Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-134/2009

Teisėja Nijolė Bražiūnienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6.3.1

NUOSPRENDIS

2009 m. kovo 10 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams.

Priteista iš Juro A. J. V. 2948 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 320 Lt už J. V. valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 25 d., apie 12 val., R. B. individualios įmonės alaus bare, esančiame Rokiškyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kumščiu smogė vieną kartą J. V. į kairę veido pusę, pastarajam nuo smūgio nugriuvus aukštielninkam ir pakaušiu atsitrenkus į grindis, padarė kairės veido pusės minkštųjų audinių sumušimą, kairės viršutinės žandikaulio pusės, kairio skruostikaulio lūžius, pakaušio srities nubrozdinimą, kaukolės pamato kaulų (kairio didžiojo pleištakaulio sparno) lūžį, kraujo išsiliejimą virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, tuo sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. V. sveikatą.

Apibendrindamas nuteistasis daro išvadą, kad jo veiksmai turi būti vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo ir kvalifikuoti pagal BK 137 str. 1 d. arba kaip padaryti, peržengiant būtinosios ginties ribas. Be to, turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nukentėjusiojo provokuojantis ir rizikingas elgesys ir pašalinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas, apsvaigus nuo alkoholio. Skiriant bausmę, jam taikytinos BK 62 str. 2 d. 5 p. nuostatos ir skirtina švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.

Nuteistasis mano, kad jam priteistas neturtinės žalos dydi per didelis, todėl prašo jį sumažinti.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo J. V. atstovė advokatė R.Čibirienė prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą ir aplikti galioti apylinkės teismo nuosprendį. Atsikirtime advokatė teigia, kad teismas pagrįstai pripažino J. A. kaltu pagal BK 135 str. 1 d. Nuteistojo skundo argumentai, kad paties nukentėjusiojo itin agresyvus elgesys išprovokavo nuteistojo smurtą, yra tik nuteistojo gynybinė pozicija, kurios nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Advokatė pažymi, kad nuteistasis savo skunde nutyli liudytojo A. M. parodymus, kuriuose jis patvirtino, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvyko žodinis konfliktas, kurio metu smūgį sudavė tik nuteistasis nukentėjusiajam. Advokatė nurodo, kad nuteistojo skundo teiginiai apie būtinosios ginties ribų peržengimą yra taip pat neteisingi. Nukentėjusysis yra 60 metų neįgalus asmuo, turinti kojos, o ne žandikaulio, kaip nurodoma nuteistojo skunde, traumą, todėl jis negalėjo kelti jokio pavojaus dvigubai jaunesniam, dziudo treniruotes lankiusiam nuteistajam. Nuteistasis skunde nepagrįstai teigia siūlęs materialinę pagalbą nukentėjusiajam, nes jo sutuoktinė teismo posėdyje nurodė, kad nuteistasis jai nesiūlė ir nedavė pinigų, o su pačiu nukentėjusiuoju tartis dėl jo sveikatos būklės neįmanoma. Nukentėjusysis dėl nuteistojo kaltės liko visiškos negalios ligoniu, todėl mažinti jam priteistos neturtinės žalos dydį, kaip to prašo nuteistasis, nėra pagrindo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo

Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, J. A. pagrįstai pripažinto kaltu dėl tyčinio sunkaus nukentėjusiojo J. V. sveikatos sutrikdymo ir teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikaltimą.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas neteisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nepripažinęs, kad alaus bare kilusio konflikto metu nukentėjusysis savo veiksmais sudarė pavojingą jo sveikatai situaciją, todėl jis turėjo teisę į būtinąją gintį. BK 28 str. 2 d. nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, kurios nesant, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai. Nuteistasis savo skunde būtinosios ginties situacijos buvimą argumentuoja, pakartodamas analogišką viso proceso metu dėstytai versiją, kurios esmė ta, kad nukentėjusysis jį įžeidinėjo, priekabiavo ir pirmas jam smogė į veidą, todėl jo nukentėjusiajam suduotas smūgis tebuvo atsakas į paties nukentėjusiojo jo sveikatai pavojingus veiksmus. Tačiau šiuos nuteistojo parodymus apie nukentėjusiojo prieš jį esą pradėtą pavojingą kėsinimąsi, suduodant smūgį į veidą, paneigia nuosprendyje išanalizuoti įrodymai : tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo A. M., liudytojo R. B. parodymai. Liudytojas A. M., parodė, kad aludėje nuteistasis ir nukentėjusysis, žaisdami kortomis, susipyko, susikalbinę išėjo į salės vidurį, laikėsi už drabužių, o po to nuteistasis sušėrė nukentėjusiajam į kairę veido pusę ir šis nugriuvo. Pagal liudytojo R. B. parodymus, įvykio dieną nukentėjusysis ir nuteistasis aludėje gėrė ir, žaisdami kortomis, nuolat ginčijosi dėl žaidimo, J. A. papurtė A. V. už atlapų, šis šėrė J. A., po to abu kuriam laikui nurimo ir vėl pradėjo ginčytis. Liudytojas tuo metu išėjo į virtuvę, o grįžęs rado ant grindų gulintį nukentėjusįjį. Iš šių parodymų matyti, kad nukentėjusysis su nuteistuoju aludėje kelis kartus ginčijosi ir stumdėsi, bet tai buvo paprasti buitiniai ginčai tarp neblaivių asmenų, kilę dėl menkavertės priežasties, vykę viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, todėl šie ginčai nekėlė pavojaus nei nukentėjusiajam, nei nuteistajam. Paskutinio ginčo, vykusio aludės viduryje, metu, kuomet J. A. smogė nukentėjusiajam į veidą, A. V. prieš jį fizinio smurto nenaudojo, smūgio į veidą nesudavė, grėsmės jo sveikatai ar gyvybei nekėlė, todėl nebuvo susiklosčiusi situacija, kurioje J. A. būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiojo, jam trenkiant į veidą. Šios aplinkybės rodo, kad J. A. smurtinius veiksmus nulėmė ne būtinybė apsiginti nuo A. V., tačiau jo pyktis dėl anksčiau tarp jo ir nukentėjusiojo kilusių ginčų, todėl nustatyta faktinė įvykio situacija neatitinka būtinosios ginties sąlygų. Nesant būtinosios ginties, negalimas ir jos ribų peržengimas. Nenustačius, jog nuteistasis nusikaltimą padarė, peržengdamas būtinosios ginties ribas, jo prašymas skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, remiantis BK 62 str. 2 d. 5 p.. nurodytu pagrindu, atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas sugretinęs liudytojų A. M. ir R. B. parodymus, jog A. V. po J. A. smūgio nugriuvo ant grindų, teismo medicinos specialisto išvadą, kuria nustatyta, jog įvertinus A. V. padarytų sužalojimų pobūdį ir vietą, labiausiai tikėtina, kad po smūgio į kairę veido pusę J. V. griuvo aukštielninkas ir pakaušiu atsitrenkė į plokščią paviršių turinčius daiktus bei teisme eksperto duotus paaiškinimus, kad nukentėjusiajam nustatytas galvos pamato skliautas lūžta tik atsitrenkus, todėl nukentėjusysis galvą turėjo trinktelėti į grindis, padarė išvadą, jog J. A. sudavus smūgį A. V. į kairę veido pusę, nukentėjusysis griuvo aukštielninkas, pakaušiu atsitrenkė į grindis ir dėl patirtų kaukolės pamato kaulų lūžių, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, ir nuteistojo veiksmus kvalifikavo kaip tyčinį sunkų A. V. sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis skunde nesutinka su tokiu jo veikos vertinimu ir teigia, kad jis nukentėjusįjį sužalojo dėl neatsargumo. Šie nuteistojo argumentai nepagrįsti. Pirmiausia, nukentėjusysis nebūtų pargriuvęs, jei nuteistasis nebūtų jam sudavęs smūgio, nuteistojo veiksmai buvo būtina nukentėjusiojo sužalojimo sąlyga. Tačiau sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Baudžiamoji atsakomybė dėl padarinių, šiuo atveju - sunkaus tyčinio sveikatos sutrikdymo - iškyla tik tuo atveju, kai tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių yra būtinasis priežastinis ryšis. Teismų praktikoje tuo atveju, jei pirmieji suduoti smūgiai nebuvo pavojingi gyvybei, apie priežastinio ryšio pobūdį sprendžiama, įvertinus visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš teismo medicinos specialisto išvados ir eksperto paaiškinimų matyti, kad nuteistajam sudavus smūgį nukentėjusiajam, jam buvo sumušti kairės veido pusės minkštieji audiniai, lūžo kairysis viršutinis žandikaulis ir kairysis skruostikaulis. Šių sužalojimų pobūdis rodo, kad nuteistasis nukentėjusiajam į veidą smogė pakankamai didele jėga. Tai pripažino ir pats J. A., teisiamajame posėdyje nurodęs, kad jo smūgis buvo neapskaičiuotas. Nuteistojo skundo teiginiai, jog smūgis nebuvęs stiprus, nes nukentėjusiojo viršutinio žandikaulio lūžį lėmusi jo anksčiau patirta ir tinkamai negydyta trauma, yra neteisingi, nes teismo medicinos ekspertas teisme aiškiai nurodė, kad nukentėjusysis buvo patyręs ne žandikaulio, o kojos lūžius. Iš bylos matyti, kad A. V. ir J. A. iki šio įvykio buvo pažįstami, todėl J. A. neabejotinai buvo žinoma, kad A. V. yra žymiai už jį vyresnis, o atsižvelgus į tai, kad A. V. aludėje ne kartą vaikščiojo, nuteistasis galėjo matyti, kad jis turi fizinę negalią dėl kojos traumos, tuo tarpu nuteistasis yra jaunas, fiziškai žymiai stipresnis už nukentėjusįjį, lankęs dziudo treniruotes, todėl jis suprato, kad nukentėjusysis fizine jėga jam negali jam prilygti. Be to, nuteistasis žinojo nukentėjusiojo būklę – tai, kad jis buvo neblaivus, o tai mažina žmogaus veiksmų koordinaciją, taip pat įvykio vietos ypatumus – tai, kad aludės grindų danga yra kieta, išklota akmens masės plytelėmis. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad J. A., smogdamas nukentėjusiajam į galvą, galėjo numatyti savo veikos pasekmes - kad nukentėjusysis gali parkristi, susitrenkti galvą į kietą grindų paviršių ir patirti įvairaus sunkumo sveikatos sutrikdymą, todėl tarp jo veikos ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nuteistasis, suduodamas ranka smūgį į nukentėjusiajam į veidą, suvokė, kad tokia veika kelia pavojų jo sveikatai, tai suvokdamas, numatė, kad šiuo smūgiu gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, ir norėjo tokių pasekmių, tiksliai nekonkretizuodamas galimo sveikatos sutrikdymo masto, t. y. jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Bet koks, taip pat ir sunkus sveikatos sutrikdymas, yra dėsningas smūgio ranka į galvos sritį sudavimo padarinys, todėl nuteistajam šis padarinys pagrįstai inkriminuotas, kaip padarytas, esant tyčinei kaltės formai, o nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d.

Dėl paskirtos bausmės

Teismas, skirdamas bausmę, be kitų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. 2 d., privalo atsižvelgti ir į kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Šioje byloje teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad jis nusikaltimą padarė, apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nuteistasis skunde neneigia, jog įvykio metu buvo girtas, tačiau teigia, kad girtumas neįtakojo jo veiksmų. Šis nuteistojo skundo argumentas nepagrįstas, nes nuteistojo elgesys – jo neadekvati agresija prieš nukentėjusįjį, jo paties teiginys, kad neapskaičiavo smūgio jėgos - rodo, kad apsvaigimas tiesiogiai sąlygojo nusikaltimo padarymą, todėl nuteistojo prašymas pašalinti šią jo atsakomybę atmestinas.

Nuteistasis skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys ( BK 59 str. 1 d. 6 p.). Šis nuteistojo prašymas yra pagrįstas. Liudytojų R. B. ir A. M. parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis, kuris, lankydamasis aludėje, mėgo ginčytis su jaunesniais lankytojais, įvykio dieną ne kartą įžeidinėjo nuteistąjį, vieną kartą jam sušėrė, vėliau kartu su nuteistuoju, įsikibę vienas kitam į rūbus, išėjo aiškintis santykių į aludės salės vidurį. Taigi nukentėjusysis ne tik kad nesistengė sudrausminti J. A., bet priešingai - skatino nuteistojo agresiją, todėl pripažintina, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Atsižvelgus į nuosprendyje teisingai išdėstytas kitas bausmės skyrimui reikšmingus aplinkybes ir papildomai įvertinus nustatytą antrą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, J. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis mažintinas, o pirmosios instancijos nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Dėl neturtinės žalos dydžio

Teismo nuosprendžiu iš J. A. nukentėjusiajam A. V. priteista 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis nesutinka su tokia teismo priteista suma ir teigia, kad ji nepagrįsta ir per didelė. Pagal CK 6.250 str., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Taigi, pagal civilinį įstatymą, nusikaltimo padarymo atveju neturtinės žalos atsiradimas yra preziumuojamas. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, kaltininko kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl nuteistojo padaryto tyčinio nusikaltimo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. V. sveikata. Iš byloje esančių medicininių dokumentų ir nukentėjusiojo sutuoktinės A. V. teisme duotų parodymų matyti, kad nukentėjusysis dėl sužalojimo pasekmių buvo kelis kartus gydytas stacionariai, jam atliktos dvi galvos smegenų operacijos, jis ilga laiką buvo komos būklėje, po traumos jis, iki tol turėjęs 60 % nedarbingumą, tačiau galėjęs gyventi iš esmės pilnavertį gyvenimą, tapo neįgaliu (jam nustatytas tik 10 % darbingumo lygis) asmeniu, kurio dešinioji kūno pusė paralyžiuota, sutrikusi kalba, jam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir jis gali tenkinti savo buitines, fizines reikmes tik nuolat padedamas savo sutuoktinės. Šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiojo ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad dėl sužalojimo jis patyręs didelį fizinį skausmą ir moralinius išgyvenimus, nes suprantantis, jog visam likusiam gyvenimui tapo neįgaliuoju, negalinčiu normaliai išsakyti savo minčių ir savarankiškai judėti. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas nukentėjusiojo prašomos atlyginti 75000 Lt neturtinės žalos dydį, įvertino kitus įstatyme numatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus : tai, kad J. A. nusikaltimą padarė tyčia, iki nuosprendžio paskelbimo dirbo bei, atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą įvertino 50000 Lt. Kolegija daro išvadą, toks neturtinės žalos dydis yra atitinka CK 6.250 str. nuostatas ir jo mažinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti J. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo nusikalstamos veikos padarymui turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys.

J. A. pagal BK 135 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 metų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.