Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo teisėja Regina Agota Gutauskienė, sekretoriaujant Dijanai Drizgienei, dalyvaujant ieškovo N. M. atstovui advokato padėjėjui J. Z. (b.l. 96)

atsakovo S. P. atstovui E. M. (b.l. 87), atsakovei L. B., trečiojo asmens M. E. atstovui advokatui E. M. (b.l. 97),

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. M. pareikštą ieškinį atsakovams S. P., notarei L. B. ir trečiajam asmeniui M. E. dėl vekselio ir jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas (LR CPK 178, 185 straipsniai )

Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir priimto sprendimo motyvai

Pagal LR CK 1. 97 straipsnio 1 dalies ir 1.101 straipsnio nuostatas vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas. Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius reglamentuoja 1999 m. kovo 16 dienos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ), vekselių išrašymas, įforminimas ir naudojimas detalizuojamas Lietuvos Vyriausybės 1999 m rugsėjo 13 dienos nutarimu Nr. 987 patvirtintose Vekselių naudojimo taisyklėse. Vekselis yra vertybinis popierius, kuris išrašomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka. Minėto įstatymo 77 straipsnyje nurodyta, jog paprastojo vekselio rekvizitai yra: 1) žodžiai „paprastasis vekselis“ tekste ta kalba, kuria vekselis išrašytas; 2) besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą; 3) mokėjimo terminas; 4) mokėjimo vieta; 5) pavadinimas ar vardas, pavardė asmens, kuriam arba kurio įsakymu turi būti sumokėta; 6) išrašymo vieta ir data; 7) išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašas. Vekselis turi viešo patikimumo savybe, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Iš vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad tiek įsakomasis, tiek paprastasis vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Dėl vekselio viešo patikimumo savybės asmuo, kuris yra skolininkas pagal vekselį, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent būtų įrodyta, kad įgydamas vekselį asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie šiuos trūkumus, t.y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Vekselio viešo patikimumo savybė galioja tik sąžiningiems vekselio turėtojams. Ši savybė taip pat suponuoja tai, kad vekselio turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių.

Ieškovo N. M. atstovo, atsakovo S. P. ir trečiojo asmens M. E. atstovo bei atsakovės notarės L. B. paaiškinimais neginčijamai nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 8 dieną N. M. įsipareigojo sumokėti S. P. pagal šį paprastąjį vekselį 122 000, 00Lt iki 2010 m. lapkričio 15 dienos. Vekselyje buvo nurodyti asmens kodai, numatyti 0,5 procento dydžio delspinigiai laiku negražinus paskolos, o taip pat nurodyta, kad šis vekselis neprotestuotinas (b.l. 10). Šioje byloje nustatyta, kad ieškovas pasirašė du vekselius skirtingiems asmenims – atsakovui S. P. ir trečiajam asmeniui M. E.. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad ieškovas N. M. ir atsakovas S. P. bei tretysis asmuo M. E. yra tiesioginiai vekselių teisinio santykio dalyviai, t.y ieškovas N. M. yra 2010-11-08 dienos vekselio davėjas, o atsakovas S. P. šio vekselio įgijėjas ir turėtojas, todėl ieškovo N. M. ir jo atstovo advokato J. Z. nurodyti faktai, kad šis vekselis pakeitė ieškovo 2010-12-25 dieną išduotą vekselį trečiajam asmeniui M. E. ir kad pinigų pagal 2010-12-25 išduotą vekselį ieškovas negavo yra nepagrįsti ir neįrodyti.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai 2010-11-08 ir 2010-12-25 (paprastasis vekselis neprotestuotinas) patvirtina, kad vekselio davėjas yra ieškovas N. M., o vekselio įgijėjai ir turėtojai yra skirtingi asmenys t.y. atsakovas S. P. ir tretysis asmuo M. E. (b.l. 10,11). Ieškovas pagal šiuos vekseliu buvo įsipareigojęs skirtingomis sumomis ir skirtingiems asmenims.

Pažymėtina, kad ieškovo nurodytoje teismo nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be kita ko išaiškino, kad pirmojo vekselio įgijėjui vekselio davėjas gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, tačiau esant tokiam ginčui, vekselio davėjas privalo patiekti patikimus įrodymu, patvirtinančiu, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja.

Iš ieškinyje ir teismo posėdžio metu ieškovo atstovo pateiktos argumentacijos matyti, kad ieškovas neįrodinėja pagrindo nebuvimo turimam vekseliui išduoti, tačiau tik patvirtina vekselio išdavimo pagrįstumą, ir nurodė, kad ieškovas iš atsakovo skolinosi didelę pinigų sumą, o patvirtinant paskolos sutarties sudarymą ir santykinai užtikrinant jos grąžinimą, atsakovui buvo išduotas vekselis.

Ieškovas pripažįsta, jog atsakovas ieškovo išduotą vekselį įgijo teisėtai, pagristai ir sąžiningai.

Atsižvelgiant į tai, jog vekselis, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, turi viešo patikimumo savybę,

reiškiančia, jog sąžiningas vekselio turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis vekseliui įstatymo nustatytus reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisė subjektas, o vekselio davėjas neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytos pinigų sumos, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstamą prezumpciją, kad vekselio turėtojas, tol, kol nebus įrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių ir atsižvelgiant į paties ieškovo pateiktus argumentus, patvirtinančius atsakovo sąžiningumą ir vekselio išdavimo pagrindo egzistavimą, konstatuotina, jog susiklosčiusiomis sąlygomis neegzistuoja teisinės aplinkybės, sudarančios pagrindą ieškovo atsakovui išduoto vekselio pripažinimui negaliojančiu.

Pažymėtina, kad ieškovas vekselį ginčija ne tuo pagrindu, kad vekselis būtų išduotas nepagrįstai, ar atsakovas jį būtų įgijęs nesąžiningai, o teigdamas, kad jo atsakovui išduotas vekselis esąs pakeistas ieškovo trečiajam asmeniui išduotu vekseliu. Toks faktinių aplinkybių ieškovo aiškinimas vertintinas kritiškai, nes ieškovas, teigdamas, kad trečiajam asmeniui išrašytuoju vekseliu buvo keičiamas pirminis, t.y. atsakovui išduotas pirminis vekselis turėjo būti grąžintas ieškovui. Tačiau šios interpretacijos patikimumu leidžia abejoti faktinė šalių santykių eiga: atsakovui išduoto vekselio 122 000 Lt sumai apmokėjimo terminas – 2010-11-15. Vekselis tą pačią dieną pateiktas apmokėjimui. Ieškovas trečiajam asmeniui vekselį už 145 000 Lt sumą išdavė 2010-12-25, t.y. praėjus daugiau kaip mėnesiui po atsakovui išduoto vekselio apmokėjimo termino. Ieškovas teigia, kad jam išdavus vekselį trečiajam asmeniui, atsakovui išduotas vekselis turėjęs būti grąžintas, tačiau ieškovas nepaaiškina, kodėl, išduodamas naują vekselį trečiajam asmeniui ir tokiu būdu pakeisdamas savo anksčiau atsakovui išduotą vekselį prieš tai nepasirūpino, jog pastarasis vekselis jam būtų grąžintas. Šių motyvų nei ieškovas savo ieškinyje nei ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nepaaiškino.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų ir, išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Aplinkybė, kad vekselį išdavęs asmuo, jo aiškinimu, klydo dėl vekselio išrašymo teisinių padarinių, teismų praktikoje nėra laikomas įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio normos dispozicijos reikalaujama aplinkybe, sudarančia pagrindą vekselio pripažinimui negaliojančiu. Be kita ko pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje panašių bylų nagrinėjimo praktikoje laikomasi nuostatos, jog tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada bus pradėta priverstinio išieškojimo pagal šį vekselį procedūra. Byloje nepateikti įrodymai, kad ieškovas iki ieškinio pareiškimo teisme būtų pareiškęs pretenzijas atsakovui dėl atsakovui išduoto vekselio ar būtų pareikalavęs pirminį vekselį grąžinti. Taip pat ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas S. P. būtų atsisakęs jam grąžinti pirminį vekselį. Teismas pažymi, kad LR CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas draudžia versti civilinių teisinių santykių subjektus sudaryti tam tikras sutartis. Remiantis šiuo teisės principu, ieškovas negali būti įpareigotas ar priverstas prieš savo valią sudaryti tam tikrą sutartį ar pratęsti atitinkamos sutarties galiojimo terminą ar perkelti pirminės sutarties vykdymą į kitą sutartį.

Vertinant paties ieškovo pateiktus dokumentus, matyti, kad reikalavimas teisme dėl vekselio ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais pareikštas tik po to, kai antstolis pradėjo priverstinės skolos išieškojimo, pagal atsakovo ir trečiojo asmens pateiktus vykdomuosius įrašus, procedūrą.

Taip pat ieškovas prašo pripažinti negaliojančiais atsakovės notarės L. B. išduotus vykdomuosius įrašus, nurodydamas, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nenumatyta galimybė vekselyje nurodyti mokėtinus delspinigius. Pažymėtina, kad vekselio davėjo ir vekselio turėtojo tarpusavio santykius reguliuoja ne vien ieškovo nurodytas įstatymas, bet ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kurio 6.70 str. 1 d. numato prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Pažymėtina, kad žinojimas kada vekselis turi būti apmokėtas, pats savaime nelaiduoja nei, kad prievolė bus įvykdyta laiku, nei kad ji išvis bus įvykdyta, kaip tik tuo tikslu civilinės teisės normos ir nustato eilę instrumentų, užtikrinančių prievolių įvykdymą ir skatinančių skolininką šias prievoles vykdyti. Atsižvelgiant į paminėtą ieškovo argumentaciją pirmiausia pastebėtina, jog ieškovas neįvardina jo minimo draudžiančiojo imperatyvo („neleidžiama“) dėl delspinigių nustatymo vekseliuose.

Atsižvelgiant į ieškovo argumentą, kad ieškovo atsakovui išduodamame vekselyje nustatyti neprotingai dideli delspinigiai - 0,5 % per dieną, teismas pažymi, jog vekselis surašytas paties ieškovo ranka ir ši sąlyga dėl delspinigių dydžio nustatyta jo paties laisvu apsisprendimu. Dėl šios priežasties ši aplinkybė negali būti laikoma pagrindu notaro išduotam vykdomajam įrašui naikinti. Iš byloje pateiktų duomenų darytina išvada, kad vekseliai apmokėti buvo pateikti nepažeidžiant ĮVPĮ 40 str. 1 d. nustatytų terminų, pagal vekselį mokėtinos sumos išieškojimas vykdomas neginčo tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą, dėl šio pobūdžio reikalavimų jokie ieškiniai nėra reiškiami, o notaras nėra įpareigotas taikyti senatį savo iniciatyva, juolab, kad senaties taikymas yra priskiriamas išskirtinai teismo diskrecijai. Ieškovas N. M. yra išrašęs aukščiau minėtus vekselius – vertybinius popierius, kurie yra laikomi savarankiškais civilinių teisinių santykių objektais, naudojami civilinėje apyvartoje. Kadangi aukščiau minėti vekseliai buvo laiku pateikti vekselio davėjui N. M. apmokėti, bet pagal pateiktus vekselius N. M. savo prievolių neįvykdė, todėl teisėti vekselių turėtojai tretysis asmuo M. E. ir atsakovas S. P. pateikė notarui prašymus padaryti vykdomuosius įrašus. Abu pateikti vekseliai sudaryti pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo reikalavimus, todėl tiek vienas, tiek kitas vekselis yra galiojantys ir pagal juos buvo padaryti vykdomieji įrašai. Vekselis kaip civilinių teisinių santykių objektas atsiranda jį išrašant, todėl vekselio išrašymas yra laikomas vienašaliu sandoriu, nes, išrašydamas vekselį, jo davėjas sukuria tam tikras teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims (šiuo atveju - vekselio gavėjams). Pagal 1999-09-13 Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo Nr. 987 dėl vekselių naudojimo taisyklių patvirtinimo 15 punktą, kuriame nurodyta, kad vekselio rekvizitai ir galimi įrašai nurodyti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme, visi kiti įrašai vekselio galiojimui įtakos neturi. Šiuo atveju vekseliuose numatyti delspinigiai, vekselių nedaro negaliojančiais, todėl, notarė ir privalėjo padaryti vykdomuosius įrašus pagal pateiktus prašymus. Delspinigiai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų ir įstatyme apibrėžiami kaip įstatymų, sutarties arba teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta. Įstatymas numato būtinąjį reikalavimą susitarimo dėl netesybų formos – susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (LR CK 6.72str.). Kadangi vekselis yra vienašalis sandoris, tai vekselio davėjas turi teisę šiame sandoryje nurodyti delspinigių apmokėjimą. Šiuo atveju, įstatymo reikalavimas yra įvykdytas, t.y. N. M. rašytine forma nurodė vekselyje delspinigius, vieną iš netesybų rūšių, kuri skatina skolininką laiku įvykdyti prievolę. Delspinigiai padeda kompensuoti trečiojo asmens M. E. ir atsakovo S. P. patiriamus nuostolius dėl to, kad ieškovas N. M., praleidęs atsiskaitymų terminą, naudojasi M. E. ir S. P. priklausančiomis sumomis, todėl privalo už termino praleidimą mokėti vekselyje numatytus delspinigius, kurie laikomi M. E. ir S. P. nuostoliais.

Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad atsakovas S. P. ir tretysis asmuo M. E., kaip vekselio turėtojai būtų tyčia dėl vekselio pasirašymo atlikę kokius neteisėtus veiksmus prieš ieškovą. Jokių vekselio rekvizitų trūkumų nenustatyta, todėl vekselio nuginčyti taip pat nėra pagrindo (LR įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19, 77 straipsniai). Teismas, vadovaudamasis LR CPK 185 str, įrodinėjimo taisyklėmis įvertina įrodymų visumą ir daro išvadą, kad ieškovas suvokė vekselio pasirašymo teisinę reikšmę ir pasekmes, tiek vekselio pasirašymo metu, tiek vėliau pateikus vekselį apmokėti, todėl ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės yra atmetamos kaip neįrodytos, taip pat atmetamas išvestinis ieškovo reikalavimas panaikinti išduotą vykdomąjį įrašą.

Teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, šalių bylinėjimosi išlaidas paskirsto LR CPK 93 straipsnio pagrindais. Iš ieškovo atsakovui priteistinos jo turėtos 4235,00 Lt atstovavimo išlaidos ir valstybei iš ieškovo priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263,270 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo N. M. 4235,00 Lt (keturis tūkstančius du šimtus trisdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų atsakovui S. P. ir 18,19 Lt (aštuoniolika litų 19 centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Šiaulių apygardos teismą.