Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1760-527/2014 pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovams E. B. ir R. B. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovų E. B. ir R. B. priešieškinį ieškovei I. R. dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje kilo dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo bei skolos pagal šią sutartį priteisimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovė I. R. dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų E. B. ir R. B. 175 000 Lt skolos pagal 2009 m. rugpjūčio 1 d. Paskolos sutartį Nr. 1 (toliau – ir Paskolos sutartis), 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas R. B. sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovui 175 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo juos grąžinti per 2 metus nuo pareikalavimo. Suteikta paskola buvo tikslinė, skirta atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiai sodybai, esančiai (duomenys neskelbtini), statyti, įrengti ir tobulinti, todėl Paskolos sutartis laikytina sudaryta šeimos poreikiams tenkinti. Ieškovė taip pat nurodė, kad iš atsakovų ištuokos bylos (civilinės bylos Nr. 2-4093-199/2013) ji sužinojo, jog atsakovai yra nemokūs (atsakovų skolos akivaizdžiai viršija jų turimo turto vertę) ir nepajėgūs grąžinti paskolintų lėšų Paskolos sutartyje nustatyta tvarka. Todėl ieškovė 2013 m. lapkričio 8 d. pranešimu informavo nutraukianti Paskolos sutartį ir pareikalavo iš atsakovų grąžinti skolą, tačiau atsakovai skolos negrąžina, nors jie privalėjo grąžinti sumą Paskolos sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 9 d. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė E. B. ištuokos byloje pripažino, jog iš Paskolos sutarties kilusi prievolė yra solidari.

Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 24 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 175 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei 2 250 Lt žyminį mokestį.

Atsakovė E. B. pareiškė prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, prašydama sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta civilinė byla pagal atsakovų ieškinį I. R. dėl vienašališko Paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Civilinė byla Nr. 2-1823-527/2014 pagal ieškovų E. B. ir R. B. ieškinį atsakovei I. R. dėl vienašališko Paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu buvo sujungta su civiline byla Nr. 2-1760-527/2014 pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovams E. B. ir R. B. dėl skolos priteisimo.

Atsakovai E. B. ir R. B. priešieškinyje prašė 2013 m. lapkričio 8 d. vienašališką Paskolos sutarties nutraukimą pripažinti negaliojančiu. Atsakovai nurodė, kad šalys aptarė rašytinę pareikalavimo įvykdyti Paskolos sutartį formą. Gavęs pareikalavimą R. B. Paskolos sutartį turėjo įvykdyti per 2 metus. Tačiau nei vienam iš atsakovų jokia forma (taip pat ir žodine) nebuvo pareikštas reikalavimas grąžinti paskolą, o 2013 m. lapkričio 8 d. buvo gautas pranešimas, kuriuo ieškovė, pažeisdama šalių lygybės, bendradarbiavimo principus, net nepareikalavusi įvykdyti sutarties, iš karto vienašališkai nutraukė Paskolos sutartį. Atsakovų įsitikinimu, ieškovė visiškai nevykdė pareigos bendradarbiauti su kita šalimi, taip pat pažeidė pareigą veikti pagal teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus. Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.219 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numatyti, jog kita šalis pažeis sutartį iš esmės, neatsižvelgė į tai, kad terminas Paskolos sutarčiai įvykdyti ne tik nepasibaigė, tačiau net neprasidėjo, nes sutartyje numatytas įvykdymas – nuo pareikalavimo momento.

II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. galutiniu sprendimu atsakovų priešieškinį atmetė, Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą bei priteisė iš atsakovų ieškovei po 1 830 Lt ieškovės turėtų advokato pagalbos išlaidų ir valstybei po 33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad sutuoktinių įsipareigojimai gerokai viršija jų turimą turtą. Sutuoktinių pajamos yra nedidelės, nes R. B. nedirba, o E. B. dirba už minimalų atlygį. Teismo įsitikinimu, sutuoktinių pajamos nesudaro prielaidų manyti, kad esami įsipareigojimai gali būti padengti iš pajamų.

Teismas nesutiko su atsakovų teiginiu, jog Paskolos sutarties 6.1 punkte šalys aptarė rašytinę pareikalavimo įvykdyti sutartį formą. Teismas nurodė, kad sutarties 2.1 punkte, kuriame aptartas paskolos grąžinimas, nekalbama apie rašytinį pareikalavimą. Be to, teismo nuomone, rašytinės formos reikalavimo nesilaikymas negalėtų būti pripažintas imperatyvios sutartinės nuostatos pažeidimu, darančiu negaliojantį Paskolos sutarties nutraukimą. Rašytinis pareikalavimas galėtų turėti reikšmę tik nustatinėjant prievolės įvykdyti sutartį per 2 metus nuo pareikalavimo termino suėjimą. Tačiau šiuo atveju tai, kada šis konkretus 2 metų terminas suėjo, teismo įsitikinimu, neturi jokios reikšmės, kadangi ieškinys reiškiamas ne dėl prievolės įvykdymo pasibaigus jos terminui, o dėl prievolės įvykdymo po to, kai ieškovė nutraukė Paskolos sutartį.

Teismas pažymėjo, kad kadangi Paskolos sutarties 2.2 punkte šalys sutarė, jog paskolos davėjo vardu įteisinus dalį sklypo ir juose esančius statinius 0,73 ha žemės sklype, bus laikoma, kad paskolos gavėjai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus grąžinti paskolą, o atsakovai pripažino, jog tarp šalių po Paskolos sutarties pasirašymo vyko derybos dėl ginčo sklypo ir statinių įteisinimo ieškovės vardu, toks pripažinimas, teismo nuomone, reiškia ir pripažinimą reikalavimo įvykdyti Paskolos sutartį.

Teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja visos teismų praktikoje suformuotos prevencinio sutarties nutraukimo (CK 6.219 straipsnis) sąlygos: sutartis yra galiojanti; nėra suėjęs paskolos grąžinimo terminas; paskolos negrąžinimas ar dalies sodybos neįteisinimas ieškovės vardu yra akivaizdus, kadangi sutuoktinių skolos gerokai viršija turimą turtą, o dalies sodybos perleidimas neįmanomas dėl turto arešto; būsimas pažeidimas yra esminis, nes ieškovė iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, t. y. skolos grąžinimo pinigais arba turtu; ir numatomo sutarties pažeidimo požymiai neišnykę.

Teismas taip pat pastebėjo, kad atsakovai nereiškė jokių prieštaravimų dėl Paskolos sutarties nutraukimo iki ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Teismo nuomone, ieškovės elgesys atitinka sąžiningo, protingo ir teisingo asmens elgesio standartą atitinkamomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo manyti, kad ji pažeidė šalių lygybės ir bendradarbiavimo principus. Teismas akcentavo, kad būtent atsakovai pažeidė bendradarbiavimo principą, kadangi, pasikeitus jų turtinei padėčiai ir sutarties vykdymo sąlygoms, pažeisdami Paskolos sutarties 3.1.1 punktą, nedelsiant (per 10 dienų) nepateikė ieškovei pranešimų apie bet kokius neigiamus pokyčius, susijusius su paskolos gavėjo verslu, turtu ar finansine būkle, be to, atsakovai nesiėmė veiksmų užtikrinti savo prievolių įvykdymą.

Teismo nuomone, atsakovai neįrodė teiginio, kad sutarties nutraukimas jiems sukelia žalą. Atsakovai taip pat jokiais įrodymais nepagrindė teiginio, kad, realizavus jų nekilnojamąjį turtą, gautų sumų užtektų įsipareigojimams visiems kreditoriams padengti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 24 d. preliminarų ir 2014 m. rugpjūčio 20 d. galutinį sprendimus bei tenkinti atsakovų priešieškinį – Paskolos sutarties nutraukimą laikyti negaliojančiu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė apie atsakovų įsipareigojimus kreditoriams žinojo dar iki Paskolos sutarties sudarymo (iš tiesų tai buvo investicija bendram kaimo turizmo sodybos verslui). Minėta sutartis iš tikrųjų buvo sudaryta 2012 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Faktinė situacija visiškai neatitiko CK 6.217–6.219 straipsniuose įtvirtintų sąlygų. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu ieškovė pateikė atsakovams priklausančio turto arešto akto Nr. 0209000747 išrašą, kuris hipotekos įstaigos registre gautas prieš sudarant neva 2009 metų Paskolos sutartį. Apeliantę, R. B., I. R. ir jos sutuoktinį siejo pasitikėjimo santykiai, jie kartu vykdė veiklą, investavo į nekilnojamąjį turtą. Ieškovė žinojo apie atsakovų įsipareigojimus. Ieškovė žinojo ir apie ištuokos bylą ir į šią bylą buvo įtraukta, apeliantei sužinojus apie atgaline data pasirašytą Paskolos sutartį. Paskolos sutartyje įtvirtinta rašytinė pareikalavimo įvykdyti sutartį forma. Tai, kad apie sutarties nutraukimą galima informuoti kitokia forma, turėjo įrodinėti ieškovė. Teismas nevertino CK 6.200 ir 1.5 straipsniuose nustatytų nuostatų, nors ieškovė nevykdė savo pareigų pagal Paskolos sutartį – nepareiškė reikalavimo įvykdyti sutartį. Ieškovė apskritai neturėjo pagrindo tikėtis, kad prievolė bus vykdoma, kai pati nepareikalavo jos vykdymo. Apeliantė kartu su ieškove vyko į banką tam, kad išsiaiškintų, ar įmanoma sutartyje minimą sodybą perregistruoti ieškovės vardu. Kadangi ši pinigų suma buvo investicija į bendrą verslą, be to, ieškovė naudojosi sodyba, apeliantė nemanė, kad ieškovė reikalauja grąžinti į bendrą verslą investuotą pinigų sumą (toks reikalavimas ir nebuvo išreikštas). Šių aplinkybių negalima vertinti kaip paraginimo vykdyti Paskolos sutartį.CK 6.219 straipsnis gali būti taikomas tik esant pakankamai įtikinamų įrodymų, kad sutartis tikrai nebus įvykdyta laiku. Vien prielaidos, kad suėjus įvykdymo terminui, sutartis nebus įvykdyta, nepakanka. Esminė sąlyga šiam straipsniui taikyti yra ta, kad aplinkybės, galinčios lemti sutarties neįvykdymą, turi paaiškėti jau sudarius sutartį. Šiuo atveju apie atsakovų įsipareigojimus buvo žinoma dar pasirašant sutartį. Nebuvo įrodyta, kad sutartis bus pažeista iš esmės, nes esminis pažeidimas negali kilti tiesiog iš fakto, jog atsakovai turi kitų įsipareigojimų. Be to, sutarties šalys, sudarydamos Paskolos sutartį, buvo veiksnios, turinčios patirties finansų srityje. Kadangi šalys nenumatė prievolės įvykdymo užtikrinimo bei numatė 2 metų terminą (nuo pareikalavimo) sutarčiai įvykdyti, darytina išvada, kad tokia buvo šalių valia. Tačiau ieškovė nutraukė sutartį, nors jos sąlygas suprato, aptarė. Tokį elgesį galima vertinti kaip piktnaudžiavimą, nesąžiningą atsakomybės už sulygtas sutarties sąlygas perkėlimą atsakovams.Vienašališko sutarties nutraukimo sukeliama žala yra akivaizdi: atsakovai turi daugybę kitų įsipareigojimų, apeliantė nusistačiusi įsipareigojimų dengimo grafikus, dirba, išlaiko nepilnamečius vaikus. Priteisus pinigus ieškovei, apeliantės materialinė padėtis dar labiau pasunkėtų. Taip yra dezorganizuojamas normalus gyvenimas ir kitų skolų dengimas.

Ieškovė I. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė ne skolino pinigus atsakovams, o investavo į bendrą kaimo turizmo verslą. Iš Paskolos sutarties akivaizdu, kad ieškovė skolino pinigus atsakovams, be to, atsakovų santuokos nutraukimo byloje jie pripažino Paskolos sutartį ir iš jos kylančią prievolę solidariai grąžinti paskolą. Pati apeliantė pripažino, kad kartu su ieškove vyko į banką dėl skolos grąžinimo Paskolos sutarties 2.2 punkte nustatytu būdu. Toks elgesys rodo prievolės grąžinti skolą ir pareikalavimo ją grąžinti pripažinimą. Atsakovai nesikreipė į teismą dėl Paskolos sutarties pripažinimo apsimestine bei nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų.Atsakovų turtinės padėties negalima tapatinti su turto arešto akto Nr. 0209000747 duomenimis, nes asmens turtinė padėtis gali būti gera nepaisant arešto. Be to, jame nėra didžiosios dalies Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimu atsakovų ištuokos byloje nustatytų kreditorių, taigi jis neparodo atsakovų skolų dydžio. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad prieš skolindamiesi pinigus, atskleidė ieškovei savo tikrąją turtinę padėtį. Iš atsakovų gyvenimo sąlygų buvo galima spręsti, kad atsakovų turtinė padėtis nėra bloga, taigi ieškovei buvo sudarytas klaidingas įspūdis. Joks protingas asmuo neskolintų pinigų blogoje padėtyje esančiam asmeniui be adekvataus prievolės įvykdymo užtikrinimo. Nėra pagrindo sutikti su tuo, kad ieškovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga.Atsakovės pripažintos aplinkybės (važiavimas į banką) liudija apie pareikalavimo įvykdyti sutartį priėmimą ir pradėjimą jį vykdyti, nepaisant rašytinio reikalavimo nebuvimo. Jei Paskolos sutartyje būtų numatyta rašytinė forma, atsakovė būtų atsisakiusi vykdyti prievolę. Be to, aplinkybė ar ir kada ieškovė pareikalavo grąžinti paskolą yra teisiškai nereikšminga. Paskolos sutartis pagal CK 6.219 straipsnį galėjo būti nutraukta nepaisant to, ar terminas paskolai grąžinti prasidėjęs. Teismas nustatė visas teismų praktikoje suformuotas prevencinio sutarties nutraukimo taikymo sąlygas ir pagrįstai šį nutraukimą pripažino teisėtu. Su sutarties sudarymu susijusios aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos CK 6.219 straipsniui taikyti. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad patirs žalą dėl vienašališko Paskolos sutarties nutraukimo. Atsakovai laikytini nesąžiningais, nes laiku (kaip to reikalauja Paskolos sutarties 3.1.1 punktas) nepranešė ieškovei apie savo finansines problemas, taip pat nesiėmė veiksmų savo prievolių įvykdymui užtikrinti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal atsakovės E. B. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pagal CK 6.219 straipsnį ir reikalavimo grąžinti tai, kas buvo gauta sutarties pagrindu pagrįstumo ir teisėtumo.

CK 6.219 straipsnyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, jog kita šalis pažeis sutartį iš esmės.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.219 straipsnis yra speciali prevencinė kreditoriaus teisių apsaugos norma, kuri leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, jog tai atsitiks. Sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis yra kur kas racionalesnis problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek skolininkui, nes kreditorius, užuot laukęs akivaizdžiai numatomo prievolės neįvykdymo padarinių, gali tęsti savo planus sudaręs sutartis su kitais kontrahentais arba perplanuoti savo veiklą. Skolininkui tai naudinga tuo, kad sutartis nutraukiama ir nedidėja kreditoriaus patiriami nuostoliai, kuriuos jis gali vėliau prisiteisti iš skolininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms. Pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti. Antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama. Ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė ir atsakovas R. B. sudarė Paskolos sutartį (1 t., 13–14 b. l.), pagal kurią paskolos davėjas (ieškovė) suteikė paskolos gavėjui (R. B.) 175 000 Lt paskolą (1.1. punktas). Paskolos sutarties 1.2. punkte aiškiai įvardyta, kad paskola bus naudojama sodybai, esančiai (duomenys neskelbtini), statyti, įrengti, tobulinti, renovuoti, aplinkos gerbūviui įrengti ir tvarkyti. Paskolos sutarties 1.4. punkte atsakovas R. B. patvirtino pinigų gavimo faktą. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovė E. B.. 2013 m. lapkričio 8 d. pranešimu (1 t., 18–19 b. l.) ieškovė informavo atsakovus, kad, atsižvelgdama į atsakovų santuokos nutraukimo byloje paaiškėjusius duomenis apie atsakovų itin prastą turtinę padėtį bei remdamasi CK 6.217–6.219 straipsniais, ji vienašališkai nutraukia Paskolos sutartį nuo 2013 m. gruodžio 9 d. ir reikalauja grąžinti jai viską, ką atsakovai gavo iš ieškovės pagal nurauktą sutartį – t. y. grąžinti 175 000 Lt.

Paskolos sutarties 2.1. punkte paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolą nuo paskolos davėjo pareikalavimo per 2 metus. Pažymėtina, kad nei pirmiau nurodytame punkte, nei visame Paskolos sutarties 2 skyriuje „Paskolos grąžinimas“, nėra nurodyta, jog pareikalavimas grąžinti paskolintas lėšas turi būti pareikštas raštu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog Paskolos sutarties 6.1 punkte sutarties šalys aptarė būtent pareikalavimo įvykdyti sutartį rašytinę formą. Priešingai, iš Paskolos sutarties sąlygų analizės matyti, kad Paskolos sutartyje aiškiai įvardijami atvejai, kada privaloma būtent rašytinė forma (pavyzdžiui, Paskolos sutarties 3.2., 4.2. punktas), tuo tarpu Paskolos sutarties 6.1. punkte tik papildomai paaiškinama, jog rašytinės formos pranešimams prilyginami ir pranešimai išsiųsti elektroniniu paštu arba SMS žinute, tačiau minėtame punkte nėra jokios nuorodos į 2.1. punktą ar kitų sąsajų su Paskolos sutarties 2 skyriumi, leidžiančių konstatuoti, kad šalys kategoriškai susitarė dėl privalomos pareikalavimo grąžinti lėšas rašytinės formos. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliantės argumentu, kad būtent ieškovė turi įrodyti, jog buvo susitarta dėl kitokios nei rašytinė pareikalavimo formos.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų elgesys, inter alia tai, kad vykstant atsakovų santuokos nutraukimo bylai (kai ieškovei tapo žinomi visi atsakovų turimi įsipareigojimai kreditoriams), atsakovė E. B., kaip ji ir pati dar kartą patvirtino apeliaciniame skunde, vyko į banką su ieškove tam, kad išsiaiškintų ar įmanoma Paskolos sutartyje minimą sodybą perregistruoti ieškovės vardu, rodo, jog atsakovai gavo ieškovės reikalavimą grąžinti paskolintas lėšas ir jį pripažino (nereikalaudami rašytinės formos), kadangi Paskolos sutarties 2.2 punkte aiškiai įvardyta, kad Paskolos davėjo vardu įteisinus dalį sklypo ir juose esančius statinius 0,73 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra laikoma, jog pagal šią Paskolos sutartį paskolos gavėjai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus grąžinti paskolą paskolos davėjui. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, kiekvienas vidutiniškai apdairus ir protingas žmogus galėjo ir turėjo suvokti, kad derybos dėl sodybos perregistravimo ieškovės vardu, esant Paskolos sutartyje pirmiau nurodytai sąlygai, yra ne kas kita kaip derybos dėl atsakovų prievolės įvykdymo 2.2 punkte nurodytu būdu. Todėl šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovė negalėjo nesuprasti, jog ieškovė pareikalavo paskolos grąžinimo. Savo ruožtu atsakovės paaiškinimai neva ji, turėdama daugybę įsipareigojimų kitiems kreditoriams, auginanti nepilnamečius vaikus ir dirbanti už nedidelį atlyginimą, tiesiog norėjo perregistruoti sodybą ieškovės vardu (t. y. faktiškai atiduoti nekilnojamąjį turtą kitam asmeniui) vien todėl, kad ieškovė juo naudojosi ir Paskolos sutartyje nurodyta suma buvo ieškovės investicija į bendrą verslą, neatitinka jokių protingumo ir logikos dėsnių, ypač jeigu, atsakovų teigimu, ieškovė nereikalavo minėtos sumos grąžinimo ir dvejų metų terminas sutarčiai įvykdyti dar net neprasidėjo. Todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina šiuos apeliantės paaiškinimus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad faktiškai buvo pareikalauta grąžinti paskolą ir atsakovai šį reikalavimą savo veiksmais pripažino. Remiantis tuo, nėra pagrindo pripažinti ir tai, kad ieškovė pažeidė bendradarbiavimo, sąžiningumo ar kitus CK 6.200 straipsnyje nustatytus sutarties vykdymo principus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip neįrodytus (CPK 178 straipsnis) apeliantės teiginius neva iš tikrųjų 2009 m. rugpjūčio 1 d. Paskolos sutartis buvo sudaryta 2012 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje ir minėta sutartimi ieškovė, jau tada žinodama apie atsakovų įsipareigojimus kreditoriams, ne skolino lėšas, o investavo į bendrą ieškovės ir atsakovų kaimo turizmo sodybos verslą. Visų pirma, nei atsakovai pirmosios instancijos teismui, nei apeliantė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių rodymų, leidžiančių pagrįstai konstatuoti, kad 2009 m. rugpjūčio 1 d. Paskolos sutartis buvo sudaryta atgaline data, nors po 2014 m. gegužės 21 d. posėdžio, kai teismas atsisakė priimti atsakovo R. B. teikiamą elektroninio laiško kopiją, neatitinkančią teismui teikiamiems įrodymams nustatytų reikalavimų, buvo mažiausiai dar keli posėdžiai, kada atsakovai galėjo įrodinėti naujas jų nurodytas aplinkybes, tačiau to nedarė. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjamoje byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovė net neužsiminė apie neva bendrą atsakovų ir ieškovės kaimo turizmo sodybos verslą ir ieškovės investicijas į jį, o kaip tik pripažino paskolos suteikimo faktą (ką papildomai patvirtina ir Kauno apylinkės teisme nagrinėtos santuokos nutraukimo bylos Nr. 2-1555-199/2014 duomenys, inter alia, patikslinto atsakovės ieškinio turinys, kuriame apeliantė pripažino esančią solidariąją savo ir jos sutuoktinio 175 000 Lt skolą I. R. pagal 2009 m. rugpjūčio 1 d. Paskolos sutartį). Procesiniuose dokumentuose atsakovės nesutikimas su Paskolos sutarties nutraukimu ir reikalavimu grąžinti pinigus buvo grindžiamas tik tuo, kad ieškovė, atsakovės nuomone, dar nebuvo pareiškusi reikalavimo grąžinti paskolą ir 2013 m. lapkričio 8 d. pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą pažeidė bendradarbiavimo ir sąžiningumo principus. Be kita ko, atsakovų motyvuotuose prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo (1 t., 60–62 b. l.) bei ieškinyje dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu (1 t., 80–82 b. l.) aiškiai pačių atsakovų pažymima, kad pagal 2009 m. rugpjūčio 1 d. Paskolos sutartį suteikta paskola yra tikslinė – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiai sodybai tobulinti.

Pažymėtina, kad atsakovai, gavę ieškovės pranešimą apie vienašališką Paskolos sutarties nutraukimą, nei per pranešime nustatytą 1 mėnesio iki sutarties nutraukimo terminą, nei vėliau (iki pat ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo), nereiškė jokių prieštaravimų dėl sutarties nutraukimo, neginčijo pačios sutarties (nesikreipė dėl jos pripažinimo apsimestine), o taip pat nesiūlė prievolės įvykdymo užtikrinimo ar kitokių susiklosčiusios situacijos išsprendimo būdų. 2013 m. lapkričio 8 d. ieškovės pranešime atsakovams apie vienašališką sutarties nutraukimą, skirtingai nei suprato atsakovė, buvo nurodyta ne tai, kad ieškovė nebuvo laiku informuota apie Kauno apylinkės teisme iškeltą atsakovų santuokos nutraukimo bylą, o apie tai, jog ieškovė nebuvo informuota apie minėtoje civilinėje byloje paaiškėjusią informaciją, t. y. informaciją apie didelius atsakovų įsiskolinimus įvairiems kreditoriams, atsakovo verslo bankrutavimą ir kitokias su atsakovų turtine padėtimi susijusias aplinkybes, nors Paskolos sutarties 3.1.1. punkte paskolos gavėjas įsipareigojo pateikti paskolos davėjui pranešimus apie bet kokius neigiamus pokyčius, susijusius su paskolos gavėjo verslu, turtu ar finansine būkle ne vėliau kaip per 10 dienų. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė apie pirmiau nurodytas aplinkybes sužinojo anksčiau nei prasidėjo atsakovų santuokos nutraukimo byla ir / ar kad atsakovai apie minėtus jų sunkumus laiku ir tinkamai pranešė ieškovei. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, būtent atsakovai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesilaikė bendradarbiavimo ir sąžiningumo principų, tokiu būdu iš esmės patys priversdami ieškovę nutraukti sutartį ir kilusį ginčą spręsti teisme.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos faktines ir teisines aplinkybes, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo esant visoms CK 6.219 straipsniui taikyti būtinoms sąlygoms. Paskolos sutartis yra galiojanti (atsakovų nenuginčyta ir neginčyta). Pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą metu paskolos grąžinimo terminas dar nebuvo suėjęs, o būsimas pažeidimas (t. y. paskolintų lėšų negrąžinimas arba sodybos neįregistravimas ieškovės vardu) yra akivaizdus, kadangi, kaip matyti iš R. B. ir E. B. santuokos nutraukimo byloje priimto teismo sprendimo turinio, atsakovų įsipareigojimai kreditoriams (kurie sudarė net 537 130,49 Lt (neįskaičiuojant ieškovės reikalavimo) gerokai viršija jų turimo turto vertę. To iš esmės neginčijo ir pati atsakovė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismo sprendimu nustatytas atsakovų skolų ir turimo turto santykis, taip pat faktas, kad atsakovai gauna labai nedideles pajamas, sodyba yra įkeista kitam kreditoriui, be to, jai ir kitam atsakovų nekilnojamam turtui pritaikyti areštai kitų kreditorių reikalavimų įvykdymui užtikrinti, yra pakankamai įtikinamas įrodymas, jog Paskolos sutartis nebus įvykdyta laiku. Kaip jau minėta, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.219 straipsniui taikyti turi būti pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama.

Būsimas tikėtinas pažeidimas yra esminis, kadangi ieškovė nei atgaus paskolintas lėšas, nei įgys sodybos nuosavybės teises, taigi negaus to, ko iš esmės tikėjosi iš Paskolos sutarties, ir ieškovei nėra jokio pagrindo tikėtis, kad sutartis galėtų būti laiku ir tinkamai įvykdyta ateityje. Skirtingai nei suprato apeliantė, esminis sutarties pažeidimas konstatuotas ne tiesiog iš to fakto, kad atsakovai turi ir kitų įsipareigojimų, tačiau iš pirmiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, liudijančių apie itin prastą atsakovų finansinę padėtį ir leidžiančių pagrįstai numanyti, jog ieškovė apskritai negaus to, ko tikėjosi iš sutarties. Atsakovai nepateikė jokių duomenų, kad numatomo sutarties pažeidimo požymiai išnyko ir atsakovai yra pajėgūs laiku bei tinkamai įvykdyti Paskolos sutartį.

Ta aplinkybė, kad ieškovė, kaip visiškai veiksnus asmuo, suprato Paskolos sutarties sąlygas ir joje nepaprašė prievolės įvykdymo užtikrinimo, savaime neatima iš jos teisės pasinaudoti CK 6.219 straipsnyje nustatytu institutu, jeigu po sutarties sudarymo paaiškėjo aplinkybės, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės (jos neįvykdys) ir yra kitos šiam straipsniui taikyti būtinos sąlygos. Savo ruožtu, kaip jau minėta, atsakovai neįrodė, kad apie jų įsipareigojimus, viršijančius turimą turtą, ieškovė žinojo ar galėjo žinoti dar iki Paskolos sutarties pasirašymo. Šios išvados nepaneigia ir ieškovės pateiktas 2012 gegužės 24 d. Turto arešto aktų registro išrašas, kadangi jis gautas kur kas vėliau nei sutarties sudarymo data ir iš jo duomenų matyti, kad didžioji dalis areštų atsakovų turtui pritaikyta jau po ginčo Paskolos sutarties sudarymo. Be to, minėtame išraše nėra atspindėti absoliučiai visi Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendime nustatyti atsakovų kreditoriai, nėra nurodytos aplinkybės apie atsakovų gaunamas pajamas, jų darbą, atsakovo verslo nesėkmes ir pan., taigi šis išrašas, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, savaime neleistų visapusiškai įvertinti atsakovų turtinės padėties. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė negali būti pripažinta nepakankamai apdairia ir rūpestinga, o vienašališkas Paskolos sutarties nuraukimas nelaikytinas ieškovės piktnaudžiavimu ar nesąžiningu atsakomybės perkėlimu atsakovams, ypač įvertinus tai, jog ieškovė ėmėsi veiksmų gauti prievolės įvykdymą sutarties 2.2. punkte nurodytu būdu.

Pažymėtina, kad apeliantė procesiniuose dokumentuose teigdama, jog Paskolos sutartyje nustatyta suma turėjo ir gali būti grąžinta realizavus atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, nepateikia jokių įrodymų, parodančių ketinimo parduoti turtą realumą, tokio ketinimo realizavimo galimybę, galiausiai, patvirtinančių aplinkybę, kad atsakovams pardavus turtą (atsižvelgiant į jo vertę bei kitų kreditorių reikalavimų sumas), ieškovė pagrįstai galėtų tikėtis skolos atgavimo. Apeliaciniame skunde atsakovė dar kartą pabrėžia, kad Paskolos sutartyje numatytas 2 metų terminas skolai atiduoti yra skirtas nekilnojamam turtui realizuoti, tačiau nutyli aplinkybes apie turtui pritaikytus areštus ir hipoteką bei nepaaiškina, kokiu būdu, esant minėtiems disponavimo turtu apribojimams, atsakovė galėtų atsiskaityti su ieškove.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė taip pat neįrodė aplinkybės, kad sutarties nutraukimu atsakovei sukeliama žala (jos dydis) yra neproporcinga ieškovės, kaip kreditorės, pažeistų teisių apsaugai. Pačios savaime aplinkybės, kad atsakovė turi daugiau kreditorių ir nusistačiusi skolų jiems dengimo grafikus, neatleidžia nuo prievolės grąžinti ieškovei lėšas ir nepagrindžia žalos atsakovams atsiradimo. Nutraukusi sutartį ieškovė tik atsistoja į ilgą kitų atsakovų kreditorių eilę ir įgyja galimybę dalyvauti išieškojimo iš atsakovų turto vykdymo procese, tokiu būdu pretenduodama bent į dalį turto (kurį, beje, atsakovė žadėjo realizuoti skolai ieškovei padengti) vertės. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie jos galimybę įvykdyti Paskolos sutartį net ir po dvejų metų, todėl ginčo tarp šalių galutinio išsprendimo vilkinimas iš esmės niekaip nepalengvintų atsakovės padėties.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos ir įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė pateikė sąskaitą už advokato teisinę pagalbą ir vietinio mokėjimo nurodymo kopiją (2 t., 81–82 b. l.), iš kurių matyti, kad ieškovė sumokėjo advokatui 278,04 Eur (960 Lt) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punktu, nustatančiu, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą negali būti priteistas didesnis nei 1,5 minimalios mėnesinės algos dydžio užmokestis, priėjo išvadą, jog ieškovei iš atsakovės priteistina visa ieškovės nurodyta ir įrodymais pagrįsta 278,04 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartimi atsakovei iki bylos išnagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme buvo atidėtas žyminio mokesčio 300 Lt (86,89 Eur) dalies už apeliacinį skundą sumokėjimas. Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus atsakovės skundą, atsakovė įpareigotina sumokėti atidėtą sumą į valstybės biudžetą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 278,04 Eur (du šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 04 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartimi atidėtą 86,89 Eur (aštuoniasdešimt šešių eurų 89 ct) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.