- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-27
- Bylos Nr.
- eI-1697-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06490-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirktienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. Č. padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) 2013 m. spalio mėn. 2 d. sprendimą Nr. 5-S-3849; 2) priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Skunde nurodė, kad šiuo metu užima Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Licencijavimo skyriaus viršininko pareigas (A lygis, 14 kategorija), iki 2011-03-04 užėmė šio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 13 kategorija). Nuo 2009 m. gegužės 1 d., valstybei susidarius ypatingai situacijai, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo I priedo pakeitimo įstatymu (Žin., 2009, Nr. 49-1937) buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir I priedo pakeitimo įstatymu (Žin., 2009, Nr. 91-3918) vėl buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų, taip pat ir statutinių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, t.y. neteisėtos nuo jų įsigaliojimo dienos ir negali būti taikomos ateityje nuo minėto nutarimo paskelbimo dienos. Tai sudaro pagrindą teigti, kad pareiginės algos koeficientas šiais teisės aktais laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neteisėtai sumažintas ir jam.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas), kartu atstovaudamas ir atsakovę Lietuvos valstybę, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad vykdydamas įstatymų nuostatas, Policijos departamentas teisėtai taikė sumažintus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, o dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo taikymo valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turėtų nustatyti įstatymų leidėjas. Pareiškėjo reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl statutiniam valstybės tarnautojui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 pareiškėjas ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas Policijos departamente ir jam ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jam priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento. Atsakovai prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi, sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena, vadinasi teisė paduoti skundą teismui pareiškėjui atsirado jau 2009 m. gegužės mėnesį, gavus pirmąjį sumažintą darbo užmokestį, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. lapkričio 7 d., t. y. praleidęs terminą kreiptis į teismą iki 2010 m. lapkričio 6 d. Pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau pasisako dėl skundo reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. lapkričio 7 d.
Šioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Policijos departamentui – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Netenkinus reikalavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą panaikinti Policijos departamento 2013-10-02 sprendimą Nr. 5-S-3849, todėl jis atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjo A. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.