- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-08
- Bylos Nr.
- 2A-420-370/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00519-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Danguolė Martinavičienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „SPARTA“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aviacijos paslaugų centras“
- Kategorijos
- 2.5.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.5.10.5.1Sutartinė atsakomybė
- 2.5.26Vežimas
- 3.3.1.19.2Pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „SPARTA“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aviacijos paslaugų centras“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1393-264/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „SPARTA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aviacijos paslaugų centras“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB „Sparta“ patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 38 204 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2008 m. balandžio 15 d. ieškovė (pardavėja) sudarė su Rusijos Federacijos įmone OOO MDS „Dauber“ (pirkėja) pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 45/1, kurios pagrindu buvo susitarta dėl prekių pardavimo. Prekės turėjo būti pristatytos pirkėjui į Rusijos Federaciją, prieš tai atlikus privalomą muitinį prekių patikrinimą ir dokumentų įforminimą, todėl vadovaujantis 2005 m. rugsėjo 27 d. muitinės tarpininko paslaugų teikimo Nr. MT-407 sutartimi (toliau - ir Sutartis), sudarytos ieškovės ir atsakovės, ieškovė perdavė atsakovei importo ir eksporto terminalui prekes - kojines iš medvilnės išvežimui į Rusijos Federaciją pirkėjai OOO MDS „Dauber“. Tai, kad prekės buvo pateiktos atsakovei, patvirtina užsakyme Nr. Sparta17 atsakovės parašas. Taip pat atsakovė išdavė ieškovei 2008 m. balandžio 15 d. iškrovimą liudijančią pažymą ir atsakovės apskaitos kortelę. Prekių gavėjas Rusijos Federacijos įmonė OOO MDS “Dauber” pranešė ieškovei, kad atsakovei perduotos prekės nepristatytos Rusijos Federacijos įmonės OOO MDS “Dauber” įgaliotam asmeniui. Ieškovė ne kartą kreipėsi tiek žodžiu, tiek raštu (2009-06-30 raštas Nr. 05-02/17, 2011-02-08 raštas Nr. 01-04/5), tačiau atsakovė arba ignoravo ieškovės raštus, arba vengdavo atskleisti, kur ir kam yra perduotos ieškovės dingusios prekės. Tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė paslaugų teikimo (dokumentų paruošimas muitiniam tikrinimui) ir atstovavimo (ieškovės vardu prekių ir jų dokumentų pateikimas muitiniam patikrinimui) civiliniai teisiniai santykiai. Nustatyta, kad prekės nebuvo grąžintos ieškovei ir nebuvo perduotos prekių gavėjui. Atsakovė, iš ieškovės gautas prekes, perdavė neįgaliotam asmeniui ir krovinys dingo. Atsakovė neveikė tiek apdairiai, jog įsitikintų, ar perduodamas prekes turi teisę priimti asmuo, kuriam atsakovė jas ir perdavė, todėl tokiais savo neteisėtais veiksmai padarė žalą ieškovei. Tai, kad prekės 2008 m. balandžio 15 d. buvo iškrautos atsakovės sandėlyje, patvirtina paraiškoje Nr. Sparta17 atsakovės darbuotojo D. Š. parašas, atsakovės išduota ieškovei 2008 m. balandžio 15 d. iškrovimą liudijanti pažyma taip pat su atsakovės darbuotojo D. Š. parašu bei apskaitos kortelė. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo nusistovėjusi praktika, kad uždaroje ir saugomoje atsakovės teritorijoje esančiame sandėlyje ieškovė palikdavo prekes muitiniam patikrinimui, o atsakovė turėdavo perduoti prekes įgaliotam prekių gavėjo nurodytam ekspeditoriui. Nagrinėjamu atveju prekių gavėjas negalėjo priimti prekių sutartoje vietoje ir sutartu laiku, kadangi dėl atsakovės kaltės prekės buvo prarastos. Prekių pirkėjo (gavėjo) OOO MDS „Dauber“ vadovas M. S. I. patvirtino, kad prekių pervežimą turėjo organizuoti UAB „Hoptransa“ pagal 000 MDS „Dauber“ nurodymą. Atsakovei netinkamai vykdant sutartį ir praradus jai patikėtą turtą, atsakovei kyla civilinė atsakomybė už ieškovei atsiradusius nuostolius.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė ieškinio netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad pagal 2005 m. rugsėjo 27 d. šalių sudarytą Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį Nr. MT-407, atsakovė įsipareigojo ieškovei atlikti muitinės tarpininko paslaugas, kurias įvykdė pilnai ir tinkamai, o ieškovė už jas apmokėjo pagal atsakovės išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. APC- S03602, iš kurios matyti, kad atsakovė ieškovei suteikė 1) rankinio iškrovimo-pakrovimo paslaugas už 377,40 Lt (t. y. suteikė aikštelę ir atliko krovos darbus į ieškovės nurodytą transporto priemonę), bei 2) muitinės tarpininko paslaugas už 110,00 Lt. Tai patvirtina ir 2008 m. balandžio 15 d. iškrovimo pažyma, 2008 m. balandžio 8 d. paraiška. Sutarties dėl ieškovės prekių (krovinių) saugojimo atsakovės importo-eksporto terminale šalys sudarę nebuvo ir jokių prekių saugojimui ieškovė atsakovei neperdavė. Šalių sudarytos 2005 m. rugsėjo 27 d. muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties Nr. MT-407 2.5 punkte nustatyta, kad muitinės tarpininkas (atsakovė) teikia aptarnaujamam asmeniui (ieškovei) paslaugas, išvardintas šios sutarties priede. Iš sutarties sąlygų negalima spręsti, jog šalys buvo susitarusios dėl pasaugos (sandėliavimo) paslaugų teikimo. Vien aplinkybė, jog ieškovė atsakovei perdavė prekes (jos buvo iškrautos), ir tai, kad ieškovės darbuotojo teigimu, prekes jis palikdavo atsakovės terminale, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog šalys buvo susitarusios ir dėl saugojimo (sandėliavimo) paslaugų teikimo. Ieškovės krovinys nebuvo įformintas ir saugomas pagal 2005-09-27 atsakovės UAB „Aviacijos paslaugų centras“ su OOO MDS „Dauber“ sutartį Nr. T-256 Dėl Prekių saugojimo importo ir eksporto terminale (laikinojo prekių saugojimo sandėlyje). Tai vienareikšmiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ginčo kroviniui nebuvo įformintas bendroji deklaracija (BDK), nors vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-17 nutarimu Nr. 1157 patvirtintų taisyklių Dėl laikinojo prekių saugojimo sandėlių (importo - eksporto terminai) steigimo ir veiklos nuostatomis, kiekvienai prekei yra privaloma įforminti bendrąją deklaraciją (BDK). Pažymėjo, kad krovinys pagal pačios ieškovės nurodymą buvo pakrautas į SIA „Feti“ transporto priemonę.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs šalių pateiktus įrodymus ir byloje esančius duomenis, 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo, apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo, 2013 m. gruodžio 6 d. priėmė nutartį, kuria Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį panaikino ir perdavė šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 27 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės 19 102 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. balandžio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 517,42 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei. Kitą ieškinio dalį atmetė. Iš abiejų šalių teismas priteisė po 17,85 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.
Teismas nustatė, kad šalis siejo muitinės tarpininko paslaugų teisiniai santykiai (CK 6.716 str.), todėl vertinant atsakovės atsakomybės klausimą, būtina vertinti, ar ji tinkamai vykdė šią sutartį. Pažymėjo, kad šalys skirtingai aiškina ieškovės 2008 m. balandžio 15 d. prekių (kojinės iš medvilnės, prekių kodas 61159500, svoris – 3634 kg, tūris 22,2 kub. m, pakuotė 232, prekių pažymėjimas ARCH-52, išvežimui į Rusijos Federaciją pirkėjui OOO MDS „Dauber“), kurių bendra vertė 38 204 Eur perdavimo atsakovei iškrovimo–pakrovimo bei krovinio gabenimo organizavimo aplinkybes. Ieškovė nurodė, kad prekes priėmė atsakovė į sandėlį, ir kad pristačius prekes į atsakovės terminalą, krovinio pervežimą organizavo krovinio gavėjas OOO MDS „Dauber“ pagal su atsakove 2005-09-27 sudarytą prekių saugojimo sutartį. Atsakovė teigė, kad atliko ieškovės užsakytas paslaugas, tačiau jokių kitų paslaugų, taip pat ir laikino sandėliavimo, nesuteikė. Teismas nurodė, kad būtent netiesioginiai įrodymai patvirtina, jog prekės buvo perduotos atsakovei, t. y. PVM sąskaita-faktūra Nr. SPARTA Nr. 0014196 dėl prekių pakrovimo iš AB „Sparta“ sandėlio į automobilį valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas N. O., ir jo kaip liudytojo duoti paaiškinimai nagrinėjamoje byloje, 2008-04-15 iškrovimo pažyma apie krovinio iškrovimą, automobilio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) svoris – 3634 kg, tūris 22,2 kub. m, pakuotė 232 ir sandėliavimą su atsakovės darbuotojo D. Š. parašu, kad parašas yra atsakovės darbuotojo patvirtino byloje apklaustas liudytoju D. Š.. Be to, teismas padarė išvadą, kad atlikti muitinės dokumentų tvarkymo procedūras neperduodant atsakovei prekių yra neįmanoma. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad ieškovės krovinys buvo iškrautas atsakovei, o paskui pakrautas į SIA „Feti“ priklausantį vilkiką. Remdamasis baudžiamosios bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad krovinys su ieškovės prekėmis buvo pakrautas į SIA „Feti“ priklausantį vilkiką, valst. Nr. HB3436, su puspriekabe Nr. N3035, Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste „Paneriai“ krovinys buvo deklaruotas ir transporto priemonės užplombuotos Lietuvos muitinės plombomis Nr. E957920 ir E957921. Užplombuota transporto priemonė per Latvijos muitinės postą „Terehova“ išvyko iš Europos Sąjungos, o Rusijos Federacijos Sebežo muitinėje, „Burački“ pasienio poste, dėl gabenamų prekių neatitikties su deklaracijoje nurodytomis prekėmis, minėtas vilkikas ir krovinys buvo sulaikyti. 2012-10-03 Pskovo srities Sebežo rajono teismas tuo pagrindu, jog nebuvo nustatytas tikrasis kojinių savininkas, priėmė sprendimą, kuriame 3506 kg kojinių pripažino bešeimininkiu turtu ir perdavė jas valstybės naudai, nes kojinės buvo sulaikytos vadovaujantis teisės aktais, po patikrinimo muitinėje nustačius, jog jos nėra deklaruotos, todėl negalėjo pasiekti užsakovo OOO MDS „Dauber“.
Teismas konstatavo, kad tokiu būdu atsakovė pažeidė savo pareigą deklaruoti prekes ir jas pateikti muitiniam tikrinimui, be to, prekes pakrovė vežėjui, prieš tai neįsitikinusi, jog tai ieškovės samdomas vežėjas. Įvertinęs netiesioginius įrodymus byloje, teismas padarė išvadą, kad ieškovė 2008-04-15 perdavė ginčo prekes atsakovei į sandėlį laikinam saugojimui, tikslu jas deklaruoti ir pateikti muitiniam tikrinimui, tačiau atsakovė dėl savo kaltės šias pareigas atliko netinkamai ir dėl to buvo prarastos ieškovės kojinių siuntinys (CPK 185 str.). Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas ir yra visos aplinkybės CK 6.259 straipsnio 2 dalies taikymui.
Nors 2008 m. balandžio 15 d. AB „Sparta” (pardavėja) ir pirkėjo Rusijos federacijos įmonės OOO MDS „Dauber“ (pirkėjas) pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 45/1, 2. 3 punkte numatyta, kad prekės tiekiamos pirkėjui į Muitinės sandėlius, esančius Kaune, EXW sąlygomis (INCOTERMS 1990), tačiau sutarties 2. 7 p. numatė, kad pirkėjas įsipareigoja padengti tiekėjo (pardavėjos) išlaidas, kurias ji patiria saugodama prekes muitinės sandėlyje. Todėl teismas konstatavo, kad iki prekių perdavimo vežėjui už krovinį nagrinėjamu atveju buvo atsakinga ieškovė, tačiau byloje nėra įrodymų, kad pirkėjas OOO MDS „Dauber“ būtų nurodęs vežėją kroviniui gabenti. Teismas netaikė EXW sąlygų (CK 6. 156 str.), nes ieškovė savo reikalavimus atsakovei kildino išimtinai iš 2005-09-27 muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties. Teismas pažymėjo, kad ieškovei prekių vežėjas turėjo būti žinomas, tačiau byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų reiškusi kokias nors pretenzijas atsakovei dėl neteisingo krovinio perdavimo vežėjui. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė, jog ieškovė savo neveikimu taip pat prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, todėl teismas ieškovės prašomą priteisti sumą sumažino pusiau ir priteisė 19 102 Eur nuostolių atlyginimo bei 6 proc. 6 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6. 37 str., 6.210 str. 2 d.).
Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (50 proc.) teismas paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidos ir ieškovei iš atsakovės priteisė 1 580,45 Eur žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, 350,90 Eur advokato pagalbos išlaidų už ieškinio surašymą bei atstovavimą, 20,57 Eur išlaidų už dokumentų vertimą, viso – 1 951,92 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei iš ieškovės priteisė 434,50 Eur advokato pagalbos išlaidų kasacinės instancijos teisme. Atlikus įskaitymą tarp šalių, teismas iš atsakovės ieškovei priteisė 1 517,42 Eur bylinėjimosi išlaidos.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo iš dalies pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą ir ieškovės 2014 m. balandžio 24 d. patikslintą ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Ieškovei perdavus prekes atsakovei tarp šalių susiklostė pasaugos civiliniai teisiniai santykiai (CK 6.830 str.). Todėl atsakovė privalo grąžinti ieškovei ar kitam jos įgaliotam asmeniui tą patį daiktą, kuris buvo perduotas saugoti (CK 6.844 str. 1 d.), o atsakovė atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą (CK 6.845 str. 1 d.).
2. Nėra pagrindo sutikti su teismo argumentu, kad ieškovė savo neveikimu, prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, todėl teismas nepagrįstai per pusę sumažino nuostolių atlyginimo sumą. Kadangi prekių gavėjas už prekes turėjo atsiskaityti iki 2008-05-09, todėl tik suėjus šiam terminui ieškovė pradėjo ieškoti savo prekių. Be to, ieškovė net kelis kartus kreipėsi į atsakovę, tačiau ši ignoravo ieškovės siųstus laiškus.
3. Už krovinio vežėjo pasirinkimą, prekių gabenimo trukmę, maršrutą, muito mokesčius ir kitas sąlygas bei už apmokėjimą buvo atsakingas prekių gavėjas OOO „MDC Dauber“, todėl ieškovei nebuvo svarbu, kas bus atsakingas už krovinio pervežimą.
4. Ieškovės nuomone, už netinkamą sutarties vykdymą ir praradus visą atsakovei patikėtą turtą, atsakovė turi atlyginti visą ieškinio sumą.
Atsakovė pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priėmė visiškai priešingą sprendimą, negu bylą nagrinėję Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, kurie, spręsdami dėl šalių civilinių teisinių santykių kvalifikavimo, padarė išvadą, kad šalių nesiejo pasaugos teisiniai santykiai (CK 6.830 str.). Priešingai, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti sprendimą.
2. Ginčo šalis pagal Sutartį siejo dokumentų parengimo muitiniam tikrinimui paslaugų teikimo ir atstovavimo, pateikiant ieškovės vardu prekes ir atitinkamus dokumentus muitiniam patikrinimui, civiliniai teisiniai santykiai. Byloje nėra pakankamai duomenų išvadai, jog šalis siejo pasaugos teisiniais santykiai.
3. Teismas netinkamai aiškino prekių pateikimo muitiniam tikrinimui sąvoką, nes pati ieškovė buvo atsakinga už prekių perdavimą pirkėjui iš Rusijos. Pripažinus, kad atsakovė nepažeidė Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutarties Nr. MT-407, o prekės nebuvo pateiktos saugoti (nebuvo pasaugos teisinių santykių), neliko pagrindo taikyti atsakovei ir sutartinę civilinę atsakomybę. Atsakovė taip pat nurodė, kad byloje nėra pagrindo taikyti ir atsakovės deliktinę civilinę atsakomybę, nes ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų.
4. Ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų, netgi priešingai, byloje yra pateikta atsakovės PVM sąskaita-faktūra Nr. APC-S03602, iš kurios matyti, kad be muitinės tarpininko paslaugų atsakovė ieškovei atliko rankinio iškrovimo - pakrovimo paslaugas už 377,40 Lt (t. y. suteikė aikštelę ir atliko krovos darbus į ieškovės nurodytą transporto priemonę). Už šias paslaugas, kaip ir už muitinės tarpininko paslaugas ieškovė atsakovei apmokėjo ir jokių pretenzijų nereiškė daugiau kaip metus laiko.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir iš dalies pakeisti priimtą sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi; priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovė teikdama muitinės tarpininko paslaugas, kartu suteikė krovos bei saugojimo paslaugas. Todėl ieškovei, nors ir kelioms valandoms perdavus prekes atsakovei, tarp šalių susiklostė pasaugos civiliniai teisiniai santykiai.
2. Atsakovė nebuvo atidi ir dėl savo aplaidumo prekes atidavė ne tam vežėjui, dėl to prekės nebuvo pristatytos prekių gavėjui ir nebuvo grąžintos ieškovei.
3. Atsakovė negavusi nei iš ieškovės, nei iš prekių pirkėjo nurodymų dėl prekių perdavimo konkrečiam vežėjui, turėjo prekes saugoti savo sandėliuose, tačiau to nepadarė. Atsakovė elgėsi nerūpestingai ir tokiais savo neteisėtais veiksmais padarė žalą ieškovei.
4. Ieškovės nuomone, teismas pagrįstai nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl atsakovė privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.
Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės skundą atmesti ir priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, kad jai perdavus siunčiamas prekes atsakovei, tarp šalių susiklostė pasaugos civiliniai teisiniai santykiai. Šią išvadą paneigė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje. Tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė pasaugos sutartis ir atsakovė nebuvo įsipareigojusi saugoti atsakovės prekes. Šios kasacinio teismo išvados ieškovė nepaneigė ir iš naujo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
2. Atsakovė nesutinka, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ieškovė neįrodė, kad jai buvo padaryta žala, nes nepateikė jokių įrodymų, susijusių su žalos atsiradimu ir jos dydžiu.
Šalies argumentai
3. Ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, teigdamas, jog atsakovė elgėsi nerūpestingai ir perdavė krovinį ne tam vežėjui. Priešingai, atsakovė perdavė prekes būtent ieškovės nurodytam vežėjui SIA „Feti“, šis nurodymas buvo duotas elektroniniu paštu. Nors teismas konstatavo, kad atsakovė prekes perdavė ne tam vežėjui, tačiau nesiaiškino aplinkybių, kokiam tuomet vežėjui turėjo būti perduotas krovinys.
4. Atsakovės veiksmuose nėra kaltės, nes net ir tuo atveju, jeigu krovinys ir būtų pakrautas ne tam vežėjui, šią klaidą būtų buvę galima ištaisyti, jeigu ieškovė buvo iš karto kreipusis į atsakovę. Tačiau ieškovė pati buvo pasyvi ir pretenziją atsakovei išsiuntė tik 2009-06-30, nors prekės buvo pakrautos 2008-04-15. Atsakovės nuomone, ieškovė neįrodė ir priežastinio ryšio, kuris yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga.
5. Ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų užkirstas kelias nuostoliams atsirasti. Tai, kad pirkėjas OOO „MDC Dauber“ prekių negavo, turėjo sužinoti 2008-05-15 – 2008-06-01, tačiau ieškovė jokių pretenzijų atsakovei nepareiškė iki pat 2009-06-30.
6. Atsakovės nuomone, reikalavimo teisė į atsakovę šioje byloje priklauso neįtrauktam asmeniui OOO MDS „Dauber“, o ne ieškovei, kadangi pardavėjui paruošus prekes perduoti pirkėjo dispozicijon, visa krovinio praradimo ar sužalojimo rizika iš pardavėjo pereina pirkėjui. Kadangi ieškovė prekes pristatė į atsakovės sandėlius, laikytina, jog toliau visa krovinio praradimo ar sužalojimo rizika iš pardavėjo pereina pirkėjui.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 26 d. nutartimi atidėjo šios bylos nagrinėjimą, nes teisėjų kolegija nustatė, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės civilinę atsakomybę, kuri pagal 2004 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymo Nr. 1K-405 patvirtintas Muitinės tarpininkų registravimo ir veiklos taisykles yra privaloma muitinės tarpininkams, todėl pareikalavo iš atsakovės pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovė ir ginčo laikotarpiu buvo apsidraudusi savo civilinę atsakomybę.
Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. vasario 8 d. buvo gautas pranešimas iš atsakovės, kuriame ji nurodė, kad laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 27 d. iki 2008 m. balandžio 17 d., buvo apsidraudusi civilinę atsakomybę ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus: Bendrosios profesinės civilinė atsakomybės draudimo liudijimą Nr. 000436, Bendrosios profesinės civilinė atsakomybės draudimo liudijimą Nr. 001030, Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo liudijimą Nr. 001047 ir Bendrosios profesinės civilinė atsakomybės draudimo taisykles.
Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. vasario 22 d. buvo gauta ieškovės nuomonė, kurioje ji nurodė, kad atsakovės veiklos draudimas konkrečiu atveju neturi įtakos ieškovės nuostolių atlyginimui, nes atsakovė yra pajėgi ir be draudiko pagalbos atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, o draudimo sutarties buvimas turėtų įtakos tik atsakovo ir draudiko santykiams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl muitinės tarpininko ir kitų pagal sutartį atliktų atsakovės veiksmų vertinimo bei atsakomybės už ieškovės perduoto atsakovei krovinio praradimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas atsakovės būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas ir ieškinį tenkino iš dalies, nurodydamas, jog atlygintinų nuotolių suma turi būti mažinami per pusę, kadangi ir pati ieškovė nebuvo aktyvi, pradingusio krovinio pradėjo ieškoti tik po metų. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiko tiek ieškovė, tiek atsakovė ir kvestionuodamos teismo sprendimą abi ginčo šalys pateikė teismui apeliacinius skundus nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija, prieš pradėdama nagrinėti civilinę pagal apeliacinius skundus, pirmiausia ex officio patikrina, ar nagrinėjamoje byloje nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodė dėl atsakovės atsakomybės sąlygų, susijusių su prekių iškrovimo-pakrovimo įsipareigojimais bei ikiteisminio tyrimo medžiagos išsireikalavimo ir duomenų vertinimo. Šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų apie krovinio muitinio deklaravimo neatitikimus ir užsienio valstybės institucijos sprendimą dėl krovinio konfiskavimo.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, ruošdamasi civilinės bylos nagrinėjimui, nustatė, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės civilinę atsakomybę, kuri pagal 2004 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymo Nr. 1K-405 patvirtintų Muitinės tarpininkų registravimo ir veiklos taisyklių 6.2 punktą yra privaloma muitinės tarpininkavimo paslaugas teikiantiems asmenims Draudėjai šiuo atveju negali pasirinkti drausti civilinę atsakomybę ar ne, nes muitinės tarpininkui neapdraudus savo civilinės atsakomybės, nebūtų leidžiama verstis muitinės tarpininko veikla. Atsižvelgdama į šias nuostatas, teisėjų kolegija 2016 m. sausio 26 d. priėmė nutartį, kuria įpareigojo atsakovę UAB „Aviacijos paslaugų centras“ pateikti teismui įrodymus apie turėtą privalomą civilinės atsakomybės draudimą laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 27 d. iki 2008 m. balandžio 17 d. bei atsakovę apdraudusios draudimo kompanijos civilinės atsakomybės draudimo taisykles (t. 3, b. l. 71-73). 2016 m. vasario 8 d. atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė Bendrosios profesinės civilinė atsakomybės draudimo liudijimą Nr. 000436, galiojusį nuo 2005-07-01 iki 2006-06-30, Bendrosios profesinės civilinė atsakomybės draudimo liudijimą Nr. 001030, galiojusį nuo 2006-07-01 iki 2007-06-30, Bendrosios profesinės civilinė atsakomybės draudimo liudijimą Nr. 001047, galiojusį nuo 2007-07-01 iki 2008-06-30 (toliau – ir Polisas), ir draudiko UAB „If“ Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisykles Nr. 005 (toliau – ir Taisyklės) (t. 3, b. l. 79-93). Minėtuose draudimo Polisuose nurodyta, kad draudimo objektas yra civilinė atsakomybė profesinių paslaugų užsakovui, tretiesiems asmenims, draudėjo veikla – muitinės tarpininko veikla, o draudimo suma visam draudimo laikotarpiui - 75 000 Lt (21 721,50 Eur). Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad draudimo objektas yra draudėjo profesinė civilinė atsakomybė draudėjo, įvardyto prašyme ir draudimo liudijime, profesinių paslaugų užsakovui, tretiesiems asmenims, atsižvelgiant į šių taisyklių, draudimo liudijimo, draudimo sutarties papildymų ir pakeitimų, prašymo bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai sudaryti sąlygas. Taip pat Taisyklėse nustatyta, kad draudėjas turi visokeriopai ir neatlygintinai padėti draudikui, draudikui atstovaujančiam, paskirtam, įgaliotam asmeniui, ekspertams nustatantiems draudiminio įvykio arba įvykio, dėl kurio draudėjui gali būti pareikštas reikalavimas, aplinkybes, nuostolių ir išlaidų, susijusių su reikalavimo nagrinėjimu ir atsikirtimu, dydį. Draudikas privalo dalyvauti teismo procese ir stengtis apginti draudėją nuo nepagrįstų reikalavimų (Taisyklių 34, 35 punktai). Tų pačių taisyklių 48 punktas nurodo, kad nuostolių ir išlaidų, susijusių su reikalavimo nagrinėjimu ir atsikirtimu, dydis, nustatytas teismo sprendimu, laikomas teisingu, tačiau tai neatima iš draudimo sutarties šalių teisės apskųsti tokį sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka, norint įrodyti, jog nuotoliai ir išlaidos, susijusios su reikalavimo nagrinėjimu ir atsikirtimu, yra mažesni. Taigi, iš minėtų Taisyklių nuostatų matyti, kad draudikas turi būti informuotas apie vykstantį teismo procesą, nes tokiu būdu jis gali pareikšti ir savo nuomonę dėl pateikto reikalavimo, ginčyti teismų procesinius sprendimus ir pan. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors atsakovė ir yra apdraudusi savo civilinę atsakomybė draudimo UAB „If“ kompanijoje, tačiau byloje nėra duomenų, jog draudikui būtų pranešta apie įvykusį draudiminį įvykį bei vykstantį teismo procesą.
CPK 266 straipsnis draudžia teismui nuspręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, o nusprendimas dėl tokių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. Sisteminis CPK 266 straipsnio ir 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007.). CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, siekiama užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. ši teisės norma skirta užtikrinti asmens teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2010). Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas manyti, kad draudikas, ypač po to, kai ieškinį pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės 19 102 Eur, taip pat galėtų būti įpareigotas atsakyti draudimo išmokos ribose. Tačiau jis nebuvo informuotas apie teismo procesą, todėl tokiu būdu buvo suvaržyta jo teisė teikti atsikirtimus į ieškinį ar skųsti žemesnės instancijos teismo sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. priimtoje nutartyje, kurioje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, taikymo, suformulavo taisyklę, jog nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, o tai reiškia, jog jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (27 punktas). Tai rodo, kad draudikas visais atvejais turi būti informuojamas apie įvykusį draudiminį įvykį, ar vykstantį teismo procesą. Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir kasacinio teismo praktiką, o nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį iš dalies ir priteisus iš atsakovės ieškovės naudai 19 102 Eur žalos atlyginimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisų ir pareigų (CPK 266 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nors neturėjo teisės tai daryti, o tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Nors ieškovė 2016 m. vasario 22 d. apeliaciniam teismui pateiktoje nuomonėje nurodė, kad atsakovė yra pajėgi atlyginti nuostolius ir be draudiko pagalbos, tačiau tai nepašalina teismo pareigos informuoti draudiką apie vykstantį teismo procesą.
Remiantis aukščiau išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius procesinių normų pažeidimus, lemiančiais absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), dėl to sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Padarius tokią išvadą, kiti apeliacinio skundo argumentai nebėra reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų, taip pat ir dėl bylinėjimosi išlaidų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326-331 str.
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.