Kauno apylinkės teismo sprendimas

2018-10-08 · Civilinė byla Nr. e2-11-598/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-10-08
Bylos Nr.
e2-11-598/2018
Teisminio proceso Nr.
2-17-3-01423-2016-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Banga Bartkienė
Atsakovas
T. S.
Ieškovas
UAB „Gelvora“
Advokatai
Olita Remeikė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-11-598/2018 Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01423-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 3.2.6.1; 3.2.6.5 (S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 8 d.Jonava
Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų teisėja Banga Bartkienė,sekretoriaujant Sidonai Valatkevičienei,dalyvaujant atsakovo T. S. atstovei advokato padėjėjai Olitai Remeikei,nedalyvaujant ieškovės UAB „Gelvora“ atstovui,atsakovui T. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui T. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė UAB „Gelvora“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 389,70 Eur skolą, 141,65 Eur palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2005-04-20 pradinė kreditorė UAB „Tele2“ ir atsakovas T. S. sudarė Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. V2.17967098567999, pagal kurią UAB „Tele2“ įsipareigojo suteikti mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo sumokėti už minėtas paslaugas, tačiau jų neapmokėjo. 2009-03-31 UAB „Gelvora“ ir UAB „Tele2“ pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-21, pagal kurią UAB „Tele2“ perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises. Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą, visi ieškovės raginimai atsiskaityti buvo nesėkmingi. Už laikotarpį nuo 2009-03-31 iki 2016-05-30 susidarė 141,65 Eur palūkanos.

Atsiliepimas

Atsakovas T. S. nesutikdamas su ieškiniu pateikė atsiliepimą prašydamas ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad niekada nebuvo sudaręs sutarties su UAB „Tele2“ ir niekada nesinaudojo šio operatoriaus abonementu. Ieškovės su ieškiniu pateikta 2005-04-20 mobiliojo ryšio paslaugų sutartis, pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą, pažyma apie darbuotojo pajamas, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymėjimas yra suklastoti, nes ant dokumentų yra ne jo parašas ir ne jo fotonuotrauka, be to, pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Atsakovas niekada negyveno adresu (duomenys neskelbtini), nedirbo UAB (duomenys neskelbtini). Nuo 2011 metų gyvena Didžioje Britanijoje. Mano, kad neteisėtai panaudojus jo duomenis buvo įvykdyta nusikalstama veika.

Ieškovė susipažinusi su atsakovo atsiliepimu pateikė pranešimą, nurodydama, kad atsakovo asmens dokumentas negaliojančiu paskelbtas tik 2005-04-21, todėl sutarties sudarymo metu minėtas dokumentas buvo galiojantis. Tuo tarpu atsakovo gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini), buvo deklaruota dar 2000 m., t. y. prieš 5 metus iki sutarties sudarymo. Ieškovė neturi jokių duomenų, kad sutartį galėjo sudaryti kitas asmuo.

Atsakovo atstovė advokato padėjėja Olita Remeikė pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą negaunant mokėjimų už paslaugas ieškovė turėjo sužinoti jau 2005 metais. Ieškinys teisme buvo gautas tik 2016-06-01, t. y. pasibaigus bendrajam senaties terminui. Palūkanos skaičiuojamos nuo 2009-03-31, nors joms taip pat taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Be to, atsakovas ir jo motina dar 2010 m. kreipėsi į ieškovę pranešdami aplinkybes apie suklastotus dokumentus ir apgaulės būdu sudarytą sutartį, tačiau ieškovė piktnaudžiaudama procesinėms teisėmis nesiėmė jokių veiksmų ir po penkių metų kreipėsi į teismą su ieškiniu.

Ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį ieškovei pranešta tinkamai, gautas ieškovės prašymas bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant, todėl byla išnagrinėta ieškovės atstovui nedalyvaujant.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokato padėjėja Olita Remeikė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Savo reikalavimams pagrįsti ieškovė elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė rašytinius įrodymus, kuriais nustatyta, kad 2005-04-20 pradinė kreditorė UAB ,,Tele2“ ir atsakovas sudarė mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. V2.17967098567999, pagal kurią UAB „Tele2“ atsakovui suteikė mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio paslaugas, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis sumokėti už minėtas paslaugas. Už mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas UAB „Tele2“ laikotarpiu nuo 2005-04-01 iki 2007-03-31 išrašė atsakovui PVM sąskaitas-faktūras bendrai 1345,56 litų (389,70 Eur) sumai, kurių atsakovas neapmokėjo. 2009-03-31 UAB „Tele2“ (pradinė kreditorė) ir ieškovė UAB „Gelvora“ (naujoji kreditorė) pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-21, pagal kurią UAB „Tele2“ perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovo skolą pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Ieškovės pateiktoje 2005-04-20 sutartyje atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta adresu (duomenys neskelbtini), darbovietė – (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) galioja rungimosi principas, kuris lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.

Šioje civilinėje byloje kilo esminis ginčas dėl to, ar tarp pradinės kreditorės UAB „Tele2“ ir atsakovo buvo sudaryta ginčo sutartis. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) ieškovė turėjo įrodyti, kad sutartis su atsakovu buvo sudaryta ir paslauga jam buvo teikiama.

Kaip matyti iš ginčo sutarties turinio, atsakovas (fizinis asmuo) įgijo paslaugą – mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas savo asmeniniams (šeimos) poreikiams tenkinti iš paslaugų tiekėjo (verslininko), ir šie požymiai atitinka vartojimo sutarties kvalifikuojamus požymius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.350, 6.716 straipsniai). Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, CK 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė, kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga).

Atsakovas nesutikdamas su ieškiniu, nurodo, kad ieškovės pateikta informacija apie jo gyvenamąją vietą, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymėjimas yra suklastoti, nes ant dokumentų yra ne jo parašas ir ne jo fotonuotrauka. Be to, atsakovas niekada negyveno adresu (duomenys neskelbtini), nedirbo UAB (duomenys neskelbtini). Nuo 2011 metų jis gyvena Didžioje Britanijoje, o iki tol gyveno pas tėvus adresu (duomenys neskelbtini). Iš atsakovo atstovės elektroninėmis ryšio priemonėms pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas jau 2005-04-21 kreipėsi į Jonavos migracijos poskyrį dėl asmens tapatybės kortelės praradimo. 2010 m. gruodžio mėn. atsakovas informavo ieškovę apie jos reikalavimų nepagrįstumą ir galimai įvykdytą nusikalstamą veiką. 2011 m. į ieškovę su raštu kreipėsi ir atsakovo motina N. S., nurodydama, kad ieškovei pateikti dokumentai yra suklastoti. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad panašiu metu atsakovo vardu buvo sudaryta sutartis ir su UAB „Bitė Lietuva“, todėl pagal atsakovo pareiškimą Kauno apskrities VPK Jonavos rajono PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, atsakovas pripažintas nukentėjusiuoju. 2017-02-14 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas nenustačius asmens, kuris galimai padarė nusikalstamą veiką. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis nustatyta, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2005-03-09 iki 2007-07-27 dirbo (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, į atsakovo kategorišką poziciją ieškovės reikalavimų atžvilgiu, neigiant ginčo sutarties pasirašymą ir ryšio paslaugų gavimą, jo aktyvius veiksmus kreipiantis į teisėsaugą dėl dokumento klastojimo požymių ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, jog sutartis, kurios pagrindu yra pateiktas ieškinio reikalavimas, buvo faktiškai sudaryta tarp pradinės kreditorės UAB „Tele2“ ir atsakovo T. S., taip pat, kad pagal tą sutartį pradinė kreditorė teikė atsakovui mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas 2005-2007 metų laikotarpiu, o atsakovas realiai jomis naudojosi. Be kita ko, ieškovė proceso eigoje nebuvo pakankamai aktyvi, nedalyvavo teismo posėdžiuose, todėl vien sutartį pagrindžiančios ieškovės pateiktos PVM sąskaitos – faktūros, išrašytos atsakovo vardu, nesuteikia teismui pakankamo pagrindo padaryti išvadą, kad būtent vartotojui T. S. buvo realiai teiktos UAB „Tele2“ skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugos pagal ginčo sutartį. Dėl visų nurodytų aplinkybių ieškovės ieškinys atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Be kita ko, atsakovo atstovė tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu, prašė ieškovės reikalavimui dėl skolos bei palūkanų priteisimo taikyti ieškinio senatį, ieškovė nuomonės šiuo klausimu nepareiškė.

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas, taikomas visais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, yra dešimt metų, atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, šios taisyklės išimtys nustatytos CK bei kituose įstatymuose (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Viena jų – CK 1.127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas prievolės įvykdymo termino pabaigos momentas (objektyvusis kriterijus), nuo kurio prasideda ieškinio senaties termino eiga reikalavimui, atsiradusiam iš prievolės, kuriai įvykdyti nustatytas terminas, pareikšti. Todėl net jei ir laikytume, kad tarp UAB „Tele2“ ir atsakovo buvo sudaryta minima ginčo sutartis, šalis susitarė dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas kiekvieną mėnesį (periodiškumo požymis) sutartyje nustatytu terminu, senaties termino eiga tokiems reikalavimas, kylantiems iš kiekvienos atskiros apmokėjimui pateiktos sąskaitos, prasideda pasibaigus sąskaitos apmokėjimo prievolei.

Ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo skolą, susidariusią pagal pradinės kreditorės UAB „Tele2“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, laikotarpiu nuo 2005-04-01 iki 2007-03-31. Kiekvienoje pateiktoje sąskaitoje yra nurodytas apmokėjimo terminas – vienas mėnuo nuo PVM sąskaitos –faktūros išrašymo. Esant PVM sąskaitose faktūrose nurodytai skolos grąžinimo datai, pirminė kreditorė turėjo žinoti, kad jos teisė po šio termino yra pažeista, nuo tada ir prasidėjo kiekvienos išrašytos PVM sąskaitos – faktūros ieškinio senaties termino eiga (1.127 straipsnio 1 dalis).

2005-04-20 Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutarties 7.3 p. šalys sulygo, jog klientas privalo apmokėti UAB „Tele2“ pateiktą sąskaitą per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos išrašymo dienos. Byloje duomenų, jog ieškovės pateiktos sąskaitos nurodytais terminais būtų apmokėtos, nėra. CK 1.127 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

Taigi atsižvelgiant į šias nustatytas faktines aplinkybes, pradinė kreditorė apie galimą savo teisės pažeidimą sužinojo pagal ieškinyje nurodytose PVM sąskaitose – faktūrose nurodytus skolos sumokėjimo terminus, t. y. pasibaigus skolų apmokėjimo terminams, todėl šios datos laikytinos ieškinio senaties termino pradžia. Į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ieškovė kreipėsi tik 2016-06-01. Tokio pobūdžio duomenys leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, perėmusi UAB „Tele2“ reikalavimo teisę į atsakovą, praleido CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą dalyje dėl PVM sąskaitų – faktūrų apmokėjimo, kurios buvo išrašytos laikotarpiu nuo 2005-04-01 – 2006-04-30 (apmokėjimo terminas iki 2006-05-30). Ieškovė neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino ir neįrodinėjo jo praleidimo priežasčių svarbos (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos (CK 1.128 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestinas, ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

Ieškinį atmetus iš ieškovės atsakovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Atsakovo atstovė pateikė į bylą prašymą priteisti 378,30 Eur bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą ir teisinę pagalbą, kurios pagrįstos į bylą pateiktas dokumentais (sąskaitomis už teisines paslaugas, kasos pajamų orderiais, PVM sąskaita – faktūra), todėl yra priteistinos iš ieškovės UAB „Gelvora“.

Kadangi į valstybės biudžetą išieškotina bylinėjimosi (pašto) išlaidų suma (1,08 Eur) yra mažesnė nei nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (3 Eur), šios išlaidos valstybei nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268 – 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui T. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 378,30 Eur (tris šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, buveinė Juozapavičiaus g. 7, Vilnius.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.

Teisėja Banga Bartkienė