Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-582-238/2015;

Teisėja: Birutė Drozdienė Proceso Nr. 1-69-3-00173-2014-7;

2015 m. liepos 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant išteisintojo G. K. gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 2 dalį, 168 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo R. P. civilinis ieškinys dėl 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. buvo kaltinamas tuo, kad savo pareiškimuose policijai jis šmeižė R. P., įžeidė jo garbę ir orumą, melagingai išgalvodamas ir fabrikuodamas jam kaltinimus, neva įvykdžius sunkius nusikaltimus. 2013-06-06 Kauno AVPK Dainavos PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00431-13 pagal jo pareiškimą, kuriame jis kaltino R. P. dėl žmogaus terorizavimo pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį. Dėl to R. P. daug kartų buvo kviečiamas į apklausas, kaip įtariamasis teikė parodymus, savo telefonus, kitą ryšių įrangą ekspertizėms, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, trukęs apie 5 mėnesius. 2014-09-05 šis ikiteisminis tyrimas R. P. atžvilgiu buvo nutrauktas, nes jo veikoje nenustatyti požymiai nusikaltimo, numatyto LR BK 145 straipsnio 2 dalyje.

Be to, jis iki 2013 m. rugpjūčio mėn. ir vėliau, kerštaudamas kaltino R. P. nebūtais ir išgalvotais įstatymų pažeidimais ir tokiais veiksmais siekė jį apšmeižti, įžeisti jo garbę ir orumą, pakenkti finansiškai ir morališkai bei trukdyti gydytis, paskleisdamas, privataus kaltintojo teigimu, tokią tikrovės neatitinkančią informaciją:

Kad R. P. 2013-08-12, 13.54 val. interneto tinklalapyje www.pincetas.lt iš kompiuterinio įrenginio, kurio IP adresas 88.119.154.125, parašė komentarą, kuriame teigiama, kad gydytojas G. K. netinkamai gydė nėščią moterį, skyrė netinkamus vaistus, vadindamas veterinarijos gydytoju.

Kad jis 2013-09-03, 16.26 val., interneto tinklalapyje www.pincetas.lt iš kompiuterinio įrenginio, kurio IP adresas 78.57.255.107, parašė komentarą, kuriame teigiama, kad gydytojas G. K. netinkamai hormoniniais vaistais gydė paauglį. Perspėjama, kad pacientai nesikreiptų į šį gydytoją.

Kad jis 2013-10-21, 13.13 val. interneto tinklapyje www.pincetas.lt iš kompiuterinio įrenginio, kurio IP adresas 212.117.25.2, parašė komentarą, kuriame nurodoma, kad gydytojas G. K. yra nusikaltėlis, nes nugydė komentaro autorių.

Kad jis 2013-11-04, apie 11 val., Kauno apylinkės teisme, esančiame Laisvės al. 103, Kaune, posėdžių salėje Nr. 108, priėjo prie jo rankoje laikydamas radioaktyvių medžiagų ženklą ir jį demonstruodamas, neva paklausė G. K., „ar supranti, kas tavęs laukia, koks tavo likimas“.

Kad jis 2013-11-08, apie 11 val., Kauno apylinkės teisme, esančiame Laisvės al. 103, Kaune, prie posėdžių salės Nr. 108, praeidamas pro G. K., jam asmeniškai pasakė „stovi lavonas“. Kad teismo posėdžio metu pateikė teismui raštą su citata iš „Kavkaz-Center“ tinklalapio, kuriame rašoma, kad G. K. už jo nugydymus gresia susidorojimas teismo salėje ar prie jos ir kad jis prašė teismo skirti jam apsaugą nuo pavojaus, kuris kiltų susidorojant su G. K..

Kad R. P. 2013-11-08, apie 11 val. Kauno apylinkės teisme, esančiame Laisvės al. 103, Kaune, prie posėdžių salės Nr. 108, kalbėdamas telefonu, neva žiūrėdamas į akis, G. K. pasakė „patvarkysim, užversim“.

Be to, privataus kaltintojo teigimu, G. K. apklausos Kauno AVPK metu 2013-2014 metais šmeižė R. P., kad jis siekia inscenizuoti jo „nugydymą“, kai G. K. skyrė jam netinkama tvarka gyvybei pavojingus medikamentus,

Be to, privataus kaltintojo teigimu, laikotarpiu nuo 2013-08-12 iki 2014-09-05, G. K., suvokdamas, jog siekia paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, šmeižė R. P. teisėtvarkai, melagingai teigdamas, kad neva jis parašė jį įžeidžiančius komentarus.

Be to, privataus kaltintojo teigimu, G. K. neteisėtai klausėsi R. P. asmeninio privataus gyvenimo pokalbių telekomunikacinių susisiekimo priemonių pagalba bei gautą informaciją panaudojo savo asmeninei naudai gauti.

Be to, privataus kaltintojo teigimu, G. K. kaltino R. P., kad 2014-01-29, apie 9.25 val. Kauno apylinkės teisme, esančiame Laisvės al. 103, Kaune, prie posėdžių salės Nr. 108, jis koridoriuje kalbėdamas telefonu žiūrėdamas į akis pasakė G. K. frazę „patvarkysim, užversim“.

Be to, privataus kaltintojo teigimu, G. K. nusikalstamai sufabrikavo R. P. kaltinimą panaudodamas iš jo privataus 4-5 minučių trukmės pokalbio telefonu 1-2 žodžius, kuriuos interpretavo savaip ir taip jį apšmeižė.

Teismo posėdžio metu išteisintojo G. K. gynėjas advokatas Georgijus Zavtrakovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Privataus kaltintojo R. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal LR BK 2 straipsnio, kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, 3 dalį, asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas G. K. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei G. K. dėl jam pareikštų kaltinimų pagal LR BK 154 straipsnio 2 dalį, BK 155 straipsnio 2 dalį ir BK 168 straipsnio 1 dalį išteisino.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Privatus kaltintojas skunde tam tikrais argumentais, kurie grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė G. K. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė kaltinimus ir visiškai pagrįstai rėmėsi išteisintojo bei liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga, taip pat vertino ir nukentėjusiojo parodymus.

LR BK 154 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Skunde privatus kaltintojas nurodė, kad G. K. jį melagingai kaltino sunkių nusikaltimų padarymu. Tačiau, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, sprendžiant iš bylos medžiagos, G. K. kaltino R. P. asmens terorizavimu, grasinimu susidoroti, iš kurių nei viena pagal LR BK 11 straipsnį nepriskiriama nei prie sunkių, nei prie labai sunkių, todėl G. K. veikoje negali būti pagrindinių ir būtinų LR BK 154 straipsnio 2 dalies požymių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien tai, jog pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį prieš R. P. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, dar nesudaro pagrindo manyti, jog G. K. šmeižė asmenį, neva šis padarė nusikaltimą, kadangi G. K. veiksmuose, kuomet jis buvo įsitikinęs, jog nusikaltimas buvo padarytas, nesudaro pagrindo manyti, kad jis tiesiogine tyčia siekė specialiai ir žinomai melagingai apkaltinti R. P. nebūto nusikaltimo padarymu.

Įžeidimas, numatytas LR BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. LR BK 155 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už neviešą žmogaus įžeidimą. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008).

Įžeidimas yra neviešas, kuomet yra padaromas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Taigi įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija.

Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno AVPK Dainavos PK 2013-06-06 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00431-13 pagal G. K. pareiškimą, kuriame jis kaltino R. P. dėl žmogaus terorizavimo pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį. Be to, privataus kaltintojo teigimu, laikotarpiu nuo 2013-08-12 iki 2014-09-05, G. K. suvokdamas, jog siekia paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją šmeižė R. P. teisėtvarkai, melagingai teigdamas, kad neva jis parašė jį įžeidžiančius komentarus.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundas kompetentingai institucijai ištirti tam tikras, pareiškėjo nuomone, reikšmingas aplinkybes, nėra nusikalstama veika net ir tuo atveju, kai paaiškėja, kad skundą surašęs asmuo klydo, tokie veiksmai negali būti laikomi neviešu įžeidimu pagal LR BK 155 straipsnio 2 dalį. Pagal subjektyviuosius požymius įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl jis turi būti padaromas asmeniui suvokiant, kad jis siekia asmenį įžeisti. Vien subjektyvus nukentėjusiojo įsitikinimas, kad skundų pareiškimas kompetentingoms institucijoms jį įžeidžia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti. Nagrinėjamu atveju pareiškimo padavimas negali būti laikomas įžeidimu, už kurį atsakomybė numatyta LR BK 155 straipsnio 2 dalyje, kadangi kreipimasis su pareiškimu į atitinkamas institucijas – policiją ar teismą, kurios yra sukurtos spręsti iškilusias situacijas, laikantis teisės normų reikalavimų, yra teisėtas asmens gynybos būdo pasirinkimas, o situacijos atskleidimas pareiškime negali būti vertinamas kaip šmeižimas. Pažymėtina, kad už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą atsakomybė yra numatyta LR BK 236 straipsnyje, tačiau šios bylos nėra nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka.

LR BK 168 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas šio kodekso 165-167 straipsniuose numatytą veiką. Skunde pirmosios instancijos teismui R. P. nurodė, kad G. K. neteisėtai klausėsi R. P. asmeninio privataus gyvenimo pokalbių telekomunikacinių susisiekimo priemonių pagalba bei gautą informaciją panaudojo savo asmeninei naudai gauti. Tačiau, kaip ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šią informaciją jis gavo ne be privataus kaltintojo pastangų ir panaudojo tik tą jos dalį, kuri, kaltinamojo nuomone, buvo tiesiogiai susijusi su jam kilusiomis grėsmėmis, t. y. su galimais grasinimais ir kt., be to, šią informaciją G. K. panaudojo ne nusikalstamais tikslais, o tik siekdamas įstatymo numatytu būdu užkirsti kelią, jo manymu, galimiems R. P. neteisėtiems veiksmams. Atsižvelgiant į šią aplinkybę negalima daryti neabejotinos išvados, jog G. K. veiksmuose yra šios nusikalstamos veikos požymių.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, išvadas padarė neįsigilinęs į bylos aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad privačiam kaltintojui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu, ar teismo šališkumu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad G. K. dėl kaltinimo pagal LR BK 154 straipsnio 2 dalį, BK 155 straipsnio 2 dalį ir BK 168 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendis paliekamas galioti, o privataus kaltintojo R. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kuomet nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas pagrįstai (LR BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Išteisintojo G. K. gynėjas advokatas Georgijus Zavtrakovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė 2015 m. gegužės 16 d. pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį išlaidas dėl teisinės pagalbos teikimo išteisintajam G. K., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pinigų priėmimo kvito matyti, kad teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 400 eurų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (LR BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl išlaidos už išteisintajam G. K. suteiktą teisinę pagalbą pripažįstamos proceso išlaidomis ir yra išieškotinos iš R. P., kadangi baudžiamoji byla buvo pradėta tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, o kaltinamasis byloje buvo išteisintas (LR BPK 105 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teisme 2015 m. birželio 10 d. iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už G. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme, nurodoma, kad ją teikė advokatas Valerijus Karpovas, prašoma išieškoti iš G. K. 20,27 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Šis prašymas netenkintinas, kadangi advokatas Valerijus Karpovas neteikė antrinės teisinės pagalbos G. K. apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 straipsnio 6 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

privataus kaltintojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš privataus kaltintojo R. P. išteisintojo G. K. naudai jo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje apeliacinės instancijos teisme kaip gynėjas, paslaugoms apmokėti – 400 Eur (keturis šimtus eurų).