Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 ir 9 dalimis, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir subendrinta bausmė nustatyta, laisvės atėmimas vienuolikai metų. Ši bausmė subendrinta su tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei 199 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas trylikai metų šešiems mėnesiams.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją, prašiusį kasacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, būtent: 2003 metų gegužės mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens jis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 32, 488 g narkotinės medžiagos – heroino ir 0,075 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių ir iki 2003 m. birželio mėnesio pradžios laikė jas bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini); minėto mėnesio nenustatytą dieną šias narkotines medžiagas atnešė į R. T. butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame A. K. jas laikė iki jo sulaikymo kitoje byloje 2003 m. rugpjūčio 14 d.

A. K. nuomone, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2007 m. sausio 12 d. nutartimi subendrindama skirtingais įsiteisėjusiais nuosprendžiais jam paskirtas bausmes, netinkamai taikė Baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – BPK), nes galutinė bausmė jam turėjo būti paskirta ne pagal BPK 347 straipsnio taisykles.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 370 straipsnio taikymo

BPK 370 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį leidžiama per tris mėnesius nuo jų įsiteisėjimo dienos. Išimtis iš šios taisyklės numatyta BPK 370 straipsnio 2 dalyje, kurioje, be kita ko, nurodoma, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas; pareiškimas dėl praleisto kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo negali būti paduotas praėjus daugiau negu vieneriems metams po nutarties ar nuosprendžio įsiteisėjimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą prašydamas atnaujinti terminą paduoti kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutarties ir terminas apskųsti šiuos teismų procesinius sprendimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2007 m. birželio 4 d. nutartimi buvo atnaujintas. Skunde kasatorius ginčija ir Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 28 d. nuosprendžiu jam pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, t. y. įsiteisėjusį nuosprendį, kurio apskundimo kasacine tvarka terminas yra pasibaigęs ir kuriam apskųsti kasacine tvarka terminas nebuvo atnaujintas. Atsižvelgus į išdėstytą, nuteistojo A. K. kasacinio skundo motyvai dėl bausmės, paskirtos jam Kauno apygardos teismo 2005 m. birželio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, paliktini nenagrinėti.

Dėl BK 27 ir 56 straipsnių taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad bausmė jam buvo paskirta kaip pavojingam recidyvistui, nes teismas skirdamas A. K. bausmę atsižvelgė, kad jis yra recidyvistas, o ne pavojingas recidyvistas, kaip teigia kasatorius.

BK 27 straipsnyje, reglamentuojančiame nusikaltimų recidyvą, išskiriamos dvi asmenų rūšys: recidyvistai ir pavojingi recidyvistai. BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad recidyvistas yra asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Bylos duomenys patvirtina, kad A. K. padarė naują tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžiu, turėdamas neišnykusius teistumus už tyčinius nusikaltimus, už kuriuos nuteistas Vilniaus apygardos teismo 1998 m. sausio 28 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2001 m. kovo 5 d. nuosprendžiu, todėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje sprendžiant bausmės jam paskyrimo klausimą, pagrįstai atsižvelgta į aplinkybę, kad A. K. yra recidyvistas.

Iš Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžio matyti, kad teismas A. K. pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą svarstė atskirai, jau po to, kai pasisakė dėl jam skirtinos bausmės, todėl kasatoriaus pripažinimas pavojingu recidyvistu neturėjo įtakos paskiriant jam bausmę už šį nusikaltimą. A. K. teismas pavojingu recidyvistu pripažino atsižvelgęs į tai, kad būdamas recidyvistas jis padarė naują labai sunkų nusikaltimą. Apie kasatoriaus pripažinimo pavojingu recidyvistu teisėtumą ir pagrįstumą išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą šių argumentų nekartoja.

Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo

A. K. nepagrįstai teigia, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra kaltinamas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kasatorius nagrinėjant bylą teisme nuosekliai neigė žinojęs, kad jo įgytame ir laikytame maiše yra narkotinės medžiagos. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką prisipažinimas nusikalstamos veikos padarymu yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas. Bylos aplinkybė, kad neteisėtai buvo įgytos ir laikytos narkotinės medžiagos, yra esminė, nes ši aplinkybė didžia dalimi nulemia tai, kad veika yra laikoma pavojinga ir todėl draudžiama baudžiamuoju įstatymu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasatorius nepripažino esminių bylos aplinkybių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Dėl BK 64 straipsnio ir BPK 347 straipsnio taikymo

Kasatorius pagrįstai teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 12 d. nutartimi vadovaudamasis BPK 347 straipsniu subendrindamas bausmes, paskirtas jam Vilniaus miesto 3 -iojo apylinkės teismo 2001 m. kovo 5 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžiais, netinkamai taikė BPK 347 straipsnį. BPK 347 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad jis taikytinas, kai apie visiškai ar iš dalies neįvykdytą nuosprendį nebuvo žinoma vėliausią nuosprendį priėmusiam teismui. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 3 - iojo apylinkės teismo 2001 m. kovo 5 d. nuosprendis, kuriuo A. K. nuteistas pagal 1961 m. BK 232¹ straipsnio 1 dalį, buvo bylos medžiagoje prie duomenų, apibūdinančių kaltininko A. K. asmenybę (T. 1, b. l. 109 - 112), todėl darytina išvada, kad apie šį nuosprendį Vilniaus apygardos teismui, priėmusiam vėliausią, t. y. 2006 m. spalio 6 d. nuosprendį, buvo žinoma. Šiomis aplinkybėmis teismas A. K. Vilniaus miesto 3 - iojo apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę su kitomis jam Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 64 straipsnio taisykles turėjo subendrinti dar priimdamas 2006 m. spalio 6 d. nuosprendį. Kitą vertus, kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo procese paaiškėjus aplinkybei, kad, priėmus Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendį, liko nesubendrinta A. K. Vilniaus miesto 3 - iojo apylinkės teismo 2001 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirta bausmė, Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 347 straipsniu ir subendrindamas A. K. minėtais nuosprendžiais paskirtas bausmes, taikė tas pačias BK 64 straipsnio taisykles ir galutinę bausmę paskyrė nepažeisdamas BK 64 straipsnio taisyklių. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas sprendimą dėl nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo priėmė teismo posėdyje, į kurį kvietė patį A. K., tačiau šis posėdyje dalyvauti nepageidavo, o jo interesus byloje atstovavo teismo paskirtas gynėjas. Atsižvelgus į tai, kad galutinė bausmė A. K. paskirta tinkamai, o A. K. procesinės teises paskiriant jam galutinę bausmę iš esmės nebuvo suvaržytos, padarytas Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas negali būti pripažintas esminiu ir dėl to nėra pagrindo keisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendį, naikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartį.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.