Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Jokubauskaitės, Alonos Romanovienės, sekretoriaujant Eglei Mikelionienei, 2011 m. sausio 11 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T.Ž. skundą atsakovėms – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R.V. dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-02-17 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-20-10 panaikinimo, 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 11 procentų metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja T.Ž. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (t. III, b.l. 80). Netenkintas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad pareiškėja 2011 m. sausio 10 d. kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėjamoje byloje (t. III, b.l. 68, 69-73), nes pareiškėjai 2010 m. gruodžio 15 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr. SP-4720-(7.3512) (t. III, b.l. 61-62) yra atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-333-162/2010 (naujas bylos Nr. I-41-162/2011), t.y. nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjos skundas priimtas nagrinėti 2010 m. balandžio 15 d. nutartimi (t. I, b.l. 3-5), bylos nagrinėjimas 6 kartus atidėtas (4 kartus patenkintas pareiškėjos prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl tinkamo atstovavimo), todėl kreipimasis prie pat teismo posėdį pakartotinai dėl antrinė teisinės pagalbos suteikimo vertintinas kaip siekimas vilkinti bylos nagrinėjimą.

Atsakovės – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotos tinkamai (t. III, b.l. 81, 83). Atsiliepimu (t. I, b.l.56-64) prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant ir skundo netenkinti.

Tretysis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius R.V., tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (t. III, b.l. 82), į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į skundą nepateikė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai, atsakovėms ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims bei jų atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Byloje nagrinėjamas pareiškėjos prašymas panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) 2010 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-20-10, kuriuo jai nesuteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-1124-323/2010 su UAB „Klaipėdos vanduo“ dėl skolos priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas bei palūkanų priteisimas.

Dėl 2010 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-20-10 panaikinimo

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2010 m. vasario 3 d. (prašymas tarnyboje įregistruotas 2010 m. vasario 3 d. Nr.ATP-211) pareiškėja T.Ž. kreipėsi į Klaipėdos tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1124-323/2010 (t. I, b.l. 65-69). Pareiškėja nurodė, kad 2010 m. sausio 14 d. jai nežinant, neįteikiant jokių procesinių dokumentų, Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo priimtas sprendimas už akių, kuriuo iš pareiškėjos UAB „Klaipėdos vanduo“ naudai buvo priteista skola ir bylinėjimosi išlaidos. Su minėtu sprendimu nesutinka ir siekia bylos nagrinėjimą atnaujinti iš esmės, nes sprendimas negali būti skundžiamas nei apeliacine nei kasacine tvarka (t. I, b.l. 70).

Klaipėdos tarnyba 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPB-20-10 (t. I, b.l. 80) atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1124/323/10 su AB „Klaipėdos vanduo“ dėl skolos priteisimo vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, t.y. dėl to, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose. Minėtame sprendime Klaipėdos tarnyba nurodė, kad vien 2009 metais pareiškėja į tarnybą su prašymais suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipėsi 17 kartų, 4 jos prašymai patenkinti, o būtent:

1) 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo;

2) 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 109-57-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo;

3) 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir darbo užmokesčio bei su juo susijusių sumų priteisimo;

4) 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėtų veiksmų ir žalos atlyginimo.

Skundžiamame sprendime pažymėta, kad pagal minėtus sprendimus antrinė teisinė pagalba yra tęsiama, todėl šiuo metu pareiškėjai antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose. Tai, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjai antrinė teisinė pagalba ir toliau teikiama daugiau kaip 3 bylose, nurodyta ir atsakovės atsiliepimu į skundą.

Faktines aplinkybes dėl pareiškėjai suteiktos antrinės teisinės pagalbos skundžiamame sprendime nurodytose bylose patvirtina byloje pateikti Klaipėdos tarnybos sprendimai (t. I, b.l. 81-82, 84-85, 87, 89).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, turintiems teisę gauti valstybinę teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama įstatymo, reglamentuojančio valstybinę teisinę pagalbą, nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11-12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d.) suteikia tarnybai teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Analizuodama šios normos prasmę kalbiniu požiūriu, kolegija mano, jog frazė „daugiau kaip 3 bylos“ reiškia 4 ir daugiau bylų. Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad minėto straipsnio 6 ir 7 dalys netaikomos antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Taigi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą bylų skaičių (daugiau kaip 3 bylos) neturi būti įtrauktos (išskyrus nurodytą išlygą) baudžiamosios ir administracinių teisės pažeidimų bylos. Skundžiamą sprendimą atsakovė grindžia ta aplinkybe, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjai jo priėmimo metu buvo teikiama daugiau kaip trijose bylose. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos diskrecinė teisė spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo yra ribojama tik to paties straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais, o visais kitais atvejais ji gali priimti sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Bylos medžiaga nustatyta, jog skundžiamame sprendime nurodytais Klaipėdos tarnybos 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09, 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 109-57-A/09, 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09 bei 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėse bylose. Bylos medžiaga patvirtina, kad minėtais sprendimais pareiškėjai antrinė teisinė pagalba buvo suteikta po naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo (t.y. po 2008 m. balandžio 30 d.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Antrinės teisinės pagalbos teikimas baigiasi, kai visa teisinė pagalba, kuriai teikti buvo paskirta antrinė teisinė pagalba, yra suteikta. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalis numato atvejus, kuomet antrinės teisinės pagalbos teikimas yra nutraukiamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-271/2010 išaiškino, kad tarnybos sprendimu paskyrus antrinę teisinę pagalbą konkrečioje byloje, antrinės teisinės pagalbos teikimas baigiasi priėmus galutinį procesinį sprendimą byloje bei jį įvykdžius arba nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (t. I, b.l. 94-101, 113-114) nustatyta, kad skundžiamame sprendime nurodytų civilinių bylų, kuriose pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba, nagrinėjimas skundžiamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo užbaigtas. Taigi kiekybinio rodiklio, suteikiančio atsakovei teisę atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą tuo pagrindu, kad jai antrinė teisinė pagalba teikiama jau daugiau kaip 3 bylose, egzistavimą patvirtina byloje esanti rašytinė medžiaga. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu minėtose bylose antrinė teisinės pagalbos teikimas buvo pasibaigęs. Bylos, kuriose suteikta antrinė teisinė pagalba nepatenka į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 8 dalies taikymo sferą.

Teisėjų kolegijos nuomone, Klaipėdos tarnyba skundžiamą sprendimą pagrįstai grindė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, numatančiu, kad tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjai ji teikiama daugiau kaip 3 bylose, nes šiuo atveju netaikomas minėto straipsnio 8 dalyje nustatytas ribojimas, kadangi pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl skolos priteisimo.

Pažymėtina, kad ir tuo atveju, jei atsisakoma antrinę teisinę pagalbą teikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje 4 punkte nurodytu pagrindu, turi būti sprendime aptartos aplinkybės, ar antrinės teisinės pagalbos teikimas byloje nėra galimas net ir nustačius, kad antrinė teisinė pagalba jau teikiama daugiau kaip 3 bylose. Skundžiamame sprendime ši argumentacija pateikta, nurodant, jog atsižvelgiant į šalies ekonominę padėtį, tarnybai antrinės teisinės pagalbos organizavimui skirtos lėšos, lyginant su 2008 metais, yra sumažėjusios beveik 30 procentų; tuo tarpu dėl tų pačių ekonominių veiksnių asmenų, kurie patenka į turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ratą, skaičius lyginant su 2008 metais, yra išaugęs 40-50 procentų. Todėl Klaipėdos tarnyba, suteikusi antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai daugiau kaip keturiose civilinėse ir administracinėse bylose, pritrūks lėšų ir bus pažeista kitų asmenų teisė lygiai ir vienodai naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti ar teikimo nutraukimo turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju kruopščiai ištyrusi ir įvertinusi faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad vertinti, ar asmuo, kreipęsis dėl antrinės teisinės pagalbos, atitinka Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu nustatytas sąlygas šiai pagalbai gauti, ar nėra šiuo įstatymu nurodytų aplinkybių antrinės teisinės pagalbos neteikti arba jos teikimą nutraukti, kiekvienu konkrečiu atveju yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta jos pareiga, kurią atliekant turi būti laikomasi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų, nurodytų minėto įstatymo 3 straipsnyje. Pagal minėto straipsnio 3 punktą antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą. Pareiškėja teigia, jog jai realiai skundžiamo sprendimo priėmimo metu jokia teisinė pagalba nebuvo teikiama, atsakovė nuslėpė, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas ankstesnėse bylose jai buvo nutrauktas, ji negali disponuoti savo turtu, lėšomis, atsakovė yra jai skolinga dėl tarnybos advokatų, ypač Vytauto Mačiulskio nekokybiškai teikiamos teisinės pagalbos.

Pateikta rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai Klaipėdos tarnybos 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 109-57-A/09, 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09, 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09, 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10 suteikta antrinė teisinė pagalba, paskiriant antrinę teisinę pagalbą teikti advokatą V.M. Rašytinė bylos medžiaga nepatvirtina pareiškėjos teiginio, jog skundžiamo sprendimo priėmimo metu, t.y. 2010 m. vasario 17 d. buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, suteiktas aukščiau paminėtais 4 Klaipėdos tarnybos sprendimais. Priešingai, Klaipėdos tarnybos 2010 m. vasario 12 d. raštas Nr. (1.7)-SR-495 (t. I, b.l. 159) patvirtina, jog išnagrinėjusi 2010 m. vasario 10 d. pateiktą metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, nustatė, kad pareiškėjos pajamų ir turto lygis antrinei teisinei pagalbai gauti nepasikeitė, todėl jai antrinės teisinės pagalba buvo pratęsta pagal 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 108-56-A/09 (pakeistas 2009 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 521-56-E/09 (t .I, b.l. 149), 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 109-57-A/09 (pakeistas 2009 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 529-57-E/09, t. II b.l. 25), 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09 (pakeistas 2009 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 531-149-E/09,). 2010 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPA-218-10 buvo pakeistas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPC-50-10 (t. II, b.l. 88-89) pakeičiant antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą V.M. į L.B. Pažymėtina, jog minėti sprendimai, išskyrus 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-218-10, buvo pakeisti, nes nustatytas nauja valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dalis – 100 procentų. Aplinkybė, kad pareiškėjai bylose paskirtas atstovauti advokatas V.M. netinkamai teikė antrinę teisinę pagalbą nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pareiškėja skundą inter alia grindžia ir ta aplinkybe, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant nustatytą terminą. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog T.Ž. į Klaipėdos tarnybą su prašymu skirti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl skolos priteisimo kreipėsi 2010 m. vasario 3 d. Klaipėdos tarnybos 2010 m. vasario 8 d. raštu Nr. (1.7)-SR-409 (t. I, b.l. 74) buvo sustabdytas prašymo nagrinėjimas, kol pareiškėja pateiks tinkamą metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su vietos mokesčių administratoriaus žyma. Tokia deklaracija Klaipėdos tarnyboje buvo gauta 2010 m. vasario 10 d. (registracijos Nr. 1.7-185 (t. I, b.l. 75-78). Skundžiamas sprendimas buvo priimtas 2010 m. vasario 17 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustato, jog sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Civilinio kodekso 1.118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita. Nagrinėjamu atveju terminas sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pradedamas skaičiuoti nuo sekančios dienos po patikslintos deklaracijos pateikimo datos – 2010 m. vasario 11 d. Paskutinė data skundžiamam sprendimui priimti buvo (3-ji darbo diena) 2010 m. vasario 15 d. (2010 m. vasario 13-14 dienos buvo ne darbo dienos). Pažymėtina, jog 2010 m. vasario 15 d. turėjusi būti darbo diena buvo perkelta į 2010 m. vasario 20 d. (2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1669) ir 2010 m. vasario 15 d. buvo poilsio diena. 2010 m. vasario 16 d. – švenčių diena (Darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena (Civilinio kodekso 1.121 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju paskutinė sprendimo priėmimo dieną buvo ne darbo diena, po jos einanti diena – švenčių, todėl pagrįstai sprendimas buvo priimtas po jos einančią darbo dieną – 2010 m. vasario 17 d. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidžiant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino.

Vertindama pareiškėjos argumentus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio taikymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pastarosios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t.y. kuris yra valstybės persekiojamas. Tuo tarpu pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos teikimas nagrinėjamu atveju siejamas ne su minėtais santykiais, nes pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Darytina išvada, kad nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies nuostatos (užtikrinančiomis asmeniui galimybę pasinaudoti antrine teisine pagalba baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, nepriklausomai nuo to, kiek kartų asmuo kreipėsi dėl tokios pagalbos teikimo) nepažeistos.

Skundžiamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėja prašo priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, regreso teisę dėl priteistos žalos atlyginimo nukreipti į trečiuosius suinteresuotus asmenis.

Pareiškėjos skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu, t.y. padarytą žalą pareiškėja kildina iš atsakovės – Klaipėdos tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), kurio 6.245 – 6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 1 dalis numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojo kaltės. Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą ar neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai ar neveikimas (CK 246 straipsnis); 2) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Taigi įstatymas reikalauja trijų esminių sąlygų, kurioms esant galimas žalos atlyginimas. Deliktinės atsakomybės pagrindas yra neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusios žalos elementų visuma.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visus elementus, lemiančius minėtos žalos atlyginimą. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatomas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėja skunde nurodo, jog Klaipėdos tarnyba nuo 2010 m. vasario 3 d. kankina ją neteisėtais veiksmais, neskirdama reikalingo advokato, žlugo jos pasitikėjimas valstybe, neteisėtais būdais suvaržyta jos išskirtinė konstitucinė teisė į teismą, kas įtakojo jos ir jos šeimos narių sveikatos ženklų pablogėjimą, dvasinę pusiausvyrą, atsirado naujos ligos, turi pastoviai vartoti vaistus, prarado gyvenimo džiaugsmą, jaučia pastovų nerimą dėl sudaryto skurdo ir neaiškios galimybės kreiptis į teismą, nesudarytų valstybės sąlygų kreiptis į teisingą ir bešališką teismą ir tikėtis, kad jos interesus tinkamai ir kvalifikuotai apgins valstybės skirtas advokatas. Akivaizdu, jog pareiškėja apsiriboja abstrakčiais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio įvertinimo, nepateikdama šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-166/2010). Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, ar pareiškėja patyrė dvasinį sukrėtimą, prarado gyvenimo džiaugsmą, susirgo naujomis ligomis ir kt. po Klaipėdos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo jai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, priėmimo, tačiau tokių įrodymų pareiškėja nepateikė. Taip pat teismas nenustatė, kad Klaipėdos tarnyba neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija privalėjo veikti.

Prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas, padidinant jas iki 11 procentų metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos, pradedant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Toks prašymas argumentuojamas piniginių lėšų nuvertėjimu, ekonomine krize ir prarasta galimybe apginti savo turtinius interesus teisme.

Pagal Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 1 dalį civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Vadovaujantis šia nuostata, civilinės teisės ir pareigos atsiranda ir dėl žalos padarymo (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Civilinės atsakomybės samprata yra pateikiama Civilinio kodekso 6.425 straipsnio 1 dalyje, kurioje ji apibrėžiama, kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.37 straipsnyje reglamentuojamas palūkanų pagal prievoles mokėjimas, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Komentuojama norma numato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios atlieka kompensavimo funkciją, ir ši norma reikšminga ir esant nesutartinėms prievolėms. Sprendimu nenustačius, kad dėl Klaipėdos tarnybos neteisėtų aktų (veiksmų, neveikimo) atsakovė patyrė neturtinę žalą, prašymas dėl palūkanų priteisimo netenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas, bei kitas išlaidas, numatytas minėtame straipsnyje. Netenkinus pareiškėjos skundo, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjos T.Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.