Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. T. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2021 m. vasario 22 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietė O. T. 2020 m. lapkričio 27 d. atvyko į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja turėjo (duomenys neskelbtini) išduotą „D“ tipo vizą, galiojančią nuo 2020 m.spalio 30 d. iki 2021 m. rugsėjo 14d.

Atsakovė, nustačiusi, kad pareiškėja, pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.2 punkto reikalavimus, 2020 m. lapkričio 27 d. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, priėmė Ginčijamą Sprendimą dėl jos grąžinimo į (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Sprendimą.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką.

Pagal Įstatymo 11 straipsnį, užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 4 dalis), užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 5 dalis).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje 2020 m. vasario 26 d. paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės, buvo apribotas valstybės sienos kirtimas, uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką (2020 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“). Pagal šio nutarimo 2020 m. birželio 10 d. redakciją Nr. 588 buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės nustatant trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį.Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020m. lapkričio 4d. priėmė nutarimą Nr.1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“. Pagal šio nutarimo 2.1.2. punktą valstybės sienos kirtimas buvo apribotas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Nutarimo 2.1.2.1. papunktyje nurodyta, kad valstybės sienos kirtimo apribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės , Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims 2.1.2 papunktis netaikomas.

Kaip nurodyta aukščiau, pareiškėja, (duomenys neskelbtini) pilietė, kurios gyvenamosios vietos valstybė yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 m. lapkričio 27 d. iš (duomenys neskelbtini) Respublikos. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėja kirto valstybės sieną, tuo metu, kai galiojo ribojimas užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis ribojimas netaikomas asmenims, kurie teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalies nuostatas, viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu, tačiau, tai nėra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi jame nurodytą laiką, yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi.

Įstatymo 125 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, yra pažeidžiamas asmuo arba prieglobsčio prašytojas ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai.

Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (128 str. 1 d.).

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 1dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, matyti, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Taigi prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos) grąžinimui į užsienio valstybę.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja siekia paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, jog ją sieja darbo santykiai su (duomenys neskelbtini) įmone. Pažymėtina, jog ši aplinkybė nelaikytina tokia, kurios pagrindu pareiškėja negalėtų būti grąžinama į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjos O. T. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.