- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-05
- Bylos Nr.
- e2-459-357/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00408-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė
dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrosios „Telšių kuras“ bankroto administratoriui R. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrosios „Telšių kuras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus R. B., ieškinį atsakovei kredito unijai „Germanto lobis“ dėl neteisėtai gautų lėšų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Telšių kuras“, atstovaujama bankroto administratoriaus R. B., pateikė teismui ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės kredito unijos (toliau – KU) „Germanto lobis“ pažeidžiant kitų kreditorių interesus jai neteisėtai sumokėtus 90 903,74 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškinyje nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2015-04-30 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Telšių kuras“. Bankroto administratorius, susipažinęs su perduotais įmonės dokumentais, nustatė, kad 2013 ir 2014 metais įmonė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl nuo 2013-10-01 su kreditoriais privalėjo atsiskaityti vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.9301 straipsnio nuostatomis. Tačiau įmonė mokėjimais 2014 m. balandžio 10 d. (260 000 Lt (75301,20 Eur)) ir 2014 m. balandžio 11 d. (31 838,11 Lt (9 220,95 Eur)) dengė pagal 2011-09-20 su atsakove KU „Germanto lobis“ sudarytą sutartį Nr. 09-00078 gautą paskolą, nors sutartis galiojo iki 2014-04-20, o 2014-05-16 mokėjimu (22 034,36 Lt (6381,59 Eur)) dengė pagal 2009-04-20 su atsakove sudarytą paskolos sutartį Nr. 11-00380, nors sutartyje numatytas paskolos grąžinimo terminas buvo 2014-09-27. Šiais savo veiksmais įmonės vadovas pažeidė CK 6.9301 straipsnio reikalavimus ir įmonės bei jos kreditorių interesus, kredito unijai „Germanto lobis“ suteikdamas neteisėtą pirmenybę paskolų susigrąžinimui.
Posėdžio metu ieškovės atstovas bankroto administratorius R. B. ieškinį palaikė ir prašė ieškinį spręsti dėl atliktų mokėjimų nurodymų prieštaravimo ieškovės nurodytai imperatyviajai CK 6.930-1 straipsnio normai, pripažinti negaliojančiais ir priteisti iš atsakovės 2014-04-10 mokėjimo nurodymu, kuriuo UAB „Telšių kuras“ pervedė kredito unijai „Germanto lobis“ 75 301,2 Eur (260 000 Lt, operacijos Nr. 54920, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti) ir 2014-04-11 mokėjimo nurodymą, kuriuo UAB „Telšių kuras“ pervedė kredito unijai „Germanto lobis“ 9 220,95 Eur (31 838,11 Lt, operacijos Nr. 55421) pervestas sumas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nurodė, kad įmonės vadovas neprivalėjo atlikti ginčijamų mokėjimų, norėjo parduoti unijai įkeistą įmonės turtą, todėl susitarė su kredito unija dėl paskolų dengimo. Nagrinėjamu atveju abi sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes pagal tipinės sutarties taisykles, kredito unija turėjo pareigą pasitikrinti įmonės finansinę būklę, atsakovas nesidomėjo, žinojo iš kokių lėšų yra dengiamos paskolos. Taip pat nurodė, kad ginčijamų pavedimų vykdymo metu 2014-04-10 ir 2014-04-12, bendrovė skolų valstybinėms institucijoms neturėjo. Tačiau buvo neatsiskaitinėjama tuo laikotarpiu su dviem kreditoriais UAB „Baltic oil“ ir UAB „Medžista“, administratoriui nežinoma ar buvo susitarimai dėl skolų suderinimo su šiais kreditoriais.
Atsiliepimas
Atsakovė KU „Germanto lobis“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pagal 2009-04-20 šalių sudarytą paskolos sutartį, paskolos gavėjas turėjo teisę grąžinti visą paskolą arba jos dalį anksčiau numatyto termino, taip pat paskolos gavėjas turėjo teisę prašyti unijos sumažinti turimo pajinio įnašo dydį ne dažniau kaip kartą per metus (sutarties 7.1, 7.2 punktai). Minėtą paskolą UAB „Telšių kuras“ dengė iš piniginių lėšų, kurias 2014-04-10 į sąskaitą pervedė UAB „Ajuva“ pagal PVM sąskaitas faktūras ir iš papildomo pajaus (sutarties 2.15 p.) Pagal šalių sudarytos 2011-09-20 paskolos sutartį Nr. 11-00380 paskolos mokėjimas baigtas 2014-05-16, paskolos mokėjimo terminas 2014-09-27. 2014-05-16 mokėjimas (22 034,36 Lt) atliktas iš lėšų, pervestų pagal šalių 2014-05-14 sudarytą paskolos sutartį Nr. 14-00097, kurią iš savo asmeninės sąskaitos lėšų apmokėjo R. B., paskolos mokėjimas baigtas 2015-01-05. Vykdydama įsipareigojimus atsakovei, UAB „Telšių kuras“ buvo moki. Priimdama įmokas KU „Germanto lobis“ nežinojo ir nebuvo informuota apie būsimą bankrotą, kadangi jokio pranešimo apie tai, kad UAB „Telšių kuras“ ketina bankrutuoti nei 2014, nei 2015 metais negavo, visi kreditoriniai įsipareigojimai buvo įvykdyti vieneriais metais anksčiau, negu buvo iškelta bankroto byla. Teismui priėmus nutartį dėl bankroto bylos UAB „Telšių kuras“ iškėlimo, jokie mokėjimai iš UAB „Telšių kuras“ kredito unijai nebuvo atliekami.
Posėdžio metu atsakovės KU „Germanto lobis“ atstovas papildomai atkreipė dėmesį į teismui pareikšto reikalavimo neatitikimą procesiniam įstatymui, nurodė, kad mokėjimas, kaip vienašalis sandoris, turėjo būti ginčijamas vienu iš sandorio negaliojimo pagrindų. Ginčijami mokėjimai buvo atlikti, gavus pavedimą iš UAB „Ajuva“, įmonės vadovo nurodymu, o ne kredito unijos iniciatyva. Padengimas keliomis dienomis anksčiau, negu baigiasi sutarties galiojimas, nėra nesąžiningas veiksmas, o iš sąskaitos išrašo matyti, kad įmonė tiek 2013 metais, tiek 2014 metais atsiskaitinėjo su įvairiais kreditoriais, ne vien su kredito unija. Paskolos buvo dengiamos įmonės vadovo V. Rakicko nurodymu iš įmonės gautų pajamų, kita dalis buvo padengta iš pajinio įnašo. 2011-09-20 paskolos dalis padengta iš naujai sudarytos paskolos, tai buvo kredito unijos lėšos, todėl 22 034,36 Lt lėšų nurašymas negali būti pripažintas kaip neteisėtas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies pripažįstant negaliojančiais 2014-04-10 mokėjimo nurodymą, kuriuo UAB „Telšių kuras“ pervedė kredito unijai „Germanto lobis“ 75 301,2 Eur (260 000 Lt, operacijos Nr. 54920, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti) ir 2014-04-11 mokėjimo nurodymą, kuriuo UAB „Telšių kuras“ pervedė kredito unijai „Germanto lobis“ 9 220,95 Eur (31 838,11 Lt, operacijos Nr. 55421, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti) ir ieškovei UAB „Telšių kuras“ iš atsakovės kredito unijos „Germanto lobis“ priteisiant 84 522,15 Eur, 5 proc. dydžio procesinės palūkanas, taip pat iš atsakovės valstybei priteisiant 1 979 Eur žyminio mokesčio, o atsakovei iš ieškovės 7 Eur bylinėjimosi išlaidas, panaikino ir šią bylos dalį grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CPK 115 straipsnio 4 dalį klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas nėra pagrindas taikyti trūkumų šalinimo institutą, juolab, atsisakyti priimti tokį procesinį dokumentą. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės bankroto administratoriaus pateiktą procesinį dokumentą, pavadintą pareiškimu dėl neteisėtai gautų lėšų grąžinimo, vertino kaip ieškinį ir priėmė jį nagrinėti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2009-04-20 sudarė paskolos sutartį Nr. 09-00078, kuria atsakovė KU „Germanto lobis“ ieškovei UAB „Telšių kuras“ suteikė 291 000 Lt paskolą, paskola turėjo būti grąžinta iki 2014-04-20. Paskolos grąžinimas užtikrintas Laidavimo sutartimi Nr. 201307-00029, laidavo R. B. ir Laidavimo sutartimi Nr. 09-00078-1 laidavo V. R.. 2009-04-24 Paskolos grąžinimo užtikrinimui Sutartine hipoteka Nr. 09120090000412 buvo įkeistas laiduotojai R. B. nuosavybės teise priklausantis turtas. Paskolos galutinis grąžinimo terminas 2014 m. balandžio 20 d. 2009-04-29 paskola 291000,00 Lt pervesta į UAB „Telšių kuras“ nurodytą sąskaitą.
2011 m. rugsėjo 20 d. tarp Kredito unijos „Germanto lobis“ ir UAB „Telšių kuras“ sudaryta Paskolos sutartis Nr. 11 -00380, kuria ieškovei suteikta 22 000,00 Lt (dvidešimt dviejų tūkstančių litų) paskola, paskolos grąžinimo terminas 2014 m. rugsėjo 27 d. Šios paskolos gražinimas užtikrintas 2011-10-10 laidavimo sutartimi Nr. 11-00380-1, laiduotoja R. B.. 2011-10-06 sutartine hipoteka, sutartinio įkeitimo identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), įkeistas R. B. priklausantis turtas, įkeičiamo turto vertė 55 000,00 LT.
Ieškovė UAB „Telšių kuras“ 2014-04-10 mokėjimo nurodymu kredito unijai pervedė 260 000 Lt (operacijos Nr. 54920, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti). 2014-04-11 mokėjimo nurodymu UAB „Telšių kuras“ kredito unijai pervedė 31 838,11 Lt (operacijos Nr. 55421, mokėjimo paskirtas – paskolai dengti).
Paskolos sutarties Nr. 09-00078 Bendrosios dalies 7 dalyje 7.1, 7.2. punktuose aptarta sąlyga kad Paskolos gavėjas turi teisę grąžinti visą paskolą arba jos dalį anksčiau numatyto termino, prieš tai žodžiu ar raštu suderinęs su Unija. Tokiu atveju palūkanos mokamos tik nuo negrąžintos paskolos sumos. Taip pat paskolos gavėjas turi teisę prašyti Unijos sumažinti turimo pajinio įnašo dydį ne dažniau kaip kartą per metus, tačiau paskolos gavėjo turimas Unijos pajinio įnašo dydis turi likti ne mažesnis kaip 1/10 pagal sutartį likusios sumokėti paskolos sumos ir kitu turimų paskolų bei kreditorinių įsipareigojimų Unijoje bendros sumos.
Bankroto administratoriaus pateiktoje įsiskolinimo kreditoriams lentelėje 2014-04-10 ir 2014-04-11 dienomis nurodoma, kad UAB „Baltic oil“ pradelsta skola 2014-04-10 ir 2014-04-11 sudarė 2 140,09 Eur, UAB „Medžista“ – 2 672,81 Eur, UAB „Belfuel“ – 13 586,4 Eur, UAB „Dameta“ – 25 240,21 Eur, UAB „Lukoil Baltija“ 2014-04-10 – 1 338,53 Eur (b.l. 15,t.1). Teismas šiuos duomenis vertina visų įrodymų kontekste bei pažymi, kad šie duomenys iš dalies detalizuoja kreditorių reikalavimus, reikšmingus šio ginčo išsprendimui.
Žemesnės instancijos teismas
UAB „Telšių kuras“ iškėlus bankroto bylą, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 27 d. nutartimi patvirtintas 37 334,85 Eur dydžio finansinių reikalavimų sąrašas, įmonės bankroto byloje UAB „Baltic oil“ patvirtintas 849,19 Eur dydžio finansinis reikalavimas, kai skola ginčo laikotarpiu buvo 2 140,09 Eur, UAB „Medžista“ patvirtintas 2 112,46 Eur finansinis reikalavimas, kai skola ginčo laikotarpiu buvo 2 672,81 Eur, UAB „Dameta“ patvirtintas 16 986,04 Eur dydžio reikalavimas, kai skola ginčo laikotarpiu sudarė 25 240,21 Eur, o UAB „Belfuel“ nebuvo įtraukta į įmonės kreditorių sąrašą, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2015-09-28 d. nutartimi UAB „Belfuel“ yra įtraukta į kreditorių sąrašą su 12 352,83 eurų finansiniu reikalavimu (b.l. 15, t.1).
Administratorius nurodė, kad ginčijamų mokėjimų vykdymo metu 2014-04-10 kreditoriniai įsipareigojimai buvo lygūs: 159 665,86 Lt (paskaičiavimas pateiktas teismui pateiktoje UAB “Telšių kuras” įsiskolinimo kreditoriams analizėje) plius 291000 Lt (paskola pagal sutartį Nr. 09-00078) plius 22000 Lt (paskola pagal sutartį Nr. 11- 00380), viso 472665,86 Lt. Tačiau teismas pažymi, kad ginčo išsprendimui svarbus kreditorinių įsiskolinimų santykis su minėtais 5 kreditoriais (nurodytais suvestinėje), ta kreditorinių reikalavimų dalimi, kuri atsirado iki ginčijamų sandorių, nesikeitė bei nebuvo padengta nuo 2014-04-10 iki bankroto bylos iškėlimo.
Bankroto administratorius 2018 m. sausio 17 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu bendrovė neturėjo skolų kitiems kreditoriams, nebuvo pirmesnės eilės pareikštų reikalavimų, atitinkančių CK 6.930-1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų sampratą, t.y. nebuvo pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo, taip pat dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, ar buvo suėję terminai sumokėti įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus, neegzistavo tuo metu pateikti priverstiniam vykdymui vykdomieji dokumentai kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti, taip pat nebuvo pareikšti reikalavimai ieškovei dėl kitokių atliktų mokėjimų ar jų kalendorinio eiliškumo.
Bankroto administratorius pateikė papildomus dokumentus - suvestinę apie UAB „Telšių kuras“ vykdytus atsiskaitymus su kreditoriais UAB „Dameta“, UAB „Belfuel“, UAB „Lukoil Baltija“, kas patvirtina, kad 2014-04-10 iki 2014-05-30 laikotarpiu, buvo atsiskaitinėjama su šiais kreditoriais. Pareikštas 849.19 Eur UAB „Baltic oil“ kreditorinis reikalavimas patvirtina, kad su šiuo kreditoriumi taip pat buvo atsiskaitinėjama (b.l. 73, t.2). Teismas pažymi, kad ieškovės prievolė kreditoriui UAB „Medžista“, atsiradusi iki ginčijamų sandorių, pagal PVM sąskaitą faktūrą 2014-03-27 M14 Nr.0397, bankroto bylos iškėlimo metu buvo 1255.40 Eur, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad terminas apmokėti šią sąskaitą faktūrą išrašytą 2014-03-27 M14 Nr.0397 buvo numatytas 2014-04-16 t.y. vėliau nei buvo atlikti ginčijami mokėjimai. Kita UAB „Medžista“ kreditorinio reikalavimo suma – 857.06 Eur atsirado iš vėlesnių ūkinių operacijų ir tai patvirtina 2014-05-08 PVM sąskaita faktūra.
Žemesnės instancijos teismas
UAB „Telšių kuras“ sąskaitos išrašas taip pat patvirtina, kad po 2014-10-14 įmonė vien per balandžio mėnesį gavo pajamas – 2066,06; 80,00; 40,77; 66,00; 672,00; 100,00; 5200,00;185,30;1700,00, taigi darytina išvada, kad su kreditoriais, tame tarpe ir su UAB „Medžista“ jos 1255.40 Eur reikalavimo apimtimi įmonė galėjo iš dalies atsiskaityti (b.l.61-62, t.2).
Pateikta UAB „Telšių kuras“ kasos knyga už 2014 metų kovo - gegužės mėnesius patvirtina, kad bendra grynųjų ir negrynųjų pinigų suma 2014-04-10 dieną buvo 240 148,84 Lt. 2014-04-11 bendra suma 32 510,99 Lt.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje pažymėjo, kad 2014-04-11 mokėjimo nurodymu UAB „Telšių kuras“ kredito unijai pervedė 31 838,11 Lt (operacijos Nr. 55421, mokėjimo paskirtas – paskolai dengti) ne iš einamosios, bet iš papildomo pajaus sąskaitos, operacijos Nr. 55417, kurioje buvo pajinio įnašo suma, o pajinio įnašo užskaitymu kredito unija galėjo padengti dalį negrąžintos paskolos (b.l.53, 61, t.2).
Dėl sandorių atitikimo CK 1.80 straipsnio ir CK 6.930-1 straipsnio nuostatoms
Ieškovė reikalavimą grindžia CK 6.930-1 straipsniu, nurodydama šio straipsnio pažeidimą ir neteisėtos pirmenybės vienam iš kreditorių KU „Germanto lobis“ suteikimą laikotarpiu 2014-04-10 iki 2014-04-11.
Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas, įpareigoja bankroto administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, pagrindu. Kasacinio teismo praktikoje šios teisės normos taikymo klausimu yra išaiškinta, kad Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto norma nėra savarankiškas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas. Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, o tik nurodo ginčytinų sandorių požymius – priešingumą įmonės veiklos tikslams ir galimą įtaką įmonės nemokumui. Bankrutuojančios įmonės administratorius anksčiau šios įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti Civiliniame kodekse nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tačiau įstatyme nurodyti tam tikri ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir (arba) galima įtaka įmonės nemokumui, t. y. negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais (LAT 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr.3k-3-550/2011.
Faktiniu ieškinio pagrindu nurodoma aplinkybė, kad atsiskaitant su atsakove, buvo pažeista CK 6.930-1 straipsnyje nustatyta tvarka, ieškiniu nesuformuluotas reikalavimas pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu atsakovui išmokėtos ginčo lėšos, nenurodyta materialinės teisės norma nustatanti konkretų sandorio negaliojimo pagrindą, tačiau teismas sprendžia, kad ieškinio faktinių aplinkybių pagrindu, reikalavimų pagrįstumas įvertintinas CK 1.80 straipsnio aspektu, vertinant faktines aplinkybes, reikšmingas šio sandorio pobūdžio konstatavimui.
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad toks sandoris negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015 ir joje nurodyta praktika).
Kai teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl abiejų CK 1.80 straipsnio sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).
CK 6.930-1 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), neturintis pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930-1 str. 1 d.). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930-1 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, išaiškino, kad siekiant, jog atlikti mokėjimai būtų pripažinti prieštaraujančiais imperatyviajai CK 6.9301 straipsnio normai ir dėl to niekiniais, turi būti nustatyta, kad: pirma, skolininkas atsiskaitymo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti (šiai sąlygai nustatyti būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu bei pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį); antra, mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant CK 6.930-1 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930-1 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.
Teismas iš esmės sutinka su atsakovo argumentais, kad priimdama įmokas iš UAB „Telšių kuras“, Kredito unija „Germanto lobis“, nežinojo ir nebuvo informuota apie būsimą bankrotą, jokio pranešimo apie tai, kad UAB „Telšių kuras“ ketina bankrutuoti nei 2014 m., nei 2015 m. negavo. UAB „Telšių kuras“ atsiskaitydamas su kreditoriumi Kredito unija „Germanto lobis“ sutartyse aptartų sąlygų nepažeidė, su Unija atsiskaitė pilnai, visi kreditoriniai įsipareigojimai buvo įvykdyti 2014m. balandžio mėnesį, t. y. vieneriais metais anksčiau negu buvo iškelta bankroto byla ir įsiteisėjo Šiaulių apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. B2-664-124/2015. Vykdant įsipareigojimus kreditoriui pagal Paskolų sutartis UAB „Telšių kuras“ buvo moki ir tik 2015-04-30 konstatuotas įmonės nemokumas. Vertinant balanso duomenis, pažymėtina, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atitinka turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti. Iš balanso duomenų negalima nustatyti vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Tad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti. UAB „Telšių kuras“ vadovas nesikreipė į teismą 2014 metais ir vykdė kreditorinius įsipareigojimus, atsakovui nekilo jokių abejonių, kad įmonė yra nemoki. Paskolą UAB „Telšių kuras“ dengė iš piniginių lėšų, kurias 2014-04-10 į sąskaitą pervedė UAB „Ajuva“ pagal PVM sąskaitas faktūras ir iš papildomo pajaus ( Paskolos sutarties specialioji dalis 2.15.punktas), kuria paskolos gavėjas turi teisę padengti likusią paskolos dalį (Paskolos sutarties Nr. 09-00078 bendroji dalis 7.2. punktas).
Teismas pažymi, kad CK 6.930-1 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo konstatavimui, būtina nustatyti ne tik skolininko turimų lėšų kiekį ginčijamų atsiskaitymų metu, bet ir pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Kaip minėta, UAB „Telšių kuras“ sąskaitos išrašai patvirtina nuolatinį lėšų judėjimą ieškovės banko sąskaitoje, įplaukų ir atsiskaitymo su kreditoriais faktą tiek iki, tiek ir po ginčo mokėjimų nurodymų atlikimo. Buvo vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais UAB „Dameta“, UAB „Belfuel“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Baltic oil“ pareikštas 849.19 Eur kreditorinis reikalavimas taip pat patvirtina atsiskaitymus su šiuo kreditoriumi. Ieškovės prievolės kreditoriui UAB „Medžista“, atsiradusios iki ginčijamų sandorių 1255.40 Eur apimtimi, apmokėjimo terminas ginčijamų sandorių metu nebuvo suėjęs. Kaip ir minėta, UAB „Telšių kuras“ sąskaitos išrašas patvirtina, kad po 2014-10-11 įmonė gautomis pajamomis vien per 2014 metų balandžio mėnesį (virš 2 927 Eur (10 109 Lt) galėjo iš dalies vykdyti atsiskaitymus su tais kreditoriais, kuriems buvo suėję atsiskaitymo terminai 2014-10-10 ir 2014-10-11 ir kurių reikalavimai kilę iki ginčo laikotarpio nepasikeitė, nebuvo padengti ir išliko bankroto bylos iškėlimo metu.
Kasacinio teismo yra pasisakyta, kad verslo sprendimai turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos, laikoma, kad verslo sprendimas yra protingas, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo akivaizdaus ūkinės komercinės rizikos peržengimo (verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nuostolingas). Kasacinis teismas pripažino, kad protinga komercinė rizika yra teisėtas ir pozityvus reiškinys, pažymėjo, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi bendros pozicijos, kad nuostolingas sprendimas dar nereiškia jo neteisėtumo, jei konkretus verslo sprendimas ir atnešė nuostolių, tai dar nereiškia, kad šis sprendimas buvo neteisėtas.
Teismas pažymi, kad UAB „Telšių kuras“ prievolė atsakovui kredito unijai „Germanto lobis“ atsirado 2009 metų ir 2011 metų paskolos sutarčių pagrindu t.y. anksčiau sudarytų sandorių pagrindu, nei įsipareigojimai pagal einamuosius komercinius sandorius kreditoriams UAB „Dameta“, UAB „Belfuel“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Baltic oil“ ir UAB „Medžista“. Pripažintina, kad UAB „Telšių kuras“ pagal 2009 metų ir 2011 metų paskolos sutartis turėjo privalomą pareigą atsiskaityti su kredito unija „Germanto lobis“ iki nustatyto termino. Todėl paskolos padengimas pagal 2009-04-20 paskolos sutartį Nr. 09-00078 likus kelioms dienoms iki sutarties termino pabaigos nevertintinas kaip išankstinis apmokėjimas, priešingai, pripažintinas kaip paskolos padengimas laiku, nustatytu terminu, nes sekanti diena po šio termino – 2014-10-21, jau būtų vertinama kaip sutarties termino pažeidimas.
Kaip ir minėta, likusią paskolos dalį kredito unija „Germanto lobis“ turėjo teisę gauti ir iš papildomo pajaus sąskaitos (Paskolos sutarties specialioji dalis 2.15.punktas), kuria paskolos gavėjas ir padengė likusią paskolos dalį ( Paskolos sutarties Nr. 09-00078 bendroji dalis 7.2. punktas). Teismas sprendžia, kad atliktas mokėjimas nepažeidė CK 6.930-1 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, tos pačios eilės pagal CK 6.930-1 straipsnį įsipareigojimai kitiems kreditoriams neatsirado vėliau nei kredito unijai „Germanto lobis“. Pripažintina, ginčijami mokėjimai neapribojo dalinio atsiskaitymo su kitais kreditoriais (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas).
Dėl sandorio pasekmių
CK 1.80 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra-atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Teisės doktrinoje nurodoma, kad specialiosios CK normos gali numatyti ir kitokius sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius-vienašalę restituciją, nuostolių atlyginimą, be pagrindo įgyto turto grąžinimą.
CK 6.145 straipsnis reglamentuoja, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014; kt.). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“, gali priešintis materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2014; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2015, (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-422-687/2016).
Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo kredito unijos „Germanto lobis“ grąžintą paskolą, pareikštas ne paskolos sutarties negaliojimo pagrindu, bet paskolos grąžinimo (paskolos sutarties įvykdymo) negaliojimo pagrindu. Ieškovė nepaneigė atsakovo argumentų, kad priimdama įmokas iš UAB „Telšių kuras“, Kredito unija „Germanto lobis“ nežinojo ir nebuvo informuota apie būsimą bankrotą, kadangi jokio pranešimo apie tai, kad UAB „Telšių kuras“ ketina bankrutuoti nei 2014 m., nei 2015 m. negavo. Apie tai, kad UAB „Telšių kuras“ iškelta bankroto byla Kredito unija sužinojo 2016m. birželio 09 d. gavusi elektroniniu laišku bankrutavusio UAB „Telšių kuras“ bankroto administratoriaus R. B. pateiktą prašymą, dėl sutarties pateikimo, prie kurio buvo pridėtas priedas- 2015-04-30 Šiaulių apygardos teismo nutarties kopija priimta civilinėje byloje Nr. B2-664-124/2015. Todėl Kredito unija „Germanto lobis“, apie tai, kad UAB „Telšių kuras“ bankrutavo, yra informuota bankroto administratoriaus tik 2016-06-09.
Teismas sprendžia, kad paskolos sutarties įvykdymo pobūdis t.y. pinigų grąžinimas jų savininkui – kredito įstaigai lemia, kad vienašale restitucija išreikalaujant pinigų sumą, priklausančią kredito unijai „Germanto lobis“, ji patektų į nelygiavertę padėtį bankrutavusios įmonės atžvilgiu, taip nepagrįstai ir nesąžiningai ją pasunkinant, atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o tai prieštarauja CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio 2 dalies normoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
Atsakovė KU „Germanto lobis“ pateikė įrodymus dėl 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl iš ieškovės BUAB „Telšių kuras“ priteistina atsakovei KU „Germanto lobis“ 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios turi būti apmokėtos iš BUAB „Telšių kuras“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 – 270 straipsniais
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės BUAB „Telšių kuras“ (j. a. k. 302307321) atsakovei KU „Germanto lobis“ (j. a. k. 112041073) 600 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, jas apmokant iš administravimui skirtų lėšų.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui paduodant skundą Šiaulių apygardos teisme.