Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), kai jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta gyvenamojo ploto norma, taip pat gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, ant lubų matėsi grybelis, buvo daugybė parazitų, stogas dengtas iš sveikatai kenksmingos medžiagos – asbesto.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2013 m. gruodžio 11 d. (b. l. 36).

Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, bibliotekos.

Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 3-čio sektoriaus bendrabučio tipo patalpas: laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. kovo 5 d. į 6 būrį, 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 35,51 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos; nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. į 7 būrį, 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas - 35,84 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos; nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d. į 4 būrį, 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas - 16,22 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos (b. l. 30, 37, 39).

Pareiškėjas atsikirsdamas į atsakovo pateiktus duomenimis nurodė, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK visą kalinimo laikotarpį trūko vietos, t. y. gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo apie 36 kv. m gyveno 20 žmonių, patalpoje, kurios plotas buvo apie 13 kv. m – gyveno 7-8 žmonės (b. l. 77). Taigi, pareiškėjas nesutinka su atsakovo pateiktais duomenimis ir juos ginčija, teigdamas, jog atsakovo pateikti duomenys atitinka tikrovę tik po Pravieniškių PN-AK atlikto remonto, kada miegamųjų vietų skaičius gyvenamosiose patalpose buvo sumažintas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas atsiliepime, pateikdamas duomenis dėl pareiškėjo apgyvendinimo ginčo laikotarpiu, be kita ko nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų pareiškėjo bausmės atlikimo metu gyveno Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami, į tai, kad informacija apie miegamųjų vietų skaičių yra pateikta remiantis atsakymo parengimo dienos duomenimis, teismo nuomone, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jam atliekant bausmę 6 ir 7 būriuose gyvenamojoje patalpoje gyveno 20 žmonių, 4 būryje – 7-8 žmonės. Pagal pareiškėjo nurodytus duomenis 6 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 6 gyvenant 20 asmenų ir gyvenamosios patalpos Nr. 6 plotui esant 35,51 kv. m, teko 1,77 kv. m vienam asmeniui, t. y. 1,33 kv. m ploto mažiau, 7 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 gyvenant 20 asmenų ir gyvenamosios patalpos Nr. 4 plotui esant 35,84 kv. m (b. l. 30, 39), teko 1,79 kv. m vienam asmeniui, t. y. 1,31 kv. m ploto mažiau. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenant jam mažesnėje gyvenamojoje patalpoje (apie 13 kv. m), t. y. 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 gyveno 7-8 asmenys. Taigi gyvenamosios patalpos Nr. 3 plotui esant 16,22 kv. m (b. l. 30, 37, 39) vienam asmeniui teko 2,31 kv. m – 2,02 kv. m., atitinkamai vienam asmeniui trūko 0,79 kv. m – 1,08 kv. m. Akivaizdu, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. vasario 19 d.) nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas jam kalint Pravieniškių PN-AK aukščiau įvardintose gyvenamosiose patalpose.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pažymėtina, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 794 dienas Pravieniškių PN-AK bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas buvo mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą S. ir D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Iš byloje esančių duomenų, t. y. iš 2016 m. birželio 29 d. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymos Nr. 73(3)-122, 2016 m. liepos 11 d. Pažymos Nr. 81(3)-303 (b. l. 41, 60), Asmens sveikatos istorijos įrašų (b. l. 62-75) nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Taip pat, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose jis atliko bausmę, buvo daugybė parazitų ir jie nebuvo naikinami.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145)su UAB „Dezinfa“ (prieš tai galiojo 2011 m. spalio 24 d. sutartis Nr. KN-P-2011/200/71-161su UAB „Dezinfa“) (b. l. 38, 56-59). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Byloje nepateikta įrodymų - t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, ant lubų veisėsi grybelis.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35-65 % (26 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus (24 p.). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti iš esmės analogiški reikalavimai.

Atsakovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus (b. l. 32). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei grybelio veisimosi patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Byloje pateiktame Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintame Pravieniškių PN gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (b. l. 42, 43) 6 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji. Taigi, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN-AK negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės bei grybelio veisimosi atmestini, kaip nepagrįsti.

Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skundžia, kad Pravieniškių PN-AK pastato, kuriame gyveno, buvo asbesto stogas, dėl ko kilo pavojus sveikatai. Į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 77-1508 patvirtina, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių (b. l. 38). Kauno visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr. 36-124817 konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti (b. l. 53-55). Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. dėl gyvenamojo ploto trūkumo, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. A. K. (A. K.) patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2434-492/2017), kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 5 800 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. (A. K.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 5 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.