Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-30 · Administracinė byla Nr. I-1205-739/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-30
Bylos Nr.
I-1205-739/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01550-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
K. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1205-739/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01550-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 1.15; 1.15.2.3.2; 1.21.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 30 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,pareiškėjui K. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriui, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (2-14 b. l.) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 25 000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013-09-13 iki 2014-01-13 buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 2, Nr. 34, Nr. 77, Nr. 35, Nr. 35, Nr. 76 kartu su 2-4 asmenimis, todėl pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose pažeidė teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto normos reikalavimus, t. y. vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m. kameros ploto, tačiau, kaip nurodė pareiškėjas, dėl kamerų perpildymo ir užstatymo baltais šis reikalavimas buvo pažeistas. Nurodė, kad tokios laikymo sąlygos prilygo kankinimui, todėl prieštaravo Konstitucijos 21 straipsniui ir Konvencijos 3 straipsniui. Paaiškino, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo ventiliacijos, todėl sklido nemalonūs kvapai, taip pat nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas ir tai labai kenkė regėjimui. Teismo posėdyje ir skunde nurodė, kad kamerose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis ir tai labai žemino jo orumą. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į psichologą. Be to, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, t. y., esant žemai oro temperatūrai, asmuo buvo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžės. Skunde pareiškėjas akcentavo, kad skundžiamu laikotarpiu jis buvo nepilnametis. Dėl nurodytų laikymo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius, dvasinius, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, kuriuos prašo atlyginti neturtinę žalą priteisiant pinigais.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka, teismo šaukimu (64 b. l.). Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (72 b. l.).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (20-26 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013-09-13 iki 2014-01-14: kameroje Nr. 69, kurioje vienam asmeniui tekusi ploto norma svyravo nuo 7,14 kv. m. iki 3,57 kv. m.; kameroje Nr. 35 – nuo 7,49 kv. m. iki 3,75 kv. m.; kameroje Nr. 76 – nuo 4,62 kv. m. iki 2,31 kv. m.; kameroje Nr. 1 – nuo 6,56 kv. m. iki 3,28 kv. m.; kameroje Nr. 34 – nuo 7,9 kv. m. iki 1,98 kv. m.; kameroje Nr. 2 – nuo 6,45 iki 3,23 kv. m.; kameroje Nr. 49 – nuo 3,37 kv. m. iki 2,89 kv. m.; kameroje Nr. 35 – 3,75 kv. m.; kameroje Nr. 77 – nuo 6,56 kv. m. iki 1,64 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje)

Paaiškino, kad 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems Tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta analogiško pobūdžio nuostata, t. y. veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga už nustatomus šių reikalavimų pažeidimus.

Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam yra sudarytos sąlygos (esant poreikiui, išduodamas valymo inventorius). Esant nurodytoms aplinkybėms, Šiaulių TI mano, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl kamerų vėdinimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Nenustačius Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Taip pat paaiškino, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Atsakovas pažymėjo, kad administracinio pastato patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris, todėl išmatuota jutiminė oro temperatūra neparodo tikslios jutiminės temperatūros patalpoje. Teigė, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Taip pat paaiškino, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, jis buvo nepilnametis, todėl buvo laikomas kartu su nepilnamečiais, kuriems teisės aktai draudžia rūkyti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo K. B. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta ir nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) (žr. EŽTT sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, sprendimą byloje Van der Ven prieš Nyderlandų Karalystę). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto

Pareiškėjas K. B. kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m. kameros ploto pažeidimą. Pareiškėjas teigė, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, sumažinimas nuo 5 kv. m. iki 3,6 kv. m. yra bausmės griežtinimas.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme Nr. V-124 numatyto reguliavimo dėl vienam asmeniui tenkančio ploto, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-07 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl K. B.“ nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2013-09-13 iki 2014-01-14 (toliau – ir ginčo laikotarpis), t. y. nuo 2013-09-13 iki 2013-09-18 kamerose Nr. 69, Nr. 35 ir Nr. 76, kuriose pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,08 kv. m. iki 7,49 kv. m.; nuo 2013-09-25 iki 2013-09-27 kameroje Nr. 1, kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,28 kv. m. iki 6,56 kv. m.; nuo 2013-10-22 iki 2013-10-23 kameroje Nr. 34, kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,35 kv. m. iki 7,9 kv. m.; nuo 2013-10-25 iki 2013-11-08 kamerose Nr. 2, Nr. 49, Nr. 35 ir Nr. 1, kuriose pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,89 kv. m. iki 7,49 kv. m.; nuo 2013-11-21 iki 2013-11-22 kameroje Nr. 1, kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,28 kv. m. iki 6,56 kv. m.; nuo 2013-11-29 iki 2013-12-11 kamerose Nr. 1 ir Nr. 76, kuriose pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,31 kv. m. iki 6,56 kv. m.; nuo 2013-12-17 iki 2013-12-18 kameroje Nr. 2, kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,23 kv. m. iki 6,45 kv. m.; nuo 2013-12-20 iki 2014-01-03 kamerose Nr. 76 ir Nr. 34, kuriose pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,98 kv. m. iki 7,9 kv. m.; nuo 2014-01-07 iki 2014-01-08 kameroje Nr. 35, kurioje pareiškėjui teko 3,75 kv. m. plotas; nuo 2014-01-10 iki 2014-01-14 kamerose Nr. 35 ir Nr. 77, kuriose pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,19 kv. m. iki 6,56 kv. m. (b. l. 28-29).

Vadovaujantis minėtosios pažymos duomenis, iš viso pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 53 paras, iš kurių 32,5 parų ploto norma svyravo nuo 1,98 kv. m. iki 3,57 kv. m., tai reiškia, kad 32,5 parų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus; likusias 20,5 paras pareiškėjui tekusi ploto norma svyravo nuo – nuo 3,74 kv. m. iki 7,9 kv. m., vadinasi 20,5 parų pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje.

Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo teiginys, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, atmestinas kaip nepagrįstas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Taigi, įvertinus byloje pateiktą medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kietuoju inventoriumi, teismas sprendžia, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatuoja, kad nurodytas pažeidimas sudarė pagrindą patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kamerose buvo drėgna, tamsu, šalta.

Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Higienos normos HN 76:2010 22 punktas numato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu dirbtinė naktinė apšvieta turi būti mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Atsakovo pateiktoje 2015-07-08 pažymoje Nr. 62/08-739 nurodyta, kad kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi-keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W). Taip pat nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai. Vadovaujantis byloje pateikto Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 periodinio patikrinimo akto Nr. EP-224 ir 2014-10-03 periodinio patikrinimo akto Nr. EP-406 duomenimis, pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo užtikrinimu Šiaulių TI kamerose, nenustatyta (35-42, 52-55 b. l.). Teismas taip pat vertina ir byloje pateiktus rašytinius duomenis iš Asmens sveikatos istorijos, kurioje nėra nurodyta jokios informacijos, susijusios su pareiškėjo regėjimu ir/ar jo galimu sutrikimu dėl natūralaus apšvietimo trūkumo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų natūralaus apšvietimo sąlygų ar jų neužtikrinimo.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas numato, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 (2010-03-30 redakcija) 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vadovaujantis atsakovo pateiktos 2015-07-08 pažymos Nr. 62/08-739 duomenimis, Šiaulių TI nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir/ar per didelis santykinės drėgmės lygis. Taip pat pažymėjo, kad pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas (30-33 b. l.). Tai, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, patvirtina atsakovo pateiktame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatyti patikrinimo rezultatai (36 b. l.), taip pat ir 2014-10-03 patikrinimo akto Nr. EP-406 rezultatai, kad gyvenamosios patalpos (kameros) vėdinamos per langus (54 b. l.). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti kameros ir , taip, be kita ko, iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Pažymėtina, jog aptariamo klausimo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015; 2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2015).

Pasisakant dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų paminėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 26 punktas nustato oro temperatūros (°C), santykinės drėgmės (%) bei oro judėjimo (m/s) reikalavimus šaltuoju ir šiltuoju periodu. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad Šiaulių TI patalpos, tame tarpe ir kameros, šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, todėl pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja (30 b. l.). Pastebima, kad vadovaujantis byloje pateiktuose Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimo rezultatais, pažeidimų, susijusių su oro temperatūros, santykinės drėgmės bei oro judėjimo reikalavimais, ginčo laikotarpiu nebuvo nustatyta (35-42, 48-55 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas išvardindamas galimai netinkamas jo laikymo sąlygas Šiaulių TI bei nurodydamas, kad ginčo laikotarpiu kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, šių laikymo sąlygų pažeidimų nedetalizavo, nepaaiškino, kokią žalą tokios sąlygos sukėlė pareiškėjui. Be to, įvertinus byloje atsakovo pateiktus asmens sveikatos istorijos duomenis, teismas sprendžia, jog sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti pareiškėjo nurodytos laikymo sąlygos, nenustatė.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei rašytinius duomenis, teismas Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo), kuriais pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos Šiaulių TI, nenustatė, todėl nėra pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimo.

Dėl atvykstančių/išvykstančių asmenų paskirstymo patalpų

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) (ginčo laikotarpiu galiojo 2012-03-13 įsakymu Nr. V-92 Instrukcijos redakcija) 144 punktas numatė, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Instrukcijos 145.1 punktas nustatė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai nustatė visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje, atliekant minėtame punkte nurodytus veiksmus. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatyti patikrinimo rezultatai, pagal kuriuos priėmimo paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra; patalpą valo ūkio būrio tvarkinys; patalpų ir plastmasinių indų, į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai, valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja; tačiau kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė; priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos; kabinos tvarkingos, švarios. (36 b. l.). Tai, kad išvykstančių asmenų apžiūros patalpos yra tvarkingos pažymėta ir 2014-10-03 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-406 (54 b. l.).

Pastebima, kad asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Teismas, vertindamas byloje pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuotus Šiaulių TI kamerų patikrinimo rezultatus, remiantis kuriais teisinio reglamentavimo dėl patalpų, skirtų asmenų ir jų daiktų apžiūrai, įrengimo pažeidimų, nebuvo nustatyta, sprendžia, kad aptartos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su aplinkybe, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, dėl ko pareiškėjas kreipėsi į psichologą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) (ginčui aktuali 2012 06 21 įstatymo Nr. XI-2102 redakcija) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėtina, jog minėtojo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas parduoti tabako gaminius Lietuvos Respublikoje asmenims iki 18 metų. Higienos normos HN 76:2010 6 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, šią nuostatą detalizuoja 14 punktas, kuris numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskirstomi į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Teigė, jog Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-523-14).

Vadovaujantis byloje atsakovo pateiktos 2015-07-03 pažymos „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 20/01-3440 duomenimis, matoma, kad pareiškėjas laikymo Šiaulių TI laikotarpiu buvo nepilnametis (34 b. l.). Minėtoje pažymoje atsakovas taip pat pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai numato draudimus nepilnamečiams asmenims iki 18 metų rūkyti (vartoti), pirkti tabako gaminius, todėl Šiaulių TI atvykusių nepilnamečių asmenų klausimas dėl tokių asmenų kalinimo sąlygų su rūkančiais/nerūkančiais nėra sprendžiamas, ne visose kamerose, kuriose yra nepilnamečiai asmenys, yra nerūkoma.

Atkreiptinas dėmesys, jog tiek 2013-07-09 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-224, taip pat ir 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 pažymima, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose rėžiminio korpuso apgyvendinimo kamerose, pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą (36, 53 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus ir/ar skundus dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis Šiaulių TI administracijai. Teismas taip pažymi, jog Asmens sveikatos istorijoje, 2013-09-16 pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje) lape vienu iš turimų žalingų įpročių pareiškėjas nurodė rūkymą ( 59 b. l.).

Vertinant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo dėl jo laikymo sąlygų kartu su rūkančiais asmenimis pagrįstumą, teismas visų pirma reikšminga aplinkybe laiko tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo nepilnametis, kas vadovaujantis atsakovo atstovo rašytiniais paaiškinimais lemia absoliutų nepilnamečių rūkymo draudimą Šiaulių TI kamerose. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kamerose laikytieji nepilnamečiai asmenys būtų rūkę ir tai būtų daroma Šiaulių TI administracijai žinant, nepagrindė įrodymais. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013). Pareiškėjas nenurodė, kad dėl rūkymo Šiaulių TI kamerose būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas apie tai, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisė į sveiką ir saugią aplinką ginčo laikotarpiu Šiaulių TI nebuvo užtikrinta.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kamerose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pažeidimas ilgiausiai truko iš eilės 12 parų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė, į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių kreipėsi tik po metų ir keturių mėnesių, kai išvyko iš Šiaulių TI (15 b. l.). Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką(2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 227,5 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 230 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti K. B., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 230 Eur (du šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė