Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-114-719/2015

2015 m. balandžio 22 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. ir jo gynėjo advokato Romano Bareikos apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. areštu 45 paroms. Taip pat iš G. J. priteista S. J. (S. Y.), be kita ko, 10000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. J. nubaustas už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 27 d. apie 20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, asmeninio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo žmoną S. J., sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pripažindamas G. J. kaltu pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

Nukentėjusioji S. J. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad 2013 m. gruodžio 27 d. apie 20 val. ją namuose sumušė jos vyras G. J. (1 t., 2–3, 13–18 b. l.). Liudytoja O. V. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad įvykio metu jai atėjus į tėvų namus ji pamatė nukentėjusiąją S. J. gulinčią ant grindų, matė, kaip G. J. naudojo fizinį smurtą prieš S. J. (1 t., 26 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji S. J. ir liudytoja O. V. iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus ir juos patikslino (1 t., 159–162 b. l.). Iš policijos pareigūnės S. Č. tarnybinių pranešimų matyti, kad atvykę pas G. ir S. J. į namus iš pradžių buto durų niekas neatidarė, girdėjosi triukšmas ir konfliktas tarp vyro ir moters. Vėliau buto duris atidarė liudytoja O. V.. Bute buvo neblaivūs G. J. ir S. J.. G. J. buvo agresyvus. Vėliau jis patraukė S. J. prie buto durų, kurią laiptinėje apžiūrėję greitosios medicininės pagalbos darbuotojai dėl patirtų sužalojimų išvežė į gydymo įstaigą, kur S. J. buvo suteikta medicininė pagalba (1 t., 27–29 b. l.). Šias aplinkybes policijos pareigūnė patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu (1 t., 180 – 181 b. l.). Apie tai, kad įvykio metu nukentėjusioji S. J. buvo sumušta, kad dėl patirtų sužalojimų ji buvo išvežta į gydymo įstaigą, teisiamojo posėdžio metu patvirtino policijos pareigūnas A. L. (2 t., 29–30 b. l.). Pagal specialisto išvadą seka, kad S. J. į ligoninę buvo pristatyta 2013 m. gruodžio 27 d. 22.10 val. dėl patirtų sužalojimų, vėliau nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. sausio 6 d. gydėsi chirurgijos skyriuje (1 t., 32 b. l.). Iš byloje esančių medicininių dokumentų kopijų taip pat matyti, kad nukentėjusioji S. J. 2013 m. gruodžio 27 d. į gydymo įstaigą buvo atvežta, be kita ko, dėl nepatikslinto sužalojimo, galvos žaizdos, o vėliau gydėsi dėl patirto galvos smegenų sukrėtimo ir kitų sužalojimų (1 t., 147–149, 176–177 b. l.).

Vertinant nukentėjusiosios ir kitų liudytojų parodymus pažymėtina, kad nukentėjusioji yra nuteistojo G. J. žmona, liudytoja O. V. – dukra, o policijos pareigūnai S. Č. ir A. L. nuteistojo iki įvykio nepažinojo. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde gynėjas nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų ir įtikinamų duomenų, kad minėti proceso dalyviai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį, kaltinant jį nusikaltimo padarymu. Paminėtų proceso dalyvių parodymai, o taip pat ir kiti pirmiau paminėti objektyvūs bylos duomenys iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti pirmiau paminėtų proceso dalyvių parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. J. net kelis kartus, t. y. 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. balandžio 15 d., prisipažino 2013 m. gruodžio 27 d. apie 20 val. panaudojęs fizinį smurtą prieš savo žmoną S. J., ją sužalojęs ir dėl to gailėjosi (1 t., 87, 90, 92 b. l.). Tačiau teisiamojo posėdžio metu jis iš esmės pakeitė savo poziciją ir neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (1 t., 140–142, 156–159 b. l.). Įvertinus pastarąją nuteistojo poziciją matyti, kad teisiamajame posėdyje jis davė tiek savo paties ankstesnei pozicijai, tiek kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams prieštaraujančius parodymus, nenurodydamas jokių jam nepalankių aplinkybių, todėl jo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai iš esmės vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir noras palengvinti savo teisinę padėtį. Tikėti nuteistojo G. J. teisiamojo posėdžio metu duotais kitiems bylos duomenims prieštaraujančiais parodymais ir remtis jais iš esmės nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad įvykio metu, be nuteistojo, nukentėjusiosios, jų mažamečio sūnaus ir dukros (liudytojos O. V.), įvykio vietoje – bute, būtų buvę pašaliniai asmenys ir jie būtų galėję sužaloti nukentėjusiąją, o policijos pareigūnams ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojams atvykus į butą nukentėjusioji S. J. jau buvo rasta sužalota. Pirmiau paminėtų įvykio aplinkybių ir byloje esančių duomenų vertinimas leidžia apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo teisėjų kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis G. J., įvykio metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją S. J., sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines teisingam atsakomybės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, kitas svarbias aplinkybes ir nesant atsakomybę lengvinančių bei ją sunkinančių aplinkybių, paskyrė nuteistajam G. J. arešto bausmę, savo dydžiu atitinkančią BK 49 str. 3 d. numatytos tokios bausmės vidurkį. Iš pažymos apie nuteistojo G. J. įdarbinimus matyti, kad jis nedirba nuo 2014 m. liepos 17 d. Įvertinęs visas bylos aplinkybes ir tai, kad nuteistasis turi realią galimybę atlikti arešto bausmę, skirdamas ją G. J. pirmosios instancijos teismas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Tačiau skundžiamas nuosprendis keičiamas kitu pagrindu. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kiek­vie­nu at­ve­ju spręs­da­mas, ar nukentėjusiajam (nukentėjusiajai) padaryta žala, teis­mas pri­va­lo at­si­žvelg­ti ne tik į formaliai įstatyme numaty­tas są­ly­gas, bet ir į ki­tas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios S. J. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai (1 t., 32 b. l.), dėl šio sužalojimo nukentėjusioji S. J. neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą ir skausmą, sutriko normalus jos gyvenimo ritmas, ji patyrė stresą ir išgyveno kitus negatyvius jausmus. Visa tai, CK 6.250 str. prasme, yra neturtinė žala. Šią neturtinę žalą nukentėjusioji patyrė dėl nuteistojo G. J. padarytos nusikalstamos veikos, todėl CK 6.250 str. prasme, jai padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta. CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta, kad asmens patirtą neturtinę žalą įvertina teismas, atsižvelgęs į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. J. pareiškė 10000 litų civilinį ieškinį patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisiamajame posėdyje jos atstovas prašė teismo priteisti šią sumą iš nuteistojo (1 t., 21 b. l.; 2 t., 31 b. l.). Nustatydamas S. J. patirtos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į CK 6.250 str. nurodytas aplinkybes. Kaip matyti, teismas įvertino kaltės formą (padarytas tyčinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę (nusikalto pirmą kartą), kilusias pasekmes ir nukentėjusiosios sužalojimo mąstą (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), nuteistojo turtinę padėtį (jis niekur nedirba). Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitas svarbias aplinkybes (nukentėjusioji buvo materialiai priklausoma nuo nuteistojo, fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas matant dukrai, atvykus specialiųjų tarnybų darbuotojams suteikti neatidėliotiną pagalbą nukentėjusiajai nuteistasis trukdė tai padaryti ir kt.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl nusikalstamos veikos nukentėjusioji patyrė 63 litų dydžio turtinę žalą, nuteistojo nusikalstamą veiką ir jos pasekmes (nukentėjusiosios sužalojimą) taip pat matė ir girdėjo nuteistojo ir nukentėjusiosios mažametis sūnus, kas turėjo įtakos berniuko sveikatai – pažeidė jo emocinę būseną, neigiamai atsiliepė berniuko savijautai ir kt., dėl ko nukentėjusioji neabejotinai turėjo papildomų rūpesčių (1 t., 34–36 b. l.). Kita vertus, visos nusikalstamos veikos pasekmės iš esmės pasireiškė tik ribotą laiką, nes byloje nėra duomenų apie ilgesnį laiką trukusias pirmiau jau paminėtas nuteistojo G. J. padarytos nusikalstamos veikos pasekmes. Objektyviai ir išsamiai įvertinęs visus byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas mano, jog skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatė aiškiai per didelę ir dėl to neteisingą nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, realus, teisingas ir protingas nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydis yra 1000 eurų (3452,80 lito), todėl pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo G. J. priteista neturtinės žala mažinama, o skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 4 p. įtvirtintu pagrindu.

Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (apie nuteistojo ir liudytojos O. V. įtemptus santykius, apie agresyvų ir neadekvatų nukentėjusiosios S. J. elgesį vežant ją į gydymo įstaigą ir joje, apie nukentėjusiosios kritimą nuo kėdės ir galvos susižalojimą ir kt.) yra neesminės ir šiuo atveju nuteistojo veikos kvalifikavimui, atsakomybės individualizavimui ir kitiems, be jau pirmiau paminėtų, skundžiamame nuosprendyje išspręstiems klausimams jos neturi jokios įtakos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuteistojo G. J. nukentėjusiajai S. J. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 1000 eurų (3452,80 lito).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.