Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7 p. - laisvės atėmimu dešimčiai metų;

- pagal BK 138 str. 2 d. 5, 7 p. – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 187 str. 2 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 253 str. 1 d. (dėl neteisėto disponavimo sprogmeniu) – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 253 str. 1 d. (dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmeniu) – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes už nusikalstamas veikas pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 , 7 p., 138 str. 2 d. 5, 7 p. ir 187 str. 2 d. subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes už nusikalstamas veikas pagal BK 253 str. 1 d. subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2006 m. rugpjūčio 27 d. iki 2006 m. rugsėjo 17 d. laikas.

Iš A. G. priteista nukentėjusiajam A. K. 5254 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei valstybinei ligonių kasai 1905 Lt už G. K. ir A. N. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 26 d., apie 2 val. 10 min. – 2 val. 15 min., po įvykusio asmeninio pobūdžio konflikto su A. K. ir A. N. , siekdamas nužudyti du ar daugiau asmenų, pro virtuvės langą į K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), tyčia įmetė kovinę pramoninės gamybos gynybinę „F-1“ tipo granatą, tuo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino nužudyti virtuvėje buvusius A. K. , G. K. , A. N. ir I. K. , tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, nes įmesta granata įkrito ir sprogo virtuvės metalinėje plautuvėje, dėl ko buvo nuslopinta sprogimo žalojanti jėga. Granatai sprogus kitų žmonių pavojingu gyvybei būdu, virtuvėje buvusiems G. K. padaryta sprogdintinė žaizda dešinės mentės projekcijoje ir kairės krūtinės pusės minkštuosiuose audiniuose, paviršiniai odos sužalojimai nugaros ir rankų odoje su įstrigusiomis sužalojimų vietose skeveldromis, tuo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, o A. N. padarytos žaizdos kairiajame žaste, krūtinės ląstos kairėje, tuo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, granatai sprogus, visuotinai pavojingu būdu sunaikintas nukentėjusiesiems A. K. ir G. K. priklausantis turtas ir jiems padaryta 5254 Lt turtinė žala, t. y. padarė nusikaltimus, numatytus BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7 p., 138 str. 2 d. 5, 7 p., 187 str. 2 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdu ir vietoje , neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo sprogmenį - pramoninės gamybos gynybinę „F-1“ tipo granatą, kurią laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje bei nešiojosi (duomenys neskelbtini) iki 2006 m. rugpjūčio 26 d., kai apie 2 val. 10 min. – 2 val. 15 min., ją susprogdino, įmesdamas per langą į buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvę, t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 253 str. 1 d.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos mėn. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, miške, esančiame šalia sodų bendrijos (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), rado ir pasiėmė, t. y. neteisėtai, neturėdamas tam leidimo įgijo, šaunamąjį ginklą ir šaudmenis – savadarbį nupjautvamzdį šautuvą, pagamintą iš fabrikinės gamybos 16-o kalibro dvivamzdžio lygiavamzdžio B modelio medžioklinio šautuvo ir du pramoninės gamybos medžioklinius šovinius, kurių vieną tuojau iššovė, šautuvą ir šaudmenį neteisėtai laikė L. G. priklausančiame sodo namelyje Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. rugpjūčio 26 d., 11 val. 45 min., kai kratos metu šaunamasis ginklas ir šaudmuo buvo rasti ir išimti, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 1 d.

Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 str. 1 d. 129 str. 2 d. 5, 7 p., 138 str. 2 d. 5, 7 p., 253 str. 1 d. (dėl neteisėto disponavimo sprogmeniu), bei sušvelninti paskirtą bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d. (dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmeniu). Apeliantas teigia, kad nuosprendis nepagrįstas, nes teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. p. reikalavimais. Be to, teismas vadovavosi prieštaringais nukentėjusiojo A. K. parodymais, prieštaringa specialisto išvada ir prieštaraujančiais vienas kitam specialistų paaiškinimais.

Nukentėjusysis negali nurodyti kas įvykdė šį nusikaltimą, nes teigė, kad jo butą galėjo susprogdinti tiek apeliantas, tiek K. P. , kartu nurodydamas, kad kaltininkai nuvažiavo baltos spalvos automobiliu „VW Golf“. Tokį automobilį turi K. P. , tačiau dėl šio asmens ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Nors apelianto santykiai su nukentėjusiuoju yra blogi, tačiau tai visiškai nereiškia, kad pastarojo butą susprogdino būtent apeliantas. Skunde jis nurodo, kad įvykio dieną iki (duomenys neskelbtini) namo, esančio priešingoje (duomenys neskelbtini) pusėje nei nukentėjusiojo butas, ji nuvežė policijos pareigūnas. Apeliantas grįžo į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur praleido likusią nakties dalį. Dėl jo sumušimo ir girtumo jis negalėjo grįžti atgal į įvykio vietą, o automobilio jis neturi. Nei vienas liudytojas nematė kas į nukentėjusiojo butą įmetė granatą, kurios apeliantas net neturėjo. Apelianto triukšmavimas ir barimasis prie nukentėjusiojo buto durų buvo abstraktaus pobūdžio, jis tik norėjo išsiaiškinti nukentėjusiojo ir apelianto dukros konfliktą ir šiuos jo veiksmus negalima traktuoti kaip realų grasinimą nužudyti. Nukentėjusiojo būdas yra konfliktiškas, todėl jam galėjo atkeršyti ir kiti asmenys, turėję problemų dėl jo darbo ar asmeninių nesutarimų. Šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai netirtos.

Apeliantas abejoja specialisto, atlikusio objektų tyrimą, kvalifikacija dėl pastarojo tik 3 mėn. stažo. Be to, išvadoje tiriama džinsinė striukė įvardinta kaip sportinė striukė, o specialistai skirtingai aiškino cheminę granatos rankenos sudėtį. Teismas neatkreipė dėmesio, kad tiek iš instrumentinio plieno, tiek žalvario buityje yra labai daug naudojamų daiktų. Apeliantas yra dirbęs statybose, drabužių kišenėse nešiojęs įvairius metalinius daiktus, todėl šių daiktų pėdsakai pagal cheminę sudėtį yra vienarūšiai tiek granatos skeveldrų, tiek granatos rankenos cheminei sudėčiai. Todėl apeliantas teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius nusikaltimus, numatytus BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7 p., 138 str. 2 d. 5, 7 p. ir 253 str. (dėl neteisėto disponavimo sprogmeniu) ir jis šioje dalyje turi būti išteisintas.

Taip pat apeliantas mano, kad jam skirta per griežta bausmė dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šoviniu. Jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, anksčiau neteistas, byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apeliantas mano, kad už šio nusikaltimo padarymą jam galima skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis apeliantas ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. nurodyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Tai reiškia, kad baudžiamojo proceso teisės normos turi garantuoti, kad būtų išaiškinti ir nubausti nusikalstamas veikas padarę asmenys. Kita vertus, šios normos turi įtvirtinti garantijas, kad būtų išvengta nepagrįsto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn atvejų. Paminėta baudžiamojo proceso paskirtis negali būti realizuojama pažeidžiant baudžiamojo proceso principus, tarp jų ir konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., BPK 44 str. 6 d.

Iš nekaltumo prezumpcijos principo turinio seka, kad visos abejonės, kylančios nagrinėjant baudžiamąją bylą, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Ypatingą prasmę baudžiamajame procese turi ir kitas, su jau paminėto principo turinio elementu susijęs nekaltumo prezumpcijos veikimo aspektas, kurio esmę sudaro tai, kad neįrodytas kaltumas prilyginamas įrodytam nekaltumui.

Besąlyginis reikalavimas laikytis paminėto baudžiamojo proceso principo yra suformuluotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo ,,Dėl teismų praktikos, taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte, kuriame nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Kolegija daro išvadą, kad apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl A. G. nuteisimo pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d., 5, 7 p., BK 138 str. 2 d. 5, 7 p., 187 str. 2 d., 253 str. 1 d. (dėl neteisėto disponavimo sprogmeniu) nėra teisėta ir pagrįsta, kadangi nuteistojo kaltė padarius paminėtas nusikalstamas veikas nėra įrodyta.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pakankamai plačiai aptarė BPK 20 str. nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, taikymą bendrąja prasme. Nuosprendyje taip pat teisingai pažymima, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine.

Byloje nėra jokių tiesioginių nuteistojo kaltę dėl paminėtų nusikalstamų veikų patvirtinančių įrodymų (tai konstatuojama ir skundžiamame nuosprendyje), o netiesioginiai įrodymai (nukentėjusiųjų A. K. , G. K. , A. N. , I. K. , liudytojų A. D. , K. P. , G. P. , A. R. , R. P. parodymai) patvirtina tik tai, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo 2006 m. rugpjūčio pradžioje ir 2006 m. rugpjūčio 25 d. kilo konfliktai, kurių priežastis – A. K. pasakyti nepadoraus turinio melagingi prasimanymai, liečiantys nuteistojo dukrą I. G. .

Taigi, paminėti faktai logine prasme patvirtina tik teismo išvadą, kad A. G. turėjo pagrindą kerštauti A. K. . Ties šiuo neabejotinai nustatytu ir laiko požiūriu pakankamai tiksliai apibrėžtu (2006 m. rugpjūčio 25 d. apie 23 val.) faktu nuosprendyje paminėtų loginių išvadų seka nutrūksta, nes motyvo nužudyti buvimo aiškiai nepakanka išvadai, kad būtent A. G. kėsinosi į nukentėjusiųjų gyvybes, įmesdamas per langą į A. K. butą kovinę granatą. Akivaizdu, kad A. K. dėl melagingų prasimanymų ar A. G. sumušimo 2006 m. rugpjūčio 25 d., apie 23 val., taip pat turėjo pagrindą kerštauti ir pati I. G. , jos artimas draugas ir kiti draugai, kurie girdėjo arba iš kitų asmenų sužinojo apie nukentėjusiojo pasakytus prasimanymus ar kurie matė nuteistojo sumušimo aplinkybes.

Šios versijos ikiteisminio tyrimo metu realiai nebuvo tirtos. Tai vaizdžiai iliustruoja neteisėtas K. P. sulaikymas (t. 2, b. l. 1) ir suėmimas (t. 2, b. l. 12-13), kuris buvo pagrįstas vien nukentėjusiojo prielaida, kad granatą per langą galėjo įmesti tik A. G. ir K. P. , Akivaizdu, kad tik pačiam K. P. įrodžius savo nekaltumą, t. y. pateikus neginčijamą alibi, kad nusikaltimo padarymo metu su savo „VW Golf“ markės automobiliu jis buvo Palangoje, ikiteisminis tyrimas prieš jį buvo nutrauktas, nors įrodymų pakankamumo požiūriu jo teisinė padėtis ženkliai nesiskiria nuo A. G. .

Byloje taip pat netirta ir nenustatyta kas vairavo ar važiavo baltos spalvos paminėtos markės automobiliu, kurį A. K. matė iškarto po sprogimo nuvažiuojantį iš įvykio vietos, apsiribojant lakoniška operatyvine pažyma, kad išskyrus A. G. , kiti asmenys nusikaltimo padaryti negalėjo (t. 2, b. l. 102).

Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad specialistų išvados nuteistojo kaltės dėl aptariamų nusikalstamų veikų padarymo nei patvirtina, nei paneigia, o kitų kaltės klausimo išsprendimui reikšmingų įrodymų byloje nėra. Šie skundo argumentai yra nepaneigiami.

Byloje esantys įvykio vietos apžiūros duomenys (t. 1, b. l. 15-32) teismo medicinos specialisto (t. 1, b. l. 75, 93) ir kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados (t. 1, b. l. 39-41) patvirtina tik nukentėjusiųjų sužalojimo ir turto sunaikinimo, panaudojant kovinę, pramoninės gamybos, gynybinę ,,F-1“ tipo granatą, faktą.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies seka, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę iš esmės pagrindė kriminalistinių tyrimų centro specialistų A. J. ir T. S. išvada ir jų paaiškinimais ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei apygardos teisme (t. 2, b. l. 93-97, 98, 149-150).

Nuosprendyje teigiama, kad specialistai T. S. ir A. J. teismo posėdyje patvirtino, kad „vienarūšiai reiškia metalą pagal kvalifikacines lenteles ir pagal sudėtį atitiktų metalo krosnelę ir kt., tačiau neatitiktų įrankių, raktų ar kitų buitinių daiktų, telpančių į kišenes. Granatos korpusas ir rankena pagaminta iš skirtingų metalų (atitinkamai špilinis, geležis ir žalvaris)“. Metalizacijos pėdsakai rasti džinsinio švarko ir striukės kišenėse. Darytina išvada, kad tyrimui pateikta įvykio vietoje rasta ir paimta metalo juostelė – nuleidžiamoji svirtis (t. 1, b. l. 36) buvo kišenėje.

Su tokiu paminėtos išvados ir specialistų paaiškinimų vertinimu ir jų įrodomosios vertės nustatymu sutikti negalima.

BPK 20 str. 5 d. ir teismų praktikoje (žr. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga // Teismų praktika Nr. 27, p. 386) įtvirtintos nuostatos, kad vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Kolegijos nuomone, paminėtų specialistų paaiškinimų apygardos teisme vertinimo negalima laikyti nei objektyviu, nei nešališku. Tokią išvadą kolegija daro dėl sekančių aplinkybių.

Specialistai T. S. ir A. J. apygardos teisme niekada neaiškino, kad A. G. striukės ir švarko kišenėse rastos metalizacijos dalelės, kurios pagal cheminę sudėtį yra vienarūšės granatos skeveldrų ar granatos rankenos cheminei sudėčiai, neatitiktų įrankių, raktų ar kitų buitinių daiktų, telpančių į kišenes, cheminę sudėtį. Priešingai, specialistai T. S. ir A. J. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad vienarūšius su granatos skeveldromis ar rankena metalizacijos pėdsakus A. G. kišenėse galėjo palikti prastos kokybės raktai, kai kurios automobilių, motociklų dalys, armatūros gabalas (t. 2, b. l. 149-150).

Akivaizdų teismo išvadų, vertinant paminėtus paaiškinimus, šališkumą parodo ir ta aplinkybė, kad nurodydamas vienarūšius pagal cheminę sudėtį daiktus, pirmosios instancijos teismas nurodė tik špižinę krosnelę, kurios, be jokios abejonės, nešiotis kišenėse negalima. Dėl kitų specialistų paaiškinimuose paminėtų daiktų (prastos kokybės raktų, automobilio ir motociklo detalių, armatūros gabalo), kurių nurodymas šiuose paaiškinimuose turi svarbios reikšmės jų (paaiškinimų) vertinimui, teismas apsiribojo pasakymu ,,ir kt.“.

Maža to, apeliacinės instancijos teisme T. S. paaiškino, kad specialisto paaiškinimuose apygardos teisme yra padaryta klaida teigiant, kad granatos rankenėlė buvo pagaminta iš žalvario. Jis, įvertinęs tyrimo rezultatus, nurodė, kad paminėta rankenėlė ir pati granata yra pagaminta iš prastos kokybės įrankinio plieno, iš kurio buityje gaminami įvairiausi daiktai: laužtuvai, armatūra, raktai, vinys, peiliai, šakutės, varžtai, o taip pat kiti statybose naudojami daiktai, kurie neturi individualių požymių. Tokios cheminės sudėties metalizacijos pėdsakų, kuriuos paliktų paminėti daiktai, be jokios abejonės, galima rasti daugumos žmonių drabužių kišenėse.

Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvykio vietoje rasta ir paimta metalinė juostelė – granatos nuleidžiamoji svirtis buvo kišenėje (tikėtina, kad apygardos teismas turėjo omenyje A. G. rūbų kišenę) yra tik prielaida, kuria grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.

Pažymėtina ir tai, kad kaltinamojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (turi interesą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nesaistomas priesaikos dėl melagingų parodymų, gali laisvai rinktis gynybos taktiką) taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kurio nevertinti teismas neturi teisės. Tam, kad atmesti kaltinamojo parodymus, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti kokie kiti įrodymai paneigia kaltinamojo ar nuteistojo parodymus. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, A. G. parodymų visai nevertino, t. y. neaptarė kokiais įrodymais remdamasis atmeta kaltinamojo parodymus, kad jis granatos niekada neturėjo ir dėl to jos įmesti į A.K. butą negalėjo.

Kita vertus, apygardos teismas tokių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų A. G. kaltę, nurodyti negalėjo, kadangi jų paprasčiausiai byloje nėra.

Taigi, įvertinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ištirtus įrodymus jų visumos kontekste, tiek juos vertinant atskirai, abejonių dėl nuteistojo kaltės yra daug. Šių abejonių pašalinimui teisme yra išnaudotos visos galimybės, tačiau to padaryti nepavyko. Todėl apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl A. G. nuteisimo pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7 p. naikintina. Šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Tokio sprendimo priėmimas suponuoja ir analogiško sprendimo dėl A. G. nuteisimo pagal BK 138 str. 2 d. 5, 7 p., 187 str. 2 d., 253 str. 1 d. (dėl neteisėto disponavimo sprogmeniu) priėmimą.

Neįrodžius, kad A. G. dalyvavo padarant paminėtas nusikalstamas veikas, A. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl gydymo išlaidų atlyginimo atmetami (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Apeliantas savo kaltės dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis bei veikos juridinio įvertinimo neginčija. Apeliaciniame skunde už šios nusikalstamos veikos padarymą prašoma paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nusikaltimas, numatytas BK 253 str. 1 d., priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 str. 4 d.).

Byloje nustatyta, kad apeliantas įgijo ir laikė ne tik šaudmenis, bet ir savadarbį nupjautvamzdį šautuvą, pagamintą iš fabrikinės gamybos dvivamzdžio B modelio medžioklinio šautuvo, t. y. pakankamai pavojingą ir turintį didelę šaunamąją galią ginklą. Todėl apygardos teismas už šios nusikalstamos veikos padarymą pagrįstai nuteistajam skyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, o ne areštą.

Tačiau, išteisinus A. G. pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 5, 7 p., BK 138 str. 2 d. 5, 7 p., 187 str. 2 d., 253 str. 1 d. (sprogmuo), yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės paskirtos už paminėto šaunamojo ginklo ir dviejų šaudmenų įgijimą ir laikymą tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant BK 75 str. nuostatas.

Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi visas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes.

Kaip jau minėta, ši veika yra priskiriama prie apysunkių nusikaltimų. Šaunamasis ginklas ir šaudmenys nebuvo panaudoti darant kitą nusikalstamą veiką. Nuteistojo asmenybė yra iš esmės teigiama – jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, kaimynų apibūdinamas kaip netriukšmingas, nekonfliktiškas. Jo socialiniai ryšiai su dukra nėra nutrūkę. Tiesa, byloje nustatyta, kad A. G. 2006 m. rugpjūčio 25 d., vakare, girtas veržėsi į A. K. butą. Tačiau, atsižvelgtina į tai, kad šiuos veiksmus jis atliko netinkamai reaguodamas į provokuojantį A. K. elgesį (dukros apkalbėjimą). Paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistajam apskritai nėra būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos ar ryškūs polinkiai nusikalsti.

Byloje yra nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p.

Paminėti duomenys sudaro prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, t. y. atidedant jos vykdymą ir paskiriant BK 75 tr. 2 d. 7 p. (2004 m. liepos 5 d. įst. red.) numatytą įpareigojimą.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. nuosprendžio dalį dėl A. G. nuteisimo pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7 p., BK 138 str. 2 d. 5, 7 p., BK 187 str. 2 d., BK 253 str. 1 d. (dėl sprogmens įgijimo, laikymo, nešiojimo) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

A. G. pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7 p., BK 138 str. 2 d. 5, 7 p., BK 187 str. 2 d., BK 253 str. 1 d. (dėl sprogmens įgijimo, laikymo, nešiojimo) išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. G. priteista A. K. 5254 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei Valstybinei ligonių kasai 1905 Lt už G. K. ir A. N. gydymą.

Nukentėjusiojo A. K. ir Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti.

Skundžiamo nuosprendžio dalį dėl A. G. nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d. (dėl šaunamojo ginklo bei šaudmenų įgijimo ir laikymo) pakeisti.

A. G., nuteistam pagal BK 253 str. 1 d. (dėl šaunamojo ginklo bei šaudmenų įgijimo ir laikymo) dviejų metų laisvės atėmimo bausme, pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. (2004 m. liepos 5 d. įst. red.), paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.