- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-16
- Bylos Nr.
- eA-427-552/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00908-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Obolon“
- Atsakovas
- Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Merata“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Obolon“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Obolon“ skundą atsakovui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Merata“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas AB „Obolon“ (toliau – ir bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 69SV-48 „Dėl produkto tiekimo rinkai uždraudimo“ (toliau – ir sprendimas).Pareiškėjas nurodė, kad AB „Obolon“ yra viena iš didžiausių alkoholinio ir nealkoholinio alaus, kitų alkoholio turinčių ir nealkoholinių gėrimų gamintoja Ukrainoje. Lietuvoje bendrovės produkcija prekiauja UAB „Merata“, su kuria sudaryta prekių tiekimo sutartis. UAB „Merata“ pagalba 2016 m. sausio mėn. į Lietuvą buvo įvežta pasterizuoto alaus ir kitų gėrimų partija. Tarp įvežtų produktų buvo ir bendrovės gaminamas nealkoholinis alus „Obolon“ – 6 048 skardinės po 0,5 litro talpos (toliau – ir Produktas). 2016 m. sausio 21 d. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (toliau – ir Institutas) tyrimui gavo Produkto (nealkoholinio alaus “Obolon“) mėginį. Institutas 2016 m. sausio 26 d. surašė tyrimų protokolą Nr. 1-16/02322/1 CH (toliau – ir Tyrimų protokolas), kuriame nurodė, kad tirtame Produkto mėginyje 0,31 ± 0,002 proc. tūrio dalis sudaro etilo alkoholio, o pradinio ekstrakto masės kiekis yra 6,08 ± 0,03 proc. Institutas padarė išvadą, kad tirtame mėginyje etilo alkoholio kiekis atitinka gamintojo deklaruojamą, tačiau sausųjų medžiagų kiekis (6,08 ± 0,03 masės proc.) neatitinka gamintojo deklaruojamo kiekio, nes sausųjų medžiagų kiekį 2016 m. sausio 16 d. kokybės sertifikate Nr. 134/1 (toliau – ir kokybės sertifikatas) gamintojas nurodė 12 ± 0,3 masės proc. Nurodytos išvados pagrindu Tarnyba priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame konstatavo, jog tirtame nealkoholinio alaus „Obolon“ mėginyje sausųjų medžiagų kiekis (6,08 ± 0,03 masės proc.) neatitinka gamintojo deklaruojamo (12 ± 0,3 masės proc.), todėl nusprendė, jog nealkoholinis alus „Obolon“ neatitinka Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų ir apribojo šio produkto tiekimą rinkai.Pareiškėjas su ginčijamu sprendimu nesutiko ir nurodė, kad alaus gamybai ruošiama misa. Vienas iš pagrindinių misos parametrų – sausųjų medžiagų (arba ekstrakto) kiekis. Produktą apibūdina du pagrindiniai parametrai: etilo alkoholio kiekis ir ekstrakto kiekis pradinėje misoje. Gaminant nealkoholinį alų „Obolon“ pradinėje misoje pradinio ekstrakto kiekis sudaro 12 ± 0,3 proc. Po atskyrimo nuo mielių ir alkoholio galutiniame Produkte ekstrakto kiekis sumažėja ir sudaro apie 6 proc. Iš pagaminto ir išpilstyto Produkto mėginio negalima nustatyti pradinio ekstrakto kiekio Produkte, nes tai technologiškai neįmanoma. Bendrovė paaiškino, kad pradinis ekstrakto kiekis – tai sausųjų medžiagų kiekis pradinėje misoje, o tai reiškia, kad pradinio ekstrakto kiekio nustatymui būtinas priėjimas prie pradinės misos, iš kurios būtų paimtas mėginys. Tyrimų protokole nurodyta, kad mėginys buvo paimtas iš UAB „Merata“ žinioje buvusių 4 vnt. iš 6 048 vnt. jau pagaminto ir išpilstyto galutinio Produkto. Iš paimto galutinio Produkto mėginio galėjo būti nustatytas tik faktinis ekstrakto kiekis Produkte.Bendrovė pabrėžė, kad gaminamas Produktas – nealkoholinis alus, kurio alkoholio koncentracija neviršija 0,4 proc. tūrio, todėl buvo tirtas ne tik netinkamai paimtas mėginys, bet ir nepagrįstai vadovautasi Lietuvos standartizacijos departamento parengtu 2004 m. standartu „Alus. Etilo alkoholio koncentracijos, tikrojo ir pradinio ekstrakto nustatymas“ (LST 1572:2004), ir 2008 m. minėto standarto keitiniu LST 1572:2004/1K:2008 (toliau – ir Standartas LST 1572:2004). Šis standartas taikomas alui, kurio alkoholio koncentracija yra nuo 0,9 iki 9 proc. tūrio. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba, remdamasi netinkamai atlikto tyrimo rezultatais, padarė nepagrįstą išvadą, kad Produktas neatitinka Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Net darant teorinę prielaidą, kad paimtas mėginys ir atliktas tyrimas buvo tinkami, Tarnybos išvada dėl Produkto neatitikimo minėto įstatymo reikalavimais yra visiškai nemotyvuota, t. y. Tarnyba nemotyvavo, kaip jos nustatyta aplinkybė, kad bendrovės kokybės sertifikate nurodytas sausųjų medžiagų kiekis Produkte neatitinka tirtame mėginyje sausųjų medžiagų kiekio, pagrindžia tai, kad Produktas neatitinka Maisto įstatymo reikalavimų. Tokiai išvadai pagrįsti būtina vadovautis 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 178/2002) 14 straipsnyje įtvirtintais kriterijais ir nustatyti, ar Produktas yra saugus, tačiau Tarnyba priimtame sprendime niekaip nenagrinėjo šių kriterijų ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba taip pat nenustatinėjo ir nemotyvavo, kodėl dėl neva nustatytos aplinkybės dėl sausųjų medžiagų kiekio skirtumo tirtame mėginyje ir kokybės sertifikate maistas (t. y. Produktas) nėra tinkamas žmonėms vartoti arba yra užterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, ir nepagrindė, kad Produktas neatitinka privalomų saugos ir kokybės reikalavimų. Iš ginčijamo sprendimo taip pat nėra aišku, kuris konkrečiai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. B1-12 patvirtintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo) 14 punkte nurodytas pagrindas buvo pagrindu priimti ginčijamą sprendimą. Net ir darant prielaidą, kad sprendimas buvo priimtas minėto teisės akto 14 punkte nurodytu pagrindu „ūkio subjektas tiekia rinkai produktą (-us), kuris (-ie) neatitinka ženklinimo reikalavimų, ir per nustatytą trūkumų šalinimo terminą šių pažeidimų nepašalina“, tokie Tarnybos veiksmai laikytini skubotais ir todėl nepagrįstais, nes prieš uždraudžiant produkto tiekimą į rinką Tarnybą privalėjo nustatyti protingą trūkumų šalinimo terminą, o tai šiuo atveju nebuvo padaryta. Pareiškėjo teigimu, priimtas ginčijamas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas nei faktine, nei teisine prasme, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto ir 8 straipsnio reikalavimams, yra nesuderinamas su gerojo viešojo administravimo, teisėtumo ir proporcingumo principais, todėl yra naikintinas.Bendrovė taip pat pažymėjo, kad Tarnybos taikyta poveikio priemonė – Produkto tiekimo uždraudimas į rinką – yra itin ribojančio pobūdžio, sukelianti reikšmingas finansines pasekmes, kenkia Produkto ir jos reputacijai, apriboja Produkto tiekimą ne tik į Lietuvą, bet ir į visą Europos Sąjungos rinką. Toks sprendimas galimas tik išskirtiniais atvejais. Atsakovas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas Produkto ženklinimo etiketėje bei Produkto kokybės sertifikate deklaravo, jog sausųjų medžiagų kiekis pradinėje misoje yra 12 ± 0,3 proc. Bendrovė teigė, kad, gaminant nealkoholinį alų, galutiniame Produkte pradinio ekstrakto kiekis sumažėja ir sudaro apie 6 proc., tuo pareiškėjas patvirtino ir Instituto laboratorijoje gautus Produkto mėginio tyrimo rezultatus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas galutiniame Produkte deklaruodamas sausųjų medžiagų kiekį pradinėje misoje klaidina vartotoją, kadangi vartotojas vartoja galutinį Produktą, bet ne pradinį Produktą prieš mielių ir alkoholio atskyrimą. Todėl neaišku, kodėl bendrovė galutiniame produkte nurodė sausųjų medžiagų kiekį pradinėje misoje, žinodama, kad pagaminus produktą jų kiekis sumažės. Pareiškėjas, tiekdamas į rinką jau galutinį pagamintą Produktą, turėtų neklaidinti vartotojo ir deklaruoti tokius rodiklius, kurie nustatomi galutiniam Produktui, bet ne viename iš Produkto gamybos etapų.Atsakovas pažymėjo, kad Institute tyrimas atliktas vadovaujantis Standartu LST 1572:2004. Pagal šį standartą nustatomi rodikliai yra etilo alkoholio koncentracija tūrio procentais, pradinis ekstraktas arba sausų medžiagų kiekis pradinėje misoje masės procentais. Standartas LST 1572:2004 taikomas būtent pagamintam produktui. Institutas yra akredituotas Nacionalinio akreditacijos biuro prie Ūkio ministerijos. Jame sukurta, įdiegta ir palaikoma kokybės vadybos sistema, atitinkanti standarto LST EN ISO 17025 „Tyrimo, bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencijai keliami bendrieji reikalavimai“ reikalavimus ir užtikrinanti laboratorinių tyrimų rezultatų kokybę. Instituto tyrimų rezultatai yra teisingi, patikimi ir nekeliantys abejonių. Atsakovo teigimu, Tarnyba tikrinimo metu vadovavosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. B1-478 patvirtintu Importuojamo negyvūninio maisto valstybinės maisto kontrolės tvarkos aprašu (toliau – ir Importuojamo negyvūninio maisto valstybinės maisto kontrolės tvarkos aprašas) ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. B1-255 patvirtintu Importuojamo negyvūninio maisto, kuriam taikoma sustiprinta valstybinė maisto kontrolė, sąrašu, (toliau – ir Sąrašas). Sąrašo 15 punkte nustatyta, kad sustiprinta valstybinė maisto kontrolė atliekama iš visų trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką importuojamam alui, o tai ir buvo padaryta, paimant Produkto mėginius laboratoriniams tyrimams Institute. Sprendimas priimtas vadovaujantis ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo 14.3 papunkčiu dėl pažeidžiamų Produkto juslinių, sudėties ir (ar) kitų reikalavimų, kurie neturi įtakos Produkto saugai ir šių pažeidimų pareiškėjas negali pašalinti.Tarnybos nuomone, ginčijamas sprendimas yra proporcingas siekiui užtikrinti vartotojų interesų apsaugą maisto ir su juo susijusių paslaugų teikimo srityje. Maisto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikrina, kad maistas, skirtas tiek vidaus rinkai, tiek eksportui būti saugus, tinkamai paženklintas, nepažeistų vartotojų interesų ir atitiktų šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus. Kadangi minėtoje nuostatoje nustatyta, kad kontrolė atliekama laikantis principo, jog maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas, preziumuojama, kad maisto kokybės kontrolė atliekama laikantis analogiško principo – maisto kokybė yra prioritetas apsaugant vartotojų interesus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Obolon“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Tarnybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pastebėjo, kad tyrimo metu laboratorijoje buvo nustatyta, jog sausųjų medžiagų kiekis Produkte – 6,08 ± 0,03 proc., o tai atitinka pareiškėjo teiginius, jog ekstrakto kiekis produkte sumažėja iki 6 proc. Atsakovė pabrėžė, kad, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 8 ir 16 straipsnių nuostatomis, tiekdama galutinį produktą bendrovė neturėtų klaidinti vartotojo ir deklaruoti tokius rodiklius, kurie yra nustatomi galutiniam produktui, bet ne vienam iš jo gamybos etapų. Teismas pabrėžė, kad Reglamento (EB) Nr. 178/2002 8 straipsnyje numatyta, jog maisto produktus reglamentuojančiais įstatymais siekiama apsaugoti vartotojų interesus, jais remiantis informuotas vartotojas gali pasirinkti maistą, o 16 straipsnyje nustatyta, jog, nepažeidžiant konkretesnių maisto produktus reglamentuojančių įstatymų nuostatų, vartotojų neturi klaidinti maisto etiketės, reklama ir pateikimas, įskaitant jų formą, išvaizdą arba įpakavimą, pakavimo medžiagas, sudėjimo tvarką, apipavidalinimą juos demonstruojant ir įvairiausiomis priemonėmis apie juos teikiamą informaciją. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr.487 patvirtintas Alaus ir alaus kokteilių apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninis reglamentas (toliau – ir Techninis reglamentas), kurio nuostatos taikomos visoms įmonėms, užsiimančioms alaus gamyba, įvežimu, importu bei pardavimu. Techniniame reglamente pateikiamas tiek alkoholinio, tiek nealkoholinio alaus apibūdinimas bei alaus gamybai, žaliavoms ir medžiagoms, gamybos procesui, taip pat kokybės rodikliams keliami reikalavimai. Alaus etiketėje be kitų reikalavimų turi būti nurodomas sudedamųjų dalių sąrašas ir jų kiekis (Techninio reglamento 60 punktas, 61.3 papunktis), o alaus gamintojai, importuotojai, įvežėjai bei pardavėjai turi užtikrinti, kad jų gaminamų, importuojamų, įvežamų ir parduodamų gėrimų prekinis pateikimas atitiktų šio reglamento reikalavimus (Techninio reglamento 62 punktas).Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatinėjo rodiklius, kurie apibūdina galutinį Produktą, ir pripažino, jog pareiškėjas neteisingai deklaruoja sausųjų medžiagų kiekį produkto etiketėje ir kokybės sertifikate. Kaip nurodė ir pati bendrovė, iš galutinio Produkto nėra įmanoma nustatyti pradinio ekstrakto kiekio.Teismas pažymėjo, kad Tarnyba ginčijamame sprendime nurodė, jog sausųjų medžiagų kiekis Produkte neatitinka pareiškėjo Produkto kokybės sertifikate deklaruojamo sausųjų medžiagų kiekio ir būtent šiuo pagrindu pažeidžiama Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1 punktas. Įvertinusi Tyrimų protokolo duomenis, Tarnyba nustatė, kad sausųjų medžiagų kiekis Produkte neatitiko Produkto kokybės sertifikato duomenų apie deklaruojamą sausųjų medžiagų kiekį, ir nurodė, jog tai neatitinka Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 2 dalies 1 punkto nuostatų dėl reikalavimų kokybei. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nepagrįstai teigė, jog Tarnyba nepagrindė, kad Produktas nėra saugus, nes minėtame Maisto įstatymo straipsnyje yra nustatyti reikalavimai tiek produktų saugai, tiek jų kokybei ir būtent pastarojo reikalavimo pažeidimą atsakovas konstatavo ginčijamu sprendimu.Teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovas paaiškino, jog sprendimas priimtas, vadovaujantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo 14.3 papunkčiu, t. y. dėl pažeidžiamų Produkto juslinių, sudėties ir (ar) kitų reikalavimų, kurie neturi įtakos Produkto saugai ir šių pažeidimų bendrovė negali pašalinti. Šio papunkčio nuostatos atitinka atsakovo nustatytas faktines aplinkybes, t. y. nustačius, jog pagamintas ir į skardines išfasuotas Produktas neatitinka kokybės sertifikate nurodomų duomenų, buvo pripažinta, jog šių kokybės trūkumų pareiškėjas negali pašalinti.Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas pagal jam suteiktą kompetenciją tinkamai įvertino patikrinimo metu Tyrimų protokole nurodytus duomenis ir priėmė faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad Tarnybos sprendimas dėl produkto tiekimo rinkai uždraudimo neatitinka proporcingumo principo, nes juo buvo siekiama užtikrinti vartotojų interesų apsaugą atliekant maisto produktų kokybės kontrolę.
III.
Pareiškėjas AB „Obolon“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė valstybinės kalbos principą neužtikrinęs pateikto byloje svarbiausio įrodymo, t. y. Produkto kokybės sertifikato, (nulėmusio ginčijamo sprendimo priėmimą) surašyto užsienio (anglų) kalba vertimo į valstybinę lietuvių kalbą. Bendrovės teigimu, teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir betarpiškumo principus bei įrodymų vertinimo taisykles, kadangi tinkamai nevertino Produkto kokybės sertifikato turinio ir jo tariamo neatitikimo faktiniams Produkto tyrimo rezultatams, taip pat neišreikalavo iš Lietuvos standartizacijos departamento ir nevertino šio departamento parengtų standartų, kurių pagrindu buvo atliktas Produkto tyrimas. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas peržengė administracinės bylos nagrinėjimo ribas konstatuodamas, jog Produkto savybės neatitinka etiketėje pateiktos informacijos, nors ginčijamame Tarnybos sprendime konstatuotas tik neatitikimas Produkto kokybės sertifikato duomenims, bet ne etiketės informacijai, bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Teismas nepagrįstai vadovavosi Reglamentu (EB) Nr. 178/2002 sutapatinęs Produkto kokybės sertifikate nurodytus duomenis su Produkto etiketės duomenimis. Teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi Techninio reglamento nuostatomis (60 punktu, 61.3 papunkčiu, 62 punktu), kurios taip pat nustato reikalavimus Produkto etiketės informacijai. Teismas neatsižvelgė į Techninio reglamento 51.1.1 papunktį, kuris numato pareigą įmonių vadovams alaus receptūroje nurodyti sausųjų medžiagų kiekį pradinėje misoje (pradinis ekstraktas). Teismas nenurodė jokio teisės akto, kuris numatytų pareigą gamintojui (šiuo atveju – bendrovei) deklaruojant Produkto požymius atitinkančius produktus kokybės sertifikate nurodyti sausųjų medžiagų kiekį galutiniame produkte. Bendrovė teigia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl atlikto tyrimo netinkamumo ir rezultatų nepatikimumo ir iš esmės jų net nevertino. Pareiškėjas pažymi, kad, vertinant Produkto sausųjų medžiagų kiekio atitiktį deklaruojamam, tyrimo metu ištirto Produkto sausųjų medžiagų kiekis nepagrįstai buvo sutapatintas su visai kitu deklaruojamu Produkto rodikliu, t. y. Produkto sausųjų medžiagų kiekiu pradinėje misoje, todėl buvo padaryta klaidinga išvada apie ištirto objekto (Produkto) sausųjų medžiagų kiekio neatitikį deklaruojamam. Pats Produkto mėginio tyrimas buvo atliekamas netinkamos metodikos pagrindu. Pareiškėjas pabrėžia, kad Tarnyba nenustatinėjo ir niekaip nemotyvavo, kodėl dėl neva nustatytos aplinkybės dėl sausųjų medžiagų kiekio skirtumo tirtame mėginyje ir kokybės sertifikate maistas, t. y. Produktas, nėra tinkamas žmonėms vartoti arba yra užterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, arba kodėl Produktas neatitinka privalomų saugos ir kokybės reikalavimų. Iš Tarnybos sprendimo nėra aišku (jame nėra nurodyta), kuris konkrečiai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo 14 punkte nurodytas pagrindas buvo pagrindu priimti ginčijamą sprendimą. Vietoj to, kad konstatuotų Tarnybos pažeidimą dėl reikalavimų, nustatytų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo 21 punkte, neįvykdymo, t. y. konkretaus iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo 14 punkte nurodytu pagrindų taikomai poveikio priemonei nenurodymo, teismas ginčijamame sprendime už Tarnybą sprendė, kuris Aprašo pagrindas taikytinas. Taigi Tarnyba netinkamai teisiškai kvalifikavo bendrovės neva padarytą pažeidimą, pritaikė netinkamus teisės aktus, dėl to buvo pažeista Viešojo administracinio įstatymo 8 straipsnio 1 dalis.Bendrovės nuomone, Tarnyba bendrovei pritaikė neproporcingą ir per griežtą poveikio priemonę, nepagrįstai neįvertino, kad nustatytas pažeidimas yra pašalinamas, ir nenustatė termino pažeidimui pašalinti. Todėl priimtas Tarnybos sprendimas ir taikyta administracinio poveikio priemonė neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinto proporcingumo principo.Atsakovas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti naikinamas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, nes Produkto kokybės sertifikato pateikimas anglų kalba nelaikytinas sprendimo negaliojimo pagrindu. Teismui Produkto kokybės sertifikate pateikta informacija pasirodė aiški ir pakankama objektyviai išnagrinėti įrodymus byloje. Teismas rėmėsi ne vien dokumentu anglų kalba, bet įrodymų visuma. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nekėlė valstybinės kalbos pažeidimo principo klausimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Tarnyba, priimdama sprendimą, rėmėsi Instituto atliktų laboratorinių tyrimų rezultatais. Tarnyba vadovavosi Sąrašu, kurio 15 punkte nustatyta, kad tokia sustiprinta valstybinė kontrolė atliekama iš visu trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką importuojamam alui, tai ir buvo padaryta paimant Produkto mėginius. Būtent Produkto kokybės sertifikate nurodytu sausųjų medžiagų kiekiu pradinėje misoje, t. y. 12 proc., rėmėsi Institutas, atlikdamas tyrimus. Instituto atlikto Produkto mėginio laboratoriniai tyrimai tik patvirtina, kad bendrovė neteisingai deklaravo produkto ženklinimo etiketėje ir Produkto kokybės sertifikate sausųjų medžiagų kiekį, nurodydama sausųjų medžiagų kiekį pradinėje misoje (12 ± 0,3 proc.), žinodama, kad galutiniame produkte jo kiekis sumažės, t. y. bus apie 6 proc.Tarnyba nurodo, kad jokiu kitu kaip tik Standartu LSI 1572:2004, t. y. būtent alui taikomu standartu, Institutas ir negalėjo vadovautis, kadangi nors Produktas yra nealkoholinis alus, jis vis tiek patenka į alaus kategoriją, vadovaujantis Techniniu reglamentu. Produkto kokybės sertifikate nealkoholinio alaus sausųjų medžiagų kiekis buvo nurodytas kaip įprasto alaus – 12 proc., – nors gamintojas turėjo žinoti ir žinojo, kad atlikus laboratorinius tyrimus gautas nealkoholinio alaus tyrimų rezultatas nesutaps su duomenimis, nurodytais Produkto kokybės sertifikate. Produkto kokybės sertifikate deklaruojamas nealkoholinis alus buvo įvežtas į Lietuvos Respubliką su tokiais pačiais kokybės dokumentais kaip ir įprastas pasterizuotas alus.Atsakovas pabrėžia, kad Maisto įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad, nustačiusi šio įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimus, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nustatyta tvarka turi teisę taikyti administracinio poveikio priemones, kurių viena yra maisto pateikimo į rinką uždraudimas. Ši priemonė taikoma tais atvejais, kai pažeidžiami produkto jusliniai, sudėties ar kiti reikalavimai, kurie neturi įtakos produkto saugai ir šių pažeidimų ūkio subjektas negali pašalinti. Kadangi nagrinėjamu atveju Produktas yra skardinėse sufasuotas alus, nustatytų trūkumų per nustatytą terminą pašalinti nebuvo įmanoma. Atsakovas, negavęs pareiškėjo arba trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Merata“ prašymo pakeisti, papildyti Produkto kokybės sertifikato arba pateikti papildomus dokumentus, priėmė sprendimą uždrausti tiekti Produktą į Lietuvos Respublikos rinką.Atsakovo nuomone, teismas sprendime ne paviršutiniškai pakartojo Tarnybos argumentus, bet įvertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, Tarnybos pateiktos informacijos ir laboratorinių tyrimų, atliktų sertifikuotoje nacionalinėje laboratorijoje, duomenų visumą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorinio padalinio sprendimo, kuriuo ūkio subjektui buvo uždrausta tiekti į Lietuvos Respublikos rinką nealkoholinį alų, teisėtumo ir pagrįstumo.Pareiškėjas manė, kad šis sprendimas priimtas, atlikus netinkamą tyrimą ir padarius nepagrįstas išvadas, todėl kreipėsi į teismą.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad jog pareiškėjas neteisingai deklaravo sausųjų medžiagų kiekį nealkoholinio alaus, norimo tiekti į rinką, etiketėje ir kokybės sertifikate ir būtent šiuo pagrindu pažeidžiama Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1 punktas dėl reikalavimų produkto kokybei.Apeliaciniame skunde pakartojami pradinio skundo argumentai dėl netinkamai atlikto produkto mėginio tyrimo, papildomai akcentuojant byloje tirtų įrodymų leistinumo, jų tyrimo betarpiškumo principo pažeidimą.Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 metais pateikė UAB “Merata“ pasterizuoto alaus ir kitų gėrimų partiją, kurioje buvo ir 6 048 skardinės po 0,5 litro talpos nealkoholinio alaus „Obolon“. UAB „Merata“ šį produktą įvežė į Lietuvą, pateikė produkto mėginį Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui, kurio laboratorija, ištyrusi mėginį, nustatė, jog tirtame mėginyje sausųjų medžiagų kiekis ( 6,08 proc.) neatitinka gamintojo deklaruojamo kiekio nealkoholinio alaus kokybės sertifikate (12 proc.) Atsakovas, remdamasis Tyrimų protokolo išvada, 2016 m. vasario 2 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo konstatavo, kad nealkoholinis alus „Obolon“ neatitinka Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl, remdamasis Maisto įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimų dėl administracinių poveikio priemonių taikymo priėmimo tvarkos aprašo 14.3 papunkčiu, uždraudė jį tiekti į rinką.Maisto įstatymo 4 straipsnis numato, kad į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos. Maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pripažino, kad nealkoholinis alus „Obolon“ buvo saugus, tinkamas vartoti žmonėms, neužterštas teršalais, tačiau neatitiko kokybės reikalavimų sausųjų medžiagų kiekio aspektu ir tuo klaidino vartotojus.Produkto kokybei nustatyti būtina patikrinti, ar konkretaus produkto deklaruojami rodikliai atitinka realiuosius. Alaus, tame tarpe ir nealkoholinio alaus, kokybės tikrinimo atveju, vadovaujamasi Importuojamo negyvūninio maisto, kuriam taikoma sustiprinta valstybinė maisto kontrolė, sąrašu, kuris numato, kad tiriami tokie alaus kokybės rodikliai: sausųjų medžiagų kiekis pradinėje misoje, faktinė etilo alkoholio koncentracija, spalva. Taigi teismas, spręsdamas skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, pirmiausia turėjo nustatyti, kokius produkto kokybės rodiklius deklaravo pareiškėjas produkto ženklinime ir kokybės sertifikate, kokie alaus kokybės rodikliai buvo nustatyti tyrimo metu, ar produkto tyrimas buvo atliktas tinkamais metodais ir ar priimtas sprendimas buvo proporcingas pažeidimams, jei tokie buvo nustatyti. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ nagrinėjančio bylą teismo vaidmuo yra aktyvus. Nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Taigi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, o jas nustatyti iš byloje surinktų leistinų įrodymų visumos.Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas savo išvadas iš esmės grindė Tyrimų protokolu (b.l.14) ir Kokybės sertifikatu (b.l. 42). Pripažintina, kad byloje esantis Kokybės sertifikatas yra surašytas anglų kalba ir išverstas į valstybinę lietuvių kalbą nebuvo. Taip pat byloje nebuvo ir nėra pateikta produkto etiketė, įvertinus kurią būtų galima nustatyti, kokie nealkoholinio alaus kokybės rodikliai joje buvo nurodyti ir ar šie rodikliai klaidino vartotoją. Kadangi šie dokumentai vaidina pagrindinį vaidmenį įrodinėjimo procese, pirmosios instancijos teismas privalėjo juos betarpiškai ištirti ir įvertinti, tačiau to nepadarė ir kartu negalėjo lyginti Tyrimų protokole nurodytų duomenų atitikimo Kokybės sertifikate nurodytai informacijai.Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendime nepaneigti pareiškėjo argumentai, kad nealkoholinio alaus kokybės tyrimui buvo naudojamas netinkamas metodas. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrėjai naudojosi Lietuvos standartizacijos departamento parengtu standartu LST 1572:2004 „Alus. Etilo alkoholio koncentracijos, tikrojo ir pradinio ekstrakto nustatymas“, ir šio standarto 2008 metų keitiniu LST 1572:2004/1K:2008. Tačiau šis standartas, kuriame aprašomi tyrimo metodai ir rezultatų apskaičiavimas, skirtas alui, kurio etilo koncentracija nuo 0,9 iki 9 proc. Tuo tarpu etilo alkoholio kiekis tirtame produkte yra 0,3 proc. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, kokią įtaką tyrimo rezultatams gali turėti mažesnis alkoholio kiekis, ar nealkoholinio alaus kokybės rodikliams nustatyti neturėtų būti taikomas kitoks tyrimas ar kitokia metodika. Tuo tikslu buvo galima rinkti papildomus įrodymus, apklausti liudytojais asmenis, atlikusius tyrimą arba kitus asmenis, turinčius specialių žinių šioje srityje.Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad Kokybės sertifikate nurodytas teisingas sausųjų medžiagų kiekis pradinėje misoje, o pradinio ekstrakto dalis tokiame galutiniame produkte, kaip nealkoholinis alus, nenustatoma minėtais tyrimo metodais ir nepriskiriama prie privalomų kokybės rodiklių, kurie galėtų įtakoti Maisto įstatymo pažeidimus.Neišsprendus šių pirmų klausimų, nėra galimybės atsakyti ir į priimto atsakovo sprendimo proporcingumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas klaidino vartotoją, etiketėje nurodydamas sausųjų medžiagų kiekį pradinėje misoje, o ne galutiniame produkte, tačiau nepasisakė dėl galimybės ištaisyti šį pažeidimą tik įpareigojant pareiškėją pakeisti produkto ženklinimą ir po to išleisti produktą į rinką. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 81 ir 86 straipsniuose keliamų reikalavimų ir yra priimtas pažeidžiant ABTĮ 146 straipsnį. Dėl tokios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui surinkus papildomus įrodymus ir teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr.pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A662-374/2012; kt.).Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje turi būti renkami nauji įrodymai, jie iš naujo vertinami, į šių įrodymų pobūdį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo akcinės bendrovės „Obolon“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.