Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje P. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, septynių klasių išsilavinimo, pensininkas, vedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas (anksčiau teistas, teistumas išnykęs), kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 3 d. ir 99 str.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. nuo 1950 metų birželio mėnesio (tiksli dat nenustatyta) iki 1960 metų (tiksli data nenustatyta), būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentu-smogiku, turėdamas agentūrinį slapyvardį „Jūra“, žinodamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pagrindinį tikslą – fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams – Lietuvos partizanams, siekdamas padėti Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijai (MGB) įvykdyti jos pagrindinį tikslą, vykdė šios sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros nurodymus naikinti Lietuvos gyventojus, priklausančius minėtai politinei grupei, o būtent:

1952 m. birželio 18 d. ryte, vykdydamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) nurodymą, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais-smogikais M. B. „Aidu“, J. B. „Bimba“, R. O. „Kirviu“, S. P. „Mažyliu”, F. S. „Tigru“, J. M. „Aru“, apgaulės būdu, tai yra, apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, Šiulgų miške, esančiame netoli Kukutėlių kaimo, Ignalinos rajone, susitiko su iškviestais į susitikimą „Vytauto“ apygardos „Tigro“ rinktinės Štabo žvalgybos viršininku K. B., partizaninis slapyvardis “Seklys”, „Tigro“ rinktinės rajono vadu V. G., partizaninis slapyvardis „Mikasiukas”, ir partizanu Z. C., partizaninis slapyvardis „Makulis”, po ko kartu su minėtais agentais- smogikais K. B. „Seklį” suėmė, o V. G. „Mikasiuką” ir partizaną Z. C. „Makulį” sušaudydami nužudė, tai yra, dalyvavo fiziškai sunaikinant šiuos Lietuvos gyventojus, priklausančius atskirai politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius – Lietuvos partizanus.

1952 m. liepos 7 d., apie 22 val. jis, vykdydamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) nurodymą, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais-smogikais M. B. „Aidas“, J. B. „Bimba“, K. B. „Gudu“, F. S. „Tigru“ ir A. R. „Tarzanu “, apgaulės būdu, tai yra, apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, Didžiagirio miške, esančiame netoli Viktorinos kaimo, Ignalinos rajone, susitiko su iškviestu į susitikimą „Vytauto“ apygardos „Tigro“ rinktinės „Šilo“ būrio partizanu J. O., partizaninis slapyvardis „Dysnaitis“, po ko kartu su minėtais agentais-smogikais J. O. „Dysnaitį“ suėmė, kuris 1952 m. lapkričio 13 d. Pabaltijo karinio tribunolo buvo nuteistas sušaudyti konfiskuojant jo turtą ir 1953 m. sausio 12 d. buvo sušaudytas, tai yra, dalyvavo fiziškai sunaikinant šį Lietuvos gyventoją, priklausantį atskirai politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvį – Lietuvos partizaną.

1952 metų liepos 18 d., apie 4 val. jis, vykdydamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) nurodymą, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais-smogikais M. B. „Aidu“, A. R. „Tarzanu“, K. B., “Gudu”, F. S. „Tigru“ ir S. P. „Mažyliu“, apgaulės būdu, tai yra, apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, Burkoliškės miške, esančiame netoli Šakališkės kaimo, Ignalinos rajone, susitiko su iškviestais į susitikimą keturiais G. K., partizaninis slapyvardis „Gabriukas“, būrio partizanais, šio būrio vadu G. K. „Gabriuku“, J. K., partizaninis slapyvardis „Dagilis“, P. P., partizaninis slapyvardis „Indėnas“ ir L. Š., partizaninis slapyvardis „Kipšiukas“, po ko kartu su minėtais agentais - smogikais G. K. „Gabriuką“, J. K. „Dagilį“, P. P. „Indėną“ ir L. Š. „Kipšiuką“ sušaudydami nužudė, tai yra, dalyvavo fiziškai sunaikinant šiuos Lietuvos gyventojus, priklausančius atskirai politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius – Lietuvos partizanus.

Šiais savo veiksmais P. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 3 dalyje ir 99 straipsnyje.

Apklausiamas teisiamajame posėdyje kaltinamasis P. P. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad jis, kaimynui pasiulus, nuo 1950 metų liepos mėnesio iki 1956 metų dirbo saugumo komitete. Tuomet buvo apgyvendintas Vilniaus mieste, Jeruzalės rajone. Turėjo slapyvardį Jūra“. Jam buvo išduotas kovinis ginklas – pistoletas. 1952 metų birželio 17-18 dienomis dalyvavo Ignalinos rajone suimant Lietuvos partizaną „Seklį“. Šioje operacijoje dar dalyvavo J. B. „Bimba“, S. P. „Mažylis“, F. S. „Tigras“. Ar šioje operacijoje dalyvavo M. B. „Aidas“ ir J. M. „Aras“ – neprisimena. Partizanas „Seklys“ atėjo į susitikimą su dviem partizanais, kurių pavardžių ir slapyvardžių nežino. Jie „Seklį“ atskyrė nuo dviejų partizanų. P. P. ir S. P. „Mažylis“ sugriebė „Seklį“ už rankų ir laikė, o J. B. „Bimba“ atėmė iš jo ginklus. Suimtą „Seklį“ perdavė kareiviams, kuriems vadovavo kapitonas Martusevičius. Du su „Sekliu“ atėjusius partizanus sušaudė kita grupė. P. P. šių partizanų sušaudyme nedalyvavo. „Seklio“ ( K. B. ) sulaikymo planą rengė J. B. kartu su saugumo ministerijos darbuotojais.

Dėl 1952 metų liepos 7 dieną įvykdyto partizano J. O. „Dysnaičio“ suėmimo Ignalinos rajone, Didžiagirio miške P. P. taip pat pripažįsta, jog dalyvavo šioje operacijoje kartu su saugumo agentais J. B. „Bimba“, M. B. „Aidas“, K. B. „Gudu“, F. S. „Tigru“ ir A. R. „Tarzanu“. Jie apsimetė Lietuvos partizanais, o J. B. „Bimba“ organizavo susitikimą su partizanu J. O. „Dysnaičiu‘. Šio susitikimo metu jie suėmė J. O., kurį „Tarzanas“ A. R. norėjo nušauti, tačiau kaltinamasis neleido jam to padaryti. Sulaikymo metu P. P. iš J. O. rankų atėmė ginklą. Suimtą „Dysnaitį“ jie perdavė sovietų kareiviams.

Dėl jam pareikštų kaltinimų 1952 metų liepos 15-16 dienomis kartu su agentais-smogikais M. B. „Aidu“, A. R. „Tarzanu“, K. B. „Gudu“, F. S. „Tigru“ ir S. P. „Mažyliu“ Ignalinos rajone, Burkoliškės miške suimtų ir sušaudytų keturių partizanų – G. K. „Gabriuko“, J. K. „Dagilio“, P. P. „Indėno“ ir L. Š. „Kipšiuko“ paaiškinti nieko negali, nes šioje operacijoje nedalyvavo ir apie ją nieko nežino.

Taip pat 1953 metų balandžio 19 d. Švenčionių rajone, Antanų kaime nušautų partizanų V. V. „Barzdėno“ ir Z. P. „Tarzano“ irgi nieko negali pasakyti, nes šioje operacijoje nedalyvavo ir apie ją nieko nežino.

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis nurodė, kad baudžiamojoje byloje esančių agentūrinių pranešimų pasirašytų neva agento „Jura“ jis nerašė, asmenį „Mažylis“ slapyvardžiu pažįsta, tačiau operacijose su juo nedalyvavo, kaltinime aprašytus veiksmus 1952-07-18 darė kita grupė, kurios nariu jis nebuvo, o Slapyvardis „Barzdėnas“ kaltinamajam negirdėtas. Jis pripažino, kad tarnaujant saugumo ministerijoje gavo garbės raštą.

Teisiamajame posėdyje P. P. taip pat nurodė, kad jo namuose lankėsi žurnalistas R. K. ir dar vienas vyras iš Vilniaus – R. N., kuriems jis papasakojo apie savo pokario gyvenimą – apie savo veiklą būnant „liaudies gynėju“ ir būnant agentu-smogiku. Jie užrašė P. P. pasakojimą. Vienas iš jų įrašinėjo į magnetofoną, kitas – filmavo. P. P. parodė, kad jis perskaitė R. K. parašytos knygos „Laisvės kovotojų prisiminimai“ skyrių su pavadinimu „Pasakoja P. P.“. Knygoje aprašyti įvykiai atitinka jo (P. P.) pasakojimą.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji G. M. (mergautinė pavardė Ž.) parodė, kad ji gimė ir užaugo Petrašiūnų kaime, Ignalinos rajone. Be jos šeimoje augo dar šešios seserys ir du broliai. Tėvai buvo ūkininkai ir turėjo aštuonis hektarus žemės, iš kurios ir vertėsi. Kai 1944 metais pasitraukė vokiečiai ir sugrįžo sovietai, daugelis aplinkinių kaimų vyrų patraukė į miškus. Vieni ėjo kariauti su sovietiniais okupantais, kiti slėpėsi nuo tarnybos sovietinėje armijoje. Kartais pas juos užeidavo partizanai, kurie ir pernakvodavo jų sodyboje. 1944 metų vasarą Antanų miške G. M. priėmė priesaiką ir tapo Lietuvos partizanų ryšininke. Pasirinko „Mėtos“ slapyvardį. Vėliau pakeitė slapyvardį ir tapo „Žibute“. Maždaug tuo pačiu metu partizanų ryšininke tapo ir jos sesuo J. Ž.. Ji pasirinko „Snieguolės“ slapyvardį. Partizanų ryšininkė buvo ir jos pusseserė A. (P.) Ž. Ji mirė (duomenys neskelbtini) ir palaidota (duomenys neskelbtini) kapinaitėse.

G. M. pusbrolis V. G., gimęs 1929 metais, taip pat buvo Lietuvos partizanas. Jis turėjo „Mikasiuko“ slapyvardį. Paskutinį kartą jį gyvą matė 1952 metų birželio mėnesį. Koks jo tolimesnis likimas – nežino. Sklido kalbos, kad jis žuvo. Iš gausios jų šeimos šiuo metu yra gyvos tiktai ji ir sesuo J. Ž.. Abu broliai žuvo, keturios seserys jau mirusios.

1952 metais iš savo pusseserės A. Ž. sužinojo, kad Ignalinos rajono miškuose gyvena netikri partizanai, tai yra, sovietinio saugumo užverbuoti agentai. Šie netikri partizanai ieškojo susitikimų su tikraisiais Lietuvos partizanais. Apie tai jai pasakojo pusseserė E. Ž. ir piemenys (jau mirę). Įtarimas, kad po miškus vaikšto netikri partizanai kilo todėl, kad jie dalino kaimo žmonėms šokoladą, vyną, šventus medaliukus. Tikrieji partizanai tokių gėrybių neturėjo. Tai buvo šeši netikri partizanai. Jie miške buvo pastatę palapinę. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę iš spaudos televizijos laidų sužinojo, kad šie netikri partizanai, kurių slapyvardžiai buvo „Skrajūnas“, „Aidas“, „Aras“, „Putinas“, „Jūra“ yra J. B., M. B., J. M., J. D., P. P.. Tačiau jų nė karto nėra mačiusi.

Žuvus jos broliui Lietuvos partizanui V. G. „Mikasiukui“, jai padaryta moralinė (neturtinė) žala, bet reikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo atsisako (3-čias tomas, b.l. 30-31).

Nukentėjusioji J. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog ji gimė 1923 metais Petrašiūnų kaime, Ignalinos rajone. Turėjo du brolius ir šešias seseris. Tėvai ūkininkavo. Jų šeima padėdavo Lietuvos partizanams – duodavo jiems maisto, drabužių, medikamentų.

1944 metais ji tapo partizanų ryšininke ir pasirinko „Snieguolės“ slapyvardį. Kiek vėliau partizanų ryšininke tapo ir jos sesuo G. Ž. (Martinėnienė). Ji pasirinko „Mėtos“ slapyvardį. Vėliau pasivadino „Žibute“.

Jos pusbrolis V. G. tapo Lietuvos partizanu 1945 metais. Jo partizaninis slapyvardis buvo „Mikasiukas“. Jo brolis J. G. irgi buvo Lietuvos partizanas. Turėjo „Briedžio“ slapyvardį. Žuvo 1947 metais. V. G. „Mikasiukas“ partizanavo iki 1952 metų. 1953 metais sužinojo, kad jis žuvo. Tačiau jo žūties aplinkybių nežino.

Buvo miškuose ir netikrų partizanų. Apie tai sužinojo iš vietinių piemenų, kurie jau mirę. Tačiau tų netikrų partizanų ji nėra mačiusi. Jie pas juos į namus niekada nebuvo užėję. Šie netikri partizanai dalindavo šokoladą, šventus medaliukus. Tikrieji partizanai nei šokolado, nei medaliukų neturėjo.

Civilinio ieškinio dėl jai padarytos žalos (neturtinės) žuvus pusbroliui V. G. „Mikasiukui“, nereiškia. (3-čias tomas, b.l. 33-34).

Nukentėjusios G. M. ir J. Ž. teisiamajame posėdyje nedalyvavo dėl senyvo amžiaus ir prastos sveikatos būklės ( patvirtina bylos medžiaga ir pateikti medicininiai dokumentai ). Teismas pripažįsta šių nukentėjusiųjų neatvykimo į teismo posėdį priežastį svarbia bei vadovaujasi jų parodymais sprendžiant P. P. kaltės klausimą padarius inkriminuojamus nusikaltimus ( BPK 37 str. ).

Liudytojas R. K. apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, jog tvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nuo 1970 metų jis pradėjo domėtis Lietuvos pokario laikotarpiu ir kaupti medžiagą. Informaciją gaudavo ir iš buvusių stribų, partizanų bei jų rėmėjų, ryšininkų. Daugelis prisiminimų buvo papildyti archyvine medžiaga iš KGB archyvų. Su P. P. buvo susitikęs tiktai vieną kartą – 2009 m. gegužės 28 d. (duomenys neskelbtini). R. K. tą dieną klausinėjo P. P. apie pokario įvykius. Negali pasakyti, ar P. P. pasakojimas apie partizano J. O. „Dysnaičio“ suėmimo aplinkybes, kurios išdėstytos knygoje, yra tiesa. Tačiau bendravimo metu liudytojui susidarė įspūdis, kad kaltinamasis savo noru ir sąžiningai pasakojo apie jo pokario veiklą sovietų saugumo tarnyboje. Šio pasakojimo R. K. netikrino, tačiau knygoje įterpė medžiagą, gautą iš kitų šaltinių ir pasakotojų. P. P. pasakojimą įrašė į kasetinį juostinį diktofoną, vėliau iššifravo, šiek tiek paredagavo (kad būtų skaitomas variantas) ir pateikė savo sudarytoje knygoje, nekeičiant pasakojimo esmės ir detalių. Tas P. P. pasakojimas yra išdėstytas R. K. sudarytoje knygoje „Laisvės kovotojų prisiminimai“ septintoje dalyje (antroji knyga), 630-643 lapuose. R. K. dabar nepamena, ką pasakojo P. P., tačiau gali patvirtinti, kad nuodytuose knygos puslapiuose užrašytas pasakojimas yra laisvas P. P. pasakojimas, tiktai šiek tiek suredaguota kalba. Pokalbis su P. P. truko keturias valandas. Su R. K. į Juodpetrių kaimą buvo atvažiavęs ir R. N., dirbantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro Specialiųjų tyrimų skyriuje. Jis darė pokalbio su P. P. vaizdo įrašą.

Teisiamajame posėdyje liudytojas R. N. parodė, kad dirba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėju. R. K. pažįsta apie dešimt metų. Juodu sieja pokario rezistencijos duomenų rinkimas. 2009 metais su R. K. nuvyko pas buvusį MGB agentą P. P., gyvenantį Juodpetrių kaime, Tauragės rajone. P. P. sutiko papasakoti apie savo pokarinę veiklą. R. N. pokalbį filmavo vaizdo kamera, o R. K. tuo metu darė pokalbio garso įrašą. Pokalbis su P. P. vyko laisvo jo pasakojimo ir užduodamų klausimų forma. P. P. pasakojimo detalių neprisimena. Kaltinamasis pasakojo laisvanoriškai ir liudytojo nuomone nuoširdžiai, nurodė jo pokario metais tarnaujant sovietų milicijoje turimą slapyvardį „Jura“, pasakojo, jog dalyvavo Lietuvos partizano „Seklys“ slapyvardžiu sulaikyme. Teisiamajame posėdyje R. N. taip pat pažymėjo, kad negali tiksliai bei kategoriškai patvirtinti, jog archyve bei šioje baudžiamojoje byloje esantys agentų agentūriniai pranešimai ir juose pateikiama informacija atitinka tikrovę.

Motyvuojamoji dalis

Ištyrus teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą – teismas sprendžia, kad P. P. pareikštas kaltinimas pasitvirtino iš dalies bei nustatyta, jog jis nuo 1950 metų birželio mėnesio iki 1960 metų, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės strūktūros – Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos agentu-smogiku, turėdamas agentūrinį slapyvardį „Jura“, žinodamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pagrindinį tikslą – fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, priklausančių atskirai politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams – Lietuvos partizanams, siekdamas padėti Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijai įvykdyti jos pagrindinį tikslą – vykdė šios sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros nurodymus naikinti Lietuvos gyventojus, priklausančius minėtai politinei grupei, tiesiogiai dalyvavo suimant ir sudarant tokias sąlygas, kad Lietuvos partizanai būtų fiziškai sunaikinti. Tuo būdu savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 3 d. ir 99 str., tai yra genocidą.

Jo kaltę, padarius minėtą nusikaltimą, patvirtina šie įrodymai.

Teisiamajame posėdyje P. P. pripažino, kad pokario metais buvo priimtas liaudies gynėju-milicininku į sovietų valdžiai Vidaus reikalų ministerijai pavaldžias struktūras, o vėliau nuo 1950 metų dirbo Lietuvos TSR Valstybės saugumo komitete, kuriame dirbant turėjo slapyvardį „Jura“ bei dalyvavo operacijose suimant pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius – Lietuvos partizanus, besislapstančius miškuose.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialiųjų tyrimų skyriaus pateikti rašytiniai dokumentai, tai yra kaltinamojo charakteristika bei pažyma dėl Lietuvos TSR VRM 4-sios valdybos spec.grupės agento „ Jura“ veiklos pokario metais, tvirtina, kad jis nuo 1948 metų buvo priimtas į liaudies gynėjų būrį prie Lietuvos SSR VRM ir turėjo slapyvardį „Jura‘, o nuo 1950 metų liepos mėnesio buvo priimtas į Lietuvos SSR VRM spec.grupę, su kuria aktyviai dalyvavo agentūrinėse kombinacijose dėl ginkluotųjų gaujų paieškos ir likvidavimo, t.y. Lietuvos partizanų ( t., 2 b.l. 96, 97-99, 100-101 ). Šiuose dokumentuose pabrėžtas kaltinamojo aktyvus dalyvavimas sulaikant ir likviduojant pasipriešinimo sovietų valdžiai Lietuvos gyventojus-partizanus. Tokiu būdu P. P. parodymai, paminėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentai bei byloje esantys slaptų agentų agentūriniai pranešimai įrodo, jog P. P. savo veiksmais vykdė objektyviąją nusikalstamos veikos – genocido –pusę.

Kolegijos vertinimu teisiamajame posėdyje pasitvirtino, kad kaltinamasis (duomenys neskelbtini), dalyvavo suimant „Vytauto“ apygardos „Tigro“ rinktinės štabo žvalgybos viršininką K. B. „Seklį“ bei nušaunant „Tigro“ rinktinės

rajono vadą V. G. „Mikasiuką“ ir partizaną Z. C. „Makulį“.

P. P. prisipažino, kad (duomenys neskelbtini) Ignalinos rajone dalyvavo suimant Lietuvos partizaną „Seklį“. Jis nurodė, jog šioje operacijoje dar dalyvavo J. B. - „Bimba“, F. S. – „Tigras“ ir S. P. – „Mažylis“. Kaltinamasis parodė, kad partizanas „Seklys“ atėjo į susitikimą su dviem partizanais, kurių pavardžių ir slapyvardžių jis nežino. Jie „Seklį“ atskyrė nuo dviejų partizanų, P. P. ir „Mažylis“ sugriebė „Seklį“ už rankų ir laikė, o J. B. „Bimba“ atėmė iš jo ginklus. Suimtą „Seklį“ jie perdavė sovietų kareiviams. Kitus du su „Sekliu“ atėjusius partizanus sušaudė kita grupė. Kaltinamasis šių partizanų sušaudyme nedalyvavo. 1952-06-09 šaltinio „Aidas“ agentūrinis pranešimas patvirtina, kad saugumo komiteto operatyvinė grupė, kurios sudėtyje buvo ir P. P. „Jura“, įvykdė agentūrinę kombinaciją dėl ryšio nustatymo ir „Seklio“ gaujos likvidavimo bei yra aprašyta kokiu būdu buvo nustatytas ryšys su partizanu „Sekliu“ ( t. 2., b.l. 81-82 ). 1952-06-19 šaltinio „Kirvis“ ir 1952-06-20 šaltinio „Bimba“ agentūriniai pranešimai Lietuvos TSR saugumo ministerijai atitinka kaltinamojo parodymus dėl partizano „Seklio“ suėmimo bei dviejų kitų partizanų sušaudymo šios operacijos metu ( t. 2., b.l. 50-54, 55-61 ). Liudytojo K. B. slapyvardis „Seklys“ parodymai patvirtina, jog 1952-06-18 kaltinamasis, kurio slapyvardis buvo „Jura“, dalyvavo suimant jį – K. B., tuomet buvusį Lietuvos partizaną ( t. 3., b.l. 12-23 ). K. B. savo parodymuose pažymėjo, jog suimant jį P. P. ir kiti saugumo smogikai apsimetė Lietuvos partizanais, o jį sulaikius, kitus su juo buvusius partizanus sušaudė. Lietuvos TSR VSM 1952-06-20 aktai tvirtina, kad 1952-06-18 buvo aptiktas ir paimtas gyvas ginkluotas banditas – banditų brigados „Tigras“ žvalgybos viršininkas K. B., slapyvardis „Seklys“, o iš jo suėmimo metu paimti ginklai – automatas, pistoletas ir šoviniai. Taip pat akte nurodyta, jog šios operacijos metu buvo likviduoti, tai yra nužudyti, du banditai: V. G., slapyvardis „Mikasiukas“ ir Z. C., slapyvardis „Makulis“ ( t., 2., b.l. 46-47, 48-49 ). Teismo nuomone P. P. pareikštas kaltinimas šioje dalyje patvirtintas aukščiau nurodytais įrodymais.

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis prisipažino, kad 1952-07-07 dalyvavo Lietuvos partizano J. O. slapyvardis „Dysnaitis“ suėmime bei parodė, jog šioje operacijoje taip pat dalyvavo ir saugumo agentai J. B. slapyvardis „Bimba“, M. B. slapyvardis „Aidas“K. B. slapyvardis „ Gudas“, F. S. slapyvardis „ Tigras“ ir A. R. slapyvardis „ Tarzanas. Jie apsimetė Lietuvos partizanais, o J. B. „Bimba“ organizavo susitikimą su partizanu J. O. „Dysnaičiu“. Šio susitikimo metu jie sulaikė J. O., kurį „Tarzanas“ A. R. norėjo nušauti, tačiau P. P. neleido jam to padaryti. Sulaikymo metu kaltinamasis iš J. O. rankų atėmė ginklą, o suimtą „Dysnaitį“ jie perdavė sovietų kareiviams.

Šie kaltinamojo parodymai atitinka 1952-07-10 šaltinio „Aidas“, šaltinio „Jura“ ir šaltinio „Mažytis“ agentūrinius pranešimus, kuriuose nurodyti saugumo smogikai analogiškai dėsto Lietuvos partizano J. O. „Dysnaičio“ sulaikymo aplinkybes, tai yra kad jiems apsimetus Lietuvos partizanais bei susitikus su J. O., šie saugumo agentai nuginklavo „Dysnaitį“, sulaikė jį ir perdavė kareiviams ( t. 2., b.l. 35-37, 38-41, 42-45 ). Pabaltijos karinės apygardos karinio tribunolo nuosprendis tvirtina, kad 1952-11-19 tribunolas nuteisė J. O. sušaudyti, o pažyma patvirtina, jog šis nuosprendis buvo įvykdytas 1953-01-12 ( t. 2., b.l. 83-90, 91-92 ). Šioje kaltinimo dalyje kolegija neįžvelgia prieštaravimų ir konstatuoja, kad paminėti įrodymai patvirtina P. P. kaltę tiesiogiai dalyvaujant Lietuvos partizano J. O. suėmime, ko pasekoje vėliau jis buvo sušaudytas sovietų represinių struktūrų.

Apklausiamas teisiamajame posėdyje kaltinamasis parodė, kad dėl jam pareikštų kaltinimų 1952-07-15-16 dienomis kartu su agentais smogikais „Aidu“, „Tarzanu“, „Gudu“, „Tigru“, „Mažyliu“ suimtų ir sušaudytų keturių partizanų – G. K. „Gabriuko“, J. K. „Dagilio“, P. P. „Indėno“ ir L. Š. „Kipšiuko“ paaiškinti nieko negali, nes šioje operacijoje nedalyvavo ir apie ją nieko nežino.

Tačiau teismo manymu ir šioje kaltinimo dalyje P. P. kaltė įrodyta 1952-07-19 šaltinių „Tarzanas“ – A. R. bei „Mažytis“- S. P. agentūriniais pranešimais ( t. 2., b.l. 62-65, 66-69 ), kuriuose šie agentai detaliai aprašo šios operacijos eigą, nurodo, kad G. K. slapyvardis „Gabriukas“ ir su jo atėjusių į susitikimą partizanų sušaudyme dalyvavo kaltinamasis slapyvardis „Jura“, „Tarzanas“, „Tigras“, „Mažytis“, objektas „Seklys“. Kaip įprasta jie apsimėtė partizanais, išviliojo „Gabriuką“ su tikraisiais partizanais į mišką, bendravo su jais, o ryte jie, agentai, sušaudė visus keturis Lietuvos partizanus. Paminėtų agentūrinių pranešimų turinys atitinka ir liudytojo K. B., slapyvardis „Seklys“, parodymus ( t.3., b.l. 12-23 ), iš kurių taip pat seka, kad „Gabriuko“ ir suo atėjusių partizanų sušaudymo operacijoje dalyvavo kaltinamasis ir M. B. slapyvardis „Aidas“.

Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra ir teismui nepateikta pakankamų bei patikimų įrodymų, jog P. P. (duomenys neskelbtini) dalyvavo Lietuvos partizanų V. V. slapyvardis „Barzdėnas“ ir Z. P. slapyvardis „Tarzanas“ sušaudyme. Tokio kaltinimo nepatvirtina nei apklausti liudytojai, nei bylos rašytinė medžiaga.

Tiriant P. P. asmenybę nustatyta, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių kolegija nenustatė, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupėje. Kaltinamajam skirtina baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, tačiau teismo nuomone jos dydis atsižvelgiant į P. P. prastą sveikatos būklę, senyvą amžių, į tai, kad jis iš dalies prisipažino padaręs nusikaltimus turi būti mažesnis nei sankcijoje numatytas vidurkis.

2009-07-02 teismo medicinos ekspertizės aktas tvirtina, kad kaltinamajam nustatytas lėtinis pielonefritas su inkstų funkcijos nepakankamumu III laipsnio kompleksinio gydymo eigoje yra įtrauktas į „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašą patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministerijų 1995-11-02 įsakymu Nr. 969/578 ( tvirtina t. 4., b.l. 55-61 ). Kolegija sprendžia, kad P. P. vadovaujantis LR BK 76 str. atsižvelgiant į medicinos ekspertizės aktu jam nustatytas ligas dėl labai prastos sveikatos būklės turi būti atleistas nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nes dėl konstatuotų ligų jam būtų per sunku atlikti šią bausmę.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 94 str., 297 str., 301 str., 303-305 str.str., 307-308 str. str., 313 str. teismas

nusprendė:

P. P. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 3 d., 99 str. ir nuteisti laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems ) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 76 str. P. P. nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo atleisti dėl ligos.

Kardomąją priemonę P. P. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktinius įrodymus baudžiamojoje byloje knygą „Laisvės kovotojų prisiminimai (VII dalis, antra knyga)“, dvi garso kasetes ir vieną vaizdo kasetę su P. P. pasakojimu apie pokario veiklą, sudėtus į kartoninę dėžutę ir pridėtus prie šios baudžiamosios bylos – palikti prie bylos.

Dėl nuosprendžio per dvidešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.