Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-02 · Administracinė byla Nr. I-5623-790/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-06-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-02
Bylos Nr.
I-5623-790/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00273-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
E. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5623-790/2016Proceso Nr. 3-61-3-00273-2016-4Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant pareiškėjui E. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas E. B. skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 42 600 EUR neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2014 m. liepos mėnesio ir Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad Vilniaus PN izoliatoriuje buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su fiziniu kontaktu su pareiškėjo žmona, dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus ir depresiją. Kambaryje, kuriame pareiškėjas gyveno, nebuvo užtikrinamas teisės aktais numatytas minimalus plotas vienam asmeniui, pateko nepakankamai dienos šviesos per langus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN nebuvo patalpų, skirtų nerūkantiems asmenims, nes daugelis asmenų, su kuriais jis gyveno vienose patalpose, rūkė. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas, atsižvelgiant į vienu metu juo besinaudojančių asmenų skaičių. Prausykla buvo įrengta atskiroje patalpoje, ji buvo netvarkinga, surūdijusiu paviršiumi, o karštas vanduo būdavo įjungiamas vieną kartą per savaitę. Dušu pasinaudoti taip pat būdavo galima vieną kartą per savaitę. Kambariuose, kuriuose pareiškėjas gyveno, sienos, lubos ir grindų paviršius neatitiko higienos normų, buvo avarinės būklės. Baldai kambariuose buvo seni. Dėl nepakankamos ventiliacijos kambariuose nuolat būdavo jaučiama drėgmė, veisėsi tarakonai ir žiurkės. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jam skiriamo maisto energetinė vertė neatitiko jo fiziologinių poreikių ir neužtikrino pakankamos mitybos. Pareiškėjui buvo skirta nuobauda, kurią atlikti teko baudos izoliatoriuje. Tuo laikotarpiu pareiškėjui būdavo sudaroma galimybė tik vieną valandą pasivaikščioti lauke. Šių priemonių taikymo metu buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai su žmona, dėl ko nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai. Pareiškėjui buvo atliekama krata, kurios metu teko nusirengti, o kratos metu dalyvavo kitos lyties asmuo. Vilniaus PN konstrukcijose buvo naudojamas asbestas, o tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Jam taip pat nebuvo sudaryta galimybė turėti kompiuterį, šiltus pledus. Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių teigė, kad patyrė neturtinę žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–18) su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą už pareiškėjo reikalavimus nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2013-01-21. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, o iki Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, t.y. atitiko nustatytus reikalavimus. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Laikotarpiu nuo 2013-01-21 iki 2016-01-21 pareiškėjui buvo skirtos 2 drausminės nuobaudos, kurias atliko baudos izoliatoriuose. Plotas kamerose visiškai atsitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, vėdinimo, valymo, higienos normų laikymosi, jo laikymo su rūkančiais asmenimis nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pateikęs nei vieno skundo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundo reikalavimus palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad Vilniaus PN su juo buvo laikoma daugiau asmenų, nei nurodė atsakovo atstovas atsileipime į skundą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2011 m. sausio iki 2014 m. liepos mėn.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administra­cinėje byloje Nr. A444-343/2013), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas per visą laisvės atėmimo vykdymo Vilniaus PN laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2016-01-19 (b. l. 3), todėl laikytina, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos laikant jį Vilniaus PN galimai netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. iki 2013-01-18, atlyginimo.

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 10-18). Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismui sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo šalys turi pateikti argumentus, įrodymus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1671-858/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų gyvenimo sąlygų, Vilniaus PN ir Vilniaus PN pareigūnų veiksmų ir neveikimo nuo 2011 m. iki 2013-01-18 atlyginimo priteisimo taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina. Skundo reikalavimai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN ir Vilniaus PN pareigūnų veiksmų (neveikimo) nagrinėtini laikotarpiu nuo 2013-01-19 iki 2014 m. liepos mėnesio (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kambaryje, kuriame pareiškėjas gyveno nebuvo užtikrinamas teisės aktais numatytas minimalus plotas vienam asmeniui. Minimalius gyvenamojo ploto normatyvus nuo 2010 m. balandžio 30 d. pataisos namuose nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas, kuriame numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pagal šių taisyklių 11¹.2 punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpoms nustatomas minimalus 3,6 kv. m. reikalavimas, tenkantis vienam asmeniui. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 11-12) pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 303, kurios plotas 16,75 kv. m., įrengtos 5 miegamos vietos, 6 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 413, kurios plotas 35,69 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų, 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 305, kurios plotas 33,15 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų, 2 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 201, kurios plotas 34,99 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 10 k., kurios plotas 14,15 kv. m, įrengtos 7 miegamos vietos, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 K, kurios plotas 30,47 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos. Atsakovo atstovas taip pat į bylą pateikė perkėlimo raportus, įsakymus dėl perkėlimo į patalpas, kurių pagrindu pareiškėjas minėtose patalpose buvo apgyvendintas (b. l. 22-29). Nors pareiškėjas teigia, kad jis Vilniaus PN buvo laikomas su daugiau asmenų, nei nurodo atsakovo atstovas, tačiau nepateikia į bylą jokių įrodymų, paneigiančių Vilniaus PN pateiktus rašytinius įrodymus. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). Todėl teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo reikalavimus dėl per mažo ploto, neturi pagrindo netikėti Vilniaus PN pateiktais duomenimis ir jais remdamasis konstatuoja, kad Vidaus tvarkos taisyklėse nustatytas minimalus 3,1 kv. m. bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m. baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose asmeniui tenkantis plotas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas, nes buvimo Vilniaus PN ginčo laikotarpiu metu jam atitinkamai teko nuo 3,18 kv. m. iki 4,71 kv. m. ploto. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose ir jis turėjo teisę dienotvarkėje nustatytu laiku išeiti iš šių patalpų į lauką, naudotis teritorijoje įrengtomis sporto aikštelėmis ir pan. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo jam suteikto ploto Vilniaus PN atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jo buvimo Vilniaus PN metu į gyvenamąsias patalpas pateko nepakankamai dienos šviesos per langus, kambariuose, kuriuose pareiškėjas gyveno, sienos, lubos ir grindų paviršius neatitiko higienos normų, buvo avarinės būklės, baldai buvo seni, dėl nepakankamos ventiliacijos kambariuose nuolat būdavo jaučiama drėgmė. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčo laikotarpiu nustatė Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) (toliau – ir HN 76:2010). Pataisos įstaigų gyvenamųjų patalpų įrengimą reglamentavo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82; aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi normas nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-03-30 įsakymas Nr. V-241. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų patalpų apšvietimą, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, patalpos vėdinamos per langus, įrengtos ventiliavimo sistemos, patalpos aprūpintos inventoriumi pagal nustatytas normas. Pareiškėjas į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų nebuvo kreipęsis, nors pagal kitų asmenų skundus ši institucija tokius patikrinimus atlikdavo. Iš Vilniaus PN Ūkio skyriaus pažymos (b. l. 30) matyti, kad pareiškėjas į Vilniaus PN su skundais, prašymais dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuje, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, netinkamo inventoriaus, apšvietimo, patalpų temperatūros ar blogos ventiliacijos nesikreipė. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokiose konkrečiose patalpose ir kokiu laikotarpiu jo laikymo sąlygos neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų. Todėl, teismas įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga pateikti įrodymus, paneigiančius tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius, todėl laiko juos neįrodytais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN nebuvo patalpų, skirtų nerūkantiems asmenims, nes daugelis asmenų, su kuriais jis gyveno vienose patalpose, rūkė. Pareiškėjo buvimo Vilniaus PN metu galiojusio Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numatė, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus PN administracijai kilo pareiga užtikrinti, kad asmenys įstaigoje būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad asmenys apgyvendinami atsižvelgiant į Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, t. y. nerūkantys atskirai nuo rūkančių, ar asmuo yra rūkantis išsiaiškinama jam atvykus į įstaigą. Iš pareiškėjo skundo nėra aišku, ar pareiškėjas yra rūkantis, ar ne, jis nenurodė kokiu būdu Vilniaus PN pažeidė šiuo aspektu jo teises ir sukėlė neturtinę žalą. Iš įrašo ant 2014-01-29 nutarimo dėl pareiškėjo nubaudimo (b. l. 24) matyti, kad jis buvo pažymėjęs pastabą, kad yra rūkantis. Todėl teismas vertina pareiškėjo teiginius šiuo aspektu kaip abstrakčius ir neįrodytus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas atsižvelgiant į vienu metu juo besinaudojančių asmenų skaičių. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus pataisos namuose ginčo laikotarpiu reglamentavo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (redakcija, galiojusi nuo 2011-06-19 iki 2016-01-28) (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Pagal minėtų taisyklių 18 punktą pasivaikščiojimo kiemai įrengiami pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19–21 punktus pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės bei kiti teisės aktai nenumato minimalaus pasivaikščiojimo kiemų ploto, pareiškėjas dėl šių pažeidimų nebuvo kreipęsis į Vilniaus PN (b. l. 30), nenurodė daugiau aplinkybių iš kurių būtų galima spręsti, kad jam buvo padaryta neturtinė žala šiuo aspektu, todėl teismas atmeta pareiškėjo teiginius kaip abstrakčius ir neįrodytus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad prausykla buvo įrengta atskiroje patalpoje, ji buvo netvarkinga, surūdijusiu paviršiumi, o karštas vanduo būdavo įjungiamas vieną kartą per savaitę, dušu pasinaudoti taip pat būdavo galima vieną kartą per savaitę. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktas numato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos: nuteistųjų gyvenamieji kambariai; stacionaraus priežiūros posto patalpa gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose nuteistieji užrakinami nakčiai; socialinių darbuotojų kabinetai; įrengiant naujus arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamus gyvenamuosius korpusus, nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas; tualetas personalui; valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui); sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui); laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui); drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui); kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui). HN 76:2010 68 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš pareiškėjo skundo, atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad pareiškėjui buvo sudaromos sąlygos praustis ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Kadangi prausimosi patalpa pagal aukščiau nurodytus Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus turi būti įrengta atskirai, pareiškėjo teisių pažeidimo konstatuoti taip pat nėra pagrindo. Pareiškėjas su skundais ar prašymais į Vilniaus PN dėl netinkamų jo laikymo sąlygų nesikreipė, pagal HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl to, kad, jo teigimu, prausykla buvo netvarkinga, surūdijusiu paviršiumi.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN veisėsi tarakonai ir žiurkės. Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). Byloje esanti Vilniaus PN 2011-07-25 sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia bendrovė UAB „Dezinfa“ (b. l. 31–32), patvirtina, kad Vilniaus PN buvo tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Vilniaus PN rūpinosi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam skiriamo maisto energetinė vertė neatitiko jo fiziologinių poreikių ir neužtikrino pakankamos mitybos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2298 kcal. Pareiškėjas, teigdamas, kad jam tenkančio maisto energetinė vertė buvo nuo 1500–1600 kcal, šio argumento nepagrindė, nenurodė, kaip apskaičiavo maisto energetinę vertę, jo laikymo Vilniaus PN metu su skundais ir prašymais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maisto atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo skirta nuobauda, kurią atlikti teko baudos izoliatoriuje, tuo laikotarpiu pareiškėjui būdavo sudaroma galimybė tik vieną valandą pasivaikščioti lauke. Šių priemonių taikymo metu buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai su žmona, dėl ko nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu pareiškėjui 2014-01-29 Vilniaus PN direktoriaus nutarimu buvo paskirta nuobauda – 14 parų perkėlimas į kamerų tipo patalpas (b. l. 24) ir 2014-06-02 Vilniaus PN direktoriaus nutarimu buvo paskirta nuobauda – 15 parų perkėlimas į baudos izoliatorių (b. l. 28). BVK 146 straipsnio (redakcijos, galiojusios pareiškėjo laikymo ginčo laikotarpiu Vilniaus PN) 1 dalis numatė, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu; jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Atsižvelgiant į šias nuostatas, pareiškėjas, atlikdamas paskirtą nuobaudą baudos izoliatoriuje, neturėjo teisės pasivaikščioti lauke daugiau nei vieną valandą bei gauti pasimatymų. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo ir neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, įvertinęs pakankamai neilgą pareiškėjo laikymą baudos izoliatoriuje (15 parų) (b. l. 28) atmeta kaip nepagrįstus ir pareiškėjo teiginius, kad dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo galėjo nutrūkti jo socialiniai ryšiai su sutuoktine.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė turėti kompiuterį, šiltus pledus, tačiau nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis. Kaip minėta, šiais daiktais pareiškėjas neturėjo teisės naudotis tuo metu, kai buvo patalpintas į baudos izoliatorių. Pareiškėjui dėl šių aplinkybių nustatyta administracine tvarka nesiskundus, teismas tokio pobūdžio pareiškėjo teiginius vertina kaip abstrakčius ir neįrodytus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam būnant paprastoje grupėje po ilgalaikių pasimatymų buvo atliekama krata, kurios metu teko nusirengti, o kratos metu dalyvavo kitos lyties pareigūnai. Kratų atlikimo tvarką ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130. Šios instrukcijos 140 punktas numatė, kad siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti tardymo izoliatoriaus, pataisos įstaigos ar areštinės teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Pagal 141 punktą kratas ir apžiūras atliko prižiūrėtojai, kitų laisvės atėmimo vietų tarnybų pareigūnai. Pagal 144 punktą suimtųjų ir nuteistųjų krata buvo skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo, apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Pagal 145.6 punktą suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai turėjo būti atliekama prieš ir po pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis, kai pasimatymų metu tarp pasimatančiųjų galimas fizinis kontaktas. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, dėl kada vykdytų kratų po ilgalaikių pasimatymų jis skundžiasi, kada kratos metu dalyvavo kitos lyties pareigūnai. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktūs, jam galimai padarytų pažeidimų metu ar nedelsiant po jų nesiskundus dėl galimo teisių pažeidimo (b. l. 30), atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga juos paneigti. Todėl teismas laiko šiuos pareiškėjo teiginius neįrodytais. Be to, pažymėtina, kad po ilgalaikių pasimatymų krata privalėjo būti atliekama, todėl pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu konstatuoti nėra pagrindo.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN konstrukcijose buvo naudojamas asbestas, t. y. šiferio stogas, jo buvo sienose, o tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Vadovaujantis Vyriausybės 1998-08-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, po to statinių konstrukcijose neliko jokių statybinių medžiagų, turinčių asbesto priemaišų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog pastato konstrukcijoje yra asbesto ir tai labai kenkė jo sveikatai, jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, todėl atmestini.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktų įrodymų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Vilniaus PN ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumo.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, nenustatyta Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo laikymo Vilniaus PN ginčo laikotarpiu metu. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo E. B. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras