- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-26
- Bylos Nr.
- I-3370-331/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-001466-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjui R. S., atsakovės atstovei Viktorijai Grigaliūnaitei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Dainiui Jasui viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (b. l. 1), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis bei minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 m². Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 punktas nustato, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus; turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Pareiškėjas nuo 2011-07-19 iki 2011-12-29 buvo laikomas Lukiškių TI- K kameroje, kurios plotas yra 8 m², kartu dar su 3 asmenimis. Kalinimo sąlygos tapo nepakenčiamos, nebuvo galimybės pasimankštinti, trūkdavo oro, kartais dusdavo nuo oro stygiaus, skaudėdavo galvą, negalėdavo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Lukiškių TI-K į žodinius skundus nereagavo. Atsakovas neveikė taip, kai turėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė turtinę žalą.
Per teismo posėdį pareiškėjas R. S. palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepime (b. l. 6-10) pateikdamas pareiškėjo judėjimo grafiką, atkreipė dėmesį į tai, kad iš teismui pateiktų duomenų matosi, kad laikotarpiais 2011-07-28 ryte, 2011-08-26 ryte, 2011-08-30 ryte, 2011-10-20 ryte, 2011-11-22 ryte - vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Paaiškino, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kurios nustato, jog asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė - suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliant į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t.y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Nuolat atliekama vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktinis patikrinimas. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad nėra galimybių pajudėti ar pasimankštinti, paaiškino, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė Viktorija Grigaliūnaitė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 21-22) paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nėra. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, žalą jo sveikatai bei kaip apskaičiuotas tariamos žalos dydis - 15 000 Lt. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyta ir konstatuota atsakovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Pareiškėjas nenurodo kokių konkrečių neteisėtų veiksmų buvo imtasi, kalbant apie valstybės atstovus, ar nuo kokių teisėtų veiksmų buvo atsisakyta jo atžvilgiu, neužtikrinat jam tinkamas gyvenimo sąlygas Lukiškių TI-K. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.
Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas Dainius Jasas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2011-07-19 iki 2011-12-29 kalinamas Lukiškių TI-K.
Ginčui aktuali Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad R. S. ginčo laikotarpiu nuo 2011-07-19 iki 2011-12-29 Lukiškių TI-K buvo laikomas 164 paras (pareiškėjo judėjimas b. l. 6-7, 11-12). Jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108 (plotas 7,38 m²), Nr. 127 (plotas 7,94 m²), Nr. 141 (plotas 8,02 m²), Nr. 133 (plotas 7,94 m² ), Nr. 200 (plotas 7,56 m²), Nr. 105 (plotas 7,38 m²), Nr. 194 (plotas 7,94 m²) kartu su 1-5 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 patvirtinta nuostata, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, minėtu laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas šią normą iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2011-07-28, kai kameroje Nr. 133 ryte kalėjo 2 asmenys, vakare 3 asmenys, todėl kameros plotas ryte vienam asmeniui sudarė 3,97 m²; 2011-08-26, kameroje Nr. 200 ryte pareiškėjas kalėjo 1, vakare 3 asmenys, taigi ryte jam teko 7,56 m² kameros ploto; 2011-08-30, kai kameroje Nr. 200 ryte kalėjo 2 asmenys, vakare – 4 asmenys, todėl ryte pareiškėjui teko 3,78 m² ploto; 2011-10-20, 2011-11-22, kai kameroje Nr. 194 ryte kalėjo 2, o vakare 3 asmenys, todėl kiekvienam kalinčiam ryte teko po 3,97 m². Valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiuoja apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Taigi, matyti, kad minėtais atvejais pareiškėjas apytiksliai 2,5 paros buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Išanalizavus bylos duomenis matyti, kad ginčo laikotarpiu nuo 2011-07-19 iki 2011-12-29 161,5 paros Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m² gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita (administracinė byla Nr. A17-1001/2007). Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT adm. bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT adm. bylos Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/11). Pareiškėjas skundo argumentais dėl žalos kilimo nurodo nepakenčiamas kalinimo sąlygas. Jo teigimu Lukiškių TI-K nebuvo galimybės pasimankštinti, trūkdavo oro, kartais dusdavo nuo oro stygiaus, skaudėdavo galvą, negalėdavo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių jo argumentus dėl pablogėjusios sveikatos patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas nesikreipė į sveikatos priežiūros įstaigą, todėl jo argumentai dėl suprastėjusios sveikatos laikytini niekuo nepagrįstais. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ar Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos. Pažymėtina, kad 2009 m. gruodžio mėnesį Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 0102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo (b. l. 13-16). 2010-11-30 ši sutartis pratęsta vieneriems kalendoriniams metams (b. l. 17). Analogiška sutartis sudaryta ir 2012-01-03 (b. l. 18-20). Į bylą pateikti minėti dokumentai patvirtinta, kad atsakovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Teismas nepagrįstu laiko ir pareiškėjo teiginį, kad dėl per mažai tenkančio kameros ploto negalėjo pasimankštinti, nes pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. suimtieji turi teisę vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore, taigi R. S. nebuvo priverstas visą laiką būti kameroje. Nusiskundimų, kad dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų negalėjo šia teise pasinaudoti pareiškėjas neišreiškė.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (adm. byla Nr. A520-2275/2012), jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz. 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (adm. bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.).
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas laiko, kad, viena vertus, Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Vis dėlto, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis buvo laikomas neilgą laiko tarpą, byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad jo laikymas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad kreipėsi į gydytojus, taip pat ir į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių dėl laikymo per mažo ploto kameroje, pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu apsiribojo vien abstrakčiais teiginiais. Teismo vertinimu, R. S. išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT adm. byla Nr. A444 – 619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); adm. byla Nr. A858-1490/2012). Nors pareiškėjas nereiškė savarankiško reikalavimo dėl jo teisių pažeidimo pripažinimo, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neatsiejamas nuo asmens teisių pažeidimo nustatymo (pripažinimo), nes tik nustatęs (pripažinęs) asmens teisių pažeidimą, teismas gali tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties negalima laikyti, kad teismas, nuspręsdamas teismo sprendimu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, išeina už pareikšto reikalavimo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo R. S. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2011-07-19 iki 2011-12-29 buvo pažeista pareiškėjo R. S. teisė į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytą minimalią gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui.
Pareiškėjo R. S. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.