Kauno apygardos teismo nutartis

2007-05-23 · Civilinė byla Nr. 2S-521-109/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-05-23
Bylos Nr.
2S-521-109/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Eduardas Monkevičius, Birutė Bobrel (pran.), Galina Blaževič
Pareiškėjas
Kauno Žydų religinės bendruomenės
Suinteresuotas asmuo
Kauno žydų bendruomenės, Kauno chasidų sinagogos religinė bendruomenė, Lietuvos žydų bendruomenė, Kauno
Kategorijos
  • 114.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-521-109/2007Procesinio sprendimo kategorija 114.6; 114.7; 121.20
Pirmosios instancijos teismoteisėjas A.ŠafronasKAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gegužės 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Eduardo Monkevičiaus, sekretoriaujant Vitai Beleckaitei, dalyvaujant pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės atstovams M. B. ir advokatui G. Č. , suinteresuoto asmens Kauno žydų bendruomenės atstovei advokatei M. L. , Kauno chasidų sinagogos religinės bendruomenės atstovams J. L. ir advokatei M. L. , Lietuvos žydų bendruomenės advokatei F. K. , Kauno miesto savivaldybės atstovei K. P. , viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-169-454/2006 pagal pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys Kauno Žydų bendruomenė, Kauno chasidų sinagogos religinė bendruomenė, Lietuvos žydų bendruomenė, Kauno miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo tarybinės valdžios nusavinti (nacionalizuoti). Pareiškėjas nurodė, kad juridinis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą (T.I, 2-3 b.l.).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo tarybinės valdžios nusavinti (nacionalizuoti) (T.I, 85-86 b.l.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimu patenkino suinteresuoto asmens Kauno miesto valdybos apeliacinį skundą, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimą atmetė (T.II, 2-5 b.l.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės kasacinį skundą atmetė, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą (T.II, 29-33 b.l.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė 2005 m. birželio 10 d. pareiškimu prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai, kuriuose buvo (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo nacionalizuoti. Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. kovo 27 d. gavo Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštą, kuriame išdėstytos aplinkybės nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu (T.II, 41-42 b.l.).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje (T.II, 88 b.l.).

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi netenkino Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (T.III, 27-28 b.l.). Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašė nustatyti juridinį faktą, kad nurodyti pastatai (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo nacionalizuoti. Pareiškėjas prašė byloje atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo žinoma bylos nagrinėjimo metu, nurodytas Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštas, kuriame nurodyta, kad viso pasaulio žydų religinės bendruomenės visada rinkdavo aukas sinagogų, mokyklų, valgyklų, ligoninių ir pan. statybai ir išlaikymui. Teismas padarė išvadą, kad ši aplinkybė nėra naujai paaiškėjusi, nes pareiškėjų pareiškimas, istorinės pažymos patvirtina, kad buvo renkamos aukos pastatų statybai, jų išlaikymui, remontams, ligonių priežiūrai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo l straipsnio l dalimi, 2 straipsnio l ir 2 dalimis, 3 straipsnio l dalimi, 7 straipsniu, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog 1940 m. liepos 21 d. nurodytus pareiškime pastatus nuosavybės teise valdė žydų religinė bendrija, kurios teisių perėmėjas yra pareiškėjas, ir kurie buvo iš tos bendrijos nusavinti. Teismas šią išvadą padarė įvertinęs byloje esančius įrodymus ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 30 d. nutartyje nustatytais prejudiciniais faktais. Teismas padarė išvadą, kad, neįrodžius, jog ligoninė buvo valdoma žydų religinės bendruomenės nuosavybės teise, nėra pagrindo naikinti Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 5 d. nutartį (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas Kauno Žydų religinė bendruomenė prašė Kauno miesto apylinkės teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl juridinio fakto nustatymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjo atskirasis skundas grindžiamas šiais motyvais (T.III, 29-37 b.l.).

1. Teismas, nepagrįstai atmetė pareiškėjo atstovo prašymą apklausti liudytojas A. P. , kuri yra išleidusi knygą apie žydų religinės bendruomenės santykius prieškarinėje Lietuvoje bei N. L. – T., kuri studijavo Kauno miesto prieškarinę architektūrą bei prijungti prie bylos naujus įrodymus - atitinkamas šių mokslininkių knygas „Litvakiško ortodoksinio judaizmo formavimasis“ bei „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“. Teismas nevykdė įstatymu nustatytos pareigos rūpintis kiek galima išsamesniu esminių bylos aplinkybių išaiškinimu, nes iš šių knygų paaiškėjo aplinkybių, turinčių didelę įtaką juridinę reikšmę turinčio fakto, kad buvusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms, nustatymui. Dėl to atsirado būtinybė pateikti naujus įrodymus, liudytojais apklausiant minėtų mokslinio pobūdžio knygų autores bei pateikti rašytinius įrodymus, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.

Knygoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“ (autorė N. L. –T.) nurodyta, kad „Žydų religinė bendruomenė statė apeiginius, tik žydams skirtus pastatus. Tai choralinė sinagoga (1872 m.), prieglauda (1892 m.), ligoninė ir visuomeninė pirtis (mikva), apie 20 maldos namų (likusieji maldos namai priklausė atskiriems asmenims).“ Šie duomenys laikytini įrodymu, patvirtinančiu faktą, kad (duomenys nesklebtini) buvo pastatyta žydų lėšomis, religiniu pagrindu. Autorė galėtų paaiškinti ir pagrįsti šių teiginių tikrumą, netgi įvardinti kokiais šaltiniais remdamasi tai parašė. Todėl teismas, siekdamas, kad būtų įvykdytas teisingumas, turėtų atsižvelgti ir į aukščiau išdėstytus įrodymus ir neneigti akivaizdaus istorinio fakto apie (duomenys nesklebtini) atsiradimo aplinkybes.

Knygoje - „Litvakiško ortodoksinio judaizmo formavimasis“ (autorė A. P. ) aprašyti 1927 m. istoriniai faktai, kurie teismo nebuvo visiškai ištirti bei neteisingai konstatuoti. Byloje esančius 1927-09-10 bei 1927-09-26 raštus, kurių turinį teismas įvertino kaip nepatvirtinantį ligoninės pastatų priklausomybės žydų tikybinei bendruomenei, o priešingai, kad turtas buvo perduotas privatinėms draugijoms „Ezro“ ir „Adat-Izrael“. A. P. knygoje išdėstytas šių faktų tęsinys - knygoje rašoma, kad „perimti turtą iš Ezra ir Adat-Israel leista nuo 1927-12-01. Šios organizacijos dar bandė protestuoti, memorandumu kreipdamosis į ministrą pirmininką, tačiau nieko nepešė.“ Tokiu būdu, paaiškėja aplinkybė, kad vis dėl to buvo atsižvelgta į nutartyje minimus žydų religinių bendruomenių protestus ir turtas buvo gražintas žydų religinei bendruomenei, kaip tai ir buvo numatyta Vidaus Reikalų Ministro išleistoje „Žydų tautinių bendruomenių įstatymui vykdyti instrukcijoje“ (Vyr. Žin. Nr. 192, eil. Nr. 1802).

Minėti moksliniai darbai turi būti prijungti prie bylos, nes juose paminėti istoriniai faktai yra laikytini esminiais šioje byloje, galintys nulemti teisingą teismo sprendimą. Teismas, atsisakydamas leisti pareiškėjui pateikti naujus įrodymus bei apklausti liudytojais kompetentingus nagrinėjamo klausimo žinovus, nenustatė (arba nustatė neteisingai) bylai reikšmingų faktinių aplinkybių bei neįvykdė teisingumo.

2. Teismo argumentas, kad pareiškėjas nepateikė nei vieno nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento arba privalėjo nurodyti priežastis, kodėl neišliko atitinkami dokumentai, bei kodėl tokių dokumentų nerasta valstybiniame archyve yra visiškai nepagrįstas bei neteisėtas. Teismas privalėjo žinoti, kad jeigu pareiškėjai turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jiems apskritai nereikėtų kreiptis į teismą, nes teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 str.).

Teismas neatsižvelgė į istorinį žydų-judėjų uždaros bendruomenės gyvenimo būdą, jų turėtas teises ir privilegijas, tarp jų ir nuosavo turto valdymo, į griežtas judėjų tikėjimo dogmas ir jų laikymąsi, bei į 1940-1944 m. įvykius. (Duomenys neskelbtini) (kaip ir kito turto) nuosavybės dokumentai nėra išlikę, nes žydų bendruomenių turtas nebuvo registruojamas valstybės nustatyta tvarka valstybinėse įstaigose, o dėl 1940-1944 m. vykusių veiksmų prieš žydus neišliko jokių dokumentų apie žydų bendruomenės savarankiškai tvarkomus reikalus.

3. Pareiškėjas dėl neišlikusių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kad 1940 m. liepos 21 d. nurodytus pareiškime pastatus nuosavybės teise valdė žydų religinė bendruomenė, yra priverstas remtis netiesioginiais įrodymais. Ne visi byloje esantys įrodymai buvo pakankamai bei visapusiškai išanalizuoti ir įvertinti, nespręstas klausimas, ar byloje esančių įrodymų iš tiesų pakanka, kad būtų galima priimti teisingą sprendimą bei įvykdyti teisingumą. Teismas daugiausia rėmėsi tik ištraukomis iš archyvo pažymų, nepastebėdamas jose svarbių detalių. Nepadarydamas loginių bei teisingų išvadų teismas, visapusiškai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neįvertino visų byloje esančių įrodymų, neišsiaiškino nuosavybės teisės į ginčo statinį atsiradimo pagrindo ir savo sprendimą nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą pagrindė tik prielaidomis apie Kauno žydų bendruomenės turto perdavimą draugijoms „Ezro" ir „Adat-Izrael", visiškai nesigilindamas, į tolimesnę istorinių įvykių eigą ir į faktą, kad turtas vėliau vis dėl to buvo perduotas žydų religinei bendruomenei. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 185 str.) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 14 punkte suformuluotų taisyklių bei netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad žydai negali turėti nuosavybės dokumentų, kokių reikalauja dabartiniai įstatymai ir jų nėra archyvuose, nes žydų bendruomenių turtas nebuvo registruojamas valstybės nustatyta tvarka valstybinėse įstaigose, dėl 1940-1944 m. vykusių veiksmų prieš žydus neišliko jokių dokumentų apie kahalų savarankiškai tvarkomus reikalus, vietos valdžia į bendruomenių veiklą negalėjo kištis, žydai tarpusavyje dėl nieko nesibylinėjo, todėl nėra teismo sprendimų dėl bendruomenės turto. Teismas nevertino istorinių pažymų, esančių byloje, kurios daug ką pasako apie žydų-judėjų gyvenimo ypatumus. Teismas tik išvardino įstatyme nurodytus dokumentus, kurie gali patvirtinti nuosavybės teisę, o kitus rašytinius įrodymus vertino formaliai, nesiaiškindamas, kodėl 1926 m. buvo priimtas Įstatymas dėl Žydų tautinių bendruomenių ir kaip jis buvo vykdomas.

Teismo išvada, kad neįrodyta, jog ligoninė buvo pastatyta religiniu pagrindu, nepagrįsta. Byloje yra gausybė įrodymų, kad ligoninė buvo statyta ir buvo išlaikoma iš žydų lėšų: vadinamojo dėžutės mokesčio, renkamo sinagogose ir aukų. Ligoninės įstatuose yra nurodyta kas joje bus gydoma ir pabrėžta, kad kitatikiai galės gydytis išimtinais atvejais, tuo pabrėžiant, kad ne tautybė, o būtent tikyba yra ligoninės paslaugų suteikimo pagrindas, patvirtinantis religinius ligoninės steigimo pagrindus.

Teismas nevertino Senosios sinagogos, (duomenys neskelbtini) ir kitų priklausinių kaip vieningo komplekso, nes neteisingai suprato ir vertino „vientiso komplekso" sąvoką. Šiame kontekste kompleksas turėtų būti suvokiamas kaip kompleksas funkciniu požiūriu. Pareiškėjas nenurodė, kad ligoninės pastatai įėjo į sinagogos pastatų sudėtį. Teritoriniu požiūriu šie pastatai gali būti atskiri, nesudaryti vientiso statinio, tačiau jie gali būti pastatyti netoliese vienas kito, tame pačiame kvartale, tarnauti tos pačios bendruomenės reikmėms – t.y. religinėms apeigoms atlikti ir tokiu būdu sudaryti vientisą kompleksą.

Žydų bendruomenės visus vidaus reikalus sprendė bendruomenės viduje, o dauguma byloje esančių rašytinių įrodymų - bendruomenės reikalų sprendimas su valdžios institucijomis. Protestuose, memorandumuose, jų tyrimo medžiagoje buvo sprendžiami klausimai dėl kurio nors turto nepagrįsto perdavimo įsteigtoms draugijoms, nes šis turtas buvo religinis. Teismas šiuose dokumentuose nevertino atitinkamų Vidaus Reikalų Ministerijos pareigūnų rezoliucijų (t.y. viršininko užrašytų sprendimų raštuose) ant 1927-09-10 bei 1927-09-26 raštų (1 t., b.l.173-176 ), leidžiančių draugijų "Ezro" ir "Adat-Izrael" laikinai valdomą turtą perduoti Sinagogų bei maldos namų valdyboms, t.y. perduoti šį turtą įkurtai Kauno žydų tikybinei bendruomenei. 1926 m. gegužės 17 d. LR VRM Žydų tikybiniams reikalams centrinė taryba pateikė išvadą, kad ginčo objektai, t.y. įstaigos, tarp jų ir ligoninė, nors turi ir visuomeninį charakterį, tačiau yra sujungtos su tikybinių apeigų atlikimu, o 1927 m. rugsėjo 10 d. rašte ministras nurodė, kad ginčytinas turtas, tarp jų ir ligoninė, draugijoms "Ezro" ir "Adat-Izrael" buvo perduotas laikinai ir dabar, kai susikūrė sinagogų valdybos tikybinė bendruomenė, jis turi būti perduotas religinėms bendruomenėms. Tokiu būdu, teismo konstatuota aplinkybė apie žydų turto priklausymą draugijoms "Ezro" ir "Adat-Izrael" yra neteisinga, kadangi nėra išsamiai išanalizuota.

Istoriniai šaltiniai mini tik vieną Kaune veikusią (duomenys neskelbtini). Jau iš šios ligoninės pavadinimo akivaizdu, kad jinai buvo sukurta būtent žydų - judėjų, žydų bendruomenės lėšomis, todėl akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 21d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms. Pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė yra iki 1940 m. liepos 21 d. veikusių Kauno religinių bendruomenių teisių perėmėjas, turintis teises į religinėms bendrijoms priklausiusio nusavinto turto nuosavybės teisių atkūrimą, bei šio turto grąžinimą pagal LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą.

Atsiliepimus į atskirąjį skundą pateikė suinteresuoto asmens Lietuvos žydų bendruomenės atstovė advokatė F. K. , suinteresuotų asmenų Kauno žydų bendruomenės ir Kauno Chasidų sinagogos religinės bendruomenės atstovė advokatė M. L. , suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė.

Atsiliepimas

Suinteresuoto asmens Lietuvos žydų bendruomenės atstovė advokatė F. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė atskirojo skundo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais (T.III, 42-43 b.l.):

1. Teismas pagristai atsisakė apklausti liudytojus bei prijungti pateiktus naujus rašytinius įrodymus, nes CPK nėra „specialisto“ termino, kurį savo skunde nuolat mini apeliantas, o liudytoju, sutinkamai su CPK 189 str., gali būti asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Dėl prašomų apklausti liudytojų A. P. ir N. L. – T. amžiaus, joms negali būti žinomos faktinės aplinkybės, susijusios su žydų ligoninės paskirtimi tarpukario Lietuvoje, tuo labiau statybos aplinkybės Carinės Rusijos laikais;

2. Be A. P. knygos „Litvakiško ortodoksinio judaizmo formavimas“ bei N. L. – T. knygos „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“ yra išleista daugiau moksliniu požiūriu svaresnių veikalų, tačiau nebūtinai Lietuvoje, nebūtinai lietuvių kalba ir nebūtinai žinomų apeliantui. Abejotina, ar apeliantui ir jo atstovui užtenka žinių ir kvalifikacijos spręsti apie vienų ar kitų siūlomų veikalų mokslinę reikšmę. Apeliantas ar jo atstovas neįrodė, kad minėti veikalai remtųsi naujais archyvų šaltiniais. Subjektyvios išvados, daromos minėtose knygose, negali būti vertinamos teismo kaip nauji įrodymai, neišnagrinėti ankstesnių procesų metu ir neturi prima facie (CPK 197 str. 2 d) galios;

3. Teismas pagristai argumentavo, kad pareiškėjas nepateikė nei vieno nuosavybės teisės patvirtinančio dokumento. Tai buvo konstatuota LR Aukščiausiojo teismo 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2003 ir LR Vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje A7-403-2002. Šios nutartys, sutinkamai su CPK 182 str. turi prejudicinę galią;

Šalies argumentai

4. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės jau buvo ištirtos ir įvertintos minėtose LR Aukščiausiojo teismo ir LR Vyriausiojo administracinio teismo nutartyse. Procesas buvo atnaujintas neteisėtai, pažeidžiant CPK 366 str. 1 d. 2 p., nes teismui nebuvo pateikti įrodymai apie tai, kad paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teismui pripažinus Izraelio rabino bendro pobūdžio laišką (neadresuotą Kauno apylinkės teismui ir neįvardijantį nei Kauno žydų ligoninės, nei Kauno religinės bendruomenės), kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, atnaujintas procesas, sutinkamai su CPK 370 str. 4 d. negalėjo peržengti ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimas, t.y. informacijos, gautos iš minėto vyriausiojo rabino laiško;

5. Kauno žydų religinė bendruomenė negali būti iki 1940 m. liepos 21 d. veikusių Kauno religinių bendruomenių teisių perėmėja. Pagal LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 2 str. nekilnojamąjį turtą susigrąžinti turi teisę tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. liepos 21 d. ir kurių turtas buvo valstybės nusavintas. Tokią pat teisę turi religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis. Šis statusas turi būti aprobuotas atitinkamos religinės bendrijos vyriausiosios vadovybės. Kauno žydų religinė bendruomenės įkurta tik 1949 m., o judėjų religinė bendrija neturi vyriausiosios vadovybės, kuri aprobuotų teisių perėmėjo statusą. Be to, LR Teisingumo ministerijoje yra įregistruota ir Kauno Chasidų sinagogos religinė bendruomenė, kuri taip pat iš dalies pretenduoja į religinę Kauno žydų nuosavybę.

Atsiliepimas

Suinteresuotų asmenų Kauno žydų bendruomenės ir Kauno Chasidų sinagogos religinės bendruomenės atstovė advokatė M. L. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir atmestinas dėl šių motyvų (T.III, 45-46 b.l.):

1. Pareiškėjo pateiktos pažymos, ligoninės įstatai, įvairūs raštai, istorijos vertybių ekspertės ir architektūros ekspertės pažymos negali būti pripažintos įrodinėjimo priemonėmis, nes nuosavybės teisė į religinių bendrijų išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti įrodinėjama LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 str. nurodytomis priemonėmis;

2. Iki 1940 m. ligoninės teisinis statusas ir priklausomybė galėjo pasikeisti, todėl darytina išvada, kad šie pastatai jų nusavinimo metu nepriklausė kuriai nors religinei žydų bendrijai. (Duomenys neskelbtini) veikė kaip miesto žydų visuomenės labdaringa įstaiga ir savo veiklos klausimus derino su miesto savivaldybe, bet ne su kuria nors tikybine bendrija, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neįrodė fakto, kad buvusios (duomenys neskelbtini) pastatai buvo valdomi žydų religinės bendruomenės nuosavybės teise;

3. Iš nacionalizavimo aktų ir kitų byloje surinktų įrodymų (Kauno apskrities archyvo 1998-09-29 pažymėjimo Nr.01-264, Kauno valstybinio archyvo 1994-10-06 pažymėjimo Nr.01/257, ligoninės "Bikur Cholim" archyvinių dokumentų) matyti, jog pastatai Jakšto g.3, Kaune, priklausė (duomenys neskelbtini), todėl nacionalizavimo aktai nepatvirtina pareiškėjo teisių į juos.

Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, nesutikimą su atskirojo skundo argumentais grindžia šiais motyvais (T.III, 49-53 b.l.):

1. Pareiškėjo teismui pateiktas Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštas bei prašymas apklausti knygų autores N. L. – T. ir A. P. , o taip pat prijungti jų knygas, negali būti pagrindas atnaujinti procesą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes šios aplinkybės negali patvirtinti arba paneigti nuosavybės teisės į ginčo pastatus atsiradimo, todėl, vadovaujantis CPK 180 str., nelaikytinos tinkamais įrodymais;

2. CPK 445 str. numatyta, jog juridinę reikšmę turintis faktas teismo nustatomas, kai pareiškėjas negali jokia kita tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2003 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2003 konstatavo, jog byloje dėl juridinio fakto nustatymo, ginčo pastatai iki jų nacionalizacijos priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms, kadangi buvo pateikti duomenys, jog Kauno žydų ligoninės pastatai priklausė Kauno žydų draugijai. Pareiškėjas galėjo gauti dokumentus, patvirtinančius juridinę reikšmę turinčius faktus, t.y. kam priklausė ginčo pastatai iki jų nacionalizavimo, tačiau pareiškėjui nepavyksta įrodyti aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, kaip tai numatyta CPK 178 straipsnyje;

3. Dėl (duomenys neskelbtini) ir sinagogos kaip vieningo komplekso yra pasisakęs Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-403/2002. Teismas konstatavo, jog sinagoga buvo žydų bendruomenės gyvenimo diasporoje centras. Sinagoga, būdama žydų bendruomenės nuosavybe atliko ne tik maldos namų, bet ir susirinkimų, mokymo centro funkcijas, apie ją buvo statomi kiti bendruomenės visuomeniniai pastatai, tačiau (duomenys neskelbtini) priklausę pastatai negali būti pripažinti religinės bendruomenės turtu pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą;

4. Kauno žydų religinė bendruomenė negali būti iki 1940 m. liepos 21 d. veikusių Kauno religinių bendruomenių teisių perėmėjas, turintis teises į religinėms bendrijoms priklausiusio nusavinto turto nuosavybės teisių atkūrimą bei šio turto grąžinimą pagal LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2002 m. balandžio 30 d. nutartyje nurodė, kad byloje nebuvo pateikta religinių bendruomenių, veikusių Kaune iki 1940 m. liepos 21 d., nuosavybės teises į ginčo pastatus patvirtinančių dokumentų, pripažįstamų tokiais pagal LR Religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 str., todėl pagrindo pripažinti, jog šie pastatai priklausė žydų religinėms bendruomenėms bei tuo pačiu ir vertinti, ar pareiškėjas yra šių visų bendruomenių teisių perėmėjas, nėra. Pareiškėjas byloje taip pat nepateikė teismo aukščiau nurodytų nuosavybės teises į ginčo pastatus patvirtinančių dokumentų, todėl nėra pagrindo pareiškėjo laikyti religinių bendruomenių, veikusių Kaune iki 1940 m. liepos 21 d., teisių perėmėju.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi Kauno žydų religinės bendruomenės atskirąjį skundą tenkino, panaikino Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. balandžio 20 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo nuo prašymo atnaujinti procesą byloje nagrinėjimo stadijos (T.III, 60-67 b.l.). Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepriėmęs nutarties atnaujinti procesą užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, išnagrinėjęs pakartotinai bylą iš esmės, netinkamai taikė procesines teisės normas (CPK 370 straipsnio 3, 4 dalys), dėl to buvo apribotos byloje dalyvaujančių asmenų teisės žinoti bylos nagrinėjimo ribas ir tinkamai ginti savo teises ir teisėtus interesus ir galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės ir suinteresuoto asmens Lietuvos žydų bendruomenės kasacinius skundus, Kauno apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (T.III, 126-130 b.l.). Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas 2005 m. rugsėjo 12 d. posėdyje, vadovaudamasis CPK 370 straipsnio 3 dalimi, išnagrinėjo prašymą atnaujinti procesą ir priėmė nutartį atnaujinti procesą, todėl nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nebuvo atnaujintas procesas yra nepagrįsta. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Patikrinusi pareiškėjo atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Vienas pagrindinių atskirojo skundo argumentų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti pareiškėjo nurodytas liudytojas ir prijungti prie bylos pateiktus rašytinius įrodymus, o tai lėmė, kad teismas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino aplinkybes, kurios įrodinėjamos byloje, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį. Pagal jo 2 dalį teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Vertinant ar teismas pagrįstai atsisakė priimti pateiktus įrodymus, turi būti nustatomos sąlygos, kurioms esant bylą nagrinėjantis teismas turi teisę atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus: 1) įrodymai pateikti pavėluotai; 2) pažeidžiama pareiga skatinti procesą; 3) pateiktų įrodymų priėmimas reikštų esminį bylos nagrinėjimo vilkinimą; 4) įrodymai pateikti pavėluotai, nors teismas tinkamai įvykdė savo pareigą išaiškinti; 5) pavėlavimas yra grindžiamas dalyvaujančio byloje asmens, nepateikiančio svarbių to priežasčių, kalte.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos 2006 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio protokolo, teismas atmetė pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės atstovo prašymą apklausti liudytojas A. P. ir N. L. –T. dėl to, kad jos nėra atvykusios į teismo posėdį, o jų iškvietimas užvilkins bylos nagrinėjimą (T.III, 19 b.l. antra pusė). Kolegijos nuomone, tokiais motyvais atmesdamas prašymą apklausti liudytojas, pirmosios instancijos teismas suabsoliutino proceso koncentruotumo svarbą, visiškai ignoruodamas teismo pareigą rūpintis, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 7 str.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sąmoningai vilkinęs bylos nagrinėjimą ar piktnaudžiavęs savo teisėmis pateikti įrodymus. Be to, pareiškėjo prašymas apklausti dvi liudytojas galėjo pailginti procesą tik vienu teismo posėdžiu, o tai, kolegijos nuomone, nelaikytina esminiu bylos nagrinėjimo vilkinimu, kurioje proceso atnaujinimo ir pakartotinio bylos nagrinėjimo trukmė jau buvo dešimt mėnesių (nuo 2005 m. birželio 6 d., kai buvo paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo (T.II, 41-42 b.l.) iki 2006 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio).

Kartu pažymėtina, jog CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nagrinėjantis bylą šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka, t. y. ypatingąja teisena, teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Ši įstatymo norma taip pat taikoma nagrinėjant bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pagal šią įstatymo normą byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Kartu tai reiškia, kad šios kategorijos bylose teismas yra aktyvesnis, turi pareigą pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti. Be to, bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad byla nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, o įrodinėjimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti ir vertinant teismo atsisakymo apklausti pareiškėjo atstovo nurodytas liudytojas teisėtumą ir pagrįstumą. Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui ypatingosios teisenos byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepiktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis pareiškus prašymą apklausti kelis liudytojus, teismas neturėjo teisės atmesti šio prašymo, motyvuodamas tuo, jog liudytojų iškvietimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Tuo labiau, kad prašomos apklausti liudytojos yra mokslininkės, todėl galėtų pateikti tam tikrų duomenų apie prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Kolegijos nuomone, tik tuo atveju, jeigu teismas išsiaiškintų, kad jos negali patvirtinti jokių bylai svarbių aplinkybių, teismas galėtų motyvuotai atsisakyti apklausti liudytojas CPK 180 straipsnio pagrindu. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo atstovo prašymą iškviesti ir apklausti liudytojas, pažeidė CPK 181 straipsnio nuostatas.

Įrodinėjimo taisyklių pažeidimas yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą sprendimą (nutartį) ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Toks pagrindas apeliacinės instancijos teismui grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nustatytas atsižvelgiant į tai, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų (nutarčių) kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų. Ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) tikrinami pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos pakankamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, pačios bylos pobūdį. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir bylos pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Atsižvelgiant į bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pobūdį, galima konstatuoti, kad tik tada, kai pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištiria bei įvertina visus įrodymus, galinčius turėti įtakos baigčiai, laikytina, jog atskleista bylos esmė. Šioje byloje nustatyta, kad teismas be pakankamo pagrindo atsisakė apklausti liudytojas. Taigi, įrodymus, galinčius turėti įtakos bylos baigčiai, ištyrė ir įvertino neišsamiai. Nustatytos aplinkybės įgalina padaryti išvadą, kad bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių apimtį ir pobūdį, nebuvo galima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Darytina išvada, kad šioje byloje tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, dėl kitų atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie yra nebereikšmingi sprendžiant teismo nutarties teisėtumo klausimą.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas, atskirąjį skundą patenkinti, pirmosios instancijos nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė Birutė BobrelTeisėjai Galina BlaževičEduardas Monkevičius