Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės L. L.–D. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria netenkintas kreditorės L. L.–D. prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu uždarosios akcinės bendrovės „Aidiva“ bankroto byloje (bylos Nr. B2-288-33/2007).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas neteisingai aiškina Įmonių bankroto įstatymą. Teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto gali riboti tik įstatymas. ĮBĮ tokią teisę sieja tik su bankroto bylos iškėlimo teisme faktu ir nenumato draudimo reikšti tokį reikalavimą kitoje bankroto stadijoje. Toks ribojimas prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui, nes aplinkybės, susijusios su tyčiniu bankrotu, gali paaiškėti bet kurioje bankroto stadijoje. Nors įstatymas nenumato šio klausimo nagrinėjimo tvarkos įmonės likvidavimo stadijoje, tačiau tai nėra pagrindas atsisakyti jį spręsti. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog bankrotas buvo tyčinis. Pagrindinių kreditorių UAB „Miesto baras“, UAB „Baritama“ ir skolininkės UAB „Aidiva“ dalyviais buvo tie patys asmenys. V. A. – UAB „Aidiva“ direktorius, A. K. – UAB „Miesto baras“ direktorius, M. K. – UAB „Baritama“ direktorius. Būdami šių juridinių asmenų vienasmeniai valdymo organai, jie visi vienu metu buvo ir kito juridinio asmens, skolininkės UAB „Aidiva“, nariai. Tarp šių bendrovių buvo nusistovėję tokie santykiai, kad nebuvo jokio skirtumo, kuriai bendrovei vadovauja vienas ar kitas iš nurodytų asmenų. Pavyzdžiui, UAB „Baritama“ direktorius M. K. , veikdamas šios bendrovės vardu, 2005 m. birželio 30 d. pasirašė ginčijamą susitarimą su UAB „Aidiva“ direktoriumi V. A. dėl reklamos paslaugų teikimo, tų pačių metų liepos 11 d. pasirašė pažymą (iš kurios turinio galima spręsti apie įtarimus piktnaudžiaujant grynaisiais pinigais), veikdamas UAB „Aidiva“ direktoriaus pavaduotojo vardu. Todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad tai, jog visų trijų įmonių akcininkai ir vadovai buvo tie patys asmenys, neturėjo jokios įtakos UAB „Aidiva“ mokumui ar nemokumui. Nėra atsitiktinis dalykas, kad bankroto byloje kaip pagrindinės kreditorės dominuoja dvi tarpusavyje susijusios bendrovės. Kitų kreditorių, išskyrus L. L. –D., skoliniai reikalavimai buvo minimalūs ir jų įvykdymas priklausė tik nuo bendrovės vadovo geros valios. Pavyzdžiui, kreditorius M. V. firma „Dizartas“ dar 2004 m. birželio 7 d. reikalavo, kad UAB „Aidiva“ sumokėtų už suteiktas paslaugas 13 806 Lt, tačiau ši skola nesumokėta iki šiol. Šių aplinkybių kontekste prieštaringa teismo išvada, kad UAB „Aidiva“ iki patalpų nuomos sutarties nutraukimo dirbo rentabiliai. Pripažinus faktą, kad iki 2006 m. vasario 1 d. įmonė dirbo pelningai, lieka neaišku, kodėl nebuvo vykdomi įsipareigojimai. Šios aplinkybės patvirtina, kad įmonės vadovas V. A. blogai organizavo darbą ir tai buvo viena iš tyčinio bankroto priežasčių. Prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo pažymėta, kad ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Aidiva“ nurodytos netikros bankroto priežastys ir kad ieškinio pateikimu buvo siekiama išvengti sumokėti priteistą piniginę prievolę. Tokio teiginio realumą patvirtina daugelis aplinkybių. Byloje yra duomenų, kad L. L. –D. 2005 m. gegužės 26 d. Klaipėdos m. apylinkės teismui pateikė ieškinį atsakovui UAB „Aidiva“ dėl 63 333,34 Lt nuomos mokesčio ir palūkanų priteisimo ir tą pačią dieną Palangos m. apylinkės teisme iškėlė bylą dėl nuomos sutarties nutraukimo. Atsakovo atstovas V. A. buvo aktyvi proceso šalis, ginčijo pareikštus reikalavimus, pateikdamas atsiliepimus. 2005 m. birželio 30 d., t. y. po to, kad bendrovės vadovui jau buvo žinoma apie prasidėjusius procesus, V. A. pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl reklamos paslaugų teikimo su UAB „Baritima“. Tokie vadovo veiksmai prieštaravo įmonės tikslų įgyvendinimui ir jo pareigų atlikimui. Be to, atsakingas įmonės vadovas niekada nesudarytų sutarties, neaptardamas jos kainos. Ginčo bendradarbiavimo sutartyje buvo tik pasakyta, kad mokestis sumokamas pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Toks kainos nustatymas prieštaravo atlygintinų paslaugų sutarties sampratai ir ji buvo nuostolinga bendrovei, ką patvirtina byloje esantys finansiniai dokumentai. Be to, byloje esanti reklamos paslaugų sutartis bei pateiktos PVM sąskaitos faktūros neduoda jokios informacijos apie reklamos paslaugų įvykdymo būdus ir priemones. Kadangi dėl tyčinio bankroto atsakomybė tenka įmonės vadovui, tad jo pareiga buvo įrodyti, kad duomenys apie suteiktas reklamos paslaugas ir jos kainos nustatymą yra neišgalvoti. Dabar nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bendrovės vadovo sudaryta sutartis buvo nuostolinga įmonei.Bankroto byloje UAB „Baritama“ pateikė 8 726,09 Lt dydžio skolinį reikalavimą, kurio buvimo faktą grindžia 2003 m. rugpjūčio 30 d. trišaliu susitarimu tarp UAB „Švyturys – Utenos alus“, UAB „Aidiva“ ir UAB „Baritama“. Iš šio susitarimo matyti, kad 2002 m. gegužės 25 d. UAB „Aidiva“ ir UAB „Švyturys – Utenos alus“ buvo pasirašiusios sutartį, kuri nutraukta 2003 m. rugpjūčio 30 d. trišaliu susitarimu. Byloje nėra duomenų apie 2002 m. sutartį, kurios pagrindu atsirado trišalis susitarimas. UAB „Aidiva“ direktorius, pripažinęs 8 726,09 Lt skolinį reikalavimą, privalėjo organizuoti įmonės darbą taip, kad sutartiniai įsipareigojimai būtų įvykdyti laiku. Skola tęsėsi daug metų ir bendrovė turėjo visas finansines galimybes ją likviduoti, tačiau dėl blogo vadovavimo ši skola liko iki šiol. Skundo argumentai dėl 2003 m. gruodžio 1 d. prekės ženklo nuomos bei 2005 m. lapkričio 23 d. paskolos sutarties, kurios buvo sudarytos tarp UAB „Aidiva“ ir UAB „Miesto baras“, iš esmės nesiskiria nuo išvadų apie aukščiau išdėstytus susitarimus. Neaišku, kokios priežastys sąlygojo tai, kad UAB „Aidiva“, kuri pagal teismo nustatytas aplinkybes iki pat 2006 m. vasario 1 d. veikė pelningai, negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Visišku neveikimu galima įvardinti įmonės vadovo elgesį, kuris, žinodamas įmonės finansinę būklę, nesiėmė skubių veiksmų nutraukti sutartį ar pakeisti jos sąlygas. 2005 m. lapkričio 23 d. paskolos sutarties pasirašymo aplinkybės kelia rimtų abejonių. Kreditoriniu reikalavimu buvo pripažinta sutartis, tačiau byloje nėra jokių buhalterinių dokumentų, patvirtinančių šios sutarties įvykdymo faktą. Ši sutartis, kaip ir kitos paminėtos, nebuvo registruojamos sutarčių knygoje (jos įmonėje nebuvo), todėl nustatyti jų surašymo tikslią datą nėra galimybės. Aiškinantis sandorių sudarymo aplinkybes, turėjo būti vadovaujamasi CK 6.67 str. 7 p. nuostata. Nors pagal turimus bylos duomenis galima buvo preziumuoti sandorio šalių nesąžiningumą, tačiau teismas šios normos netaikė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar bankrotas nėra tyčinis, nevisapusiškai ir neišsamiai išaiškino turinčias esminės reikšmės bylos aplinkybes.

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia, o jo požymiai yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Taigi bankrotą pripažinti tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2001 m. gruodžio 21 d. nutarime ,,Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto byloje“ Nr. 33 išaiškino, jog nagrinėjant bankroto bylas teismai turi atkreipti dėmesį į tikrąsias bankroto priežastis ir spręsti, ar konkrečioje byloje bankrotas nėra tyčinis, tai yra ar įmonės bankroto nelėmė sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek neveikimu, o minėtojo nutarimo 13 punkte nurodyta, jog apie tyčinį bankrotą galima spręsti iš to, kad įmonės vadovai akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo, buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai (pasirašinėjamos sutartys prekėms įsigyti ar paskoloms paimti, prievolių įvykdymas užtikrinamas laidavimu ar garantija, prisiimami kitokie finansiniai įsipareigojimai), žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti (sumokėti už gautas prekes ar grąžinti paimtų paskolų, atsakyti pagal laidavimo ar garantijos sutartis ir panašiai). Šių požymių buvimą rodo ir tai, kad akivaizdžiai gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004 konstatuota, jog įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, tai yra finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, jog bankroto bylą nagrinėjantis teismas įmonės bankrotą gali pripažinti tyčiniu, jeigu, įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, nustato požymius, kurie leistų spręsti, jog sąmoningais sprendimais buvo perleistas, iššvaistytas, sunaikintas ar sugadintas turtas ir dėl tokių veiksmų įmonė gavo žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, jog esant ir taip blogai bendrovės ūkinei–finansinei padėčiai, kuri galėjo susidaryti dėl pokyčių rinkoje ar kt., bendrovės veikla apskritai nebuvo organizuota ar buvo organizuota taip, kad pablogino galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą. Tai yra, kad bendrovės vadovai, būdami pakankamai išsilavinę ir turintys tokios veiklos organizavimo patirties, ne tik nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo normose bei bendrovės įstatuose suformuluotų prievolių, bet ir veikė priešingai bendrovės interesams.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, konstatavo, kad kreditorė L. L. –D. neįrodė, jog prie nemokumo būsenos įmonė buvo privesta tyčia ir nenustatyta, kad įmonės vadovai savo veiksmais sąmoningai siekė privesti įmonę prie bankroto.

Kaip jau buvo minėta, vienas iš tyčinio bankroto požymių yra įmonės vadovų akivaizdžiai blogai organizuotas įmonės darbas arba apskritai jo neorganizavimas. Kaip matyti iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 1 d. nutarties, kuria buvo atmestas UAB „Aidiva“ prašymas patvirtinti nenugalimos jėgos faktą, teismas pažymėjo, kad UAB „Aidiva“ (šia prasme pažymėtina, kad įmonė veikia per savo valdymo organus) nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi savo verslui, nes atmetė suinteresuoto asmens pasiūlymą nutraukti sutartį (t. 1, b. l. 155–156).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kreditorės prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad įmonė iki patalpų nuomos sutarties nutraukimo (patalpų nuomos sutartis nutraukta 2006 m. vasario 1 d.) dirbo rentabiliai, įmonės pelnas ir turtas buvo nukreiptas skoloms kreditoriams likviduoti. Įvertinus šias aplinkybes, kyla klausimas: jei įmonė dirbo pelningai, kodėl reikėjo kelti bankroto bylą. Be to, ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo buvęs įmonės vadovas V. A. nurodė, kad, pasibaigus patalpų nuomos sutarčiai, bendrovės administracija bandė išsinuomoti kitas patalpas, kuriose būtų buvę galima tęsti veiklą, tačiau šios pastangos nedavė rezultatų ir tai turėjo neigiamos įtakos bendrovės turtinei padėčiai. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad bendrovės administracija ieškojo kitų patalpų ir jų nerado. Todėl kyla abejonių, ar ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo pareikštas siekiant išvengti piniginės prievolės mokėjimo.

Kaip jau buvo minėta, apie tyčinį bankrotą galima spręsti ir iš to, kad buvo sudarinėjami nuostolingi įmonei sandoriai. Atskirajame skunde teigiama, kad tarp UAB „Aidiva“ ir UAB „Baritama“ 2005 m. birželio 30 d. pasirašyta bendradarbiavimo reklamos srityje sutartis buvo nuostolinga įmonei. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios bendradarbiavimo reklamos srityje sutarties, nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų, kad reklamos paslaugos įmonei nebuvo teikiamos, todėl negalima teigti, kad sandoris sudarytas tyčia, siekiant privesti įmonę prie bankroto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, nevisiškai išaiškino bylos aplinkybes. Bankroto byloje teismas pats turi būti aktyvus, todėl teismo išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog reklamos paslaugos įmonei nebuvo teikiamos, prieštarauja šiai nuostatai. Nagrinėjamu atveju teismas nesiaiškino, ar buvo teikiamos minėtame sandoryje numatytos paslaugos.

Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad pagal UAB „Aidiva“ ir UAB „Miesto baras“ 2003 m. gruodžio 1 d. sudarytą prekės ženklo „Boogie Woogie“ nuomos sutartį UAB „Aidiva“ liko skolinga 5 674 Lt, likusią skolos dalį sudaro 9 500 Lt negrąžinta kreditoriui paskola. Teismas padarė išvadą, kad šie sandoriai nelaikytini fiktyviais ir sudarytais siekiant tyčia įmonę privesti prie bankroto, kadangi kreditorė neginčijo, kad įmonė naudojasi UAB „Miesto baras“ prekės ženklu, bei nenuginčijo paskolos gavimo. Šia prasme pastebėtina, kad jeigu, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, įmonė iki nuomos sutarties nutraukimo, t. y. 2006 m. vasario 1 d., dirbo pelningai, lieka neaišku, dėl kokių priežasčių buvo sudaromos paskolos sutartys ir kodėl įmonė skolų negrąžino. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Be to, spendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto, kreditorė neturi pareigos nuginčyti paskolos sutarties. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu ar ne. Tuo tarpu bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo (tiek pripažinus bankrotą tyčiniu, tiek ne dėl tyčinio bankroto), turi patikrinti bankrutuojančios įmonės administratorius ir reikšti ieškinius teisme dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, jeigu jie yra priešingi įmonės veiklos tikslams arba galėjo turėti įtakos tam, jog įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškina Įmonių bankroto įstatymą, nurodydamas, kad įmonės likvidavimo stadijoje negalima nagrinėti tyčinio bankroto klausimo. ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato kreditorių teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo iškėlus bankroto bylą, tačiau įstatymas nenumato draudimo reikšti tokį reikalavimą ir kitoje bankroto stadijoje.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad klausimas dėl UAB „Aidiva“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduotinas iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti šį klausimą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.