstas dar 2 mėnesiams. Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 7 d. nutartimi patenkino pareiškėjo skundą bei suėmimą pakeitė intensyvia priežiūra bei nustatė draudimą pareiškėjui pasišalinti toliau nei 200 m nuo gyvenamosios vietos. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūra 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutraukė ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu dėl vagystės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, pripažinus, jog pareiškėjas nepadarė nusikalstamos veikos, panaikinus ir kardomąsias priemones. Kauno apskrities VPK KP NNTV 3-iasis skyrius 2020 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjui įteikė pranešimą apie įtarimą dėl veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje padarymo, tačiau Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus nutarimu ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas perduodant jį laiduotojo atsakomybėn 2 metams be užstato. Dėl šių aplinkybių, pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėjas, siekdamas įgyti profesiją, kreipėsi į suaugusiųjų mokymo centrą, sudarė sutartį bei sumokėjo mokestį už mokymąsi. Taip pat pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo mokymosi pagrindu. Be to, siekdamas iki leidimo išdavimo gauti vizą, 2020 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į Departamento Kauno skyrių, kur tą pačią dieną jam buvo įteiktas sprendimas Nr. S-13-6661 “Dėl dokumentų grąžinimo“ ir sprendimas Nr. SP9-13-13, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t.y. iki 2020 m. rugsėjo 25 d. Taigi pareiškėjo vertinimu, jis dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių neturėjo galimybės kreiptis į Departamentą dėl teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjo nuomone, skundžiami sprendimai yra nepagrįsti, neteisėti, nes buvo priimti atsakovui nenustačius ir objektyviai neįvertinus visų pareiškėjo prašyme nurodytų reikšmingų aplinkybių, dalį jų interpretavo klaidingai, neteisingai taikė materialinės teisės normas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Nr. S-13-6661 „Dėl atsisakymo priimti prašymą“ yra grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešo administravimo subjektuose taisyklių“ 36 punktu, nedetalizuojant šio sprendimo priėmimo faktinių ir teisinių pagrindų. Pažymi, jog antrasis Departamento priimtas sprendimas Nr. SP9-13-13 „Dėl (duomenys neskelbtini) grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ yra grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir atsižvelgiant į šio įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodomas aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta šio įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodomų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į kilmės šalį. Teigia, jog atsakovas, skundžiamą sprendimą priėmė pažeisdamas gero administravimo principą, nes pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, susipažinti su patikrinimo medžiaga, pasiaiškinti. Pareiškėjas teigia būtų pateikęs atsakovui duomenis apie objektyvias priežastis, sukliudžiusias išvykti iš Lietuvos Respublikos ir (ar) teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Todėl pareiškėjo tvirtinimu, vien dėl aukščiau išdėstytų priežasčių priimti sprendimai turėtų būti naikintini kaip nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundo argumentais nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl sprendimo, kuriuo Departamentas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pažymi, jog 2020 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas, per MIGRIS užpildęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atvyko į Departamentą pateikti prašymo išduoti leidimą gyventi. Pareiškėjas prašymą užpildė pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Teigia, jog pareiškėjo prašymas išduoti leidimą nebuvo priimtas, kadangi pareiškėjas prašymo pateikimo metu Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, t.y. pasibaigus vizoje nurodytam buvimo dienų skaičiui. Pareiškėjui žodžiu buvo paaiškinta priežastis, kodėl nepriimtas jo prašymas, taip pat įteiktas raštiškas paaiškinimas, kuriame taip pat nurodoma priežastis, kodėl nepriimtas pareiškėjo prašymas. Atsakovo teigimu, sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėjas prašymo pateikimo metu Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Per klaidą per MIGRIS sistemą buvo pažymėta, kad prašymas išduoti leidimą priimtas, tačiau pareiškėjui buvo išsiųstas informacinis raštas Nr. S-13-6661, kuriuo pareiškėjas informuotas apie klaidos ištaisymą. Nurodo, jog minėtas raštas savaime pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, nes yra informacinio pobūdžio. Departamentas pažymi, jog nustačius aplinkybes apie pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, Departamentas taikė imperatyvias Įstatymo nuostatas bei neturėjo diskrecijos teisės jų netaikyti, tačiau šios aplinkybės neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Dėl sprendimo, kuriuo Departamentas nusprendė grąžinti pareiškėją į kilmės šalį nurodo, kad pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Priimant sprendimą taip pat buvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio, 130 straipsnio nuostatas. Teigia, jog prieš priimant ginčijamą sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo, pareiškėjas buvo apklaustas, šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo byloje esantis apklausos lapas. Atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas pats nurodė, kad pageidauja grįžti į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti (apklausos lapo 25 punktas), jokių papildomų aplinkybių pareiškėjas nenurodė (apklausos lapo 26 punktas), o apklausos lapą pasirašė. Taip pat pažymi, jog pareiškėjas nei iki jam nustatyto savanoriško išvykimo į (duomenys neskelbtini) termino pabaigos, nei vėliau nesikreipė į Departamentą, nepateikė jokių paaiškinimų ar papildomos informacijos. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas neturėjo teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje ir atlikdamas teisės aktais numatytą pareigą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę.
Departamentas nesutinka, jog priimti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Laikosi pozicijos, jog minėti sprendimai priimti laikantis teisės aktų reikalavimų ir nepažeidžiant procedūrų. Departamento teigimu, sprendimai pagrįsti objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis, nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Todėl Departamento įsitikinimu, priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pareiškėjo skunde nurodomais argumentais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. S-13-6661 „Dėl atsisakymo priimti prašymą“ ir 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. SP9-13-13 „Dėl (duomenys neskelbtini) grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 17 d. atvyko į Lietuvos Respubliką verslo/darbo tikslais, t.y. įgyti dėvėtų transporto priemonių. Pareiškėjui 2020 m. balandžio 23 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi skirta kardomoji priemonė – suėmimas nuo 2020 m. balandžio 21 d. iki 2020 m. birželio 21 d. Kauno apylinkės teismas suėmimo terminą pratęsė dar dviem mėnesiams. Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 7 d. nutartimi paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą pakeitė intensyvia priežiūra bei uždraudė pareiškėjui pasišalinti toliau nei 200 m nuo gyvenamosios vietos. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūra 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutraukė ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu dėl vagystės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nustačius, kad pareiškėjas nepadarė nusikalstamos veikos, taip pat panaikino kardomąsias priemones.
Kauno apskrities VPK KP NNTV 3-iasis skyrius 2020 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjui įteikė pranešimą apie įtarimą dėl veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalies padarymą. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas perduodant jį laiduotojo atsakomybėn dvejiems metams be užstato.
Pareiškėjas, siekdamas įgyti profesiją, kreipėsi į suaugusiųjų mokymo centrą, sudarė sutartį bei sumokėjo mokestį už mokymąsi. Tuo pagrindu pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi Departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taip pat siekdamas iki leidimo išdavimo gauti vizą, pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į Departamentą dėl vizos išdavimo, tačiau tą pačią dieną pareiškėjui buvo įteiktas sprendimas Nr. S-13-6661 ir sprendimas Nr. SP9-13-13, kuriais buvo atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kuriuo pareiškėjas yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais sprendimais kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti ir įpareigoti atsakovę pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas iš esmės ginčijamų sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia tuo, kad priimti sprendimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti. Priimti, nesudarius galimybės pareiškėjui susipažinti su patikrinimo medžiaga, neišklausius pareiškėjo argumentų, faktinių aplinkybių, sukliudžiusių pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.
Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas.
Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 59 punktą, prašymas išduoti arba pakeisti leidimą nepriimamas žodžiu ir (ar) raštu paaiškinus nepriėmimo priežastį ir suteikus reikiamą informaciją, jeigu: prašyme išduoti arba pakeisti leidimą nenurodoma informacija apie save, ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir karinėmis institucijomis; užsienietis atsisako pateikti biometrinius duomenis; prie prašymo pateikiami ne visi reikiami duomenys ir (ar) dokumentai arba prie prašymo pridėtos skaitmeninės dokumentų kopijos neatitinka užsieniečio pateiktų dokumentų originalų; nustatoma, kad užsienietis nėra sumokėjęs vietinės rinkliavos arba konsulinio mokesčio, išskyrus atvejus, kai užsienietis yra atleistas nuo pareigos mokėti valstybės rinkliavą arba konsulinį mokestį ir užsienietis atsisako sumokėti valstybės rinkliavą arba konsulinį mokestį Įstatymo 28 straipsnyje nurodytoje institucijoje; pateiktuose dokumentuose yra klastojimo požymių, kelionės dokumentas yra negaliojantis ar netinkamas naudoti; prašymas pakeisti leidimą ir (ar) prie prašymo pridedami dokumentai pateikiami nesilaikant Aprašo reikalavimų.
Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia Departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Iš surinktų byloje duomenų nustatyta, kad pareiškėjas turėjo vizą, galiojusią nuo 2019 m. lapkričio 5 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d., leidžiančią būti Lietuvoje 90 dienų. Tai reiškia, kad pareiškėjas nuo 2020 m. kovo 26 d. Lietuvoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai pasibaigus vizoje nurodytam buvimo dienų skaičiui, taigi atsakovas pagrįstai ir teisėtai nepriėmė pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi.
Kaip jau minėta, pareiškėjas nesutinka su Departamento 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. S-13-6661 „Dėl atsisakymo priimti prašymą“. Teigia, kad Departamentas ginčijamame sprendime nedetalizavo tokio sprendimo priėmimo faktinių ir teisinių pagrindų.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais. Pirmiausia pažymėtina tai, jog pareiškėjui minėtas sprendimas (raštas) nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes šis raštas yra informacinio pobūdžio.
Teisėjų kolegija pažymi kad, nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Atitinkamai viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.). Kita vertus, nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008 ir kt.). Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010).
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo rašto turinį nustatė, jog šis raštas yra informacinio pobūdžio, negalintis būti ginčo dalyku administraciniame teisme. Ginčijamame rašte pareiškėjui nėra imperatyviai formuluojamų privalomų elgesio taisyklių, jo teisių ir pareigų, todėl šis raštas pats savaime nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą bei jį aiškinančią LVAT praktiką konstatuotina, jog atsakovo raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, kadangi jis yra informacinio pobūdžio. Atitinkamai dėl to, administracinė byla dalyje, kurioje reiškiamas pareiškėjo reikalavimas dėl šio rašto panaikinimo, nutraukiama.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su Departamento 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. SP9-13-13 „Dėl (duomenys neskelbtini) grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“. Teigia, jog Departamentas ginčijamą sprendimą priėmė pažeisdamas gero administravimo principą, nes pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, susipažinti su patikrinimo medžiaga.
Sprendimų dėl užsieniečių grąžinimo ir išsiuntimo į užsienio valstybes priėmimą reglamentuoja Įstatymas ir Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 :Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas).
Įstatymo 125 straipsnyje nustatyta grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindus. Pagal minėto įstatymo 1 dalies 3 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Įstatymo 128 straipsnyje nustatytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas. Priimant tokio pobūdžio sprendimą yra atsižvelgiama į pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, tai pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mąstą. Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas prieš priimant ginčijamą sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, buvo apklaustas. Apklausos lapo 25 punkte nurodoma, kad pareiškėjas pats pageidauja grįžti į kilmės valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti. Papildomų aplinkybių, kurias pareiškėjas teigia norėjęs atskleisti Departamentui, apklausos metu nenurodė, tai patvirtina Apklausos lapo 26 punktas, o apklausos rezultatus patvirtino asmeniniu parašu. Todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam yra nepagrįsti, nes bylos medžiaga paneigia pareiškėjo argumentus. Atkreiptinas dėmesys, jog Departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis, todėl Departamentui nenustatyta diskrecijos teisė pasirinkti veikimo modelį, kadangi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte imperatyviai nustatyta, kad pasibaigus vizos galiojimui priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į kilmės valstybę ir įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, laikytina, jog Departamentas pagrįstai ir teisėtai nusprendė priimti tokio pobūdžio sprendimą ir grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, nustatęs, kad pareiškėjo vizos galiojimo laikas baigėsi ir pareiškėjas neturi teisinio pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas, be kita ko, skunde nurodo, kad abu Departamento sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, priimti neįvertinus reikšmingų aplinkybių, dalį jų interpretavus klaidingai bei neteisingai pritaikius materialinės teisės normas. Atsižvelgiant į tai, jog bylos dalis, kurioje pareiškėjas pareiškė teismui reikalavimą dėl Departamento rašto Nr. S-13-6661 panaikinimo nutrauktina, dėl šio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nepasisakytina, aptariamas tik sprendimo Nr. SP9-13-13 teisėtumas ir pagrįstumas.
Pažymėtina, kad Departamentas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais VAĮ 3 straipsnyje. Atsakovo priimtiems sprendimams, kaip individualiems administraciniams aktams taikomi VAĮ reikalavimai.
VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja iš viešojo administravimo subjekto, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pagal VAĮ 3 straipsnio 2 punktą (objektyvumo principas), reikalaujama, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai būtų nešališki ir objektyvūs.
Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas.
Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556- 633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.
Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-111/2014).
VAĮ įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų. Taigi, viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Iš ginčijamo sprendimo turinio suprantama kokiu pagrindu ir kuo remiantis buvo priimtas būtent toks sprendimas. Apibendrinant darytina išvada, jog skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo pareiškėjo skunde nurodomais argumentais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio pareiškėjo skundo reikalavimo, netenkintas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, byla dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą (raštą) Nr. S-13-6661 nutrauktina, kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 140¹ straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo F. A. (F. A.) skundo dalį dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo SP9-13-13 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo F. A. (F. A.) skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo (rašto) Nr. S-13-6661 panaikinimo nutraukti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.