- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-17
- Bylos Nr.
- I-2461-484/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. K. kreipėsi į teismą su skundais (b. l. 1-4, 90-4), kuriuose prašė: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 1SD-(4.2.)-397; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento, per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2010-07-01 susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką; priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos per laikotarpį nuo 2010-07-01 iki 2013-10-01 susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010-07-01 iki 2014-03-31 dirbo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriuje karjeros valstybės tarnautoja – vyriausiąja specialiste (A lygio 10 kategorija, antra kvalifikacinė klasė).
Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 nepagrįstai buvo sumažintos ir dėl to neteisėtai neišmokėtos jos darbo užmokesčio dalys.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad mokėdama pareiškėjai darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2010-07-01 iki 2013-10-01 vadovavosi galiojančiais įstatymais, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai neteisėtai sumažintą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo sumažintas pareiginės algos (atlyginimo) koeficientas, priedų už kvalifikacinę klasę ir kategorijų dydžiai sumažinta darbo užmokesčio dalis negali būti kompensuojama tol, kol įstatymu nebus nustatytas praradimų kompensavimo mechanizmas.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės tarnybos departamentas (toliau - Departamentas) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos reikalavimams taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Prašo nustatyti pareiškėjai priteistinos sumos kompensavimą pagal įstatymo leidėjo patvirtintą tvarką bei sąlygas. Be to, Departamentas pareiškėjos skundo tenkinimo atveju prašė neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kadangi pastaroji neįgaliojo Departamento vykdyti teismo sprendimų arba teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012-07-01 nutarimo išaiškinimus, atsiliepime Departamentas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog valstybė neturėjo teisės ginčui aktualiu laikotarpiu mažinti valstybės tarnautojų atlyginimų. Mano, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti nepriskaičiuotą darbo užmokesčio dalį galėtų būti tenkinamas tik ta apimtimi, kuria darbo užmokesčio nepriemoka yra susidariusi dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę dydžio (b. l. 98-104).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl karjeros valstybės tarnautojui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja skunde nurodytu laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas (b. l. 27-47) ir jai ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (b. l. 26, 107). Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jai priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę. Atsakovas nagrinėjamoje administracinėje byloje prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas.
Pagal CK 1.127 str. 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi, sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena, vadinasi teisė paduoti skundą teismui pareiškėjai atsirado jau 2009 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi pirmąjį sumažintą darbo užmokestį, tačiau į teismą su reikalavimu priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2013-09-30 ji kreipėsi 2014-02-26, t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-07-01 iki 2011-02-25. Pareiškėja nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau pasisako dėl skundo reikalavimų priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2011-02-26 iki 2013-09-30.
Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pagrindas buvo teisinis reguliavimas, kurį įvertino Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), kuriame pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, Grąžinimo įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad pareiškėjos dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. administracinėse bylose Nr. A-669-602/2016 ir A602-669/2016 suformuotą teismų praktiką, kur išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Pareiškėja skundo reikalavimus kėlė Lietuvos valstybei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams), po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakove pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Nagrinėjamu atveju tinkamu atsakovu pareiškėjos reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2011-02-26 iki 2013-09-30 yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui atmestinas pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
Pareiškėjos reikalavimas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 1SD-(4.2.)-397 laikytinas išvestiniu iš reikalavimo priteisti valstybės tarnautojo darbo užmokesčio nepriemoką. Atmetus pagrindinį reikalavimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio, todėl jis atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjos R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.