Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis M. M. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2015 m. vasario mėn. su E. Ž. planavo kelionę į Suomiją, nes buvo sunki materialinė padėtis. Nusprendė važiuoti į Suomiją, nes yra gana arti, planavo ten rinkti katalizatorius, kalbėjosi ir apie vagystes. Su G. G. augo viename kieme. Iki pirmo susitikimo jis nebuvo pažįstamas su A. D.. Su A. D. apie kelionę kalbėjosi G., nežino, ar jis pasiūlė, ar pats A. D. pasisiūlė važiuoti. Kartu su G. G. nuvažiavo prie mokyklos, kur susitiko su A. D.. Jis A. D. sakė, kad reikės vogti, ir jis sutiko. A. D. pasiūlė savo draugą A. S.. Jis A. S. asmeniškai nepažinojo. Į pokalbį su A. S. prie profesinio rengimo mokyklos jį atvežė G. G.. Susitikę su A. D. ir A. S. kalbėjosi apie vagystes Suomijoje. Jie patys norėjo važiuoti. A. S. sakė, kad jam aštuoniolika, bet iki 18 metų trūko penkių mėnesių. Jiems paaiškino, kad nevairuoja, nes neturi vairuotojo teisių, nors automobilį turėjo, bet su juo į kelionę nevažiavo. A. S. surado vairuotoją, kuris buvo jo pažįstamas. Apie vairuotoją kalbėti nenori. Vairuotojas buvo panašaus amžiaus kaip ir visi važiavę, jis jau turėjo vairuotojo pažymėjimą ir automobilį. Bilietus į keltą pirko vairuotojas, visi susidėjo pinigus. Važiavo jis, E. Ž., A. D., A. S. ir vairuotojas. Tuo metu su I. S. negyveno, buvo apsipykę. Nepamena, kada susitarė su I. S., kad jai siųs siuntinius. Kelte asmens dokumento neturėjo E. Ž., jis pasislėpė automobilio gale, buvo užsiklojęs su antklode. Pravažiuojant į keltą, pro langelį automobilio netikrina, patikrina dokumentus. E. Ž. kelto bilieto nepirko. Suomijoje ieškojo katalizatorių, tačiau nieko gero nerado, todėl paskui važinėjo po parduotuves. Kokias prekes vogti, nusprendė kelionėje, žinojo, kad gerai superka peiliukus ir kremus. Parduotuvių per daug nesirinko, važiuodavo vos ne į kiekvieną. Vogti ėjo A. D., A. S. ir E. Ž.. Vairuotojas tik vairavo. Jis bijojo vogti iš parduotuvių peiliukus ir kremus, nes anksčiau Suomijoje buvo sulaikytas, todėl vogė tik vaikiškas prekes. Maisto prekių parduotuvėse „cypukų“ nebuvo, todėl specialiai kuprinių paruošti nereikėjo, o kai kuriose parduotuvėse „cypukai“ buvo, todėl kuprines išklojo folija, tai padėjo išnešti prekes. Apvažiuodavo ir 10 parduotuvių, tačiau ne iš visų parduotuvių pavykdavo pavogti, iš kai kurių daugiau pavogdavo, iš kitų nieko. A. D., E. Ž., A. S. pavogtas prekes sudėdavo į bagažinę, paskui prekes sudėdavo į pašto dėžę ir siųsdavo I. S.. Kitiems asmenims nesiuntė. Į paštą eidavo kartu su E. Ž.. Ant siuntinio adresą kartais jis užrašydavo, kartais E. Ž.. Reikėjo užrašyti tik gavėjo adresą, siuntėjo adreso turbūt rašyti nereikėdavo, nepamena. Ten prabuvo apie 2 savaites. Buvo sulaikę A. S. vagiant ir paskui paleido, o kelionės gale A. D. sulaikė parduotuvėje prie kelto, kai jis norėjo pasivogti lauktuvių. Galvojo, kad A. D. pasiklydo, ėjo jo ieškoti su E. Ž., bet nerado. Pervedė į jo telefono kortelę pinigų, kad jis galėtų paskambinti. Pagalvojo, kad jis jau kelte, tačiau jo kelte nebuvo. Vairuotojas pasakė, kad jei A. D. neatsiras, atvažiuos jo parsivežti, taip ir išvažiavo, nes jau turėjo bilietus į keltą.

Gyveno automobilyje penki, gale atsilenkdavo sėdynės, ten miegojo. Nebuvo šalta, nes mašina buvo užkurta, kuras dyzelinis. Kuro pasivogdavo iš „furų“, vogti kuro eidavo visi.

Grįžę kažkiek prekių padavė vairuotojui, kitas nuvežė į Rietavo turgų, kur pridavė urmu. Neatsimena, kokią sumą gavo, jis iš tos kelionės nieko neuždirbo, kitiems, kas vogė, liko po kelis šimtus eurų.

Kaltinamasis G. G. kaltu neprisipažino ir parodė, kad su M. M. užaugo viename kieme, yra draugai. Su E. Ž. pažįstamas, taip pat abu iš vieno kiemo. Tuo laikotarpiu į Suomiją išvykęs nebuvo. Prieš 2015 m. vasario–kovo mėnesį buvo girdėjęs, kad jo amžiaus žmonės ar vyresni važiuodavo į užsienį vogti. Girdėjo, kad ten yra mažesnė apsauga, turtingos šalys. Apie šią kelionę nieko nežino, antrus metus mokėsi Tauragės profesinio rengimo centre automobilio elektromechaniko specialybės. Ten taip pat mokėsi A. D. ir A. S.. Su A. D. vienoje grupėje nesimokė, nes jis mokėsi autošaltkalvio specialybės. A. S. taip pat mokėsi kitoje grupėje. Nežino, kelintus metus mokėsi A. S. ir A. D.. Jis gyveno Tauragėje, savo namuose, nežinojo, kur gyveno A. D. ir A. S., gal „barake“ (bendrabutyje). Su A. D. mokykloje žaisdavo futbolą, o A. S. tik pažinojo. Nežinojo, kad jie yra nepilnamečiai, kol to nepamatė kaltinamajame akte. Nei A. D., nei A. S. nesiūlė važiuoti į užsienį. A. D. socialinės padėties nežinojo, nežinojo, kad jis augo vaikų namuose, visų padėtį suvokė vienodai. Jis buvo sulaikytas 48 val. ir policijos tyrėjas Č. pasakė, kad po parodymų davimo paleis iš sulaikymo, nereikės eiti į teismą dėl suėmimo, todėl davė parodymus ir sutiko su tuo, ką jis sakė ir rašė. Jei būtų ėjęs pas ikiteisminio tyrimo teisėją, būtų davęs visai kitus parodymus, kaip buvo iš tikrųjų. Kažkada su A. D. buvo kalba, kad gal važiuoti vogti, jis pasisiūlė, klausė gal žino, kur išvažiuoti vogti. Galėjo būti toks dalykas, kad jis galėjo A. D. suvesti su M. ar kitu asmeniu. Tada žodžio „verbavimas“ prasmės nesuprato, suvokė tai kaip draugavimą, negalėjo su jais draugauti, jeigu jie yra vaikinai. Tikrai nežinojo, kad A. S. buvo nepilnametis, nes kartu mokėsi mokykloje. Apie tai, kad jis nepilnametis, sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu, iš pažiūros neatrodė, kad jis nepilnametis. Su M. draugai nuo vaikystės, jis tuo metu vairavimo teisių neturėjo, nes buvo praradęs 2015 m. pavasarį. Jis M. paveždavo. Važiavo penki asmenys, tikrai buvo penktas asmuo. Jis į užsienį nevyko. Kai M. M. parvyko, buvo su juo susitikęs, bet apie kelionę neklausė, nes buvo neįdomu. Sakinys jo parodymuose, kad žinojo, jog M. M. siunčia vogtas prekes savo sugyventinei I. S. paštu, o ji šitas prekes parduoda, neteisingas.

Apklausiamas 2015-10-07 kaip įtariamasis ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-39173-15 G. G. parodė, kad nuo vaikystės pažįsta M. M. ir E. Ž., draugiški santykiai. Pats mokėsi Tauragės profesinio rengimo centre ir pažįsta tame pačiame centre besimokantį A. D., kuris gimęs 1995 m. gruodžio mėn. Žinojo, kad A. D. našlaitis, augęs vaikų namuose, jam nuolat trūko pinigų, sunkiasi vertėsi. 2015 m. kovo mėn. M. M. papasakojo, kad yra važiavęs į Suomiją vogti iš parduotuvių, iš to uždirbo, todėl ruošiasi vėl ten važiuoti, tačiau reikia surasti žmonių, kurie sutiktų už atlygį vykti į Suomiją ir ten vogti iš parduotuvių. Žinodamas A. D. padėtį, apie tai papasakojo M. M.. Paskambino D., susitarė susitikti prie Tauragės profesinio rengimo centro bendrabučio. Abu su M. M. automobiliu atvyko prie bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini). Supažindino M. M. su A. D.. Pats A. D. pažinojo. Abu su M. pasiūlė D. važiuoti į Suomiją dviem savaitėms vogti iš parduotuvių. Žadėjo nemokamai nuvežti ir parvežti, pasiūlė 300 eurų atlygį. Be to, sakė, kad atlygis priklausys nuo pavogtų prekių kiekio. A. D. su pasiūlymu sutiko. Jo paklausė, gal žino dar vieną draugą, kuris norėtų važiuoti į Suomiją vogti už atlygį. Už surastą asmenį jam pažadėjo kažkokį atlygį. A. D. pažadėjo paieškoti ir paskambinti. Nors tų žmonių vykti į Suomiją reikėjo M. ir jis būtų su jais atsilyginęs, tačiau su D. bendrai kalbėjosi. Po kurio laiko telefonu A. D. atsiuntė savo kambario draugo A. S., kurį pažinojo, telefono numerį. A. S. tuo metu buvo apie 18 metų amžiaus, tikslaus amžiaus nežinojo. Paskambino S., susitarė susitikti prie to paties bendrabučio. Nuvyko kartu su M., pasiūlė važiuoti vogti už atlygį. A. S. sutiko, nes jam reikėjo pinigų. Sutarė, kad jam per D. bus pranešta, kada reikės išvažiuoti, pažadėjo apie 300 eurų atlygį. Netrukus M. M. automobiliu „Volkswagen Passat“ išvyko į Suomiją, išsivežė kartu D., S. ir Ž., su kuriuo tarėsi vienas. Už D. ir S. suradimą atlygio iš Ž. negavo, padėjo kaip draugui, neatlygintinai. Žinojo, kad M. vogtas prekes siunčia savo sugyventinei I. S. paštu, o ši tas prekes parduoda (t. 1, b. l. 180–183).

Kaltinamasis E. Ž. kaltu neprisipažino ir parodė, kad kaltinimo žmonių prekyba nepripažįsta, o pripažįsta vagystes. Žinojo, kad užsienyje lengva pavogti ir lengviau prasimanyti pinigų. Situacija buvo sunki, reikėjo pinigų, o dirbti nenorėjo, nes turėjo skolų antstoliams. Susitiko su M. ir tarėsi, kad būtų gerai važiuoti lengvai užsidirbti pinigų. Anksčiau Suomijoje rinko katalizatorius, bet planavo ir vagystes. Jie susitarė išvažiuoti, bet neturėjo automobilio. Paskui atsirado žmogus vairuotojas, kuris turėjo automobilį, susimetė pinigų kurui, maistui ir bilietams ir išvyko į Taliną. A. D. ir A. S. nepažinojo, juos pirmą kartą pamatė automobilyje, kai atvažiavo jo paimti iš namų. Jie neatrodė įbauginti, jie buvo labai patenkinti, rodė iniciatyvą, važiavo su džiaugsmu, į parduotuves vogti eidavo su džiaugsmu, pasiimdavo, ką norėdavo. Įvažiuojant į Suomiją, jis slėpėsi automobilyje, nes neturėjo asmens dokumento.

Eidavo vogti pamainomis, eidavo jis, paskui A. D., paskui A. S. į tą pačią parduotuvę arba keisdavosi. Parduotuvių rinktis nereikėjo, navigacijoje įvedamas parduotuvės pavadinimas ir parodo artimiausią parduotuvę. Į navigaciją parduotuves įvesdavo vairuotojas, nes, kol jie eidavo į parduotuvę, vairuotojas surasdavo kitos parduotuvės adresą. M. M. peiliukų ir kremų nevogdavo, vogė vaikui prekes, o naktį – kurą. M. M. vyko kartu vogti, bet išsigando ir nėjo, jis taip sakė.

Peiliukus nusprendė vogti, nes peiliukai yra maži, juos lengva vogti, jų nėra didelė vertė, pakelio kaina keli eurai. M. žinojo, kur juos parduoti. Išsiuntė 4–5 dėžes. Dėžės dydis buvo kaip kompiuterio ekranas. Kremų ir peiliukų į dėžę tilpdavo apie 100 vienetų, peiliukų gal 50 vnt. ir 30 vnt. kremų.

Kai grįžo į Lietuvą, realizuojant nedalyvavo, tik pinigus atvežė vairuotojas. Vairuotojas žinojo, kur gyvena, nes jį pasiėmė iš namų. Vairuotojui pinigus padavė M.. Gavo apie 300 eurų.

Suprato, kad A. S. už jį jaunesnis, bet nesuprato, kad jis nepilnametis. Jie patys rodydavo iniciatyvą, buvo labai užsidegę. Kadangi jiems pasisekė, sakė, kad dar važiuotų. Jie kartais padarydavo nesąmonių, buvo pavogę iš kiemo paspirtuką, dviratį, parsivesdavo panelių, prisivogdavo sau, ko nereikėdavo.

Jis nukentėjusiųjų nekvietė važiuoti. G. G. su juo dėl vagysčių Suomijoje nesitarė, jis nebuvo iki kelionės susitikęs su G.

Ši kelionė baigėsi tuo, kad A. D. buvo sulaikytas, todėl negrįžo į keltą ir į Lietuvą grįžo vėliau. Jis grįžo kartu su visais. Tada sulaikytas nebuvo. Žino, kad yra deportuotas 7 metams. Neturėjo asmens tapatybės kortelės, todėl paslapčia pateko į keltą ir grįžo į Lietuvą. Važiuojant į keltą, automobilio netikrina, patikrina tik vairuotojo teises.

Apklausiamas 2015-10-06 kaip įtariamasis ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-39173-15 E. Ž. parodė, kad su M. M. pažįstami nuo mokyklos laikų, nes anksčiau gyveno Tauragėje, palaiko draugiškus santykius. 2013 m. per M. M. susipažino su G. G., kuris yra M. M. draugas. Su A. D. pažįstami nuo 2015 m. kovo mėn., susipažino per M. M., kai kartu su juo, M. M. ir dar vienu asmeniu vyko vogti iš parduotuvių Suomijoje. Pats niekur nedirba, gyvena su tėvu. 2014 m. gruodį prieš Šv. Kalėdas M. M., žinodamas, kad jis neturi darbo bei jokių pragyvenimui reikalingų pajamų ir išlaikomas tėvo, pasiūlė užsidirbti pinigų tokiu būdu, t. y. važiuoti į Suomiją, ten vogti iš parduotuvių prekes, jas jam perduoti ir už tai gauti atlygį. M. M. surado dar du vyriškius iš Tauragės ir pasiūlė po 1200 Lt už dviejų savaičių vagystes iš parduotuvių. M. M. visus nuvežė su savo automobiliu, berods, „Renault Laguna“, iki Talino, kur visiems nupirko bilietus ir visi persikėlė keltu į Suomiją. Visi turėjo asmens dokumentus. Suomijoje visi keturi gyveno automobilyje, valgį vogė parduotuvėse. Vogti ėjo trise be M. M., kuris tik pamokė, ką ir kaip vogti, vogė skutimosi peiliukus „Gillette“, kosmetiką „Loreal“, taip pat kitokią kosmetiką, bet M. pageidavo būtent kosmetikos „Loreal“. M. M. nėjo vogti, tik nuvežė prie parduotuvių ir ten laukė. Viską parnešdavo į automobilį, atiduodavo M. M., šis dėdavo prekes į siuntinių dėžes, užrašydavo adresą ir išsiųsdavo tas vogtas prekes į Tauragę savo sugyventinei I. S.. Kiek prisimena, nė vienas nebuvo sulaikytas. Į Lietuvą grįžo po dviejų savaičių. Tauragėje M. M. sumokėjo 1200 litų. Nematė, kaip atsiskaitė su kitais. Grįžo prieš pat Kalėdas. 2015 m. kovo mėn. M. M. vėl pasiūlė važiuoti į Suomiją vogti iš parduotuvių, sutiko dėl tos pačios priežasties, nes neturėjo darbo ir jokio pragyvenimo šaltinio. M. M. surado A. D., kurio iki to laiko nepažinojo. Sužinojo, kad jis yra augęs vaikų namuose, tai žinojo ir M. M.. Kartu su A. D. buvo jo draugas, vardu A., apie 18 metų amžiaus, galėjo būti iš Šilalės rajono. Pats tuo metu neturėjo jokio asmens dokumento – jis buvo paimtas kaip kardomoji priemonė vagystės byloje. Vežė M. M. automobiliu, atrodo, tuo pačiu kaip ir pirmą kartą. Už dviejų savaičių vagystes pažadėjo po 350 eurų. Kadangi pats neturėjo asmens dokumento, į keltą Taline įvažiavo automobilio bagažinėje, kur jį paguldė M., kitiems M. nupirko bilietus. Suomijoje vogė trise be M. M. parduotuves rasdavo per navigacijos įrenginį. Vėl vogė dvi savaites iš parduotuvių kosmetiką ir skutimosi priemones, jas atiduodavo M., šis jas siųsdavo sugyventinei į Tauragę. Vieną kartą jį sulaikė apsauga parduotuvėje vagiant Lahti mieste ir perdavė policijai, po paros išleido ir jis vėl prisijungė prie M. grupės. Prieš išvažiuojant iš Suomijos, parduotuvėje sulaikė A. D., kurį perdavė policijai. Jį paleido po paros, bet jis neturėjo su savimi telefono, todėl su M. M. nesusisiekė ir vieni išvažiavo į Lietuvą, nes galvojo, kad jį suėmė. Kaip vėliau A. D. pasakojo, jis pats persikėlė keltu į Taliną, o iš ten autobusu grįžo į Tauragę. A. Suomijoje pametė savo asmens dokumentą, todėl grįžtant, prieš keliantis keltu, abu su A. pasislėpė bagažinėje. Grįžus į Tauragę, M. sumokėjo 350 eurų. Jam matant, A. nesumokėjo (t. 1, b. l. 145–148).

Apklausiamas 2016-10-06 papildomai kaip įtariamasis ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-39173-15 E. Ž. patvirtino ankstesnius savo parodymus ir parodė, kad 2015 m. į Suomiją vykdyti vagysčių vyko du kartus, pirmą kartą važiavo su M. M., su A. D. (tada su juo susipažino) ir dar vienu vaikinu, kurio neprisimena. Kiek prisimena, važiavo bendru sutarimu. Jeigu neklysta, pinigų turėjo visi, taigi juos susidėjo. Kiek kiekvienas turėjo pinigų, neprisimena, bet nebuvo didelės sumos. Daug pinigų nereikėjo. Pinigai buvo reikalingi kelto bilietams ir degalams iki Estijos, vėliau pasivogdavo, maistą vogė, gyveno mašinoje. Kai pavogdavo prekių, nueidavo į paštą, ten nusipirkdavo dėžę, sudėdavo vogtus daiktus, kartais rūbų ir išsiųsdavo I. S. į Tauragę. Jis vienintelis mokėjo anglų kalbą, todėl ruošdavo siuntas, pašte kalbėjosi su darbuotojais anglų kalba (t. 1, b. l. 149–151).

Nukentėjusysis A. D. parodė, kad pažįsta kaltinamąjį G. G., jie kartu mokėsi, o kitų kaltinamųjų anksčiau nepažinojo. Globos namuose augo nuo 11 metų, nes žuvo mama, o tėtis girtuokliavo ir neturėjo lėšų vaikams išlaikyti. Iki 18 metų gyveno globos namuose, baigė 12 klasių ir toliau mokėsi Tauragės profesinio rengimo centre. Bendrai su stipendija ir našlaičio pašalpa per mėnesį gaudavo 180 eurų. Savaitgaliais važiuodavo pas krikšto mamą. Už transportą mokėjo pats, bet pagal surinktus čekius už transportą sumokėdavo mokykla. Norėjo įsigyti vairuotojo pažymėjimą, bet nepakako pinigų, nes vairuotojo kursai kainavo 300 eurų. 2015 metų pavasarį G. G. jam pasiūlė vykti į užsienį vogti. Sakė, kad reikės vogti apie dvi savaites laiko, kad taip galima užsidirbti. Iš pradžių apie tai su G. G. pasikalbėjo mokykloje, po to kartu su G. G. atvažiavo M. M. ir kalbėjo apie važiavimą į Suomiją vogti. Pasiūlė 300 eurų. Jo parodymuose yra minima 350 eurų, tai čia 300 ar 350, koks skirtumas. Apie visą situaciją, kaip vogti, galimybes kalbėjosi visi kartu. Ankščiau Suomijoje nėra buvęs, nieko nežinojo, kaip ten baudžiama už vagystes, anksčiau užsienio valstybėse nėra vogęs. Tai turėjo būti pirmas kartas. Jis nežinojo, kaip reikės vykdyti vagystes. Visas smulkmenas, kaip reikės eiti, išnešti, pasakojo atvažiavę M. ir G.. Jie pasakojo, kad nuėjus į parduotuvę prisidedi į kuprinę, užlendi kur nors ir susidedi, išeini į lauką, kai niekas nemato. Jie pasakė, kad reikės vogti skutimosi peiliukų „Gillete“ galvutes ir kremus „Loreal“. Kodėl būtent tas skutimosi peiliukų galvutes ir tokius kremus reikėjo vogti, jis nežino, jam taip pasakė. Kaip bus parduodamos prekės, kaip realizuojamos, kas bus su jomis daroma, jam apie tai nesakė. Jis sutiko vogti, nes norėjo pinigų. G. ir M. paprašė surasti dar kokį draugą. Jis pasiėmė A. S., su kuriuo gyveno viename kambaryje. A. S. nebuvo pažįstamas su G. ir M. Jis A. S. supažindino su G. ir M., jie susitiko dar prieš važiavimą. A. S. pats pasakė, kiek jam metų. Teisingi parodymai jo apklausos metu, kad M. ir G. buvo žinoma, jog S. neturi 18 metų, bet M. su G. pasakė, kad tai neturi reikšmės. Po S. supažindinimo su G. ir M. į Suomiją išvyko maždaug po savaitės, tai galėjo būti 2015 m. vasario 28 d. Tada pirmą kartą pamatė E. Ž.. G. G. į Suomiją nevažiavo. Automobilį vairavo M. M.. E. Ž. niekaip nepristatė, atvažiavo ir jie susipažino. Jį ir A. S. M. pasiėmė nuo parduotuvės „M“, esančios prie stoties. Išvažiuojant turėjo kažkiek pinigų, bet sumos nepamena. Nei už kurą, nei už bilietą į keltą jis nemokėjo, kiek kainavo bilietai, nežino ir nesidomėjo. Bilietus nupirko M. M.. Su savimi turėjo asmens tapatybės kortelę. E. Ž. neturėjo asmens dokumentų, sakė, kad atėmė policija. Įvažiuojant į keltą E. Ž. buvo automobilio gale ir jo nepastebėjo, nes automobilio langai buvo tamsinti. Tik atvykę į Helsinkį nuvažiavo vogti. Su savimi turėjo kuprinę, ji reikalinga vagystėms. M. M. vairavo, jis atveždavo prie parduotuvės, į kurią reikėjo eiti vogti. Priekyje sėdėjo M. su Ž., jie naudojosi navigacija, kad būtų lengviau orientuotis mieste. M. neidavo vogti, nes buvo mašinos vairuotojas. M. jo nekontroliavo, jis pats ėjo vogti, jie vieni nuo kitų nebuvo atsiskyrę, visi visą laiką buvo kartu. Išneštas iš parduotuvės prekes pasidėdavo automobilyje, kuris būdavo pastatytas aikštelėje, ten laukdavo M. Pirmą dieną vogė peiliukus, vogė, ką buvo sutarę vogti. Pavogtus daiktus, kai pririnkdavo didesnį kiekį, sudėdavo į šiukšlių maišus ir paslėpdavo miške. Kai surinkdavo daugiau, siųsdavo viską į Lietuvą. E. mokėjo anglų kalbą, tai jis eidavo į paštą ir rūpinosi išsiuntimu paštu. Nežino, kam buvo siunčiami tie daiktai. Girdėjo, kad I. Per tą laikotarpį buvo išsiųsta gal keturi siuntiniai. Į siuntą tilpo apie šimtas peiliukų, dėdavo dar kremų, siunta iki 10 kg. Pavogė bendrai apie 1000 peiliukų. Vieno pakelio vertė 15–20 eurų. Kremai kainavo taip pat panašiai. Iš dalies teisingi jo tyrime duoti parodymai, kad per mažai išneša, kad E. Ž. vienas išneša tiek, kiek jie abu su A. S.. Buvo sakoma, kad imti kuo daugiau, bet niekas nevertė. Be peiliukų „Gillete“, blakstienų tušų, pudrų, daugiau nieko nevogė, tik gal kažką sau pasiimdavo. Valgyti ir gerti pasivogdavo iš parduotuvių. Kartais M. ir Ž. nupirkdavo maisto. Dar kurą vogė iš „furų“, kad pinigų neleistų. Degalus vogė naktimis. M. pasakė, kad iš „furų“ galima vogti. Tas dvi savaites visi miegojo automobilyje, prausėsi degalinėse. Jis turėjo pasiėmęs banko kortelę, jos sąskaitoje pinigų nebuvo. Neprisimena, ar buvo kokių bankinių pervedimų į jo kortelę, tik kai liko Suomijoje, sesuo jam pervedė 80 ar 100 eurų, kad grįžtų namo iš Estijos.

A. S. sulaikė kovo pirmą dieną ir iš karto paleido. Jį sulaikė kovo 13 d., kai turėjo bilietus į keltą. Miesto neprisimena. Sulaikant turėjo maisto, ne kremus ar peiliukus. Vogė maistą, nes norėjo į namus vežtis šokoladų ar dar kažką. Nuo atvažiavimo iki kol pagavo, maistą vogė nedažnai. Maistą vogė valgymui. Kam pirkti, jei gali pasivogti. Sulaikius nuvežė į policiją, 10–15 minučių palaikė, davė kažkokius lapus ir išleido. Jį sulaikė prieš išvykstant keltui, todėl jie išvažiavo, o jis paliko. Turėjo kažkiek pinigų, todėl taksi nuvyko iki policijos, kur paprašė pagalbos. Lietuvos ambasados darbuotojai jį įsodino į keltą. Grįžus į Lietuvą, pas jį atvažiavo M. su G. ir sumokėjo atlygį – 100 eurų. Tai visi pinigai, kuriuos gavo. Kiek davė, tiek, daugiau ir nebeprašė. Dėl nebūto pamokose laiko pasakė kitą priežastį, todėl jam nepanaikino stipendijos. Dabar jau yra baigęs Tauragės profesinę mokyklą, įgijo automechaniko specialybę.

Atsakydamas į advokato klausimus parodė, kad neteisingai sakė, kad važiavo keturi žmonės. Važiavo toks penktas, jo nepažįsta. Per visą tą laiką jo vardo nesužinojo, nesidomėjo, su juo nesikalbėjo. Asmuo, kurio nepasakė, visą laiką buvo su jais Suomijoje, jis vairavo automobilį. Prieš tai sakė, kad vairavo M.. Tas asmuo atrodė už juos vyresnis, gal apie 25 metų, tamsių plaukų. Su tuo žmogumi susitiko Lietuvoje, prieš išvažiuojant į Suomiją. M. M. sėdėjo priekyje automobilyje. Gale visą laiką trise sėdėjo. Tas žmogus tik vairavo. Siuntinius siuntė tas, kas mokėjo anglų kalbą, E. M. tik automobilyje sėdėjo, navigaciją pareguliuodavo, nevogė. Kur važiuoti, kas sprendė, nežino, nuveždavo iki parduotuvės ir viskas. Kas duodavo nurodymus, į kokį Suomijos rajoną važiuoti, to nežino.

Apklausiamas 2016-11-28 kaip nukentėjusysis A. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2013–2015 m. mokslo metais mokėsi Tauragės profesinio rengimo centre, gyveno bendrabutyje. Nuo 2006 m. iki 2013 m., kol suėjo 18 metų, gyveno Pajūrio vaikų globos namuose. Yra našlaitis. Mama žuvo eismo įvykyje, tėvas girtavo, todėl su broliu pateko į globos namus. Yra iš aštuonių vaikų šeimos. Po mokslų Tauragėje lankydavosi pas krikšto mamą P. Š. Kvėdarnoje. Besimokydamas gavo 150 eurų našlaičio pašalpos ir 30 eurų stipendijos, iš kurios atskaičiuodavo apie 6 eurus už bendrabutį. Kitų pajamų neturėjo. Neturėjo savo nuolatinės gyvenamosios vietos, maitinosi ir rengėsi iš savo pinigų, taip pat reikėjo pinigų kelionei į Kvėdarną. Tuo metu mokėsi vairuoti, turėjo tikslą įsigyti automobilį, o iš gaunamų pajamų susitaupyti buvo neįmanoma, todėl reikėjo kažkokių papildomų pinigų. Buvo toks atvejis, kai 2015 m. pažįstamas G. G., kuris mokėsi tame pačiame profesinio rengimo centre, priėjo ir paklausė, ar nenorėtų važiuoti vogti į Suomiją už pinigus dviem savaitėms. Kadangi savų pinigų neturėjo, sutiko. G. pažinojo iš matymo, draugai nebuvo, kartais sportuodavo ar šiaip pakalbėdavo. G. pasakė, kad privažiuos su vienu vaikinu prie bendrabučio pakalbėti. Davė jam savo telefono numerį. Kai G. atvyko, paskambino, išėjo iš bendrabučio susitikti. Tada susipažino su M. M.. Iš bendravimo suprato, kad jie yra išvien susitarę. Jie abu kalbėjo gražiai, įtikinamai, sakė, kad reikia važiuoti į Suomiją vogti iš parduotuvių prekes, siųsti jas į Lietuvą jiems, o jie jas parduos ir užmokės kaip atlygį už vykdytas vagystes. Sakė, kad už 2 savaičių vagystes sumokės 350 eurų. Pasirodė dideli pinigai. Taip pat pažadėjo nemokamai nuvežti ir parvežti. Sutiko su šiuo pasiūlymu. Be to, M. su G. sakė, kad Suomijoje švelnūs įstatymai, todėl, jei ir sulaiko vagį, tai tą pačią dieną paleidžia, taip įtikino, kad nėra jokio pavojaus vogti Suomijoje. Sutikus vykti į Suomiją, M. ir G. paprašė surasti dar vieną asmenį, kuris sutiktų vykti kartu vogti į Suomiją, ir sakė pasiūlyti 350 eurų atlygį. Už tai, kad suras tokį asmenį, M. su G. pasiūlė 100 eurų atlygį, tačiau sumokėti žadėjo tada, kai tokį asmenį suras. Grįžęs, pasikalbėjo su kambario draugu A. S., kuriam tuo metu buvo 17 metų, gyveno netoli Vilkyškių miestelio Pagėgių sav., kažkokiame kaime. Pasakė, kad yra galimybė užsidirbti 350 eurų už dvi savaites vagysčių Suomijoje, kad ten nuveš ir parveš nemokamai. A. S. sutiko, nes jam taip pat reikėjo pinigų. Tada nusiuntė G. S. telefono numerį, G. su juo susiskambino ir kartu su M. susitiko prie to paties bendrabučio, kur įkalbėjo S. vykti į Suomiją vykdyti vagysčių už 350 eurų atlygį. Negali tiksliai pasakyti, bet gal ėjo kartu su A. S., nes norėjo gauti žadėtą 100 eurų atlygį, bet M. su G. pasakė, kad sumokės kartu su atlygiu už vagystes Suomijoje. Patikino, kad gaus tikrai daugiau negu kiti. Jais patikėjo. Jie kalbėjo tikrai įtikinamai, nemanė, kad meluoja. Tas pokalbis vyko su M. ir G. jau po to, kai jie įkalbėjo A. S.. Pažymėjo, kad M. ir G. buvo žinoma, jog A. S. neturi 18 metų, bet M. su G. pasakė, kad tai neturi reikšmės dėl važiavimo į Suomiją. Po kelių dienų paskambino M. ir pasakė, kad tą vakarą reikės išvažiuoti į Suomiją, liepė pasiimti A. S., kuprines ir 21 val. laukti prie parduotuvės „M.“, esančios (duomenys neskelbtini), prie autobusų stoties. Apie tai pasakė A. S., abu pasiėmė kuprines ir nurodytu laiku laukė sutartoje vietoje. Atvyko M., atrodo, automobiliu „Volkswagen Passat“, gerai nepamena. Tai buvo panašiai 2015 m. pradžioje, galėjo būti žiemos metu, vasario pabaigoje ar kovo mėn. pradžioje, tiksliai neprisimena. Su juo buvo iki to laiko nepažįstamas vaikinas, kaip vėliau sužinojo, tai E. Ž., kuris gyrėsi, kad į Suomiją su M. važiuoja antrą kartą vogti iš parduotuvių. Kaip pasirodė, Ž. su M. yra draugai. Jie kalbėjo apie vagystes, kaip jas reikia daryti. Nuvyko iki Talino, ten M. nupirko bilietus visiems, išskyrus Ž., nes jo asmens dokumentą buvo paėmusi policija, tai jis pasislėpė tarp sėdynių ir tokiu būdu įvažiavo į keltą automobilyje. Nuvykę į Helsinkį, vagystes vykdė Helsinkyje ir aplinkiniuose miestuose. Vagystės vyko taip: M. navigacine įranga surasdavo parduotuves, nuveždavo po vieną prie parduotuvės, nurodydavo, ką ir kaip vogti. Nurodė vogti kosmetiką „Loreal“ bei skutimosi peiliukus „Gillette“, kitokias kosmetikos prekes. Prekes parduotuvėje reikėjo iš lentynų susidėti į parduotuvės krepšį, paskui nematomai perdėti į savo kuprines ir nepastebėtam išeiti iš parduotuvės. M. nurodė bėgti, jei bandytų sulaikyti. Prekes reikėjo parnešti į automobilį, atiduoti M., po to E. Ž. dėdavo vogtas prekes į siuntinių dėžes, užrašydavo adresą Tauragėje ir siųsdavo savo sugyventinei I. S.. Pats asmeniškai jos nepažįsta. Siųsdavo iš pašto. M. skatino kuo daugiau pavogti, nes žadėjo didesnį užmokestį priklausomai nuo pavogto prekių kiekio, dėl to jie stengėsi. Kelis kartus visiems teko pabėgti nuo apsaugos darbuotojų. Pats M. niekada nėjo vogti, jis tik organizavo ir kontroliavo darbą. Jam turėjo pavogti maisto iš parduotuvių. Nakvojo visi automobilyje. E. Ž. irgi ėjo vogti. Besibaigiant dviem savaitėms, turėjo netrukus išvykti į Lietuvą, kai Helsinkyje sulaikė apsauga ir perdavė policijai. Su savimi turėjo asmens dokumentą, taigi tą pačią dieną paleido, bet neturėjo telefono sąskaitoje pinigų, negalėjo susisiekti su M., dėl to jie išvyko į Lietuvą vieni. Tada kreipėsi į Lietuvos ambasadą Helsinkyje, kur suteikė pagalbą: nupirko bilietą į keltą, taip atplaukė iki Talino, o paskui autobusu grįžo į Tauragę, kur susitiko M.. Jeigu gerai prisimena, neturėjo pinigų kelionei iš Talino, todėl telefonu M. M. prašė pinigų. Pinigų prašė ir savo sesers L. D., kuri pervedė pinigų. Iš parodyto sąskaitos išrašo matyti, kad ji pervedė 81,65 euro, o asmuo, vardu D. P., tą pačią dieną kaip ir sesuo, t. y. 2015-03-16, pervedė 47,68 euro. Šio asmens nepažįsta asmeniškai, gali būti, kad tai jis pervedė pinigų kelionei po to, kai paprašė M. M.. Išvykdamas į Suomiją, su savimi turėjo savo banko „Swedbank“ kortelę ir sąskaitos numerį, todėl galėjo naudotis kortele būdamas Suomijoje. Grįžęs į Tauragę, susitiko M., šis davė 100 eurų, sakė, kad neturi pinigų, žadėjo sumokėti vėliau, tačiau apgavo ir nesumokėjo. Kartu su juo buvo ir G. A. S. nesumokėjo nė vieno euro. Papildė, kad būdamas Suomijoje, nesijautė labai gerai, buvo nejauku, anglų kalbą mokėjo nedaug. Gyveno automobilyje, maistą reikėjo pasivogti, prausėsi degalinėse. Dėl savęs nieko nepasivogė, viską atidavė M. Kartais M. su Ž. sakydavo, kad per mažai teišneša, kad Ž. vienas išneša tiek, kiek jie abu su A. S.. Bijojo vogti, nors tikėjo M. pasakymu, kad nesunku vogti, bet vis tiek buvo neramu. Būdami Suomijoje pavogė apie 1000 vnt. skutimosi peiliukų „Gillette“, kurių pakelio kaina apie 20 eurų, daug kremų, pudrų, blakstienų tušo. Kremai ir tušai kainavo apie 15–20 eurų už vienetą, ėmė brangiausius. Taip buvo liepęs M. Mano, kad išneštų prekių vertė galėjo siekti 20 000 eurų. Be to, degalus automobiliui vogė iš vadinamųjų „furų“. M. pats nėjo vogti. Vogė naktimis, kur stovėdavo sunkvežimiai. M. M. liepė vogti, pasakė, ką reikia daryti, kaip atsidaryti kuro baką, kaip išleisti. Jis pats turėjo kanistrus ir kurui leisti žarną. Vogtas prekes slėpė miške, kad sustabdžius policijai, automobilyje nerastų vogtų daiktų, o po to veždavo į paštą siųsti. Į Lietuvą buvo išsiųsta apie 5–6 siuntos. Už siuntas sumokėjo pats M. Tada išvažiuodamas iš Lietuvos su savimi pinigų neturėjo. Į Suomiją vyko G. G. ir M. M. įkalbėtas. Važiavo dėl to, kad trūko pinigų, materialinė padėtis buvo labai sunki. Dėl šių asmenų padarytos nusikalstamos veikos nepatyrė turtinės žalos, nes vyko be savo pinigų, tik buvo įtrauktas į nusikalstamą veiką. Civilinio ieškinio nereikš, nori, kad jie būtų nubausti įstatymų nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 95–97).

Apklausiamas 2016-12-07 papildomai nukentėjusysis A. D. parodė, kad jis nepažįsta T. M. bei P. P., neturi jokių draugų ar pažįstamų, kurių vardai būtų T., P. Niekaip negali paaiškinti to fakto, kad į sąskaitą, esančią banke „Swedbank“, 2015-03-12 T. M. pervedė 100 eurų sumą įvardydamas ją „skola“, ir to fakto, kad 2015-03-13 P. P. į sąskaitą pervedė 70 eurų sumą įvardydamas „papild“. Ar tuo laikotarpiu kas nors pagal išankstinį susitarimą galėjo pervesti pinigus, negali pasakyti, neprisimena. Nepamena, kad būtų kas nors skolingas. Spėja, kad, ko gero, tuo laikotarpiu, kai buvo pervesti pinigai, būnant Suomijoje, galėjo būti taip, kad M. M. galėjo trūkti pinigų siuntiniams į Lietuvą, tai jis galėjo kokių nors savo draugų paprašyti, kad į sąskaitą jie jam pervestų pinigų, kadangi paties M. M. banko sąskaita buvo užblokuota. Paskui tuos pinigus jis paėmė ir M. atidavė. Nieko pats negavo už tai, kad į sąskaitą buvo pervesti pinigai, skirti M. M.. O kadangi tų pinigų reikėjo M. M., tai jis juos ir panaudojo savo reikmėms, mano, kad tuos pinigus panaudojo mokesčiams už siuntų siuntimą į Lietuvą. Siunčiama buvo vogti skutimosi peiliukai, įvairūs kremai. Su savimi turėjo lapelį, ant kurio buvo užrašytas sąskaitos numeris, tai šį numerį M. M. davė (t. 1, b. l. 101–102).

Nukentėjusysis A. S. parodė, kad pažįsta A. D., M. M. ir E. Ž., trečio kaltinamojo nepažįsta. 2015 m. pavasarį mokėsi profesinėje mokykloje, A. D. buvo jo kambariokas, jis pasiūlė išvažiuoti, jis nenorėjo mokytis, norėjo vogti, todėl sutiko važiuoti į užsienį vogti peiliukų. Lietuvoje turėjo reikalų su policija, nes viešoje vietoje buvo girtas. Iki išvykimo su M. M. ir E. Ž. nebuvo susitikęs. Reikėjo vairuotojo ir jis surado vairuotoją Tomą iš Pagėgių. Teigia, kad jo pirmieji parodymai buvo melagingi, nes buvo pasimetęs. Vyko jis, M. M., E. Ž., A. D. ir vairuotojas T. Bilietus nupirko vairuotojas. Buvo bendras bilietas penkiems. Iš daiktų turėjo įsidėjęs treningus, džinsus, turėjo savo pinigų 80–90 eurų, buvo užsidirbęs. Suomijoje ėjo į parduotuves arba po vieną, arba su A. D. kartu, E. taip pat eidavo, vogė parfumeriją ir peiliukus. Žinojo, kad tokių daiktų reikia, kad tokius daiktus reikia vogti, pasakė M. M.. Per dieną pavogdavo ir po 10, ir po 20 dėžučių iš kelių parduotuvių. Iš vienos parduotuvės per dieną paimdavo po 3–4 dėžutes. Neatsimena, kiek per dieną aplankydavo parduotuvių, gal 10–15. Pavogtas prekes laikydavo automobilyje, automobilyje sėdėdavo M. su vairuotoju. Pavogtas prekes M. parsiųsdavo draugei į Lietuvą, siuntė gal tris ar keturias siuntas. M. kartais eidavo nusipirkti gėrimų, maisto. Miegojo automobilyje, prausdavosi degalinėse. Su juo atsiskaitydavo daiktais, parfumerija, M. davė truputį pinigų, 200 eurų. Į Lietuvą grįžo ne visi, nes D. pagavo vagiant ir sulaikė. Nežino, kada grįžo A. D., nebuvo susitikę. Po to, kai grįžo iš Suomijos, atsiėmė dokumentus ir išėjo iš mokyklos, nes nenorėjo mokytis.

G. G. atveždavo M. iki bendrabučio, mes M. neturėjo vairuotojo teisių. Su G. nesikalbėjo, jis tik atvežė M. iki mokyklos. G. negirdėjo jo pokalbio su M., jie kalbėjosi prie mokyklos bendrabučio. Tuo tarpu G. sėdėdavo automobilyje arba išvažiuodavo. G. M. buvo atvežęs vieną ar du kartus, taip buvo iki išvykimo. Kai grįžo, su G. nebendravo.

Atsakydamas į prokuroro klausimus parodė, kad pirmi parodymai melagingi, melavo pirmą kartą, nes buvo pasimetęs, pareigūnai gal truputį darė spaudimą. Pirmą kartą melavo, vėliau parodymai buvo teisingi. Tas vaikinas, kuris paklausė, ar sutinka važiuoti, buvo M.. Važiavo ne su tuo pačiu automobiliu „Volkswagen Passat“. Atvažiuodamas į Suomiją turėjo 20 eurų. Į kuprinę tilpdavo 3–4 dėžutės. Parodymus duodamas nesakė, kad jei pagautų vagiant, reikia prisistatyti kita pavarde. M. sakė, kad jei gaudys, reikia bėgti. M. su juo atsiskaitė vėliau, po kelių savaičių. 200 eurų davė M.. Parodymai surašyti teisingai, tik dėl to, kad sakyti kitą vardą ir pavardę, neteisingi parodymai. Antrą kartą apklausiant nebuvo išsigandęs, sakė teisingai. Ne G. klausė, ar sutinka važiuoti į Suomiją, o M. Važiavo penki. Bilietas buvo 5 asmenims bendras. Bilietą nupirko M., jis buvo žadėjęs nupirkti. Važiavo vogti už pinigus. Suomijoje pametė asmens dokumentą. Grįžtant keltu slėpėsi automobilio gale. Už kurą Suomijoje mokėjo M., kurą vogė 1 ar 2 kartus, pildavo į bakelį iš „furos“. Bakelį rado pakelėje, paskui tą bakelį vežėsi. Suomijoje už vagystę buvo sulaikytas vieną kartą, miesto neprisimena. Sulaikė, surašė protokolą, paskui ten pasiliko jo pasą, kai darė kopiją. Iš pradžių galvojo, kad pasą pametė. Kai surašė protokolą, paleido. Vertėjo nebuvo, vertė per kompiuterio programos „Google“ vertėją, oficialaus vertėjo nebuvo.

Apklausiamas 2016-05-23 kaip nukentėjusysis A. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2015 metų pavasarį mokėsi Tauragės profesinio rengimo centre. Jam buvo 17 metų. Vieną dieną kambario draugas A. D. pasiūlė vykti į Suomiją. Kai paklausė, ką reikės daryti, pasakė, kad nereikės vogti, o tik turės išnešti daiktus. Sutiko. Jis pasakojo, kad užtruks 2–3 savaites, priklausomai nuo to, kaip seksis. A. sakė, kad pirmąją savaitę nereikės vogti, sakė, kad užsidirbs apie 400 eurų. Tuo metu mokslai nesisekė, jį ruošėsi „išmesti“ iš mokyklos. Važiavo į Suomiją dėl pramogos. Tėvai materialiai apsirūpinę, savaitgaliais pats užsidirbdavo kaime. Pinigų stygiaus nebuvo. Namuose gyveno su tėvais. Tėvai duodavo pinigų išsilaikyti Tauragėje, kol mokėsi. A. D. žinojo, kad jis nepilnametis. A. D. buvo pilnametis, jis buvo trečiakursis, kai vyko į Suomiją, jam buvo panašiai 19 metų. Į Suomiją vyko apsirengęs treningais. A. D. liepė pasiimti džinsus, kad atrodytų geriau. Visus rūbus susidėjo į kuprinę. Su savimi turėjo 20 eurų. Pasiėmė asmens dokumentą. Pažymėjo, kad, kai sutiko važiuoti, kitą dieną prie bendrabučio, kuriame gyveno, privažiavo jam nematytas vaikinas. Jis paklausė, ar sutinka važiuoti, pasakė, kad pats nevažiuos į Suomiją, o važiuos jo draugas. Vaikinas buvo žemas, apie 20–21 m. amžiaus. Kitą dieną prie bendrabučio atvažiavo kitas automobilis, jame buvo du vaikinai. Vienas iš jų buvo M., pavardės nežino. Kito nežino vardo, gal D., tiksliai neprisimena. Su jais mažai tebendravo. Abu buvo tamsių plaukų, vidutinio kūno sudėjimo, pamatęs gal ir atpažintų. Jie klausė, ar jis šnekėjo su A. D., ką reikės daryti, pasakė, kad taip. Automobiliu nuvyko iki Talino Estijoje, o paskui keltu kėlėsi į Suomiją, miesto pavadinimo neprisimena. Keltu kelionė truko apie 2 valandas. Bilietus pirko automobilio vairuotojas. Neprisimena, kuris vairavo. Bilietų pats nepirko. Tik paprašė asmens dokumento privažiavus prie kažkokio langelio. Automobilyje sėdėjo visi, pasislėpę nebuvo. Iki atvykimo į Suomiją buvo sustoję pavalgyti, išleido visus savo pinigus. Kiekvienas pirko kas sau. Į Suomiją nuvažiavo be pinigų, buvo likę vos keli eurai. Suomijoje pinigų turėjo vairuotojas ir tas kitas vaikinas. Jie turėjo gal kokius 400 eurų, tiksliai neprisimena. Kai pritrūko pinigų, skambino kažkam į Lietuvą, prašė, kad pervestų pinigų. Į Suomiją nuvyko temstant. Pernakvojo mašinoje. Vagystes vykdė panašiai 2,5 savaitės. Vagystės vyko taip: vaikinai jį su D. priveždavo prie parduotuvės, A. D. nueidavo su kuprine į parduotuvę, prikraudavo įvairių daiktų, pasakydavo, kur padėjo kuprinę, o jis nueidavo ją parnešti. Iš pradžių kuprinė nebuvo paruošta vagystėms, t. y. ji nebuvo išklota specialiu įklotu. Taip padarė panašiai po 2–3 dienų. Tie vaikinai išklojo kuprinės vidų su folija, ją pritvirtino lipnia juosta. Vagiami daiktai – skutimosi peiliukai „Gillete“, kremai „Loreal“. Dėl savęs jau pats pasivogdavo atsigerti. Valgyti nupirkdavo tie vaikinai, nuvažiuodavo į greito maisto užkandines. Iš vienos parduotuvės kuprinę išnešdavo vieną kartą, paskui vykdavo prie kitos parduotuvės. Į kuprinę A. D. įdėdavo po 4–5 peiliukus, kremų irgi panašiai po tiek. Šios prekės būdavo prie kasų. Per dieną panašiai išnešdavo iki 10 kuprinių su prekėmis, būdavo, kad ir tuščiomis išeidavo. A. D. vienas įeidavo į parduotuvę, o jis iš paskos panašiai po 5 minučių, taip susitardavo. Kiti vaikinai laukdavo sutartoje vietoje, kur nors už pastato, bet ne prie prekybos centro. Vieną kartą suveikė apsaugos signalizacija, bet tuo metu nieko neturėjo, sulaikė prieš jį ėjusį asmenį. Sulaikymų daugiau nebuvo. Vogtas prekes sudėdavo į bagažinę, o vakare nuvažiuodavo į paštą, paruošdavo siuntą ir išsiųsdavo į Lietuvą, bet nežino, kam. Jų klausė, bet pasakė, kad mažiau domėtųsi. Dėžę pasiimdavo iš ryto iš pašto. Per visą laiką, kol buvo Suomijoje, į Lietuvą buvo išsiųsta panašiai 10 dėžių su prekėmis. Buvo, kad per dieną privogdavo dėžę ar dvi prekių, o paskui būdavo kelios dienos, kol privogdavo dėžę. Dėžės nebuvo didelės, panašiai 30 cm aukščio, o plotis panašiai 60 cm. Išvykdamas į Suomiją, išsivežė ir telefoną. Telefonu draugės I. R. paprašė, kad informuotų tėvus, jog yra Suomijoje. Su ja palaikė ryšį telefonu, bendravo per „Facebooką“. Telefonu galėjo naudotis, nebuvo draudžiama. Pažymėjo, kad vaikinai liepė, jei gaudytų apsauga, mesti daiktus ir bėgti, o jei sulaikytų, prisistatyti kitu vardu ir pavarde. Kai eidavo vogti, asmens dokumentus palikdavo mašinoje, o kartais pasiimdavo. Moka anglų ir rusų kalbas, todėl, ištikus nelaimei, būtų susikalbėjęs. Išsigandęs ar išgąsdintas nebuvo. Versti vogti niekas nevertė. Į Lietuvą grįžo panašiai po trijų savaičių keltu iki Talino, o paskui parvažiavo. Mašinoje turėjo kelis peiliukus, kremų. Dėl savęs dar parsivežė losjono po skutimosi, peiliukų ir viskas. Pasakė, kad kai parduos prekes, atsiskaitys. Su A. D. atsiskaitė, sakė, kad gavo 350 eurų, o su juo neatsiskaitė. Pasakė, kad jis – A. D. turi kontaktus tų vaikinų, tegul reikalauja, kad grąžintų pinigus, o A. D. pasakė, kad pats turėtų „susivairuoti“. Papildė, kad tų vaikinų neturi jokių kontaktinių duomenų. Viskas vyko per A. D.. Panašiai po 2–3 savaičių A. D. paklausė, ar dar norėtų važiuoti, pasakė, kad ne, nes nebuvo atsiskaitę, o be to, nenorėjo pakliūti policijai. Ir tai gailėjosi važiavęs. Buvo sakę, kad miegos viešbutyje, o miegojo mašinoje. Prausėsi degalinėse esančiuose dušuose. Jautėsi vaikinų apgautas. Kai grįžo į Lietuvą, išėjo iš mokyklos, su A. D. nebegyveno, todėl nežino, kada jis vėl išvažiavo į Suomiją. Metė mokslus ir grįžo į Pagėgius. Girdėjo, kad A. D. buvo sulaikytas Suomijoje dėl vagysčių (t. 1, b. l. 39–41).

Apklausiamas 2016-12-01 papildomai kaip nukentėjusysis A. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad prieš išvažiuojant į Suomiją, prie bendrabučio buvo privažiavęs vaikinas, kurį A. D. vadino G.. Prisimena, kad jis mokėsi Tauragės profesinio rengimo centre. Anksčiau jo nenurodė, nes nežinojo pavardės. Kai susitiko su G., buvo kartu su A. D.. G. paklausė, ar sutinka važiuoti į Suomiją vogti, sutiko. Pokalbis truko apie 5 minutes. Jeigu gerai prisimena, į Suomiją išvažiavo kitą dieną. G. kartu nevyko. Abu su D. pasiėmė nuo parduotuvės „M.“ Tauragėje, esančios (duomenys neskelbtini). Vyko keturi. Neprisimena, ar kas nors slėpėsi automobilyje prieš patenkant į keltą. Papildė, kad bilietą nupirko M. Pats neturėjo pinigų. Prieš išvažiuodamas iš Lietuvos, M. nupirko parūkyti. Bendrai pinigų nesidėjo. Važiavo vogti už pinigus. Būdamas Suomijoje, pametė asmens dokumentą. Kreipėsi į ambasadą dėl laikino kelionės dokumento, tačiau jo iš karto neišdavė, todėl nelaukė ir išvažiavo. Slėpėsi automobilyje, kol pateko į keltą. M. nevogė, jis tik vairavo automobilį, nuvežė prie parduotuvių. Vogti ėjo visi paeiliui. Patikslino, kad iš pradžių kuprinės nebuvo išklotos folija, vėliau tai padarė M. Vogė taip: vienas nueidavo, privogdavo daiktų į kuprinę ir išeidavo iš parduotuvės, o kitas nueidavo, paimdavo ir išnešdavo daiktus. Degalus automobiliui vogė į kanistrus. Kanistrą vežėsi. Suomijoje buvo sulaikytas vieną kartą. Jeigu neklysta, buvo pasivogęs maisto prekių. Papildė, kad vogtas prekes slėpė miške į maišus, o paskui, kai privogdavo, M. su kitu vaikinu nunešdavo į paštą ir išsiųsdavo. Vogtas prekes dėdavo į kartonines dėžes. Iš viso pavogtų prekių buvo 4–5 dėžės, vogtų prekių dar parsivežė į Lietuvą. A. D. paliko Suomijoje, nes jis nuėjo į parduotuvę ir negrįžo. Galvojo, kad jis kelte. M. pasakė, kad nelauks. M. parvežė į Tauragę, paskui pats išvažiavo namo. M. pasakė, kad parduos prekes, duos kažkiek, tačiau nesusisiekė. 2016 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje jam būnant Tauragėje į jo naudotą telefono numerį paskambino M. ir paprašė susitikti. Susitiko prekybos centre „S“. Jis klausė, ką pasakojo per apklausą pareigūnams, atsakė, kad pareigūnams papasakojo, kaip viskas buvo. Pasakė, kad neturi jam daugiau laiko. M. davė 100 eurų už vagystes Suomijoje. Tada jis pasakė, kad atvažiuos kitą dieną pakalbėti į Pagėgius. Atvažiavo po dienos ar dviejų su automobiliu „Seat Leon“ prancūziškais valstybiniais numeriais. Vairavo G.. M. paklausė, ar apklausoje kalbėjo apie G., atsakė, kad neprisimena. Paprašė nekišti G., nes jam ir taip blogai, neva kalčiausias kaip organizatorius. Paklausė, ar dar kvies į apklausą. Atsakė, kad gal ir kvies, tai dar kartą paprašė nekišti G. G. buvo kartu, bet jis rūkė. Daugiausia kalbėjo M.. Pasakė, kad po visko susisieks pakalbėti. Pasakė, kad atiduos likusius pinigus už vagystes. Spaudimo nebuvo. Jis jautėsi tik apgautas, nes vogė be atlygio (t. 1, b. l. 55–58).

Liudytoja I. S. parodė, kad su kaltinamuoju augina 3 metų sūnų, dabar gyvena kartu, duoti parodymus sutinka. Laikotarpiu nuo 2015 m. vasario mėnesio iki 2015 m. kovo 13 d. su M. M. gyveno atskirai, jis sakė, kad važiuoja su draugais į Suomiją, klausė, ko reikia parvežti vaikui. Dar paklausė, ar pas ją gali ateiti siunta, kurią grįžęs pasiims. Paskui jam kažkas atsitiko, kad jis negalėjo grįžti į Lietuvą, ir jis paprašė pervesti pinigų. Ji su tėčiu nuvažiavo į banką ir pervedė jam pinigų. Grįžęs M. M. pasiėmė siuntas, kurios buvo atėjusios jos adresu, buvo 3 ar 4 dėžės. Dvi dėžės buvo praplyšusios, jose buvo tik peiliukų „Gillet“ galvutės popierinėse dėžutėse. Dėžės buvo kompiuterio monitoriaus dydžio į aukštį ir į plotį, gal truputį aukštesnės. Peiliukų pakuočių buvo pilnos dėžės, ant viršaus buvo drabužiai. Siuntas atveždavo kurjeris. Paskutinė siunta atėjo 2015-03-16. Iki kol atvyko M., ji su siuntiniais nieko nedarė. M. grįžo ir siuntinius pasiėmė. E. Ž. buvęs jos klasiokas, o G. G. M. draugas. Su M. automobilius pirkdavo per pusę, tuo metu, kai gyveno atskirai, jis automobilį, pirktą kartu, buvo pasiėmęs sau. Dabar neatsimena, koks tai buvo automobilis, nes turėjo labai daug automobilių. Laikotarpiu nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2015 m. kovo 13 d. nei apie G., nei apie E. nieko nežino, nes M. nesakė, su kuo važiuoja. M. kelionės, kiek žino, tą vasarą buvo dvi, tikslios datos neatsimena.

Liudytojas T. M. parodė, kad kaltinamuosius M. ir G. pažįsta iš bendro kiemo, o trečią kažkur matė. Nukentėjusiojo D. nepažįsta, tačiau matė jį Tauragėje, jo vardą sužinojo iš tyrėjos. Pavedimą į D. sąskaitą galėjo padaryti kažkieno prašymu, tai nebuvo didelė pinigų suma, kad reikėtų gilintis. 2015-03-12 į A. D. sąskaitą pervedė 100 eurų. Galėjo paprašyti G. ar M. 2016-12-06 apklausoje pats minėjo G. G. ir M. M. pavardes, atsakydamas į tyrėjos klausimą. Liudytojo apklausos protokolą perskaitė prieš pasirašydamas.

Liudytojas D. P. parodė, kad pažįsta M. M., G. G., E. Ž.. Su G. G. ir dabar gyvena viename kieme, M. jau kitur gyvena. Nukentėjusįjį A. D. pažįsta, bet jis ne jo draugas. Padarė pavedimą iš savo banko sąskaitos į A. D. sąskaitą, nes jo paprašė arba G. arba M. Neatsimena, kuris davė A. D. pavardę, į kurio sąskaitą pervedė, kažkuris iš jų paprašė, tai davė ir informaciją. Neatsimena, nes to nesureikšmino. Pinigai grynaisiais jam grąžinti, tai buvo paslauga.

Liudytoja P. Š. parodė, kad yra A. D. krikšto mama, gyveno kaimynystėje. Jis augo Pajūrio sen., Jomantų k., kai žuvo jo mama, jis buvo nepilnametis, todėl jį ir D. paėmė į globos namus. Kai jam sukako 18 metų, jis Tauragėje mokėsi profesinėje mokykloje, kartais savaitgaliais pas ją atvažiuodavo. Nežino, iš kokių pinigų jis gyveno, ji pinigų jam neduodavo. Paskui bendravimas nutrūko, jis pradingo, sužinojo, kad užsienyje dirba statybose. Apie vagystes Suomijoje sužinojo iš Naugžemienės, ji sakė, kad jie vogė, kad išvežė vogti jos sūnų. Aplinkybių su A.nesiaiškino. Paskutinį kartą A. pas ją buvo pernai pavasarį. Žinojo, kad jis išsilaikė vairuotojo teises, nežino, ar jis turėjo automobilį. Nežino, iš kur gavo pinigų vairuotojo teisėms laikyti. Išeidamas iš globos namų jis gavo pašalpą, nežino, kur jis dėjo tuos pinigus.

Liudytoja S. S. parodė, kad ji yra A. S. mama. Šeimoje 9 žmonės, dabar kartu gyvena ji, jos sugyventinis ir du nepilnamečiai jos sūnūs. Tuo metu nedirbo, buvo registruota darbo biržoje. Anksčiau gaudavo 350 Lt pašalpą, turi savo gyvulių, paukščių, žemės, maistui pinigų užtenka. Vyras dirbdavo, gaudavo neįgalumo pensiją 350 Lt. Sūnus turėdavo pinigų tik tiek, kiek duodavo, savaitei 50–70 litų ir maisto. Jis buvo išlaidus, pinigų niekada neturėjo, ką užsidirbdavo – išleisdavo. Eilinį penktadienį tebesimokydamas sūnus negrįžo namo, jam paskambino, jis pasakė, kad važiuoja pas draugą, pinigų dar turi. Kitą savaitę negalėjo su juo susisiekti telefonu. Kitos savaitės ketvirtadienį auklėtojas paskambino, pasakė, kad A. mokykloje nėra, pasakė, kad išėjo su negerais draugais. Trečią savaitę dukra pamatė, kad „Facebooke“ jie įsidėjo nuotrauką, kad yra kelte. Tada vėl jai paskambino auklėtojas, pasakė, kad juos išvežė į Suomiją vogti, pasakė, kad jis susidėjo su D., kad jie negeri, ji jų nepažįsta. A. po to, kai buvo išvažiavęs į Suomiją vogti, jokių pinigų negavo. Jis yra uždaras, nieko nepasakoja. Iš mokyklos jis išėjo savo noru, po to stojo į darbo biržą, dirbo seniūnijoje 4 mėnesius, važiavo į Vokietiją dirbti statybose. Lietuvoje iki išvykimo į Suomiją A. padarė viešosios tvarkos pažeidimą, Lietuvoje nevagiliavo. Anksčiau užsienyje sūnus nebuvo buvęs. Kai sūnus grįžo iš Suomijos, sakė, kad vogė skutimosi priemones. Sakė, kad miegojo automobilyje, valgydavo, ką pasivogdavo.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad nukentėjusysis A. S., pasiūlius pagal nuotraukas nurodyti asmenį, apie kurį jis davė parodymus, pareiškė, kad neatpažįsta E. Ž., M. M. ir G. G. iš pateiktų nuotraukų (t. 1, b. l. 44–46, 48–50, 52–54).

Iš Tauragės profesinio rengimo centro charakteristikos matyti, kad A. S. Tauragės profesinio rengimo centre nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. kovo 17 d. mokėsi automobilių elektromechaniko specialybės. Dėl pamokų nelankymo ir nepažangumo su A. S. mokymo sutartis buvo nutraukta 2015 m. kovo 17 d. (t. 1, b. l. 72).

Iš Pagėgių savivaldybės administracijos Vilkyškių seniūnijos charakteristikos, buities tyrimo akto matyti, kad A. S. gyvenamąją vietą deklaruoja ir gyvena Nemuno g. 21, Vėžininkų k., Vilkyškių sen., kartu su tėvais S. S. ir V. S.. Nedirba, pajamų neturi, išlaiko tėvai. Seniūnija iš gyventojų dėl A. S. elgesio nusiskundimų nėra gavusi (t. 1, b. l. 74, 75).

Iš Tauragės profesinio rengimo centro charakteristikos matyti, kad A. D. Tauragės profesinio rengimo centre nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. mokėsi apdailininko specialybės. A. D. yra nepažangus mokinys, nuo rugsėjo 1 d. be pateisinamos priežasties praleido 177 pamokas (t. 1, b. l. 115).

Iš 2016-06-13 Šilalės rajono savivaldybės administracijos informacijos matyti, kad A. D. yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Šilalės r., faktinė gyvenamoji vieta nežinoma. A. D. nuo 2006-02-02 gauna našlaičių pensiją, nėra įtrauktas į socialinės rizikos šeimų apskaitą ir nėra gavęs piniginės socialinės pašalpos (t. 1, b. l. 118).

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktos informacijos matyti, kad 2015-02-28 keltu iš Estijos į Suomiją vyko M. M. ir A. S., o 2015-03-13 M. M. grįžo keltu iš Suomijos į Estiją (t. 2. b. l. 3–4).

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktos informacijos matyti, kad Suomijoje dėl vagystės E. Ž. sulaikytas 2015-03-13, A. D. dėl nedidelės vagystės – 2015-03-13, A. S. dėl nedidelės vagystės – 2015-03-01 (t. 2, b. l. 7–8).

Iš Lietuvos Respublikos ambasados Suomijos Respublikoje pateiktos informacijos matyti, kad E. Ž. ir M. M. 2014-12-19 buvo atvykę į ambasadą ir jiems buvo išduoti asmens grįžimo pažymėjimai, A. D. 2015-03-16 kreipėsi į ambasadą dėl asmens grįžimo pažymėjimo ir keltu išvyko iš Helsinkio į Taliną (t. 2, b. l. 15–16).

Iš A. D. banko „Swedbank“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad gauti sąskaitos papildymai: 2015-03-12 gauta 100 Eur iš T. M., 2015-03-13 gauta 70 Eur iš P. P., 2015-03-16 gauta 47,68 Eur iš D. P., 2015-03-16 gauta 81,65 Eur iš L. D.. 2015-03-16 paimti grynieji pinigai Helsinkyje, 2015-03-18 paimti grynieji pinigai Taline (t. 2, b. l. 25–27).

Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad pagal A. D. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą nustatyta, kad: 2015-03-12 degalinėje „Shell“, buvo sumokėta 5,00 Eur; 2015-03-13 buvo paimti grynieji – 150 Eur – adresu Kisatie 215110 Urjala; 2015-03-13 degalinėje „Shell“ buvo sumokėta 6,00 Eur; 2015-03-13 buvo paimti grynieji – 70 Eur ir 20 Eur – adresu S. T. 15110 Helsingfors. Šie adresai, pagal „Google“ informaciją, yra Suomijoje (t. 2, b. l. 34–35).

Iš AB „Lietuvos paštas“ pateiktos informacijos matyti, kad I. S. buvo išsiųstos iš Suomijos šios siuntos: 2014-12-10 Nr. CE 051298950F1, svoris 5650 g; 2014-12-12 Nr. CE051687889F1, svoris 4880 g; 2014-12-12 Nr. CE051687977F1, svoris 3440 g; 2014-12-15 Nr. CE051453637F1, svoris 5650 g; 2014-12-17 Nr. CE051030749F1, svoris 7350 g; 2015-03-03 Nr. CE052175020FI, svoris 11220 g; 2015-03-05 Nr. CE049659045FI, svoris 13720 g; 2015-03-10 Nr. CE051670375FI, svoris 9080 g; 2015-03-13 Nr. CE051114934FI, svoris 8680 g, 2015-03-13 Nr. CE051600216FI, svoris 9940 g (t. 2, b. l. 66, 75–94).