Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-13197-727/2011 pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovei I. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. S. (buvusi K.) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės I. L. 3793,81 Lt skolos ir 49,65 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad buvusiam sutuoktiniui A. K. 2002-09-30 sudarytos Būsto pirkimo kreditavimo sutarties Nr. 1450218011664/30 (toliau - Kreditavimo sutartis) pagrindu buvo suteiktas 80000 Lt kreditas. 2002-10-17 ieškovė ir A. K. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kurios 3.3 punkte buvo nurodyta, jog sutuoktiniai pagal kreditavimo sutartį gautus pinigus įsipareigoja bankui grąžinti lygiomis dalimis, t.y. kiekvienas po 40000 Lt. Tokį įrašą sutartyje sąlygojo pačios ieškovės siūlymas, nes sutuoktinis buvo nukentėjęs nuo pirmų skyrybų. Įmokos visada buvo mokamos iš bendrų šeimos pajamų. A. K. 2006-07-05 mirė. Jo mirties dieną prievolė bankui nebuvo pilnai įvykdyta, todėl po jo mirties bankas nuo A. K. sąskaitos nurašė 8781,24 Lt, o likusią kredito dalį - 12451,74 Lt 2007-08-03 sumokėjo ieškovė. Ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio santuokos metu įgytas turtas ir prievolės laikytinos sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal LR CK 3.117 str. 1 d. paveldėjimo objektą po A. K. mirties sudaro jam tenkanti 1/2 dalis santuokoje įgyto turto bei prievolių: 4390,62 Lt piniginių lėšų (1/2 dalis nuo 8781,24 Lt, buvusių A. K. sąskaitoje jo mirties dieną) bei 10616,49 Lt turtinė prievolė (1/2 dalis nuo 21232,98 Lt). Ieškovė teigia, jog remiantis LR CK 5.13 straipsniu, reglamentuojančiu paveldimo turto dalis, ieškovei tenkanti piniginių lėšų dalis, įskaitant ieškovės dalį jungtinėje nuosavybėje, sudaro 5488,28 Lt (4390,62 Lt + 4390,62 Lt x 25%), o turtinės prievolės pagal kreditavimo sutartį dalis sudaro 13270,61 Lt (10616,49 Lt + 10616,49 Lt x 25 %). Atitinkamai atsakovės (A. K. dukros iš pirmos santuokos) paveldima piniginių lėšų dalis sudaro 3292,96 Lt (4390,62 Lt x 75%), o turtinės prievolės - 7962,37 Lt (10616,49 Lt x 75%). Skirtumas tarp atsakovės paveldėtų turtinės prievolės ir piniginių lėšų yra 4669,41 Lt (7962,37 Lt - 3292,96 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė už atsakovę įvykdė po nurašymo iš A. K. banko sąskaitos likusią prievolę pagal kreditavimo sutartį, remiantis LR CK 6.50 straipsnio 3 dalimi, ieškovė teigia įgijusi reikalavimo teisę į atsakovę 4669,41 Lt sumai. Atsakovė ieškovei 2011-04-15 sumokėjo tik dalį sumos - 875,60 Lt, o likusios skolos - 3793,81 Lt teigia nepripažįstanti. Kadangi atsakovė nesureagavo į ieškovės jai siųstą raginimą ir nurodytu laiku, t.y. 2011-03-23, nesumokėjo šios sumos ieškovei, ji už laikotarpį nuo 2011-03-23 iki ieškinio pateikimo teismui dienos paskaičiavo 49,65 Lt palūkanų (LR CK str. 1 d., 3.87 str., 3.88 str. 2 d., 3.117 str. 1 d., 5.13 str., 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).

Atsakovė I. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydama jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės pateikta 2002-10-17 Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, jog R. S. su A. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), nusprendė įsigyti ne sutuoktinių bendron jungtinėn, o dalinėn nuosavybėn. Apie tai buvo pažymėta šios sutarties 2.1 p. Minėtoje sutartyje buvo nurodytas atsiskaitymo su pirkėja už minėtą nekilnojamąjį daiktą būdas bei tvarka, t.y. nurodytos konkrečios pinigų sumos, kurias įsigydami daiktą sumoka pirkėjai, t.y. 60000 Lt sumoka A. K. prieš sudarant sutartį, 12200 Lt sumoka A. K. iki 2002-11-21, 34800 Lt sumoka R. K. iki 2002-10-24, likę 80000 Lt sumokami A. K. pagal kreditavimo sutartį AB SEB banko pasiskolintais pinigais. Sutuoktiniai sutarė ir pažymėjo minėtos sutarties 3.3 p., jog A. K. iš banko paskolintus pinigus abu grąžins lygiomis dalimis, t.y. po 40000 Lt. Atsakovė teigia, jog minėtos aplinkybės reiškia, kad sutuoktiniai bendru sutarimu, įtvirtintu sudaryta bei notariškai patvirtinta sutartimi, pakeitė įstatymų nustatytą turto režimą, t.y. sutarė, jog minėtas nekilnojamasis daiktas įgyjamas bendron dalinėn nuosavybėn. R. S. pripažino faktą, jog minėtas nekilnojamasis daiktas buvo įgytas jos ir A. K. bendron dalinėn nuosavybės, nes palikimą pagal turto apyrašą po A. K. mirties priėmė būtent 60/100 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, likusi šio buto dalis, t.y. 40/100 dalis, kaip ieškovės asmeninė nuosavybė į paveldimo turto sąrašą įtraukta nebuvo. R. S., vykdydama su A. K. sudarytą susitarimą, iki jo mirties ieškovė paskolos dengimui į A. K. vardu atidarytą AB SEB banko sąskaitą periodiškai pervesdavo pinigų sumas, nurodydama mokėjimo paskirtį – „paskolos už butą grąžinimas“. Ir iš viso šiuo tikslu iki 2006-07-05 pervedė 33278 Lt. Tai patvirtina, jog abu sutuoktiniai vykdė notariškai patvirtintą susitarimą – prievolė AB SEB bankui vykdyti ne iš jungtinei nuosavybei priskirtinų, o iš kiekvieno jų asmeninių lėšų. Vertinant kreditavimo sutarties sąlygas, A. K. savo prievolę bankui vykdė tinkamai ir laikotarpiu nuo 2002-12-30 iki 2006-07-05 viso sumokėjo 68339,73 Lt. 2009-10-20 AB SEB banko pažyma patvirtina, jog 2006-07-05 negrąžinto kredito likutis buvo 20689,67 Lt, neįskaitant palūkanų. Laikotarpiu nuo 2006-07-31 iki 2007-01-02 nuo A. K. sąskaitos vyko automatiniai nurašymai ir šiuo laikotarpiu buvo nurašyta 8275,86 Lt paskolos, 455,88 Lt palūkanų. 2007-08-03 R. K. įmokėjo 12413,81 Lt kredito dengimui ir 37,93 Lt palūkanų. Atsakovė teigia, jog visa prievolės suma pagal kreditavimo sutartį (80000 Lt paskola ir palūkanos) yra 89 522,58 Lt. Ieškovei ir A. K. priklausiusios įvykdyti prievolės dalys (po ½ dalį) yra 44 761,29 Lt. Ieškovė savo asmeniniais pinigais viso sumokėjo 33278,00Lt + 12451,11 Lt = 45729,11 Lt, t.y. už A. K. sumokėjo iš jam tenkančios asmeninės prievolės dalies 45729,11 Lt - 44761,29 Lt = 967,82 Lt. Tuo tarpu 2006-07-31 - 2007-07-02 laikotarpiu nuo A. K. sąskaitos automatiškai nurašyti pinigai (8275,86 Lt paskolos ir 455,88 Lt palūkanų) vertintini kaip jam asmeninės nuosavybės teise priklausę pinigai, kuriais buvo įvykdyta jo prievolės bankui dalis. Pinigų nurašymas nuo A. K. sąskaitos buvo sustabdytas tik po I. L. 2007-01-08 prašymo, pateikto AB SEB bankui (LR CK 3.100 str. 7 p.).

Ieškovė R. S. pateikė dubliką, prašydama tenkinti ieškinį. Nurodė, kad ieškovė pripažįsta, jog notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė ir A. K. susitarė pakeisti įstatymų nustatyta tvarka sutuoktinių turto teisinį režimą konkretaus turto – buto, esančio Laisvės pr. 79e-49, Vilniuje, atžvilgiu. Tačiau ieškovė ir A. K. nesudarė nei ikivedybinės, nei povedybinės sutarties. Atsakovė nepareiškė priešieškinio ir nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją A. K. AB SEB banko sąskaitoje buvusių piniginių lėšų atžvilgiu. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovė bendrosios jungtinės nuosavybės režimą pripažino visų kitų piniginių lėšų, buvusių tiek A. K., tiek ieškovės sąskaitose A. K. mirties momentu, įskaitant piniginių lėšų likučio AB SEB banko sąskaitoje, iš kurios buvo nurašomos įmokos pagal kreditavimo sutartį (LR CK 3.88 str. 2 d.).

Atsakovė I. L. pateikė tripliką, prašydama ieškinį atmesti, iš ieškovės atsakovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė pripažįsta, kad 2002-10-17 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo ne sutuoktinių bendron jungtinėn nuosavybės, o dalinėn nuosavybės, tačiau taip pat ji teigia, jog už kiekvieno sutuoktinio įsigytas šio nekilnojamojo daikto dalis buvo mokama bendrai jungtinei sutuoktinių nuosavybei priklausiusiomis lėšomis. Atsakovė teigia, jog šie teiginiai prieštarauja jos ir A. K. valiai, išreikštai minėtoje sutartyje, kadangi abu pirkėjai nurodė savarankiškus atsiskaitymo su pirkėja už įgyjamąjį daiktą būdus. Atsakovė pažymėjo, jog ieškovei, priešingai nei kitai įpėdinei I. L., buvo gerai žinoma apie A. K. sudarytą kreditavimo sutartį bei šios sutarties, o taip pat ir buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo sąlygas, todėl ji galėjo atlikti veiksmus dėl banko operacijų sustabdymo (LR CK 3.104 str., 6.156 str. 3 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-12-14 sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovės I. L. 3843,46 Lt skolos su palūkanom, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-06-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2777 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės R. S. naudai bei 19,30 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad A. K., būdamas santuokoje su ieškove, 2002-09-30 sudarė Būsto pirkimo kreditavimo sutartį Nr. 1450218011664/30 (b.l. 5, 11-16, 17-18) dėl 80000 Lt kredito gavimo. 2002-10-17 ieškovė ir A. K. sudarė Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 19-22), kurios 3.3 punktu sutarė, jog pagal kreditavimo sutartį gautus pinigus bankui grąžins lygiomis dalimis, t.y. kiekvienas po 40000 Lt, šia sutartimi sutuoktiniai turtą įsigijo bendron dalinėn nuosavybėn (sutarties 2.1 – 2.1.2 p. p.). A. K. 2006-07-05 mirė (b.l. 6). Jo mirties dieną prievolė bankui nebuvo pilnai įvykdyta, todėl po jo mirties bankas nuo A. K. sąskaitos nurašė 8781,24 Lt, o likusią kredito dalį – 12451,74 Lt 2007-08-03 sumokėjo ieškovė (b.l. 23, 24, 25). Teismas konstatavo, jog byloje nekyla ginčo dėl paveldimo skolinio įsipareigojimo atsiradimo abiems ginčo šalims, nes jos abi yra paveldėtojos pagal įstatymą, ir tokios faktinės pareigos buvimo neginčija. Šalys skirtingai traktuoja tenkančios mokėti prievolės dalis. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti ieškovės nurodyto paveldimo skolinio įsipareigojimo dydžiu, o būtent, 21232,98 Lt, nes jo buvimas pagrįstas bylos medžiaga (b.l. 23-25). Atsakovė, teigdama, jog jis yra 20689,67 Lt, neįskaičiuoja palūkanų (b.l. 62). Teismas konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai palikimo atsiradimu sąlygotiems prievoliniams santykiams taiko pirkimo-pardavimo sutartyje numatyto turto dalių santykį ir nepagrįstai šiuo remiasi skaičiuodama jai tenkančios prievolės kompensavimo dydį. Teismas nurodė, jog nėra jokio teisinio pagrindo manyti, kad pirkimo-pardavimo sutarties 3.3 punktas (b.l. 19), modifikavo velionio su banku sudarytos kreditavimo sutarties sąlygas ar įnešė sutuoktinių santykiams povedybinės sutarties elementų. Teismas šiuo atsakovės argumentus laiko visiškai nepagrįstais ir neparemtais įstatymo norma (LR CK 3.81 str., 3.101 – 3.108 str. str.). Teismas taip pat konstatavo, jog nėra pagrindo manyti, kad atsakovės nurodytų aplinkybių aspektu buvo pakeistas ar pakoreguotas sutuoktinių turto teisinis režimas ar kreditavimo sutartimi tik A. K. prisiimta prievolė. Pastarosios buvimo ieškovė neignoravo, padėjo dengti įmokas pagal kreditavimo sutartį, dėl kurio likučio, o ne nekilnojamo turto dalies, kilo ginčas. Toks įmokų mokėjimas, nepaisant to, kad sutartį pasirašė tik vienas sutuoktinis, visiškai suprantama ir atitinka bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės turinį (LR CK 3.109 str.), nes kitaip apspręsta nebuvo. Nėra pateikta jokių susitarimų ar povedybinių sutarčių, leidžiančių manyti, jog šalys pakoregavo savo turtinės prievolės pagal kreditavimo sutartį teisinį režimą ar prisiėmė kokias nors išskirtines kiekvienam tenkančias prievoles, kurias būtų įsipareigoję dengti asmeninėmis lėšomis. Teismas padarė išvadą, jog buto nuosavybės dalių proporcijos nagrinėjamo ginčo, kuris iš esmės liečia prievolės dalį kredito lėšų grąžinime, sprendimui, negali būti taikomos. Paveldėto skolinio įsipareigojimo kompensavimo režimui taikytinas ieškovės nurodytas ir virš minėtas proporcijų mechanizmas (b.l. 1), kurio teismas plačiau neatkartojo. Neatkartodamas ieškinio pareiškime nurodytų sumų ir paskaičiavimų, teismas pripažino juos esant pagrįstais ir teisingais, todėl ieškinį tenkino visiškai. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai palikimo atsiradimu iš kreditavimo sutarties sąlygotiems prievoliniams santykiams taiko pirkimo-pardavimo sutartyje numatyto turto dalių bendrame turte buvimo sąlygas ir nepagrįstai jomis remiasi skaičiuodama jai tenkančios prievolės kompensavimo dydį, todėl atsakovės argumentus atmetė (LR CK 3.109 str., 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė I. L. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės atsakovės naudai. Nurodė, kad R. S. bei A. K. bendru sutarimu, įtvirtintu sudaryta bei notariškai patvirtina sutartimi, pakeitė įstatymų nustatytą turto teisinį režimą, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgyjamas ne jungtinėn, o bendron dalinėn nuosavybėn, t.y. A. K. savo asmeninės nuosavybės teise įsigijo 60/100 dalių, o ieškovė – 40/100 dalių. Šios sąlygos taip pat reiškia, kad A. K. ir R. S. sutarė pakeisti ne tik įgyjamo turto teisinį režimą, tačiau ir piniginių lėšų, kuriomis bus grąžinamas AB SEB banko A. K. suteiktas kreditas, režimą, t.y. minėta sutartimi abu nekilnojamojo daikto pirkėjai susitarė, jog šią paskolą bankui grąžins lygiomis dalimis – po 50 proc. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-2314-600/2009, kuris 2009-12-11 sprendime ne tik padarė išvadą, jog ieškovės ir jos sutuoktinio valia buvo įgyti butą bendron dalinėn nuosavybėn su aiškiai nustatytomis dalimis, bet taip pat pažymėjo, jog vėlesnis sutuoktinių elgesys atsiskaitant už šį turtą, patvirtino tokią jų valią. Ieškovės ir A. K. susitarimas nupirkti minėtą butą su konkrečiai apibrėžtomis kiekvienam jų atiteksiančiomis dalimis reiškia tai, jog sutuoktiniai planavo bei susitarė atskirai, kiekvienas savo lėšomis ir apmokėti už bendron dalinėn nuosavybės įgyjamas dalis. Ieškovės R. S. pozicija turto paveldėjimo procese bei su tuo sietini veiksmai dalyvaujant kredito grąžinime bankui vertintini, kaip nuosekli ir logiška su 2002-10-17 Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų vykdymu susijusi veiksmų tąsa. R. S. ir A. K. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, turinčia povedybinės sutarties elementų, buvo nuspręsta pakeisti kiekvieno jų nuosavybės įgyjamo daikto teisinį režimą bei atsiskaitymo būdą. Abu sutuoktiniai, vykdydami atsiskaitymus su buto pardavėja bei grąžindami AB SEB bankui iš jo gautus ir buto pirkimui naudotus pinigus, turėjo kiekvieno jų asmeninei nuosavybei priskirtinų pinigų. A. K. turėjo po savo tėvo mirties paveldėto turto, santaupų ir iki santuokos su ieškove sudarymo 2003-12-31 A. K. ir jo buvusi sutuoktinė N. K. pardavė jiems priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir už A. K. priklausančią dalį gavo 47500 Lt. Apeliantė teigia, jog civilinėje byloje nustatyta, jog R. S., vykdydama su A. K. sudarytą susitarimą, iki jo mirties paskolos dengimui į A. K. vardu atidarytą AB SEB banko sąskaitą periodiškai pervesdavo pinigų sumas, nurodydama mokėjimo paskirtį – paskolos už butą grąžinimas. Iš viso šiuo tikslu iki 2006-07-05 ji pervedė 33278 Lt, o ne 34128 Lt, nes 2002-12-24 atliktas 850 Lt grynųjų pinigų įnešimas į A. K. sąskaitą nelaikytinas paskolos grąžinimu, kadangi šiame dokumente mokėjimo paskirtis buvo ne paskolos grąžinimas, o sąskaitos papildymas. A. K. AB SEB bankui laikotarpiu nuo 2002-12-30 iki 2006-07-05 sumokėjo 68339,73 Lt. Ieškovė per šį laikotarpį į A. K. banko sąskaitą paskolos grąžinimui pervedė viso 33278 Lt, t.y. beveik ½ dalį visos prievolės už šį laikotarpį. R. S. ieškinyje dėl skolos priteisimo pripažino, kad pagal A. K. su AB SEB banku sudarytą kreditavimo sutartį prievolę grąžinti pasiskolintus pinigus kreditoriui, įgijo ne tik pats A. K., tačiau ir ieškovė, t.y. šios sutarties pagrindu jie abu tapo solidariaisiais skolininkais. A. K. mirus, pasibaigė tik jo, bet ne kitos skolininkės pareiga grąžinti bankui paskolintus pinigus. 2006-07-05 negrąžinto kredito likutis buvo 20689,67 Lt, neįskaitant palūkanų. Laikotarpiu nuo 2006-07-31 iki 2007-01-02 nuo A. K. sąskaitos vyko automatiniai nurašymai ir šiuo laikotarpiu nurašyta 8275,86 Lt paskolos, 455,88 Lt palūkanų. 2007-08-03 R. S. įmokėjo 12413,81 Lt kredito dengimui ir 37,93 Lt palūkanų. R. S. už A. K. sumokėjo 967,82 Lt jam tekusios asmeninės prievolės, kuri tarp įpėdinių turėjo būti paskirstyta taip: R. S. ¼ dalis arba 241,96 Lt, I. L. ¾ dalys arba 725,86 Lt. Kadangi atsakovė yra sumokėjusi atsakovei 875,60 Lt, todėl yra visiškai atsiskaičiusi su ja (LR CK 3.89 str. 1 d. 7 p., 3.100 str. 7 d., 3.102 str. 1 d., 3.103 str., 6.156 str. 1 d., 3 d.).

Ieškovė R. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė nereiškė priešieškinio ir be 2002-10-17 pirkimo-pardavimo sutarties nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės ir A. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, t.y. piniginių lėšų, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Priešingai atsakovės teiginiams, 2002-10-17 pirkimo-pardavimo sutartis negali būti laikoma tutinti vedybų sutarties elementų. Ieškovės ir A. K. valios pakeisti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimą į asmeninio turto režimą viso ar tam tikro konkretaus santuokoje įgyto turto, tame tarpe ir piniginių lėšų, atžvilgiu. Šalių dalys bute buvo nurodytos skirtingos dėl skirtingų pradinių įnašų dydžių, kurie jau buvo daromi iš kiekvienos iš šalių iki santuokos sudarymo turėtų lėšų. 2009-12-11 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės ginčo atveju neturi jokio prejudicinio fakto galios bei nesudaro pagrindo išvadai dėl piniginių lėšų teisinio režimo pakeitimo, kadangi teismas minėtame sprendime iš esmės pasisakė tik dėl ieškovės ir A. K. 2002-10-17 pirkimo pardavimo sutartimi įgyto turto teisinio režimo, o bylos nagrinėjimo metu piniginių lėšų, iš kurių bus dengiamas kreditas, teisinio režimo klausimas nebuvo nagrinėjamas. Dėl 20000 Lt, gautų A. K. ir jo pirmai sutuoktinei pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), į sąskaitą, iš kurios buvo atliekami kredito pagal 2002-09-30 kreditavimo sutartį nurašymai, ieškovė pažymėjo, kad minėta suma nepatvirtina šios sumos tikslinio panaudojimo išimtinai kredito dengimui, nes ši visa suma nebuvo iš karto pervesta A. K. kredito daliai dengti. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad ieškovė laikytina ne tik A. K., tačiau ir jo bendraskolė, todėl ieškovė privalo kreditoriui įvykdyti ½ visos, o ne tik po A. K. mirties likusios neįvykdytos prievolės. Minėtos aplinkybės yra naujai nurodomos atsakovės aplinkybės, kuriomis nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme (LR CK 3.117 str., 5.13 str., 6.9 str., 6.50 str. 3 d.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų, dėl ko neteisingai buvo išspręsta byla. Šiuo atveju byla nėra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus gali priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant (LR CPK 7 str., 302 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Byloje nustatyta, kad R. S. bei A. K. notariškai patvirtinta 2002-10-17 nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimi (b.l. 19-21) pakeitė įstatymų nustatytą turto teisinį režimą, nes susitarė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgyjamas ne jungtinėn, o bendron dalinėn nuosavybėn, t.y. A. K. savo asmenine nuosavybės teise įsigijo 60/100 dalių, o ieškovė – 40/100 dalių (LR CK 3.100 str. 7 p.). Minėta sutartimi abu nekilnojamojo daikto pirkėjai R. S. bei A. K. susitarė, jog 80000 Lt paskolą bankui grąžins lygiomis dalimis – po 50 proc., t.y. kiekvienas po 40000 Lt. Šios sąlygos taip pat reiškia, kad A. K. ir R. S. sutarė pakeisti ne tik įgyjamo turto teisinį režimą, tačiau ir piniginių lėšų, kuriomis bus grąžinamas AB SEB banko A. K. suteiktas kreditas, režimą, t.y. minėta sutartimi abu nekilnojamojo daikto pirkėjai susitarė, jog šią paskolą bankui grąžins lygiomis dalimis – po 50 proc. (LR CK 6.156 str. 1 d.).

Teismas pažymi, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-12-11 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2314-600/2009 pagal ieškovės R. S. ieškinį I. L. dėl sutuoktinio turto dalies padidinimo, buvo atmestas ieškovės R. S. ieškinys dėl jos dalies bute (duomenys neskelbtini), padidinimo nuo 40/100 dalių iki 50/100 dalių (LR CPK 18 str., 182 str. 2 p.). Tai, kad ieškovė išnagrinėtoje byloje prašė padidinti jos dalį, reiškia, kad ji pripažino, kad butas buvo įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovė R. S. nurodė, kad su A. K. ji buvo susitarusi, kad kompensuos pusę paskolos su palūkanomis (civilinė byla Nr. 2-2314-600/2009, 2 t., b.l. 78).

R. S., vykdydama su A. K. sudarytą susitarimą, iki jo mirties paskolos dengimui į A. K. vardu atidarytą AB SEB banko sąskaitą periodiškai pervesdavo pinigų sumas, nurodydama mokėjimo paskirtį – paskolos už butą grąžinimas. R. S. iš viso iki 2006-07-05 pervedė 33278 Lt, nes 2002-12-24 atliktas 850 Lt grynųjų pinigų įnešimas (b.l. 63) į A. K. sąskaitą nelaikytinas paskolos grąžinimu, kadangi šiame dokumente mokėjimo paskirtis nurodyta ne paskolos grąžinimas, o sąskaitos papildymas. Šią išvadą patvirtina pačios R. S. valia, išreikšta grynųjų pinigų įnešimo kvite, nurodant jų paskirtį dėl sąskaitos papildymo, nes kituose dokumentuose mokėjimo paskirtyje yra nurodomi konkretūs mėnesiai dėl paskolos grąžinimo (b.l. 64-73).

Teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2006-07-31 iki 2007-01-02 nuo A. K. sąskaitos buvo vykdomi automatiniai nurašymai ir šiuo laikotarpiu buvo nurašyta 8275,86 Lt paskolos, 455,88 Lt palūkanų. 2007-08-03 R. K. įmokėjo 12413,81 Lt kredito dengimui ir 37,93 Lt palūkanų (b.l. 62).

Teismas konstatuoja, kad visa prievolės suma pagal kreditavimo sutartį buvo 80000 Lt ir 9522,58 Lt palūkanų. R. S. ir A. K. priklausiusios įvykdyti prievolės dalys, sudarančios po ½ dalį, yra 44761,29 Lt. R. S. savo asmeniniais pinigais sumokėjo 45729,11 Lt (33278 Lt ir 12451,11 Lt). Tai reiškia, kad už A. K. jam tenkančios asmeninės prievolės dalies R. S. sumokėjo 967,82 Lt (45729,11 Lt-44761,29 Lt), nes teismas laikotarpyje nuo 2006-07-31 iki 2007-01-02 nuo A. K. sąskaitos nurašytus 8275,86 Lt paskolos, 455,88 Lt palūkanų (b.l. 62) pripažįsta, kaip sumokėtus iš A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausiusių pinigų, įvertinęs tą aplinkybę, kad R. S. po 2006-07-10 A. K. mirties nesikreipė į banką dėl automatinių nurašymų sustabdymo pagal 2002-09-30 kreditavimo sutartį (b.l. 11-18), bei nepervedė į A. K. sąskaitą jokių įmokų dėl paskolos dalių mokėjimo (paskutinį paskolos dalies mokėjimą R. S. atliko 2006-06-13, b.l. 73), tuo išreikšdama valią, kad mokėjimai pagal automatinius nurašymus būtų atliekami tik iš A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausiusių pinigų.

Teismas daro išvadą, kad ieškovė yra ne tik A. K. skolininkė, bet ir jo bendraskolė, todėl ieškovė privalo kreditoriui įvykdyti ½ visos, o ne tik po A. K. mirties likusios neįvykdytos prievolės. Teismas konstatuoja, kad R. S. už A. K. sumokėjo 967,82 Lt jam tekusios asmeninės prievolės, kuri tarp įpėdinių paskirstoma taip: R. S. ¼ dalis arba 241,96 Lt, I. L. - ¾ dalys arba 725,86 Lt. Kadangi atsakovė yra sumokėjusi atsakovei 875,60 Lt, todėl teismas daro išvadą, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove (LR CK 5.11 str. 1 d. 1 p., 5.13 str., 6.9 str. 1 d., 6.10 str. 1 d.).

Byloje nėra duomenų, kad po to, kai 2003-12-31 A. K. ir jo buvusi sutuoktinė N. K. pardavė (b.l. 109-113) jiems priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir A. K. už jam priklausančią dalį gautus 20000 Lt buvo išleidęs, todėl teismas daro išvadą, kad iš A. K. sąskaitoje buvusių asmeninių lėšų buvo vykdomi automatiniai nurašymai pagal 2002-09-30 kreditavimo sutartį. Teismas nevertina kitų argumentų ir rašytinių įrodymų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui.

Teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą priteisti iš atsakovės I. L. 3793,81 Lt skolos ir 49,65 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (LR CPK 177 str. -179 str., 185 str.). Ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes bylą išsprendus atsakovės naudai pagal atsakovės pateiktą apeliacinį skundą, yra teisinis pagrindas priteisti iš ieškovės 115 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (b.l. 157-158), 2117,50 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme (b.l. 129, 130), kurių dydžio teismas nemažina, kaip atitinkančio minimalius dydžius.

Teismas mažina iš ieškovės atsakovės naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį apeliacinės instancijos teisme nuo 2500 Lt iki 1929,50 Lt, kuris yra pakankamas būtiniausioms atsakovės advokato teisinėms paslaugoms apmokėti už atstovavimą teismo posėdžiuose 127,50 Lt (apskaičiuota 1 val. x 850 Lt=127,50 Lt); už apeliacinį skundą, kai advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme: 1700 Lt (2 x 850 Lt), už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų surašymą: 102 Lt (0,12 x 850 Lt= 102 Lt), (LR CPK 3 str. 1 d., 7 str., 93 str., 98 str., Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 p., 8.2 p., 8.3 p., 8.10 p., 8.16 p., 8.18 p., 9 p.).

Teismas daro išvadą, kad priteisimas iš ieškovės nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas atsakovės naudai nepažeidžia ieškovės teisių ir teisėtų interesų, nes pati ieškovė dėl nagrinėjamos bylos vedimo patyrė išlaidų pirmosios instancijos teisme - 2662 Lt (b.l. 125-128) ir apeliacinėje instancijoje - 2238,50 Lt (b.l. 170-172, 187-189) už advokato teisinę pagalbą (CPK 3 str. 1 d.). Ieškovė įgijo pareigą atlyginti valstybei 30,90 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 1A, 177) dėl procesinių dokumentų įteikimo valstybės naudai, nes bylą laimėjo atsakovė (LR CPK 79 str., 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 98 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 320 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atmesti ieškinį.

Priteisti iš ieškovės R. S. 2117,50 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme, 1929,50 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme ir 115 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovės I. L. naudai.

Priteisti iš ieškovės R. S. 30,90 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo valstybės naudai.