- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-12
- Bylos Nr.
- A-143-647-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Vitalij Vaičiūnas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. M. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2 – 3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2008 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-26 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo bylą iš naujo bei priimti kitą sprendimą.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu atsakovo sprendimu nuspręsta nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje bei išsiųsti iš šios šalies į (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, kad jo teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimo grėsmė (duomenys neskelbtini) yra reali. Tai patvirtina 2008 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. UZB-15/6-8-12-163 „Apie bendrą politinę, žmogaus teisių ir ekonominę padėtį (duomenys neskelbtini); 2005 m. gegužės mėn. įvykius (duomenys neskelbtini); pabėgėlių grąžinimą ir grįžusiųjų padėtį šalyje; asmenų judėjimą ir registracijos reikšmę“ (toliau – 2008 m. balandžio 9 d. pažyma Nr. UZB-15/6-8-12-163) nurodyta informacija apie žmogaus teisių padėtį jo kilmės šalyje. Pareiškėjo teigimu, vien tai, kad jo nurodytos aplinkybės ir faktai yra įprasta situacija (duomenys neskelbtini), nereiškia, kad tai nėra žmogaus teisių pažeidimai. Pareiškėjas skundą grindė įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 87 straipsnio nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 8 – 9) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą įvertino ir ištyrė visus jo pateiktus motyvus. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjo baimė dėl persekiojimo, kankinimų ar kitokio nežmoniško elgesio yra nepagrįsta ir grįžti į savo kilmės valstybę jam yra saugu. Atsižvelgdamas į pareiškėjo apklausų metu duotus paaiškinimus, atsakovas teigė, kad pareiškėjas ne dėl baimės patirti persekiojimą ar dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje išvardintų priežasčių išvyko iš savo kilmės valstybės. Atsakovo manymu, pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko siekdamas ekonominės naudos. Remdamasis Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos išleistame ,,Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove“ (toliau – Vadovas) esančiu migranto apibrėžimu, atsakovas teigė, kad pareiškėjas yra ekonominis migrantas. Nurodė, kad jo prašymo nagrinėjimo metu nenustatyta jokių kitokių priežasčių, paskatinusių jį pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, išskyrus ekonomines. Atsižvelgiant į tai, nėra įstatymų numatyto pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 4 d. sprendimu (b. l. 27 – 31) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Įstatymo 66 straipsnio, 86 straipsnio 1 dalies, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalies nuostatomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas Lietuvos Respublikos vizą, galiojančią iki (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Migracijos tarnybai jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas kaip pagrindinę priežastį, dėl kurios jis išvyko iš (duomenys neskelbtini), nurodė tai, kad jo kilmės valstybėje šiuo metu yra politinė ir ekonominė krizė, šalyje nėra pilietinės laisvės, pažeidžiamos žmogaus teisės. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo apklausų metu pateiktais paaiškinimais, padarė išvadą, kad jis nepatyrė jokių diskriminacinių veiksmų savo atžvilgiu, taip pat nenurodė nei vienos priežasties, dėl kurios jam grėstų ar gresia persekiojimas jo kilmės valstybėje. Pareiškėjo apklausų metu nurodyti faktai yra visuotinai žinomi ir įprasti (duomenys neskelbtini). Jo kilmės valstybėje plačiai paplitusi korupcija ir kyšių ėmimas. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas buvo realiai ir individualiai persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl vienos iš Konvencijoje nurodytų persekiojimo priežasčių. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas jokiai politinei organizacijai nepriklauso. Pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko dėl ekonominių motyvų, o ne dėl jam gresiančio persekiojimo. Prieglobsčio prašymo motyvai akivaizdžiai nėra susiję su grėsmėmis jo laisvei ar gyvybei dėl politinės ar kitokios veiklos. Jokių svarių motyvų, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pareiškėjas prašyme nepateikė. Priežastys, kurios, pareiškėjo teigimu, paskatino jį išvykti iš kilmės šalies, negali būti vertinamos kaip persekiojimas pagal Konvencijos prasmę. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas mėgina naudotis Lietuvos Respublikos prieglobsčio procedūra, siekdamas apgaulės būdu įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir išvengti išsiuntimo į kilmės šalį, todėl jo prašymas dėl prieglobsčio atsakovo pagrįstai laikytas akivaizdžiai nepagrįstu. Teismas taip pat vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi 2008 m. balandžio 9 d. pažyma Nr. UZB-15/6-8-12-163. Pažymėjo, jog pareiškėjo kilmės šalyje egzistuoja tam tikra administracinė tvarka dėl registracijos. Pareiškėjas buvo sulaikytas dėl minėtos administracinės tvarkos pažeidimo, ir tai nelaikytina žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimu, nes tai nėra toks šiurkštus, nuolat ar dažnai besikartojantis įvykis. Pareiškėjas milicijos pareigūnų buvo sulaikytas tik vieną kartą. Paskutiniais metais jis laisvai gyveno (duomenys neskelbtini) ir neturėjo problemų ar susidūrimų su vietos valdžia. Be to, pareiškėjas siekė keliauti į (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas ne dėl baimės patirti persekiojimą ar dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje išvardintų priežasčių išvyko iš savo kilmės valstybės, bet daugiau siekdamas ekonominės naudos. Pareiškėjas yra ekonominis migrantas. Tokią išvadą teismas grindė Vadove pateiktu migranto apibrėžimu. Be to, pareiškėjas taip pat turėjo galimybę iškart Lietuvoje pateikti prašymą suteikti prieglobstį, tačiau to nepadarė, o keliavo toliau per (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), kur pasienio kontrolės punkte buvo sulaikytas ir perduotas Lietuvos Respublikai. Teismas padarė išvadą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei grėsmės nėra, todėl nėra pagrindo taikyti jam asmens negrąžinimo principą ir suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taigi pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atitinka akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį nuostatą, įtvirtintą Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Atsisakius suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, pastarasis prarado teisę ir būti Lietuvos Respublikoje. Todėl atsakovas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Sąlygų, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, nėra (Įstatymo 130 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2008 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. (15/6-8)12PR-26 yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ir kitais motyvais nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 34 – 35) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas, kaip ir atsakovas, nustatė, jog (duomenys neskelbtini) paplitę žmogaus teisių pažeidimai ir jog jis asmeniškai yra nukentėjęs, bet dėl nesuprantamų priežasčių nusprendė, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikytinas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 44 – 45) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad visi pareiškėjo pateikti motyvai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nėra rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, nes jis nesiskundė jokiais asmens teisių pažeidimais, jo pasakojimas nėra pagrįstas objektyvia persekiojimo baime, taip pat jis nebuvo persekiojamas, neproporcingai baudžiamas ar diskriminuojamas. Paskutiniais metais pareiškėjas laisvai gyveno (duomenys neskelbtini) ir neturėjo problemų ar susidūrimų su vietos valdžia, jo kelionės tikslas – (duomenys neskelbtini), o prašymas suteikti prieglobstį labiau motyvuotas ekonominėmis priežastimis. Todėl ištyrus visas bylos aplinkybes, žinant, kad prasta ekonominė kilmės valstybės padėtis – ne pagrindas suteikti tarptautinę apsaugą, tarp jų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tikslinga nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir taikytinos kaip visuma. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad teisiniu pagrindu savo prašymui dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas nurodė Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas aplinkybes. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšmingos su šios materialinės teisės normos taikymu sietinos faktinės bylos aplinkybės.
Kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos (Migracijos tarnybos byla UZB 0011, b. l. 38) jo negalimumo gyventi kilmės šalyje priežastys (ilgos darbo dienos ir mažas atlyginimas už darbą) yra ekonominio pobūdžio ir dėl to neatitinka priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. šių teisės normų taikymo prasme šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės bylai nėra reikšmingos. Pareiškėjo skunde bei pačiame 2008 m. sausio 31 d. prašyme suteikti prieglobstį nurodytos aplinkybės dėl politinės padėties jo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)), nors iš esmės ir atitinka 2008 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. UZB-15/6-8-12-163 nurodytą informaciją, savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, nes šios aplinkybės neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui, t.y. pareiškėjas nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jam kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus.
Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė šioje byloje nurodytas Įstatymo bei Konvencijos nuostatas bei teisingai jas išaiškino.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.