- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-14
- Bylos Nr.
- 2S-902-302/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06378-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Pelayo, Mutua De Seguros
- Kategorijos
- 94.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai:
Rasa Gudžiūnienė, Romualda Janovičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski,
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą, civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui Pelayo, Mutua De Seguros dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Vilniaus m. 3 apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Pelayo, Mutua De Seguros ieškovo naudai 25 075,27 Lt žalai atlyginti ir 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 4 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą šiam teismui vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Teismas nutartį motyvavo tuo, kad ieškinys pateiktas nesilaikant bendrosios Civilinio proceso kodekso 29 straipsnyje įtvirtintos teismingumo taisyklės, kad ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo buveinės vietą. Taip pat pažymėjo, kad nei vienas iš dvylikos Civilinio proceso kodekso 30 straipsnyje įvardytų atvejų nesuteikia ieškovui teisės pasirinkti teismingumo. Pagal ieškinio pobūdį, taikyti Civilinio proceso kodekso 31 straipsnio numatančio išimtinio teismingumo, šio kodekso 32 straipsnio, numatančio sutartinio teismingumo taisykles, ir jų pagrindu ieškinį nagrinėti pagal ieškovo buveinės vietą pagrindo irgi nėra. Teismas nurodė, kad ieškovo nurodytas Europos Sąjungos teisinis reglamentavimas (2000-12-22 Tarybos reglamento (EB) 44/1001 3 skirsnis „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo“, numatantis, kad teikti ieškinį kitoje valstybėje narėje esančiam draudikui ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose gali naudos gavėjas, draudėjas ar apdraustasis) nesuteikia jam teisės pareikšti ieškinį pagal savo buveinę, tai yra Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui. Tokią išvadą teismas padarė motyvuodamas tuo, kad ieškovas ir atsakovas nėra tiesioginiuose draudimo teisiniuose santykiuose, kad ginčo šalys nėra sudariusios draudimo sutarties, kad viena kitos atžvilgiu jos nėra nei draudikai, nei apdraustieji, nei naudos gavėjai. Tokių tiesioginių draudimo teisinių santykių susiklosčiusių tarp ieškovo AB “Lietuvos draudimas” ir Pelayo, Mutua De Seguros, Olimpiada 2, E-28040, Madrid , Ispanija, nėra. Ieškinio reikalavimas yra reiškiamas dėl draudimo sutarties pagrindu ieškovo atlygintos žalos padarytos 2006-10-01 Ispanijoje įvykusio autoįvykiu, kurio metu automobiliui MB , valst. Nr. BOD 448, priklausančiam UAB “Stankūnų kailių ferma” regresinio reikalavimo iš autoįvykio kaltininko automobilio Citroen , valst. Nr. MU 1251BC draudiko – Ispanijoje veikiančios draudimo bendrovės.
Kadangi ieškinys grindžiamas materialinės teisės normomis reguliuojančiomis draudimo teisinius santykius, o būtent draudiko teisėmis, kurias jam suteikia įvykdytos prievolės pagal draudimo sutartį, sudarytą su UAB Stankūnų kailių ferma” faktas, todėl teismingumo nustatymui yra aktuali aukščiau aptarto Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/1001, 12 straipsnio 1 dalis, nukreipianti į tai, kad draudikas gali kelti bylą tik valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta teismuose, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas.
Šalies argumentai
Ieškovas AB ”Lietuvos draudimas” atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad pagal nurodytą Tarybos reglamentą ieškovas yra naudos gavėjas.
Nurodo, kad šiame teisiniame santykyje atsakovas yra draudikas, o ieškovas – nukentėjusysis/naudos gavėjas. Ieškovas išmokėjo draudimo išmoką pagal transporto priemonės savanoriško draudimo sutartį ir yra nukentėjusio asmens teisės reikalauti žalos atlyginimą perėmėjas. Jis reiškia ne regresinį, bet subrogacinį reikalavimą.
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-09-21 išaiškinime dėl jurisdikcijos nustatymo pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/20111 rėmėsi tuo, kad 9 str. 1 d. b punkte nustatytos jurisdikcijos taisyklės taikymas tiesioginiam nukentėjusios šalies ieškiniui negali priklausyti nuo nukentėjusios šalies pripažinimo naudos gavėja, nes jo 11 str. 2 d. daroma nuoroda į šią nuostatą leidžia jurisdikcijos taisyklę taikyti šiems ieškiniams, net ir nepriskiriant ieškovų kuriai nors šioje nuostatoje nurodytai kategorijai, todėl nukentėjusi šalis ieškinį draudikui gali tiesiogiai pareikšti valstybės narės, kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirojo skundo argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo ir jo teismingumo klausimus, teisingai nustatė ginčo šalis siejančių teisinių santykių pobūdį, tinkamai vadovavosi Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, teismų praktika, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Teisės kreiptis į teismą tvarką nustato Civilinio proceso kodekso normos. Teismingumas yra numatytas kaip viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurios buvimą ar nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį (LR CPK 137 str. 2 d. 2 p.).
Apeliantas nesutinka su teismo priimta nutartimi, kuria atsisakyta priimti ieškinį ir atskirajame skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-09-21 išaiškinime dėl jurisdikcijos nustatymo pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/20111 rėmėsi tuo, kad 9 str. 1 d. b punkte nustatytos jurisdikcijos taisyklės taikymas tiesioginiam nukentėjusios šalies ieškiniui negali priklausyti nuo nukentėjusios šalies pripažinimo naudos gavėja, nes jo 11 str. 2 d. daroma nuoroda į šią nuostatą leidžia jurisdikcijos taisyklę taikyti šiems ieškiniams, net ir nepriskiriant ieškovų kuriai nors šioje nuostatoje nurodytai kategorijai, todėl nukentėjusi šalis ieškinį draudikui gali tiesiogiai pareikšti valstybės narės, kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme. Kolegija su tokiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo interpretavimu nesutinka.
Pažymėtina, kad apeliantas šiame teisiniame ginče atsakovą įvardija draudiku, o save – nukentėjusiu trečiuoju asmeniu / naudos gavėju, kadangi jis išmokėjo draudimo išmoką pagal transporto priemonės savanoriško draudimo sutartį ir yra nukentėjusio asmens teisės reikalauti žalos atlyginimą perėmėjas. Tokiu būdu kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl jurisdikcijos nustatymo pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/20111, sprendžia, kad svarbu nustatyti, ar ieškovas kaip nukentėjusysis trečiasis asmuo / naudos gavėjas gali būti pripažintas silpnesniąja šalimi ir jam taikoma šiame reglamente numatyta apsauga.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-29 parengtoje Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje AC-34-1 apžvelgiama teismų praktika įvairiais eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų turtinių teisių apsaugos aspektais. Šios apžvalgos apibendrinamose nuostatose nurodyta, kad nukentėjusieji, patyrę žalos arba buvę sužaloti kitoje valstybėje narėje, savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje turi teisę atsakingam draudikui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Jei nukentėjusiajam nebūtų suteikta teisės kreiptis į jo paties nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, jis netektų apsaugos, tapačios apsaugai, kuri Reglamentu Nr. 44/2001 suteikta kitoms ginčuose, susijusiuose su draudimu, pripažintinomis silpnesnėmis šalims (30 p.), o reikalavimo teisių perleidimo atveju, kai ieškinį pateikia nukentėjusiojo teises perėmęs subjektas, teisė pareikšti tiesioginį ieškinį atsakingam užsienio draudikui priklauso nuo to, ar ieškovas, perėmęs nukentėjusio asmens teises, taip pat gali būti pripažintas silpnesniąja šalimi, dėl ko ir suteikiama bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtis (31 p.). Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnyje įtvirtinta savarankiška teismų jurisdikcijos draudimo srityje nustatymo sistema. Šio skirsnio tikslas, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 13 konstatuojamąja dalimi, yra ginti silpnesniąją šalį palankesnėmis tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklėmis nei bendrosios taisyklės. Šių nuostatų vykdoma apsaugos funkcija reiškia, kad tam Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės neturėtų būti taikomos asmenims, dėl kurių ši apsauga nėra pagrįsta.
Tokiu būdu kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Teisingumo Teismas konstatavo, kad socialinio draudimo įstaiga dėl išmokėtų draudimo išmokų draudiko atžvilgiu perėmusi nukentėjusiosios šalies reikalavimo teises nelaikytina silpnesniąja šalimi, nes nė vienas iš draudimo teisinių santykių profesionalų negali būti laikomas esančiu blogesnėje padėtyje nei kitas, sprendžia, kad tokia taisyklė taip pat taikytina ir draudimo įstaigos (ieškovo) atžvilgiu bei darytina išvada, kad ieškovas negali būti pripažįstamas silpnesniąja šalimi ir neturi teisės pareikšti ieškinį pagal jo buveinės vietą, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas turėjo 2,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, tačiau šios išlaidos nepriteistinos atsižvelgiant į tai, kad jų išieškojimo išlaidos viršys išieškomą sumą, kas neatitinka proceso ekonomiškumo principo (Civilinio proceso kodekso 7 str., 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.