- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-29
- Bylos Nr.
- A-805-143/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05105-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- L. T.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėja L. T. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą reikalavimui pateikti ir panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7891 ,,Dėl 2013 m. liepos 18 d. prašymo ir 2013 m. rugsėjo 2 d. skundo“ bei 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8671 ,,Dėl 2013 m. liepos 18 d. prašymo ir 2013 m. rugsėjo 2 d. skundo“.
Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurias Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ginčijami VSDFV sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes pareiškėja tinkamai laikėsi ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos ir į VSDFV kreipėsi nepraleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatyto 6 mėnesių termino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimui Nr. (10.1)S-55178 apskųsti. Tai konstatavo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3546-580/2014. Pareiškėja nėra praleidusi termino skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo paduoti, todėl atsakovas nepagrįstai įpareigojo ją pateikti prašymą terminui atnaujinti, o, tokio prašymo nepateikus, nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundus. Pareiškėja taip pat prašė teismą atsižvelgti į senyvą amžių ir, nustačius, kad buvo praleistas trejų metų terminas, jį atnaujinti.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 21–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos ginčijami sprendimai buvo priimti vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą. Atsižvelgdamas į teismo sprendime nustatytas aplinkybes ir tai, kad VSDFV Kauno skyrius nebuvo kompetentingas nagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 18 d. prašymą dėl 2010–2011 m. neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, o jį turėjo persiųsti nagrinėti atsakovui, 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7891 išnagrinėjo ne tik 2013 m. rugsėjo 2 d. skundą, bet ir pareiškėjos 2013 m. liepos 18 d. VSDFV Kauno skyriui pateiktą prašymą. Buvo nustatyta, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl, paduodama prašymą tik 2013 m. liepos 18 d., ji praleido Pensijų įstatyme nustatytą 3 metų terminą. Atsakovas pasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymus, kad terminas buvo praleistas dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Kadangi tokie įrodymai per nustatytą terminą nebuvo pateikti, ginčijamu 2014 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8671 buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 42–45) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas yra keliamas dėl VSDFV 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. (6.5) I-7891 bei 2014 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8671 teisėtumo ir pagrįstumo ir termino atnaujinimo. Pareiškėja nesutiko su nurodytais VSDFV sprendimais ir prašė juos panaikinti, nes manė, kad pasinaudojo ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, VSDFV Kauno skyrius pripažino, jog ji termino nėra praleidusi.
Teismas pažymėjo, jog byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nėra. Ginčas kyla dėl to, ar pareiškėja yra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir gali realizuoti savo teisę kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.
Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog nurodytos nuostatos patvirtina, kad pareiškėjos keliamam ginčui įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-800/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).
Teismas nustatė, kad pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į VSDFV, tačiau pastaroji jos skundą nagrinėti atsisakė kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą. Iš teismui pateikto skundo turinio nustatė, kad nors pareiškėja prašė atnaujinti jai trejų metų terminą skundui paduoti, ji iš esmės nepripažino, jog šį terminą yra praleidusi. Pareiškėjos nuomone, tai patvirtina ir įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėja neteisingai aiškina nagrinėjamu atveju susiklosčiusios faktinės situacijos įtaką jos teisei teismine tvarka reikalauti pašalinti teisių pažeidimą. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. sumažintos pensijos mokėjimo metu, kai pareiškėja įgijo materialinę teisę į pensijos nepriemoką, galiojusį teisinį reglamentavimą, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti skundžiami VSDFV. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendimą mokėti sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją VSDFV teritorinis skyrius priėmė 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija. Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto sprendimu yra laikomi ne tik rašytinės formos administraciniai aktai, bet ir valstybinės institucijos veiksmai. Šiuo atveju joks administracinis sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nebuvo priimtas, tačiau, kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, trejų metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), t. y. sprendimas mokėti sumažintą pensiją išreikštas VSDFV Kauno skyriaus veiksmais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tokio pobūdžio bylose asmenys, prieš kreipdamiesi į VSDFV, neprivalėjo kreiptis į jiems pensiją mokantį VSDFV teritorinį skyrių. Vadinasi, pareiškėja per trejus metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos VSDFV turėjo ginčyti sprendimą mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Nepaisant to, 2013 m. liepos 18 d. pareiškėja prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką pateikė VSDFV Kauno skyriui, o pastarasis 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. (10.1)S-55178 šį prašymą atsisakė patenkinti.
Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, jog VSDFV Kauno skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjos prašymo pobūdį, jį pagal kompetenciją turėjo persiųsti nagrinėti VSDFV. Nepaisant to, pareiškėjos 2013 m. liepos 18 d. prašymą išnagrinėjo ir atsisakė jį patenkinti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV Kauno skyrius, priimdamas 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (10.1)S-55178 ir atsisakydamas išmokėti pareiškėjai pensijos dalį, viršijo savo kompetencijos ribas, todėl atsakovas ginčijamu 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7891 pagrįstai jį panaikino.
Teismas pažymėjo, kad toks VSDFV sprendimas neprieštarauja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo motyvams, nes atsakovas buvo įpareigotas įvertinti VSDFV Kauno skyriaus sprendimo teisėtumą, tai ir padarė. Nustatęs, kad VSDFV Kauno skyrius viršijo savo kompetencijos ribas, atsakovas šį sprendimą panaikino ir pasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą trejų metų terminą.
Teismo vertinimu, pareiškėja formaliai reiškia reikalavimą atnaujinti terminą, tačiau nei teismui, nei VSDFV nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šis terminas buvo praleistas dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Įvertinęs tai, kad dėl pensijos nepriemokos grąžinimo ji kreipėsi 2013 m. liepos 18 d., nors tai padaryti turėjo iki 2013 m. vasario mėn., jokių įrodymų, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti, nepateikė, teismas konstatavo, kad VSDFV 2014 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8671 pagrįstai atsisakė nagrinėti jos 2013 m. liepos 18 d. prašymo ir 2013 m. rugsėjo 2 d. skundo dalis dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. Pagrindo atnaujinti trejų metų terminą skundui VSDFV paduoti teismas nenustatė.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 47–54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir panaikinti VSDFV 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7891 bei 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8671 ir įpareigoti VSDFV išmokėti neteisėtai sumažintą pensiją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad teisė gauti priklausantį turtą (uždirbtą pensiją) buvo apribota neteisėtai, taip pat jos neinformuojant jokiu sprendimu, kuriuo būtų išaiškinta teisė ginti laiku ir kvalifikuotai savo teisių pažeidimą. Vykdė visus ikiteismine tvarka privalomus reikalavimus bei tikėjosi, kad ginčas bus išspręstas iš esmės. Remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis, jai, kaip dirbančiai pensininkei, senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį buvo ribojama neteisėtai, todėl tuo pagrindu ši pažeista teisė turėtų būti ginama.
2. VSDFV išvada, jog ji praleido terminą apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus pensijų klausimais, yra klaidinga. Tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą sužinojo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis neteko galios. VSDFV sprendimo neteisėtumą lemia ir jo dviprasmiškumas. VSDFV sprendimą būtina panaikinti ir įpareigoti grąžinti 2010–2011 m. susidariusią pensijos nepriemoką. Skundas buvo išnagrinėtas iš esmės, jokių terminų praleidimo institucija nenurodė. Jei teismas laiko, kad yra praleidusi terminą inicijuoti ginčą, tai ji yra senyvo amžiaus, nežinojo, kad gali ginti teises. Institucija, kurios veiksmai skundžiami, privalo vadovautis įstatymu ir teisės principais, pagal kuriuos visi asmenys prieš įstatymą lygūs, valstybės institucijai taikomi aukštesni elgesio standartai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-279/2014.
3. Materialusis reikalavimas yra pagrįstas ir neišmokėta pensijos dalis turi būti išmokėta. Prašo atsižvelgti ir taikyti tuos pačius konstitucinius principus, teisės normas, kurie taikomi teisme ginant teisėjams neteisėto darbo užmokesčio sumažinimą, neteisėto pensijos nusavinimo bylose. Ji įvykdė visus procedūrinius reikalavimus. Jos reikalavimas iš esmės buvo išnagrinėtas, teismas negali savo iniciatyva kelti terminų klausimo, bet turi spręsti dėl sprendimo teisėtumo.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57–63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde kelia reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, taip pat trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodo VSDFV Kauno skyrių, kuris šioje byloje nebuvo įtrauktas proceso dalyviu. Pažymi, kad šioje byloje skundžiami ir prašomi panaikinti VSDFV sprendimai buvo priimti įvykdžius įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą. Teismas teisingai nustatė, jog pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į VSDFV, tačiau pastaroji jos skundą dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo atsisakė nagrinėti, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą. Teismas taip pat teisingai pažymėjo, jog iš teismui pateikto skundo turinio matyti, kad nors pareiškėja prašė atnaujinti trejų metų terminą skundui paduoti, ji iš esmės nepripažino, jog šį terminą yra praleidusi. Apeliantė laikosi klaidingos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams prieštaraujančios pozicijos, kad termino ji nepraleido. Apeliantė taip pat nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-279/2014, t. y. kitokio pobūdžio byloje – dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o ne valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išmokėjimo. Pabrėžia, kad pareiškėjos 2013 m. liepos 18 d. prašymas, adresuotas VSDFV Kauno skyriui, ir 2013 m. rugsėjo 2 d. skundas, adresuotas VSDFV, dėl 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo VSDFV nebuvo išnagrinėti iš esmės. Teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo reikalavimus panaikinti VSDFV 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7891 ir VSDFV 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8671.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Kauno) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
1) 2013 m. liepos 18 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 26);
2) į šį pareiškėjos prašymą buvo atsakyta VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu, kuris pareiškėjos buvo apskųstas atsakovui 2013 m. rugsėjo 2 d. skundu (b. l. 28-29);
3) VSDFV 2014 m. rugsėjo 29 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjos yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) buvo panaikintas paminėtas VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas. Be to, pareiškėjai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, ir jai pasiūlyta iki 2014 m. spalio 17 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Taip pat jai buvo nurodyta, kad, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 ir 31 punktų nuostatomis, paminėti jos prašymas ir skundas bus palikti nenagrinėtais, jeigu ji per nustatytą laiką nepateiks įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti šį terminą, arba jeigu jos nurodytos termino praleidimo priežastys nebus pagrindu atnaujinti šį terminą (b. l. 30-32);
4) pareiškėja nepateikė atsakovui 2014 m. rugsėjo 29 d. rašte prašomų pateikti naujų įrodymų;
5) pareiškėjos šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2014 m. spalio 28 d. sprendime atsakovas, konstatavęs, jog pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti iš esmės pareiškėjos paduotus prašymą ir skundą (b. l. 34-35).
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai
paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. liepos 18 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.
Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.
Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. T. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.