- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-10
- Bylos Nr.
- 2-1395/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Vytas Milius
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės banko ,,Snoras“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1020-194/2009 pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Volunta Parket“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei bankui ,,Snoras“ dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas RUAB ,,Volunta Parket“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2008 m. rugsėjo 24 d. kredito sutarties Nr. 031-58631, sudarytos tarp atsakovo AB banko ,,Snoras“ ir ieškovo RUAB ,,Volunta Parket“, vienašalį nutraukimą nuo 2009 m. birželio 15 d. Nurodė, jog pagal šią sutartį atsakovas atidarė ieškovui kredito liniją, kurios limitas 579 000 EUR arba 1 959 636,60 Lt, sutarties sąlygų įvykdymą užtikrinant trečiojo asmens UAB „Transmitto“ nekilnojamo turto įkeitimu – sutartine hipoteka, pagal įregistruotą sutartinį įkeitimą (sutartinio įkeitimo kodas 01220080024787). Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priverstinio skolos išieškojimo sustabdymą, nes, pareikšdamas ieškinį dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, siekia, kad šios sutarties galiojimas tarp šalių būtų atstatytas, kadangi ieškovas yra pajėgus dengti paskolas, pagal restruktūrizavimo plane numatytus grafikus, tai yra ieškovas neatsisako šios sutarties vykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. liepos 31 d. nutartimi nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas AB bankas ,,Snoras“ teismui pateikė atskirąjį skundą, kurio pagrindu Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi pasinaikino nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatęs procesinius pažeidimus, nes dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo nebuvo pranešta atsakovui, ir grąžino klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėti iš naujo.
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir nutarė sustabdyti priverstinį skolos išieškojimą pagal Vilniaus miesto I apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. liepos 13 d. nutartį atsakovo AB bankas ,,Snoras“ naudai Hipotekos registre 2008 m. rugsėjo 26 d. įregistruotą sutartinę hipoteką ir 2008 m. rugsėjo 26 d. įregistruotą sutartinį įkeitimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
Teismas nutartyje nurodė, jog laikinosios apsaugos priemonės yra prevencinė priemonė, kuri taikoma bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, tai yra, esant neužbaigtai civilinei bylai. Teismas sprendė, jog netaikius ieškovo nurodytos bei prašomos taikyti prevencinės laikinosios apsaugos priemonės, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įgyvendinimas taptų neįmanomas. Teismas taip pat nurodė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai būtų pažeisti ir UAB „Transmitto“ interesai. Teismas konstatavo, jog prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė parinkta tinkamai, yra susijusi su pateiktu bei nagrinėjamu ieškiniu teisme ir, jos netaikius, taptų negalimu ar iš esmės pasunkėtų bet kokio teismo sprendimo įvykdymas (CPK 144 str. 1d. ir CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Teismas taip pat nurodė, jog priverstinio skolos išieškojimo procese realizavus įkeistą turtą, gali kilti poreikis atlyginti nuostolius bei galimi regresiniai reikalavimai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas AB bankas ,,Snoras“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas teigia, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių jau buvo išspręstas 2009 m. liepos 31 d. nutartimi, kuri buvo panaikinta 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi, tačiau teismas skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodo, jog klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliko spręsti iš naujo. Kaip matyti iš 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, teismas pasinaikino nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonė, taigi prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių jau buvo išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Kadangi naujo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas nepateikė, teismas neturėjo jokio pagrindo iš naujo nagrinėti jau išspręstą klausimą, todėl procesas turėtų būti nutrauktas. Tvirtina, jog neegzistuoja jokių pagrindų, kuriais remiantis turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, nes negalima tokia situacija, kai atsakovas pagal vieną prievolę gautų dvigubą reikalavimo patenkinimą, t.y. jei atsakovas priverstinio vykdymo būdu įgytų piniginių lėšų ir tuo pačiu įgytų teisę gauti pinigus iš ieškovo kredito sutartyje nustatyta tvarka. Teismas nevertino atsakovo atsiliepime nurodytos aplinkybės, kad ieškovo prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo terminai pasibaigė įsiteisėjus nutarčiai iškelti ieškovui restruktūrizavimo bylą, o pagrindinės prievolės įvykdymo terminui pasibaigus, kreditorius turi teisę prašyti vykdyti skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Ši aplinkybė patvirtina tai, kad atsakovas įgijo teisę vykdyti priverstinį skolos išieškojimą ne tik vienašališkai nutraukęs kredito sutartį, bet ir pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Taigi pritaikius tokią laikinąją apsaugos priemonę, akivaizdžiai pažeidžiami atsakovo interesai, nes ginčas dėl išieškojimo, prievolei pasibaigus kitu pagrindu, nevyksta. Sustabdžius išieškojimą, dėl krintančių nekilnojamojo turto kainų bus vis mažiau galimybių grąžinti iš įkaito visą skolą atsakovui, todėl tokios laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ir paties ieškovo teises. Be to, apeliantas tvirtina, jog tuo atveju, jei paaiškėtų, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas padarytų žalą ieškovui, atsakovas yra sėkmingai veikianti įmonė, turinti turto už 5 536,5 mln. litų, todėl galėtų padengti visus ieškovo nuostolius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovo RUAB ,,Volunta Parket“ atstovas prašo palikti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog atsakovas nepagrįstai teigia, jog Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi buvo iš esmės išspręstas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Iš nutarties turinio matyti, jog teismas sutiko tik su kai kuriais atsakovo argumentais ir sprendė, jog būtina grąžinti klausimą spręsti iš naujo, be to, šioje nutartyje nėra nuspręsta tenkinti ar atmesti ieškovo prašymą, nėra išdėstyta ir jokių motyvų dėl prašymo pagrįstumo. Teigia, jog teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pastebėjo, kokie galimi teisiniai santykiai galėtų atsirasti, jei nebūtų imtasi laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškiniu siekiama atstatyti tarp ieškovo ir atsakovo kredito sutarties galiojimo metu susiklosčiusius santykius, bei konstatuota, kad ieškovui nepriklauso iš karto grąžinti visos kredito sumos. Tuo atveju, jei priverstinis vykdymas iš įkeisto turto būtų įvykdytas, būtų pažeisti ne tik ieškovo, bet ir trečiojo asmens, kuris nebuvo kredito sutarties šalis, interesai. Tokiu atveju, tretysis asmuo įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę į ieškovą, nepaisant to, kad teismo sprendimu būtų konstatuota, jog sutartis vienašališkai buvo nutraukta neteisėtai, todėl yra galiojanti ir vykdytina. Taigi ieškovui atsirastų pareiga ir vykdyti kredito sutarties įsipareigojimus, ir atgręžtinį reikalavimą UAB ,,Transmitto“. Taip pat ieškovo atstovas tvirtina, jog nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pastarasis įgijo teisę vykdyti priverstinį skolos išieškojimą ne tik vienašališkai nutraukęs sutartį, bet ir įsiteisėjus nutarčiai iškelti ieškovui restruktūrizavimo bylą. Atsakovas tik vieną kartą kreipėsi į hipotekos teisėją, nėra ieškovui ar trečiajam asmeniui iškelta ir bankroto byla, todėl atsakovas neturi pagrindo teigti, jog atsirado kitas pagrindas kreiptis dėl priverstinio skolos įvykdymo. Atsakovas nepagrįstai sutapatina bankroto ir restruktūrizavimo proceso sukeliamus teisinius padarinius.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių.
Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.). Konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, kuris bus priimtas būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą.
Iš bylos duomenų matyti, jog ginčas yra kilęs dėl 2008 m. rugsėjo 24 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos kredito sutarties Nr. 031-58631 vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Kredito sutarties sąlygų įvykdymas buvo užtikrintas trečiojo asmens UAB „Transmitto“ nekilnojamo turto įkeitimu, t. y. sutartine hipoteka. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ieškinio pagrįstumo klausimas nėra sprendžiamas. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, pagrįstai nusprendė imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir sustabdė išieškojimą iš įkeisto turto. Teismui patenkinus ieškinį ir išieškojus skolą iš įkeisto turto, tretysis asmuo, iš kurio turto būtų įvykdytas išieškojimas, įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę į ieškovą, nepaisant to, kad teismo sprendimu gali bųti konstatuota, jog sutartis vienašališkai buvo nutraukta neteisėtai, todėl yra galiojanti ir vykdytina. Tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą rodo ir teismų formuojama praktika, pagal kurią priverstinis vykdymas hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo pagal hipotekos kreditoriaus prašymą hipotekos teisėjo gali būti laikinai nevykdomas tuo atveju, kai teismas, nagrinėjantis bylą dėl skolos kreditoriui dydžio ir pan., esant įstatyme įtvirtintam pagrindui, taiko laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2008). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir išnagrinėjus tarp šalių kilusį ginčą ieškovo naudai, priverstinis kredito sutarties padengimas iš įkeisto turto galimai jau būtų įvykdęs, kas apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Kita vertus, kol nėra nustatyta, ar kredito sutarties vienašališkas nutraukimas yra teisėtas ir galiojantis, nėra pagrindo papildomai suvaržyti ir trečiojo asmens, užtikrinusio kredito sutarties vykdymą nekilnojamo turto įkeitimu, teises, nes paaiškėjus, jog kredito sutartis yra galiojanti, restruktūrizuojama įmonė vykdytų iš jos kylančius sutartinius įsipareigojimus restruktūrizavimo plane patvirtintais terminais ir tvarka.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto argumentais, jog ieškovo prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo terminui pasibaigus dėl to, kad įsiteisėjo nutartis iškelti ieškovui restruktūrizavimo bylą, kreditorius turi teisę prašyti vykdyti skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog nuo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos restruktūrizuojamai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus. Aiškinant šią Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatą, negalima daryti išvados, jog įsiteisėjus nutarčiai iškelti ieškovui restruktūrizavimo bylą, pasibaigia pagrindinės prievolės įvykdymo terminas, kadangi įsiteisėjus nutarčiai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo tik sustabdomas įsipareigojimų pagal finansines prievoles vykdymas iki tol, kol bus patvirtintas restruktūrizavimo planas, kuomet įmonė savo įsipareigojimus kreditoriams privalės vykdyti restruktūrizavimo plane nustatytais terminais ir mastais (ĮRĮ 9 str. 1 d. 4 p.). Kadangi, neišsprendus tarp šalių kilusio ginčo dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, nėra galimybės patvirtinti banko finansinio reikalavimo vykdymo terminų ir tvarkos, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė sustabdyti išieškojimą iš įkeisto trečiojo asmens, užtikrinusio kredito sutarties vykdymą, nekilnojamojo turto.
Atskiruoju skundu atsakovas ne tik ginčija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, bet ir teigia, jog ieškovas po to, kai Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi pasinaikino nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, naujo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo iš naujo nagrinėti jau išspręstą klausimą, dėl ko procesas turėtų būti nutrauktas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto teiginiu, kadangi iš Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutarties turinio matyti, jog teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžino nagrinėti iš naujo, nors rezoliucinėje nutarties dalyje nurodė tik tai, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo naikinama. Teismas taip pat nurodė, jog nepranešus atsakovui, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, o šiuo konkrečiu atveju teismas sprendė, kad būtina sudaryti atsakovui galimybę pateikti atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, minėtoje nutartyje teismas neanalizavo ir atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindų, nemotyvavo tokio atsisakymo, todėl atskirajame skunde apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas pakartotinai išsprendė tą patį klausimą.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsakovui taikė laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, tarp jų CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį nepakeistą.