Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 3 mėnesių terminuota laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta arešto bausme, skirta Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. lapkričio 12 d. nutartimi, kuria 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė pakeista į 90 parų arešto bausmę, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčio pagrindu vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant vienai arešto parai, ir nustatyta galutinė subendrinta 4 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas A. S. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 2 d. įskaitytinai ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2022 m. sausio 12 d. iki 2022 m. kovo 10 d. įskaitytinai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Kardomąją priemonę – suėmimą – taikyti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. S. nuteistas už tai, kad 2021 m. liepos 1 d., apie 20.45 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., buitinio konflikto su seserimi R. J. metu tyčia jai vieną kartą sudavė rankos kumščiu veidą, į dešinę akį, tokiu būdu nukentėjusiajai R. J. sukėlė fizinį skausmą. Šią nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

2. Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu praš o panaikinti apylinkės teismo 2022 m. kovo 10 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Mano, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, išsamiai ir nešališkai neištyrė bylos aplinkybių. Bylos duomenis tyrė fragmentiškai, epizodiškai, nenuosekliai juos analizavo, nelygino tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų, pažeidė in dubio pro reo principą (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai). Todėl teismo padarytos išvados yra neteisingos, grįstos prielaidomis, samprotavimais, išskirtinai nepatikimais, ne kartą keistais ir prieštaringais liudytojų parodymais. Teismas neanalizavo apelianto parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje, o rėmėsi tik jo parodymų dalimi ir vertino tik jį kaltinančius įrodymus. Skirdamas bausmę, teismas pažeidė bendrus bausmės skyrimo principus. Skyrė neteisingą ir neteisėtą bausmę. Teismas ignoravo apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

2.2. Nurodo, kad nukentėjusioji R. J. teismo posėdyje parodė, kad: konflikto metu jis (apeliantas) ją pastūmė ir jie pargriuvo ant sofos, nebuvo jokio guzo, jis jai į akį netrenkė ir nebuvo jokių mėlynių; kai jis išėjo parūkyti, jai prasidėjo isterija. Teisme paskelbus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, R. J. pasakė, kad jie neteisingi, ir jų nepatvirtino. Apklausus R. J., buvo peržiūrėtas dėvimosios vaizdo kameros įvykio vietos vaizdo įrašas. R. J. po peržiūros parodė, kad jis jai netrenkė, kaip jis ją pastūmė, kad nejuto fizinio skausmo, o būdama girta galėjo prisikalbėti; jis prieš ją niekada nebuvo pakėlęs rankos, medicininės pagalbos atsisakė, nes jai neskaudėjo. Apelianto akistatos su R. J. metu ji atsakė, kad ant veido mėlynių nėra, tyrėja matė, kad ant R. J. veido nėra jokių sužeidimų ar mėlynių. Įvykio vietos apžiūros protokole nėra fiksuota duomenų apie grumtynių pėdsakus bute. Paaiškina, kad konflikto metu buvo neblaivus, todėl apklausiamas po sulaikymo, be gynėjo, patyrė stresą, negalėjo susikaupti, viską prisiminti teisingai. Tiesiog pasirašė surašytame apklausos protokole.

2.3. Nesutinka su teismo vertinimu, jog liudytojos L. J. parodymai yra neinformatyvūs. Ši liudytoja parodė, kad kitą diena po įvykio ant R. J. kūno nesimatė jokių mėlynių. Asmens apžiūros protokole užfiksuoti R. J. sužalojimai – dešiniojo skruosto ir dešiniojo antakio nežymūs paraudimai, nėra apeliantui inkriminuoto smūgio kumščiu jai į veidą pasekmės. Teigia, kad jei jis būtų sudavęs jai kumščiu į veidą, būtų likusi didesnė žymė ir mėlynė, o ne nežymus paraudimas. Mano, kad yra tiesiog apkalbėtas neblaivių asmenų. Liudytojas R. U. teisme parodė, kad, kai atvyko pareigūnai, jis pats buvo girtas, nepamena, ką kalbėjo su pareigūnais. Teisme, paskelbus pastarojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas abejojo jų teisingumu, teigdamas, jog jų neskaitė ir jų nepatvirtino.

3. Teismo posėdyje apygardos teisme nuteistojo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo )šališkumo

4. Apeliantas įžvelgia teismo šališkumą, teigdamas, kad neobjektyviai įvertinti bylos įrodymai, pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

5. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo.

6. Apelianto skundo argumentai, jog šališkumas pasireiškė tuo, kad teismas vertino tik jį kaltinančius įrodymus, nepagrįstai nesirėmė jį teisinančiais įrodymais, nesudaro pagrindo jokiai pagrįstai abejonei nei dėl subjektyviojo, nei dėl objektyviojo teisėjos nešališkumo. Vien tik tai, kad teismo padarytos išvados dėl A. S. kaltės neatitinka nuteistojo lūkesčių, nerodo teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme. Teisėjų kolegija nenustatė BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų ir konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, jog bylą išnagrinėjęs apylinkės teismo teisėjas buvo šališkas. Visi teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui faktiniai duomenys apylinkės teismo buvo tinkamai ištirti tiesiogiai teisiamojo posėdžio metu. Abejoti ištirtų įrodymų leistinumu, jų patikimumu ir įrodomąja galia teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies

7. Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad įvykio aplinkybės buvo nustatytos teisingai, prieš nukentėjusiąją smurtinius veiksmus atliko nuteistasis, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. A. S. veiksmuose yra šios nusikalstamos veikos sudėtis. Vadovaujantis bausmės skyrimo taisyklėmis, A. S. paskirta tinkama, proporcinga bausmė, bausmių subendrinimo klausimas išspręstas teisingai.

8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, – baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienų metų. Tai materialioji teisės norma – baudžiamoji atsakomybė pagal ją kyla žmogui sukėlus įstatyme numatytas pasekmes, t. y. arba jam sukėlus fizinį skausmą, arba jį nežymiai sužalojus, arba jį trumpam susargdinus. Šiuo atveju A. S. nuteistas už tai, kad vieną kartą sudavė rankos kumščiu veidą, į dešinę akį nukentėjusiajai R. J., tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą.

9. Fizinį skausmą įrodyti yra komplikuota, nes fizinis skausmas, visų pirma, yra labai individualus – kiekvienas žmogus fizinį skausmą jaučia savaip. Fizinis skausmas nėra nustatomas teismo medicinos specialistų, kurie dažniausiai tiesiog vertina patį poveikį žmogaus kūnui ir daro tik tikimybines išvadas, kad vienas ar kitas poveikis gali būti skausmingas ar ne. Sudėtingą fizinio skausmo įrodinėjimą lemia ir baudžiamųjų bylų, susijusių su smurtu artimoje aplinkoje, specifika. Tokio pobūdžio bylų ypatumas tas, jog dažniausiai smurtaujama aplinkoje, kurioje būna tik kaltininkas ir nukentėjusysis, o pašalinių smurto liudytojų nebūna. Todėl svarbią reikšmę tokiose bylose įgyja ne tik tiesioginiai (pačių konflikto dalyvių parodymai), tačiau ir netiesioginiai įrodymai (pvz., parodymai asmenų, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie konfliktą), ypač atvejais, kai nukentėjusiajam sukeliamas tik fizinis skausmas, nepadarant jam sunkesnių sužalojimų.

10. Nuteistasis A. S. tyrimo pradžioje neneigė įvykio metu atlikęs smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją R. J.. Tačiau apylinkės teisme ginčijo ir dabar A. S. ginčija savo kaltę, teigdamas, kad jo kaltę teismas grindė nepatikimais, nenuosekliais nukentėjusiosios R. J., liudytojo R. U. parodymais, netinkamai įvertino R. J. sukelto fizinio skausmo požymį, nes kumščio sudavimo į veidą pasekmės būtų sunkesnės nei dešiniojo skruosto ir dešiniojo antakio nežymūs paraudimai. Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius, samprotavimus vertina kaip nepagrįstus.

11. Apylinkės teismas nuosprendyje A. S. kaltę grindė leistinais ir patikimais įrodymais ir jų visuma: ikiteisminio tyrimo metu duotais kaltinamojo A. S., nukentėjusiosios R. J., liudytojo R. U. parodymais, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu apie smurtą artimoje aplinkoje, įvykio vietos apžiūros, nukentėjusiosios R. J. asmens apžiūros protokolais, policijos dėvimosios vaizdo kameros įrašu, darytu įvykio vietoje ir aiškinantis įvykio aplinkybes.

12. Nors nukentėjusioji R. J. teisiamajame posėdyje apylinkės teisme pakeitė tyrėjams kitą dieną po įvykio duotus pirminius parodymus apie patirtą iš A. S. fizinį smurtą ir sukeltą jai fizinį skausmą dėl pastarojo sudavimo kumščiu į veidą (tyrėjams parodė, kad pataikė į dešinę akį, jai skaudėjo, jautė dilgčiojimą, buvo šioks toks paraudimas, išsiėmė iš šaldytuvo šaltą mėsą ir pradėjo šaldyti tą vietą, kad neliktų kraujosruva, į medikus nesikreipė; ji iškvietė policiją; jos sugyventinis R. U. užrakino duris, kad brolis nepasišalintų), tačiau toks R. J., beje, girtavusios kartu su broliu A. S., parodymų nenuoseklumas, jų sąmoningas iškraipymas (A. S. jai netrenkė; ją pastūmė, ji nejuto fizinio skausmo; būdama girta galėjo prisikalbėti; jis prieš ją niekada nebuvo pakėlęs rankos; medicininės pagalbos atsisakė, nes jai neskaudėjo), apylinkės teismo pagrįstai įvertintas kaip bandymas padėti išvengti kaltininkui (giminaičiui) baudžiamosios atsakomybės.

13. Liudytojo R. U. tyrėjams duoti pirminiai parodymai dera su nukentėjusiosios (sugyventinės) R. J. tyrėjams duotais parodymais tiek apie A. S. smurtinių veiksmų pobūdį (A. S. vieną kartą rankos kumščiu smogė R. J. į veidą, ji susiėmė už veido), tiek apie R. J. veiksmus po patirto fizinio smurto (paprašė sugyventinio paimti iš šaldytuvo mėsą, nes norėjo užsidėti ką nors šalto ant veido, kad neliktų kraujosruva; ji paėmė iš jo telefoną ir iškvietė policijos pareigūnus). Šis liudytojas apylinkės teisme, kaip ir nukentėjusioji, ėmėsi švelninti kaltininko teisinę padėtį, teigdamas, kad pirminių parodymų nepatvirtina, nes apklausos protokolą pasirašė jo neskaitęs. Tokia nenuosekli sugyventinių pozicija, bylai pasiekus teismą, vertintina kritiškai. Akcentuotina, kad tyrėjai tiek sugyventinius, tiek A. S. (įtariamuoju) apklausė ne įvykio dieną (asmenys buvo neblaivūs), o kitą dieną blaivius ir apklausų protokolus kiekvienas iš jų pasirašė asmeniškai, patvirtindami, kad procesinis dokumentas surašytas teisingai. Be to, nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad tyrėjai atlikdami proceso dalyvių apklausas netinkamai supažindino juos su jų procesinėmis teisėmis ir pareigomis.

14. Galiausiai apeliantas teigdamas, jog apylinkės teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos L J. parodymais, jog kitą dieną mėlynių ant R. J. kūno ji nematė, neįvertina aplinkybių, jog dėl A. S. smūgio į veidą kumščiu R. J. nebuvo sužalota (nebėgo kraujas, neištino veidas, neatsirado mėlynės ir pan.), o jai buvo sukeltas būtent fizinis skausmas (veido dešinė pusė paraudo, ji šaldė skruostą ir antakį šalta mėsa). Be to, iš karto po patirto smurto R. J. iškvietė policiją, atvykusiems pareigūnams aiškiai nurodė, kad buvo sumušta į veidą kumščiu A. S. veiksmais, rodė sumušimo vietą veide, buvo susijaudinusi, išsigandusi. Policija ieškojo ir surado A. S. besislepiantį aukštoje žolėje (žr. policijos dėvimosios vaizdo kameros įrašą).

15. Todėl apylinkės teismui pagrįstai nekilo ir teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, jog A. S. vieną kartą sudavus R. J. rankos kumščiu į veidą, į dešinę akį, pastarajai buvo sukeltas teisiškai reikšmingas fizinis skausmas BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijos prasme. A. S. atliktų veiksmų pavojingumas, jo tyčinė kaltė dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai padarymo byloje įrodyta pakankamai patikimais įrodymais ir jų visuma. A. S. vyriška jėga, kumščiu mušdamas nukentėjusiąją ir pataikydamas kumščiu į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, tokiais savo veiksmais neabejotinai sukėlė jai fizinį skausmą ir nukentėjusioji realiai pajuto tokį skausmą. Už tokį smurtinį elgesį prieš moterį A. S. neturi likti nenubaustas.

Dėl bausmės

16. Apeliaciniame skunde neginčijama nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšis ir jos dydis, o tik deklaratyviai teigiama, kad bausmė neteisinga, nes neįvertintos apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybės. Iš tikrųjų, kaltinamajame akte yra nurodyta, kad A. S. baudžiamąją atsakomybę švelninančia aplinkybe laikytina tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (t. 1, b. l. 89). Tačiau, skirdamas bausmę, apylinkės teismas tokios aplinkybės pagrįstai nenustatė ir nevertino, nes A. S. teisme kaltę ginčijo, neigė smurtavęs prieš nukentėjusiąją.

17. Nuosprendžiu A. S. parinkta griežčiausia BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, tačiau skirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė siekia tik minimalią tokios bausmės taikymo ribą (BK 50 straipsnio 2 dalis). Teismas, parinkdamas A. S. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į pastarojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą: padaryta viena nesunki nusikalstama veika; nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad: veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas); teistas keturis kartus, paskutinius du kartus – 2021 metais, baudžiamaisiais įsakymais pagal BK 140 straipsnio 2 dalį skirtos švelnesnės už laisvės atėmimą – laisvės apribojimo – bausmės, yra nedirbantis, gyvenamosios vietos nedeklaravęs asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirta bausmė atitinka A. S. padaryto nusikaltimo pavojingumą ir sukeltas pasekmes. Poveikio priemonių pasekmės už nusikaltimų padarymą yra neišvengiamos, dėl jų atsiradimo yra kaltas pats nuteistasis, o vien todėl, kad asmuo nori patirti švelnesnius, kiek įmanoma, padarinius, bausmės švelninimas negalimas. Šiuo konkrečiu atveju švelninti bausmę nėra teisinio pagrindo.

18. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas byloje surinktus įrodymus nurodė argumentus, kuriais grindė savo išvadas apie tai, kad A. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir ji tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Daryti kitokias išvadas dėl nusikaltimo, už kurio padarymą nuteistas apeliantas, įrodytumo neperžengdama apeliacinio skundo ribų teisėjų kolegija neturi pagrindo. Baudžiamasis įstatymas nuteistajam pagal byloje nustatytas ir nuosprendyje nurodytas aplinkybes pritaikytas tinkamai, todėl apylinkės teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

19. Nuteistojo gynėja pateikė teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažymą dėl šioje byloje patirtų teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodoma, kad teikiant teisinę pagalbą nuteistajam A. S. apygardos teisme patirtos 101,67 Eur dydžio išlaidos.

20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog apeliaciniame procese nuteistojo A. S. gynėjos dalyvavimas buvo būtinas, jam nesuteikta pasirinkimo teisė ir jis negali atsisakyti gynėjos, pripažįsta, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo, kuriam gynėjas buvo paskirtas valstybės iniciatyva, prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams. Be to, nuteistasis A. S. atlieka bausmę (duomenys neskelbtini), yra nedirbantis ir duomenų apie jo pajamas, turtą byloje nėra. Todėl VGTPT prašymas priteisti teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo priteisimo iš nuteistojo A. S. netenkinti.