Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-3118-756/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-05-03
Bylos Nr.: A-3118-756/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04275-2015-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas: I. S.
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-3118-756/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04275-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 3.1, 3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas I. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–6, 16–23), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (15/6-3)-21PR-l ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo bylą bei priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas skundžiamu sprendimu panaikino jam papildomą apsaugą, nes (duomenys neskelbtini) mieste kariniai konfliktai nevyksta, todėl joks pavojus pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto ginkluoto konflikto metu nekyla. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostata, o būtent reguliavimas, kad papildoma apsauga naikinama, nes ji neturėjo būti asmeniui suteikta, nesuderinama su Direktyvos 2011/95/ES 19 straipsnio 3 dalies ir 17 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis. Direktyvos 2011/95/ES 19 straipsnio 3 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad Direktyvoje numatyti tokie papildomos apsaugos panaikinimo pagrindai: a) jam, suteikus papildomos apsaugos statusą, neturėjo būti suteikiamas arba nesuteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas pagal 17 straipsnio 1 ir 2 dalis; b) jo neteisingai pateikti arba nutylėti faktai, įskaitant suklastotų dokumentų naudojimą, buvo lemiami suteikiant papildomos apsaugos statusą. Pareiškėjo atveju aktualus Įstatymo 19 straipsnio 3 dalies a punktas, kurį sistemiškai skaitant su Direktyvos 2011/95/ES 17 straipsnio 1 ir 2 dalimis, matyti, kad Direktyvoje 2011/95/ES numatytas pagrindas naikinti papildomą apsaugą, jeigu asmeniui, suteikus papildomos apsaugos statusą, neturėjo būti suteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad kai jis padarė nusikaltimą taikai, karo nusikaltimą arba nusikaltimą žmoniškumui, kaip apibrėžta tarptautiniuose dokumentuose, į kuriuos įtrauktos nuostatos dėl tokių nusikaltimų: b) jis padarė sunkų nusikaltimą: c) jis yra pripažintas kaltu dėl Jungtinių Tautų tikslams ir principams prieštaraujančių veiksmų [...]: d) jis kelia pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei ar saugumui (taikoma asmenims, kurie kursto ar kitaip dalyvauja vykdant nurodytus nusikaltimus ir veiksmus). Direktyva 2011/95/ES nenumato pagrindo naikinti papildomą apsaugą tik dėl to, kad ji neturėjo būti suteikta. Priežastys, kodėl papildoma apsauga neturėjo būti suteikta, nurodytos 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse, t. y. straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų ir veiksmų padarymas, o ne netinkamai įvertintos aplinkybės kilmės valstybėje. Direktyvoje 2011/95/ES numatytas papildomos apsaugos panaikinimo pagrindų sąrašas yra baigtinis. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 3 punktas yra nesuderinamas su Direktyva 2011/95/ES, o Direktyvos 2011/95/ES perkėlimo terminas yra pasibaigęs (baigėsi 2013 m. gruodžio 22 d.), Direktyvos nuostatos turi būti taikomos tiesiogiai. Migracijos departamento sprendimas turi būti naikinamas nesant teisėto pagrindo priimti sprendimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo. Be to, papildoma apsauga turėjo būti suteikta dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pareiškėjui buvo nepagrįstai nepritaikyta abejonės privilegija, nes galimai nustatyti prieštaravimai yra neesminiai arba pareiškėjo paaiškinami, o kilmės valstybės informacija dėl priežasčių, pareiškėjo nurodytų kreipiantis dėl prieglobsčio, Migracijos departamento iš viso nebuvo renkama. Nustačius galimus prieštaravimus nagrinėjant prieglobsčio bylą, turėjo būti sudaryta galimybė paaiškinti. Dėl netiksliai nurodytų sumų, paaukotų (duomenys neskelbtini) rinkiminei kampanijai, pareiškėjas nurodo, kad galėjo suklysti nurodydamas sumas, nes visus pavedimus darydavo pareiškėjo tėvas O. S., todėl nežinodamas tikslių sumų, tačiau nesuvokdamas, kad jos taps esminėmis aplinkybėmis jo prieglobsčio byloje, pareiškėjas nurodydavo apytiksles sumas grivinomis, o ne eurais, kurias buvo girdėjęs iš savo tėvo pasakojimų. Dėl neva skirtingai nurodytų pateiktų kaltinimų tėvui teigia, kad abiejų apklausų metu nurodytos veikos, dėl ko buvo keliamos bylos tėvui, yra nurodytos teisingai, tiesiog skirtingais etapais buvo keliamos bylos tėvui skirtingais pagrindais. Dėl įmonės „Sokol“ registracijos panaikinimo priežasčių pareiškėjas paaiškina, kad abi pareiškėjo nurodytos registracijos panaikinimo priežastys yra teisingos, nes bent dėl keleto priežasčių atsakingų institucijų buvo teikiama teismui naikinti įmonės registraciją. Šios aplinkybės buvo nustatytos nagrinėjant pareiškėjo tėvo O. S. prieglobsčio prašymą ir suteikiant jam pabėgėlio statusą. Pareiškėjo teigimu, vieno iš pareigūnų vizito metu buvo klausinėjama apie tėvo neva padarytą nusikalstamą veiką, o vėliau buvo klausiama, ar jis pats nepadarė nurodytos nusikalstamos veikos. Aplinkybė, kad jo tėvas buvo neteisėtai persekiojamas fabrikuojant bylas, sudaro rimtą pagrindą pareiškėjui turėti pagrįstą baimę, kad ir jo atžvilgiu situacija gali pasikartoti. Migracijos departamentas, nagrinėdamas prieglobsčio prašymą, nerinko informacijos apie asmenims be priežasties fabrikuojamas bylas, paieškomų asmenų šeimos nariams ir giminaičiams taikomas susidorojimo priemones, nes teisingai nepritaikęs abejonės privilegijos principą, atmetė pareiškėjo istoriją ir jos nevertino.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą (b. l. 12–13) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad Migracijos departamentas panaikino papildomą apsaugą pagal Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuris numato, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gavo papildomą apsaugą, nors ji jam neturėjo būti suteikta arba, suteikus papildomą apsaugą, paaiškėjo aplinkybės, numatytos šio Įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje. Įstatymo 88 straipsnio 3 dalis atspindi Direktyvos 19 straipsnio 3 dalies a punktą. Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, iš esmės, 2 papildomos apsaugos panaikinimo pagrindus: (1) kai papildoma apsauga asmeniui neturėjo būti suteikta ir (2) paaiškėjo aplinkybės, numatytos Įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje. Migracijos departamentas nenaikino papildomos apsaugos pareiškėjui dėl Įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje numatytų pagrindų, bet dėl to, jog buvo nustatyta, jog jam papildoma apsauga apskritai neturėjo būti suteikta. Migracijos departamentas 2014 m. rugsėjo 5 d. išvadoje Nr. (15/6-13)13PR-79RN klaidingai vertino faktines bylos aplinkybes, nes pareiškėjas buvo registruotas (duomenys neskelbtini) mieste, t. y. mieste, kuriame nevyko ir nevyksta joks ginkluotas konfliktas, ir vidinio persikėlimo alternatyva neturėjo būti vertinama. Taip pat 2015 m. liepos 15 d. Prieglobsčio reikalų skyrius parengė ataskaitą apie padėtį (duomenys neskelbtini) Nr. UKR15/6-3-24 – informacija, kuri buvo surinkta vizito į (duomenys neskelbtini) metu; susitikimai su valstybinėmis institucijomis ir nevyriausybinėmis bei tarptautinėmis organizacijomis leido daryti išvadas, kokių socialinių grupių asmenims, atvykusiems iš (duomenys neskelbtini), būtų reikalinga tarptautinė apsauga. Vertindamas pareiškėjo tarptautinės apsaugos poreikį 2014 m. Prieglobsčio reikalų skyrius tokių žinių apie padėtį kilmės šalyje neturėjo, todėl apibendrinus visą šiuo metu turimą informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje ir konkrečiai (duomenys neskelbtini) mieste, kur užsienietis yra registruotas, galima pagrįstai teigti, kad tokių priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tarptautinė apsauga, nėra. Nepaisant to, jog Direktyva nenumato pagrindo naikinti papildomą apsaugą pareiškėjui tik dėl to, jog ji neturėjo būti jam suteikta (nors tai numatyta Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 3 punkte), papildomos apsaugos pareiškėjui panaikinimo motyvai taip pat atitinka ir Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą papildomos apsaugos panaikinimo pagrindą, t. y. užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga, kas atitinka Direktyvos 19 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog papildoma apsauga asmeniui gali būti panaikinta pagal Direktyvos 16 straipsnį. Direktyvos 16 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu, kai aplinkybės, į kurias atsižvelgus buvo suteikta papildoma apsauga, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nereikalinga.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu (b. l. 54–58) atmetė I. S. (I. S.) skundą kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (15/6-3) 21PR-1, kuriuo panaikinta papildoma apsauga (duomenys neskelbtini) piliečiui I. S. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar Migracijos departamentas, panaikindamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, gero administravimo principų, tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių užsienio piliečių buvimą Lietuvos Respublikoje.

Teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Įstatymo 90 straipsnio nuostatos reglamentuoja pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimą. Pagal Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies nuostatas, užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje; kai jo pateikta informacija apie save neturėjo esminės įtakos priimant sprendimą suteikti jam prieglobstį; gavo papildomą apsaugą, nors ji jam neturėjo būti suteikta, arba, suteikus papildomą apsaugą, paaiškėjo aplinkybės, numatytos šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 90 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo priima Migracijos departamentas.

Nustatyta, kad Migracijos departamento 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pareiškėjui negali būti užtikrinamos socialinės ir ekonominės teisės dėl būsto, darbo stokos ir ribotos prieigos prie socialinių teisių teikimo (Migracijos byla, b. l. 43–44). Ginčo dėl šio sprendimo ir Migracijos departamento 2014 m. rugsėjo 4 d. išvados (Migracijos byla, b. l. 34–42) byloje nėra, pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo teismui neskundė, nors sprendime nurodyta apskundimo tvarka. Teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, kad šio sprendimo neskundė, jis jį tenkino, kadangi jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo 2015 m. liepos 1 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą papildomą apsaugą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutikdamas, su šiuo sprendimu, kreipėsi į teismą, prašo šį ginčo sprendimą panaikinti, teigdamas, kad Migracijos departamento sprendime nurodytas panaikinimo pagrindas, Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 3 punktas, yra nesuderinamas su Direktyva 2011/95/ES, nes Direktyvos 2011/95/ES perkėlimo terminas yra pasibaigęs (baigėsi 2013 m. gruodžio 22 d.), o Direktyvos nuostatos turi būti taikomos tiesiogiai. Todėl Migracijos departamento sprendimas turi būti naikinamas nesant teisėto pagrindo priimti sprendimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo ir turi būti suteikta papildoma apsauga dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas su šiais pareiškėjo teiginiais sutikti negali, kadangi, nors Direktyva ir nenumato pagrindo naikinti papildomą apsaugą pareiškėjui tik dėl to, jog ji neturėjo būti jam suteikta (ginčo sprendimo pagrindas Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 3 punktas), tačiau ginčo sprendime ir išvadoje (Migracijos byla, b. l. 48–53) atsakovo nurodyti argumentai dėl papildomos apsaugos panaikinimo atitinka Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą papildomos apsaugos panaikinimo pagrindą, t. y. užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga, kas atitinka Direktyvos 19 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog papildoma apsauga asmeniui gali būti panaikinta pagal Direktyvos 16 straipsnį. Direktyvos 16 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu, kai aplinkybės, į kurias atsižvelgus buvo suteikta papildoma apsauga, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nereikalinga.

Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo 2015 m. liepos 1 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, praėjus vieneriems metams nuo papildomos apsaugos suteikimo, turėjo teisę iš naujo vertinti padėtį kilmės šalyje, pokyčius per vienerių metų laikotarpį, ir ar tebelieka grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui, ar laisvei, kurios tikimybė buvo konstatuota 2014 metų išvadoje ir sprendime (Migracijos byla, b. l. 34–44).

Atsiliepimas

Atsakovas, vadovaudamasis naujausia žiniasklaidoje pateikiama informacija, pareiškėjo paaiškinimais, surinkęs medžiagą apie padėtį (duomenys neskelbtini), savo išvadoje (Migracijos byla, b. l. 48–52) pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) miestas, iš kurio atvyko pareiškėjas, gyvena įprastu ritmu, minėtas regionas yra saugus, tai liudija ir informacija apie atvykstančius ir pasiliekančius gyventi persikėlėlius iš zonų, kur vyksta ginkluotas konfliktas, į (duomenys neskelbtini) rajoną atvyko gyventi ir įsikūrė 541 viduje persikėlusių asmenų šeimos iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), joms skiriama parama. Vertindamas pareiškėjo tarptautinės apsaugos poreikį 2014 metais Prieglobsčio reikalų skyrius tokių žinių apie padėtį kilmės šalyje neturėjo, todėl apibendrinus visą naujai gautą informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje, konkrečiai (duomenys neskelbtini) mieste, kur gyveno pareiškėjas, atsakovas padarė išvadą, kad tokių priežasčių, dėl kurių pareiškėjui būtų reikalinga tarptautinė apsauga, nėra. Todėl teismas sutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) mieste kariniai veiksmai nevyksta, joks pavojus pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl smurto ginkluoto konflikto metu nekyla, todėl pagrįstai ginčo sprendimu pareiškėjui panaikinta papildoma apsauga laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismui ir atsakovui teigė, kad jo šalyje tebevyksta karas, konflikto teritorija išsiplėtė, ir jį, nors ir turintį pažymą dėl netinkamumo atlikti karinę tarnybą, gali pašaukti į armiją, nes šiuo metu kariniai komisariatai, pasitelkę į pagalbą miliciją, vyrus sulaiko tiesiog gatvėje, gabena į karinius komisariatus, nes kariuomenei trūksta žmonių. Jis negali grįžti į kilmės šalį dar ir dėl to, kad jo tėvui iškeltos baudžiamosios bylos, tėvas yra paieškomas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas su šiais teiginiais sutikti negali, nes pagal naujausią viešai skelbiamą informaciją (duomenys neskelbtini) mieste karas ar kariniai konfliktai nevyko ir nevyksta, nėra pagrindo teigti, jog (duomenys neskelbtini) atsakingos institucijos ėmėsi ar ateityje imtųsi neteisėtų veiksmų, susijusių su šauktinių ėmimu į kariuomenę, tėvui iškelta baudžiamoji byla apskritai nėra susijusi su pareiškėju. Atsakovas teisingai vertino savo išvadoje pareiškėjo pateiktus argumentus susijusius su jo tėvo baudžiamuoju persekiojimu (duomenys neskelbtini) ir dėl pareiškėjui tariamai kylančios grėsmės.

Liudytojas O. S. (O. S.) teismo posėdyje, prašyme atsakovui, paaiškino, kad jo sūnui (I. S.) dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos, grįžus į kilmės šalį dėl ten vykstančio konflikto kiltų reali grėsmė gyvybei bei saugumui, be to pareiškėjas negalėtų juo pasirūpinti, būtų pažeisti sūnaus teisėti lūkesčiai, nes sūnus yra patekęs į integracijos programą, kurios metu sėkmingai integravosi į visuomenę, mokosi lietuvių kalbos, studijuoja Mykolo Romerio universitete, tikisi greitu metu pradėti dirbti. Teismas, įvertinęs liudytojo O. S. paaiškinimus, atsakovo surinktą ir įvertintą naujausią informaciją apie kilmės šalį, konkrečiai (duomenys neskelbtini) mieste, negali sutikti su liudytojo paaiškinimais, nes kariniai veiksmai (duomenys neskelbtini) mieste nevyko nei 2014 metais, nei šiuo metu, todėl pareiškėjo gyvenamojoje vietoje jokių jam grėsmę keliančių smurto veiksmų apskritai nėra, liudytojo liga negali būti priežastis asmeniui naudotis papildoma apsauga, teisėti pareiškėjo lūkesčiai nėra prieglobsčio, šiuo atveju, papildomos apsaugos, aptarimo objektas.

Įvertinus bylos faktines aplinkybes, ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, taip pat jį priimant nebuvo pažeistos procesinės normos, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą skunde išdėstytais argumentais.

Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 40 straipsnis numato leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo užsieniečiams pagrindus. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, paprastai išduodamas vieneriems metams. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti (Įstatymo 44 str.), ketina užsiimti teisėta veikla (Įstatymo 45 str.) ir kitais Įstatymo nustatytais atvejais.

Šios bylos kontekste, teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

III.

Pareiškėjas I. S. apeliaciniu skundu (b. l. 61–65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

Papildomai pareiškėjas pažymi, kad nors jis ir neapskundė Migracijos departamento 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, kuriuo jam buvo suteikta papildoma apsauga ne dėl jo nurodytų aplinkybių, o dėl to, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karinis vidinis konfliktas, dėl kurio kyla grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, tačiau 2015 m. rugpjūčio 13 d. Migracijos departamento išvadoje nurodoma, kad „priežastys, susijusios su jo tėvo O. S. baudžiamuoju persekiojimu (duomenys neskelbtini) ir dėl to I. S. tariamai kylančia grėsme, buvo išanalizuotos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2014 m. rugsėjo 4 d. išvadoje Nr. (15/6-13)13PR-79RN ir kaip pagrindas suteikti prieglobstį atmestos. I. S. jokių naujų papildomų aplinkybių nepateikė, todėl pakartotinai jo išsakytos mintys dėl tariamai jam kylančio pavojaus, susijusio su tėvo baudžiamuoju persekiojimu, nėra svarstytinos“. Vadinasi, priimdamas skundžiamą sprendimą, Migracijos departamentas pakartotinai pareiškėjo nurodytų aplinkybių nesvarstė dėl tų pačių priežasčių kaip ir priimant 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą. Todėl nepaisant to, kad ankstesnio sprendimo pareiškėjas neskundė, tačiau skųsdamas 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą, pareiškėjas turėjo teisę išdėstyti savo argumentus ir teismas turėjo juos vertinti bei dėl jų atmetimo motyvuotai pasisakyti. Sprendime teismas apsiribojo teiginiu, kad „atsakovas teisingai vertino savo išvadoje pareiškėjo pateiktus argumentus, susijusius su tėvo baudžiamuoju persekiojimu (duomenys neskelbtini) ir dėl pareiškėjui kylančios grėsmės“ ir nevertino nei pareiškėjo paaiškinimų, pateiktų patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu, nei liudytojo, pareiškėjo tėvo O. S. paaiškinimų, kuriais buvo paaiškinti visi Migracijos departamento nustatyti tariami prieštaravimai, dėl kurių pareiškėjo istorija dėl persekiojimo dėl priežasčių, susijusių su tėvo vykdyta veikla, buvo atmesta kaip nepatikima.

Nors teismas ir pripažino, kad Direktyva 2011/95/ES nenumato pagrindo naikinti papildomą apsaugą pareiškėjui tik dėl to, jog ji neturėjo būti jam suteikta, tačiau nurodė, jog sprendime ir išvadoje Migracijos departamento nurodyti argumentai dėl papildomos apsaugos panaikinimo atitinka Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą papildomos apsaugos panaikinimo pagrindą. Tačiau Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Šiuo atveju Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, kai tokia įstatymo nuostata, o būtent reguliavimas, kad papildoma apsauga naikinama, nes ji neturėjo būti asmeniui suteikta, negalėjo būti taikoma kaip nesuderinama su Direktyvos 2011/95/ES 19 straipsnio 3 dalies ir 17 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis. Be to, taikant Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą papildomos apsaugos panaikinimo pagrindą, Direktyva 2011/95/ES reikalauja atlikti tyrimą, ar aplinkybių pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus didelės žalos pavojaus.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76–77) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas, nesutikdamas su apelianto teiginiais, pažymi, kad teismas neturi atsakyti į kiekvieną pareiškėjo nurodytą argumentą.

Šiuo atveju Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui papildomą apsaugą tinkamai pagrįsdamas šį sprendimą, tačiau nurodė klaidingą teisinį pagrindą (techninė klaida). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien dėl netinkamos motyvacijos iš esmės teisingas sprendimas nebūtinai turi būti panaikinamas, užtenka pakeisti motyvus. Taikant analogiją manytina, kad klaidingai nurodyta Įstatymo nuostata nepakeitė pačios sprendimo esmės ir jo teisingumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas I. S. prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (15/6-3)-21PR-1, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti jam papildomą apsaugą, ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo bylą bei priimti naują sprendimą. Migracijos departamentas sprendimą priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi bei vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo 90 ir 94 punktais. Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad atsižvelgus į naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini) ir, konkrečiai, (duomenys neskelbtini) m., įvertinus (duomenys neskelbtini) vykdomos mobilizacijos sąlygas, konstatavus, kad nei 2014 m. (kai jam buvo suteikta papildoma apsauga), nei dabar (duomenys neskelbtini) mieste kariniai veiksmai nevyksta, galima pagrįstai teigti, kad joks pavojus I. S. gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto ginkluoto konflikto metu nekyla (b. l. 7).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad nežiūrint į tai, jog ginčo Sprendime nurodytas Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymas, Sprendime ir Migracijos departamento išvadoje atsakovo nurodyti argumentai dėl papildomos apsaugos panaikinimo atitinka Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą papildomos apsaugos panaikinimo pagrindą. T. y. užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga, kas atitinka Direktyvos 2011/95/ES 19 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog papildoma apsauga asmeniui gali būti panaikinta pagal Direktyvos 16 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliacinį skundą iš esmės grindžia dviem pagrindiniais argumentais: 1) teismas nevertino nei pareiškėjo paaiškinimų, pateiktų patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu, nei liudytojo O. S. (pareiškėjo tėvo) paaiškinimų dėl atsakovo tariamai nustatytų prieštaravimų pareiškėjo pateiktoje istorijoje dėl jo persekiojimo, susijusio su tėvo vykdyta veikla; 2) Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, o teismas nurodė, kad turėjo būti taikytos Direktyvos 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, tačiau neįvertino, jog tokiu atveju Direktyva reikalauja atlikti papildomą tyrimą, kuris atliktas nebuvo.

Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gavo papildomą apsaugą, nors ji jam neturėjo būti suteikta, arba, suteikus papildomą apsaugą, paaiškėjo aplinkybės, numatytos šio Įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje. Įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės (susijusios su tam tikrų nusikaltimų ir panašių veikų padarymu) nagrinėjamam ginčui nėra aktualios. Pagal Įstatymo 90 straipsnio 3 dalį sprendimą dėl papildomos apsaugos panaikinimo priima Migracijos departamentas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. (15/6-13)-12PR-79 suteikė (duomenys neskelbtini) piliečiui I. S. papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šioje normoje sprendimo priėmimo metu buvo nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Nenustatyta, kad I. S. gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Šiuo sprendimu taip pat buvo nutarta išduoti I. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galios iki 2015 m. rugsėjo 5 d.

Pareiškėjas 2015 m. birželio 26 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą su prašymu 2 metams pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Kartu pareiškėjas pateikė ir paaiškinimą, kuriame nurodė, kad priežastys, dėl kurių jam buvo suteiktas prieglobstis Lietuvoje, nepasikeitusios. (duomenys neskelbtini) rytuose toliau intensyviai vykdomi kariniai veiksmai, kurių metu žūsta ir civiliai gyventojai. Grįžti į savo kilmės valstybę negalįs, kadangi yra reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, taip pat teisių ir laisvių apsaugai. Vidinio persikėlimo galimybės neturi, ką yra konstatavęs ir Migracijos departamentas, priimdamas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (15/6-13)-12PR-79. Prašyme pakeisti leidimą pareiškėjas nurodė, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje buvo (duomenys neskelbtini) miestas.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. (15/6-3) 10K-40234 informavo I. S., kad vadovaujantis Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalimi pradėta suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūra. Pareiškėjui suteikta galimybė pateikti priežastis, dėl kurių, jo nuomone, suteikta papildoma apsauga neturi būti panaikinta, 2015 m. liepos 31 d. 8.30 val. atvykus į Migracijos departamentą. Papildomos apklausos metu 2015 m.liepos 31 d. pareiškėjas paaiškino, kad jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes šiuo metu karas tebevyksta, teritorija išsiplėtė. Negalįs pasakyti, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karas, tačiau mieste įvyko keletas teroristinių aktų, vyksta karinių pajėgų rotacija. Jis gali būti sulaikytas ir pristatytas į karinį komisariatą, nors ir turi dokumentą, kad dėl sveikatos būklės nėra šauktinis. Kita jo nurodyta priežastis, dėl kurios negali grįžti, susijusi su jo tėvui iškeltomis baudžiamosiomis bylomis: ,,norėdami, kad tėvas grįžtų į (duomenys neskelbtini), jie mane tiesiog sučiups gatvėje ir su antrankiais išveš į LNR/DNR ir reikalaus, kad tėvas atvažiuotų gelbėti“. Nurodė, kad kitokių galimybių likti Lietuvoje neturi.

Iš Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. liepos 15 d. pažymos ,,Dėl viduje persikėlusių asmenų padėties (duomenys neskelbtini)“ Nr. UKR 15/6-3-24 (kurioje išdėstyta informacija, surinkta iš valstybinių institucijų, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų, Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) ir Migracijos departamento organizuotame trijų dienų vizite (duomenys neskelbtini) 2015 m. birželio 22-24 d.) matyti, kad (duomenys neskelbtini) miestas yra (duomenys neskelbtini) pietryčiuose. Šioje pažymoje informacija apie tai, ar šiame mieste, aplinkinėje teritorijoje vykta kariniai veiksmai, nerinkta. Iš esmės pažymoje atsispindi tik informacija apie (duomenys neskelbtini) viduje persikėlusių asmenų teises, užimtumą ir pan.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. išvadoje Nr. (15/6-3)-14PR-1RN nurodyta, kad apibendrintai vertinant kilmės šalies informaciją apie vykdomą mobilizaciją, jos mastus, šauktinių kategorijas ir kitą bylai aktualią informaciją, nėra pagrindo manyti, kad (duomenys neskelbtini) atsakingos institucijos ėmėsi ar ateityje imsis neteisėtų veiksmų, susijusių su šauktinių ėmimu į armiją. Todėl I. S. nuogąstavimai, kad, nepaisant pažymos, jį atleidžiančios nuo karinės tarnybos, valdžia jį per prievartą, neteisėtu būdu norėtų paimti į armiją, neturi jokio objektyvia informacija paremto pagrindo. (duomenys neskelbtini) kariniai veiksmai nevyksta, miestas gyvena įprastu ritmu. Kad tai yra saugus rajonas liudija ir informacija apie į jį atvykstančius ir pasiliekančius gyventi persikėlėlius iš zonų, kur vyksta ginkluotas konfliktas ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad atsakovas išvadoje rėmėsi tik 2015 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais internete skelbtais duomenimis.

Šioje išvadoje atsakovas taip pat nurodė, kad įvertinus O. S. (pareiškėjo tėvo) pateiktas priežastis prašyme nenaikinti sūnui suteiktos papildomos apsaugos, konstatuotina, jog išanalizuota kilmės šalies informacija leido pagrįstai teigti, kad (duomenys neskelbtini) m. kariniai veiksmai nevyko nei 2014 m., nevyksta ir šiuo metu, todėl I. S. gyvenamojoje vietoje jokių jam grėsmę keliančių smurto veiksmų akivaizdžiai nėra; prasta tėvo, gyvenančio prieglobsčio šalyje ir ateityje galimai reikalingo priežiūros sveikatos būklė, pagal galiojančius teisės aktus negali būti priežastis asmeniui naudotis papildoma apsauga; teisėti I. S. ir jo šeimos lūkesčiai nėra papildomos apsaugos aptarimo objektas. Tuo pagrindu išvadoje, kaip ir ginčijamame sprendime, pažymėta, kad pagal Įstatymo 90 straipsnio 2 dalį (3 p.) užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gavo papildomą apsaugą, nors ji jam neturėjo būti suteikta. Nei 2014 metais (kai jam buvo suteikta papildoma apsauga), nei dabar (duomenys neskelbtini) mieste kariniai veiksmai nevyksta, todėl galima pagrįstai teigti, kad joks pavojus I. S. gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto ginkluoto konflikto metu nekyla.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek 2015 m. rugpjūčio 13 d. išvadą, tiek ir tos pačios dienos sprendimą Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kas akivaizdžiai ir nurodyta minėtuose dokumentuose, o ne to paties straipsnio 2 dalies 1 punktu, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Direktyva 2011/95/ES nenumato pagrindo naikinti papildomą apsaugą pareiškėjui tik dėl to, kad ji neturėjo būti jam suteikta (ginčo sprendimo pagrindas Įstatymo 90 str. 2 d. 3 p.), tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo sprendime ir išvadoje atsakovo nurodyti argumentai dėl papildomos apsaugos panaikinimo atitinka Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą papildomos apsaugos panaikinimo pagrindą. T. y. užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga, kas atitinka Direktyvos 19 straipsnio 1 dalį, numatančią, jog papildoma apsauga asmeniui gali būti panaikinta pagal Direktyvos 16 straipsnį. Direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad trečiosios šalies pilietis <...> nustoja būti papildomą apsaugą galinčiu gauti asmeniu, kai aplinkybės, į kurias atsižvelgus buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga. Direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad taikydamos 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus didelės žalos pavojaus. Tokią išvadą galima daryti tik tuomet, kai patikrinus padėtį (duomenys neskelbtini) ir surinkus pakankamai išsamius duomenis, bus galima objektyviai spręsti apie papildomos apsaugos suteikimo asmeniui metu buvusios padėties pasikeitimą.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su (duomenys neskelbtini) piliečio I. S. asmens byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiais duomenimis ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nuostatų pagrindu, sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad Migracijos departamentas, naikindamas papildomą apsaugą taikė kitą teisės normą, nei numatyta Direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje ir tinkamai neįvertino ar aplinkybių (kurios buvo nustatytos 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. (15/6-13)-12PR-79 suteikiant pareiškėjui papildomą apsaugą) pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus didelės žalos pavojaus. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti trečiosios šalies piliečiui anksčiau suteiktą papildomą apsaugą, vadovaudamasis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, turi visapusiškai ištirti tų aplinkybių, dėl kurių jam anksčiau buvo suteikta papildoma apsauga, pasikeitimą bei tas aplinkybes, dėl kurių asmuo prašo pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tik tuomet priimti išsamų bei tinkamais teisės aktais pagrįstą sprendimą.

Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas. Migracijos departamento 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. (15/6-3)-21PR-1 naikinamas, įpareigojant atsakovą pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo išnagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: Migracijos departamento 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (15/6-3)-21PR-1 ,,Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui I. S.“ panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo I. S. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė