Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-12-02 · Civilinė byla Nr. 2A-465/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-02
Bylos Nr.
2A-465/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marytė Mitkuvienė, Algirdas Gailiūnas, Kazys Kailiūnas
Atsakovas
Vilniaus universiteto Onkologijos instituto
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Lexis LT“
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-465/2011Procesinio sprendimo kategorijos 35.4.; 35.5.; 45.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1009-178/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lexis LT“ ieškinį atsakovui Vilniaus universiteto Onkologijos institutui dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Lexis LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus universiteto Onkologijos institutui, prašydamas dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovo 428 790,75 Lt skolos, 12,70 procento dydžio metines palūkanas nuo 428 790,75 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 27 511,04 Lt palūkanas nuo dienos, kurią atsirado prievolė mokėti palūkanas iki ieškinio pateikimo dienos, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad tarp UAB „Vitafarma“ ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto 2007-2008 m. m. buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys, pagal kurias UAB „Vitafarma“ tiekė Vilniaus universiteto Onkologijos institutui prekes. Ieškovo teigimu, UAB „Vitafarma“ pateikė prekes ir PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovas nevisiškai atsiskaitė su UAB „Vitafarma“. Ieškovas nurodė, kad UAB „Vitafarma“ 2009 m. gruodžio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui UAB „Lexis LT“ reikalavimo teisę į atsakovą dėl 428 790,75 Lt skolos, todėl minėta suma turi būti priteista ieškovui iš atsakovo, taip pat turi būti priteistos Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatyto dydžio palūkanos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 5 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.

Atsakovas pareiškė prieštaravimus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. preliminaraus sprendimo.

Ieškovas UAB „Lexis LT“ atsisakė nuo 385 692,33 Lt priteisimo, nes atsakovas šią sumą sumokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 14 d. sprendimu nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. preliminarų sprendimą pakeisti; priteisti iš atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto ieškovui UAB „Lexis LT“ 43 098,42 Lt skolą, 12,70 procento dydžio metines palūkanas nuo priteistos skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 27 511,04 Lt palūkanų, 1 366 Lt žyminį mokestį bei 11,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei; priimti ieškovo atsisakymą nuo likusios skolos priteisimo ir bylą šioje dalyje nutraukti; grąžinti ieškovui UAB „Lexis LT“ 2 946 Lt žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pardavėjas reikalavimo teisę perleido ieškovui UAB „Lexis LT“, šiuo atveju ieškovas UAB „Lexis LT“ turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti skolą, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 43 098,42 Lt skolą tenkinamas visiškai. Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentas, jog jis negalėjo laiku atsiskaityti dėl to, kad negaudavo atitinkamų lėšų iš Valstybinės ligonių kasos, nešalina atsakovo pareigos laiku atsiskaityti su tiekėju, tuo labiau, kad sutartyse su UAB „Vitafarma“ šalys atsiskaitymo terminų nesusiejo su atsakovo lėšų gavimu iš trečiojo asmens. Teismas nurodė, kad likusią skolos dalį atsakovas sumokėjo, todėl toje bylos dalyje priimtinas ieškovo atsisakymas nuo ieškinio ir byla toje dalyje nutrauktina.

Teismas sprendė, kad ieškovui taip pat priteistinos 27 511,04 Lt dydžio palūkanos už pradelstą atsiskaityti laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas turi teisę skaičiuoti palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimų prevencijos įstatymą, nes šalių sutartyse kitoks palūkanų dydis nėra numatytas, o pagal šio įstatymo 2 straipsnį jis taikytinas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams. Teismas sprendė, kad taip pat iš atsakovo priteistinos ir apskaičiuotos pagal minėtą įstatymą 12,70 procento dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas prašo apeliacinės instancijos teismą, nustačius Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindus, gražinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui, nenustačius absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindų, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimą pakeisti, priteisiant iš atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto 4 174,80 Lt skolą o ieškinio dalį dėl papildomų 27 511,04 Lt dydžio palūkanų atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatą, t.y. nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir į juos neatsižvelgė. Į bylą buvo pateiktas 2010 m. kovo 19 d. atsakovo raštas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė ligonių kasa) Nr. R3-356, kuriame atsakovas prašė kompensuoti vaistų įsigijimo išlaidas, skirtas ligonių gydymui pagal Valstybinės ligonių kasos garantinius raštus, taip pat buvo pateikti Valstybinės ligonių kasos garantiniai raštai, kuriuose aiškiai nurodoma, kad ji garantuoja vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimą. Teismas šių įrodymų netyrė ir tik formaliai konstatavo, kad vien tik savalaikis lėšų negavimas neatleidžia nuo prievolės padengti turimą įsiskolinimą. Be to, teismas privalėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad šiuo atveju atsakovas pagal savo sudarytus sandorius su ieškovu buvo pilnai atsiskaitęs ir bylos iš esmės nagrinėjimo metu buvo likusi nepadengta tik ta dalis skolos, kuri tiesiogiai nepriklausė nuo atsakovo, o buvo susijusi su trečiosios šalies – Valstybinės ligonių kasos įsipareigojimų vykdymu. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Valstybinę ligonių kasą, nes esant tiesioginei Valstybinės ligonių kasos kaltei dėl priteistų 12,70 procento dydžio metinių palūkanų nuo šios įstaigos laiku nesumokėtų 43 098,42 Lt skolos, bei 27 511,04 Lt palūkanų yra tiesiogiai paliečiamos Valstybinės ligonių kasos teisės ir pareigos.Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui 27 511,04 Lt palūkanų. Vertinant tai, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos atlieka kompensavimo, bet ne mokėjimo funkciją ir yra skolininko atsakomybės forma, papildomų 27 511,04 dydžio palūkanų priteisimas už pradelstą atsiskaityti laikotarpį yra nepagrįstas, nes reiškia dvigubos atsakomybės skolininkui taikymą.Atsakovas 2010 m. rugpjūčio 2 d. sumokėjo ieškovui 38 921,78 Lt ir šiam momentui liko skolingas ieškovui 4 174,80 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Lexis LT“ prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, Valstybinę ligonių kasą. Ieškovo teigimu, minėta įstaiga nėra susijusi su atsakovo sutartinių įsipareigojimų tinkamu įvykdymu bei neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, nes skundžiamu teismo sprendimu nėra nuspręsta dėl jos teisių ir pareigų, t. y. sprendimu nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos ar kt. Valstybinės ligonių kasos teisės ir pareigos. Ieškovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl nepagrįsto palūkanų priteisimo. Ieškovo teigimu, atsižvelgiant į CK nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui iš atsakovo palūkanas, skaičiuojamas nuo prievolės pažeidimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos, už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, bei procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir teisėtas bei nereiškia dvigubos atsakomybės atsakovui taikymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad UAB „Vitafarma“ ir Vilniaus universiteto Onkologijos institutas 2007-2008 m. buvo sudarę pirkimo-pardavimo sutartis. Minėtų sutarčių pagrindu atsakovui už parduotą produkciją buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurių pagal kurias atsakovas nevisiškai atsiskaitė su UAB „Vitafarma“. UAB „Vitafarma“ 2009 m. gruodžio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui UAB „Lexis LT“ reikalavimo teisę į atsakovą Vilniaus universiteto Onkologijos institutą dėl 428 790,75 Lt skolos. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas iš dalies atsiskaitė su ieškovu UAB „Lexis LT“.

Dėl įrodymų vertinimo

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, kadangi neatsižvelgė į atsakovo 2010 m. kovo 19 d. raštą Nr. R3-356 Valstybinei ligonių kasai, Valstybinės ligonių kasos garantinius raštus, be to, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu buvo likusi nesumokėta tik ta dalis skolos, kuri tiesiogiai nepriklausė nuo atsakovo, o buvo susijusi su Valstybinės ligonių kasos įsipareigojimų vykdymu.

Į bylą pateiktų UAB „Vitafarma“ ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių 3.2.1. punktai numatė, kad pirkėjas, t.y. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, įsipareigoja priimti prekes pagal savo išankstinius užsakymus ir apmokėti prekes. Minėtų sutarčių 4 punktas nustatė apmokėjimo sąlygas – apmokėjimas už prekes atliekamas mokestiniu pavedimu per banką (4.1. p.); už prekes apmokama per 90 dienų nuo prekių ir sąskaitos faktūros gavimo dienos (4.2. p.). Taigi šios sutarčių nuostatos patvirtina, kad prekių pagal šias sutartis apmokėjimas nebuvo siejamas su Valstybinės ligonių kasos veiksmais. Iš bylos duomenų matyti, kad gydymo įstaiga, siekianti gauti vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimą, turi Valstybinei ligonių kasai pateikti prašymą kompensuoti išlaidas, sąskaitos faktūros ir priėmimo perdavimo akto kopijas bei vaistų panaudojimą patvirtinančius dokumentus. Taigi vaistus perkanti gydymo įstaiga turi pati imtis aktyvių veiksmų, kad būtų kompensuotos vaistų įsigijimo išlaidos. Į bylą pateiktas apelianto nurodomas 2010 m. kovo 19 d. raštas Nr. R3-356 patvirtina, kad atsakovas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą dėl vaistų įsigijimo pagal 2009 m. rugsėjo 11 d. PVM sąskaitą faktūrą, kuri turėjo būti apmokėta iki 2009 m. lapkričio 10 d., išlaidų kompensavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nepateikti įrodymai, kad siekiant gauti lėšas prekių pagal UAB „Vitafarma“ ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis apmokėjimui, atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų, laiku pateikiant Valstybinei ligonių kasai nurodytus prašymus ir kitus dokumentus. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal pateiktus į bylą duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad UAB „Vitafarma“ ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių tinkamas vykdymas priklausė nuo Valstybinės ligonių kasos įsipareigojimų vykdymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas turi pareigą apmokėti už prekes, o lėšų laiku negavimas savaime neatleidžia nuo prievolės vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Dėl Valstybinės ligonių kasos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Valstybinę ligonių kasą, nes, apelianto teigimu, esant tiesioginei Valstybinės ligonių kasos kaltei dėl priteistų 12,70 procento dydžio metinių palūkanų nuo šios įstaigos laiku nesumokėtų 43 098,42 Lt skolos, bei 27 511,04 Lt palūkanų yra tiesiogiai paliečiamos Valstybinės ligonių kasos teisės ir pareigos.

Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar pareigoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos išsprendimas galėtų turėti įtakos Valstybinės ligonių kasos teisėms ir pareigoms tuo atveju, jeigu teismo sprendimu būtų nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos Valstybinės ligonių kasos teisės ar pareigos ar priimtas kitoks sprendimas, turintis įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Nagrinėjamu atveju bylos išsprendimas įtakos Valstybinės ligonių kasos teisėms ar pareigoms įtakos neturi. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Valstybinė ligonių kasa nėra susijusi su atsakovo sutartinių įsipareigojimų tinkamu vykdymu ir neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, Valstybinę ligonių kasą.

Dėl palūkanų priteisimo

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo palūkanų skaičiavimo ir nepagrįsto jų priteisimo.

CK 6.37 straipsnio 1 dalis numato, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai, o pagal minėto straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 str.). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi. Prie kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų taip pat priskirtinos palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Jos vadinamos procesinėmis palūkanomis ir skaičiuojamos tuo atveju, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pastarųjų palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki šio kreipimosi į teismą ir taip išvengti prievolės jas mokėti. Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 str. 2 d.). Šią sumą sudaro piniginės lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, nėra dvigubos palūkanos CK 6.37 straipsnio 4 dalies prasme. Šioje teisės normoje numatyta taisyklė, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, netaikytina. Netesybos ir (arba) palūkanos pagal įstatymą ar sutartį skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme numatytus atvejus, kai palūkanos (netesybos) skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo, o po bylos iškėlimo pradedamos skaičiuoti procesinės palūkanos nuo teismo priteistos sumos.

Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, kuriame numatyta skolininko, neįvykdžiusio piniginės prievolės, pareiga mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos. Pažymėtina, kad įgyvendinant 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2000/35 EB, nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais (2 str. 3 d.), taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus. Minėtas įstatymas yra specialusis teisės aktas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius 2 straipsnio 3 dalies norma yra dispozityvi, ir šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį, pavyzdžiui, taikyti CK 6.210 straipsnyje nustatytas įstatymines palūkanas, bet jei šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti minėtame įstatyme nustatytas palūkanas, įskaitant ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė 27 511,04 Lt palūkanų už pradelstą atsiskaityti laikotarpį, paskaičiuotų Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatyta tvarka, taip pat priteisė iš atsakovo 12,70 procento dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Į bylą pateiktos UAB „Vitafarma“ ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys patvirtina, kad šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų, todėl, atsižvelgiant į ieškovo prašymą bei Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo sritį, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas palūkanas skaičiuoti vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo teismo priteistos sumos, priteisimas, kaip minėta, nėra laikomas dvigubų palūkanų priteisimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė procesines palūkanas, o apeliacinio skundo argumentas dėl dvigubos atsakomybės skolininkui taikymo atmestinas. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstos.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo apeliantas sumokėjo ieškovui beveik visą skolą, teisinės reikšmės palūkanų skaičiavimui neturi, kadangi palūkanos skaičiuotinos nuo prievolės apmokėti už prekes pažeidimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos, o procesinės palūkanos skaičiuojamos procentine išraiška nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas UAB „Lexis LT“, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, nepateikė į bylą šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovui UAB „Lexis LT“ iš atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasKazys KailiūnasMarytė Mitkuvienė